Postmodernistinės civilizacijos teorijos anlizė

Įvadas:

Pastaraisiais dešimtmečiais iškilusi postmodernistinė kultūrologija,turinti daug bendra su komparatyvizmo judejimu,tiesiogiai atspindi esminius šiuolaikinės technologijos poslinkius,taip pat akivaizdžią mokslo,masinių komunikacijų,socialinio gyvenimo,prioritetų kaitą.Ji neatsiejama nuo XX a. pabaigoje išryškėjusios radikalios kultūrinio paradigmų kaitos,nuoseklaus moderniojo europocentrizmo virsmo globaliniu postmodrnistiniu policentrizmu,ideologijų krizės,episteminių vakarietiškosios filosofijos,meno struktūrų irimo.
Postmodernistai iš naujo įvertina civilizacijos istoriją,suteikdami jai naują humanistinį turinį,iškeldami kultūrinio polilogo vertę.Postmodernistinė civilizacijos teorija skirtingai nei klasikinė,kuri sutelkė dėmesį perdėm sureikšminta pagrindinio Vakarų civilizacijos kamieno tirinėjimą,pripažįsta visų civilizacijų lygiavertiškumą ir daugiau domisi ne pagrindinių jų kamienų,o atskirų šakų beei ūglių stdijomis.Išsižadėję makroistorijos prioritėto,postmodernistai susidomi mikro istorija.

Žemiausi postmodernizmo kultūros ideologai M.Foucault,J.Derrida,J.-F.Loytard’as,G.Deleuze,F.Guattari,.R.Rorthy,rižingai vertina daugelį esminių klasikinės vakarų kultūros filosofijos teiginių.Ši kultūrologija,nepaisant jos koncepcijų ivairovės,yra pliuralistinė ir pripažystanti daugybės skirtingų regėjimo taškų,koncepcijų,požiūrių vertę.Labai svarbu suvokti kaip naujausia kultūros,filosofijos,estetikos ir meno raida siejasi su radikaliais technotrominės civilizacijos lūžiais.
Tarptautiniuose civilizacijos teoretikų,kultūrologų,filosofų,estetikų,meno istorikų forumose svarbiausi tampa krizės,pabaigos,mirties motyvai.Tarsi atgaivindami Nietzsche’s ir Spenglerio pranašystes,filosofai prabyla apie Vakarų Europos civilizacijos saulėlydį,”postnihilizmo”epohą,”Vakarų filosofijos pabaigą”,”estetikos krizę”,”meno mirtį”.
Intelektualai ir menininkai nesąmoningai pajuto ir atspindėjo artėjančią Vakarų civilizacijos ciklo,jo mąstymo kaategorijų,vertybių sistemos pabaigą ir suapsoliutinę ją aiškino kaip kultūros ir meno krizę apskritai.Tam turėjo įtakos Rytų ir marginalinės kultūros.
Postmodernistinio civilizacinio lūžio esmė-perėjimas nuo europocentristinių mąstymo ir kūrybos principų,prie daug universalesnių neklasikinių polilogiškų,kurie apima aktualiausius visų žmonijos kultūrą formavusių civilizacijų simbolius ir

r kodus.Pereinama nuo sąlyginai izoliuotų lokalinių civilizacijų (egiptiečių,šumerų,indų,kinų,persų,arabų,graikų ir t.t.) prie vieningos metacivilizacijos,išryškinančios,kaip susipina ir asimiliuoja skirtingų civilizacijų kultūros klodai.Šiuolaikinėje masinių komunikacijų eroje susidaro anksčiau neregėtos galimybės sąveikauti skirtingų pasaulio regionų kultūroms.
Atsiradus kompiuteriui,išpletotai Internėto sistemai,informacijai tapus lengvai prieinama ėmė nykti pažinimo ir tiesos alkis,kūryba tapo fragmatiškesnė,seklesnė.Šiuos naujos kultūros,aktyviai veikiančios posmodernistinę sąmonę ir tikrovės suvokimą esmė-ne linijinis tekstas,o ekrano erdvėje nuolatos besikeičiantis vaizdų srautas.Esminis vaizdo kultūros skirtumas,jei liginsime su knyginę teksto kultūra,priartinantis ją prie pirmapradės žmonijos kultūros,yra informacijos įvairumas ir asmeninis kontaktas,autentiškas bendravimas sukalbančiu ekraninio teksto partneriu.Visuomenės sąmonės struktūra,tikrovės suvokimas,mąstymo stilius,turinys priklauso nuo informacijos priemonių.Prarandamas knygų civilizacijos,klasikinio humanitarinio išsilavinimo išpuoselėtas kūrybos fundamentalumas,stiprėja standartizacijos ir niveliavimosi tendencijos.
Postmodernistinės civilizacijos teorijos reliatyvizmas susijas su “neklasikinės filosofijos”(S.Kierkegaard’as,F.Nietzsche) ir klasikinės kuri įsigalėjo po Nietzsches vakarų metafizikos,mąstymo irr kūrybos principų kritika.Išsirutuliojusios iš graikų filosofijos Vakarų metafizikos mitologizavimas Vakaruose yra toks galingas,kad įvairiuose filosofinėse tradicijose ji iškyla kaip savotiška didžioji religija,vienintelis teisingas filosofinis mąstymas,nepasiekiamas idealas.Jo teisingumu ir dieviškąja misija nėra ko abejoti,o tereikia tikėti kaip amžina ir nekintama religine dogma.
Postmodernizmo filosofija,estetika,menas yra Vakaruose ivykusio praregėjimo išvada.Europinė kultūra,kurios atstovai dažniausiai iš aukšto žvelgė į kitas civilizacijas,ne tik nėra ideali ir vienintelė teisinga,tačiau ir jos sukurtos vertybės pasirodė esančios ne tokios stabilios nei tradicinių Rytų civilizacijų.Humonistinio postmodernizmo šalininkai siekia išplėsti vakarietiškų mą
ąstymo,kūrybos,meno formų amplitudę ir praturtinti ją kitų civilizacijų laimėjimais.
Postmodernistinė civilizacijos teorija toliaroja visas kultūras ir civilizacijas,tačiau,skirtinga nei XIXa.ir XX a. pradžios teorija,kuri labiau linko į Indijos civilizaciją,ji daugiau domisi Tolimųjų Rytų (Kinija,Japonija)kultūra.Traukos centrų pasiketimą neabejotinai veikia anksčiau minėtas perėjimas nuo teksto prie vaizdo,-išsekus klasikinėms Vakarų mąstymo ir kūrybos principams,postmoderno kutūra atsigręžia į hieroglifines kultūros zonoje išsikristalizavusius neklasikinius mąstymo ir kūrybos principus.
Globaliniame postmodernistiniame orientalizme galime ižvelgti būdingos epohos pasaulėžiūros simptomus,pasireiškiančius neklasikinių mąstymo ir kūrybos pricipų paieška.Kaip reakcja į scientistines koncepcijas formuojasi nauja poststruktūralistinė filosofija ir civilizacijos teorija.
Žymiausi postmodrnistinės orientacijos mąstytojai yra pracūzai.Prancūziškasis struktūralizmas iš esmės skiriasi nuo daugelio kitų ne opozityvistinių judėjimų.Sugebėjimas jautriai vertinti kultūros ir meno reiškinius padėjo prancūzams anksčiau suvikti naujų procesų esmę.
Postmodernistai,pripažindami komparatyvizmo svarbą,siekia suteikti galimybę reikštis ir nedidelių lokalinių kultūrų,tautinių grupių atstovams.Jie atmeta objektyvesnį požiūrį į istorinę tikrovę.

Michelis Foucault

Pagrindinis postmodernistinės kultūros ideologas Michelis Foucault (1926-1984)atsiriboja nuo daugelio klasikinės kultūros filosofijos principų ir savo dėmesį nukreipia į marginalines civilizacijos ir kultūros istorijos problemas,stengdamasis surasti originalius neklasikinius sprendimus. Foucault visuomet jautė įpatingą simpatiją Tolimųjų Rytų civilizacijoms,svajojo įsikurti Japonijoje,lankėsi pagrindiniuose japonų kultūros centruose (Kyoto,Osaka,Nagoya,Tokyo),skaitė A.Wattso,D.Suzuki ir kitų Tolimųjų Rytų žinovu knygas,lankėsi garsiosiose zen šventyklose,mokėsi meditacijos metodų.
Foucault veikaluose iškeliama istorinių mąstymo struktūrų ir istorizmo svarba.Jis atmeta XIXa.istorizmo pirštą evoliucionistinį kultūros ir mąstymo formų perimamumą-tai yra jų ne

eatsiejamą ryšį su praeities kultūros formomis,etapais-ir kalba apie spontanišką,netiesioginį,šuoliuojantį,iracionalų istorijos ir kultūros procesų pobūdį.
Pagrindinė Foucault studijų kryptis-istorinis pasamonės rudimentį išryškinimas skirtingose epochose.Mokslininkas tyrinėja “užslėptą”,tradicinėje kultūrologijoje ignoruojamą ir dažnai mums nesuvokiamą,pasąmoninių žmonių elgesio ir mąstymo struktūrų poveikį istorijos procesui.Jis teigia,kad kiekviena civilizacija ir epocha turi specifinę episistemą,glaudžiai susijusią su to meto kultūriniu “pažinimo lauku”,kuris susidaro iš skirtingų mokslinių disciplinų diskurso.

Jacques’as Derrida

Artimas idėjas plėtoja kitas itakingas pastarųjų dešimtmečių Vakarų mąstytojas Jacques’as Derrida (g.1930),kuriodarbai išsiskiria netradiciniu požiūriu,konceptualumu,savitu Tolymųjų Rytų mąstymo principų taikymu civilizacijos fenomenų analizei.Gimęs ir užaugęs Alžyre,visuomet jautė potraukį Rytų kultūroms.Derrida,kaip ir Nietzsche,išsiskiria Vakarų mentalitetui būdingą ekstravertiškai orientuotą”geismo jėgą”,formuojančią represyvų logocentristinį požiūrį į kultūrą,skatinantį primesti natūraliai besiplėtojantiems kultūros reiškiniams destruktyvią valią.Derrida taip pat konstatuoja logocentristinės Vakarų metafizikos,besiremiančios racionalaus proto principais,sunykimą ir absoliutų bejėgiškumą analizuojant sudėtingus šiuolaikinės kultūros ir mąstymo procesus.Derrida siekia išsiveržti iš graikų ir klasikinės Vakarų metafizikos suformuotų mąstymo schemų ir remdamasis neklasikiniais daoizmo,chan,zen principais pradėti viską iš naujo.
Tęsdamas,Kierkegaard’o,Nietzsche’s,Bergsono,Spenglerio,Heideggerio racioanlizmo kritiką,Derrida Vakarų civilizacijų vertybių esmėje slypintį metafizinį mąstymą laiko “logocentristiniu”.
Derrida’os veikaluose plėtojama dekonstruktyvinė hermeneutika atskleidžia konkrečiuose kultūros tekstuose funkcionuojančių pamatinių sąvokų,metaforų sąšauką ir priklausomybę nuo kitų greta esančių kultūros tekstų, išryškina tekstinį ir intertekstinį prasmių žaismą.

Pagrindiniai Derrida’os civilizacijos procesų pažinimo teorijos bruožai-vienos universalios metodologijos atsisakymas,skirtingų pažinimo procesų atvirumas,daugiasluoksniškumas,neapibrėžtumas,neišbaigtumas,dėmesys periferiniams,marginaliniams kultūros elementams bei re

eiškiniams.
Prancūziškojo postmodernizmo teoretikai,kritikuodami Vakarų racionalizmą,remiasi ne tik Nietzsch’es,bet ir Frankfurto mokyklos lyderių T.Adorno ir N.Horkheimerio idėjomis,kurie dar 1947m.išleistoje knygoje”Dialektik der Aufklarung”(švietimo dialektika)pagrindines Vakarų civilizacijos negandas sieja su vienašališku proto sureikšminimu.Protas,pasak jų,reikalingas žmogui prisitaikyti prie gamtos,jis kyla iš gamtos,o vėliau naudojamas jai pačiai pavergti ir sukurti žmogaus prigimčiai svetimą aplinką.Racionalizmo dvasios isigalėjimas švietėjų ideologijoje,jų nuomone,lemia tolesnę Vakarų civilizacijos raidą.
Žymiausi postmodernizmo ideologai proto kulto isigalėjimą,mąstymo ir buities vientisumo praradimą traktavo kaip Vakarų mąstysenos krizę.Racionalizmą jie prilygino supaprastintam mąstymui,ieškojo naujų neklasikinių,atvirų reliatyvinių mąstymo ir pasaulio suvokimo principu.
Norėdami įveikti racionalizmą,atkurti žmogaus vienybę su gamta,postmodernistinės orientacijos mąstytojai siekia lingvistškai interpretuoti ontologijos problemas jų skepsis skirtas daugiau nei tūkstančius metų vyravusioms vinarinėms opozicijoms:tiesa ir fikcija,centras ir periferija,pasaulis ir idėja,subjektas ir objektas,juoda ir balta,grožis ir bjaurumas;jie ima taikyti naujus,neklasikinius požiūrius ir estetinius kriterijus.Pamatinių Vakarų mitologemų dekonstrukcija jie siekia išvaduoti postmodernistinę civilizacijos teoriją nuo perdėm racionalizuotos metafizikos įtakos ir nužymėti metodologinius orientyrus kokybiškai naujai komparatyvistinei kultūrologijai,aprėpiančiai įvairių civilizacijų kultūros formų įvairovę.
Neigdami tradicinę Vakarų metafiziką jos apstrakčias kategorijas,postmodernistai kartu atsiriboja nuo cechinės filosofinės kalbos.Jie linksta į visišką individualią,išsivadavusią iš metafizinio mąstymo mitologemų,dinamišką,plastišką kalbą.Jos tikslas-maksimaliai atspindėti natūralią minties tėkmę,mąstysenos daugiasluoksniškumą,spontaniškumą,netikėtus minties vingius,perėjimus,išreiškiančius unikalią asmenynę patirtį.Foucaolt,Derrida,Rorthy,Lyotard’as nuolatos primena,kad autentiškas mąstymas funkcionuoja metaforiškai mąstant,todėl kalba jau savo prgimtimi yra meniška.Atmesdami tradicinę filosofijos kalbą,uždaras mąstymo sistemas,jie orientuojasi į poetinį mąstymo stilių,situacines ir kontekstualias sąvokas.
Postmodernistinė mąstysena įtvirtina reliatyvizmą.Svarbiausias aksiologinis šio reliatyvizmo teiginys yra tas,kad tie mąstymo principai,vertybės,normos,simboliai,vertinimo kritėrijai,kuriuos suformavo klasikinė Vakarų kultūra,negali būti laikomi vieninteliais teisingais ir universaliais,tai yra atitinkančiais žmogaus prigimtį apskritai.
Nuvainikuodami klasikinės Vakarų metafizikos išaukštintus stabus,versdami nuo pjedestalų senuosius dievus (Protą,Sistemą,Tiesą,Absoliutą,ir t.t.)postmodernizmo ideologai ruošia teorinį pagrindą naujai komparatyvistinei kutūrologijei,siekiančiai aprėpti įvairių civilizacijų ir kultūrų patirtį.Todėl postmodernistinė civilizacijos teorija neretai virsta interpretacine disciplina,siekiančia panaikinti prieštaravimus tarp skirtingų civilizacijų vertybių sistemą.
Humanitarinėms ir socialinėms problėmoms skirtose studijose kultūrologinės ir estėtinės problėmos išstumia mitologija,o komparatyvistinė kultūrologija tampa ašimi,sistemiškai organizuojančia teotinius diskursus.
Postmodernistinės civilizacijos teorijos ir komparatyvizmo šalininkus sieja įsitikinimas,kad šiuolaikiniame pasaulinės istorijos ir kultūros procesų globalizacijos etape civilizacinės ir įvairių homanitarinių mokslų studijos turi įgauti lyginamąjį pobūdį.Kultūros istorija suvokiama kaip skirtingų,nuolatos koreguojančių viena kitą tradicijų sąšauką kaip politologas,polimorfinis ir daugiaspalvis skirtingų kultūrinių tradicijų kiliminis audinys.
Postmodernizmui,kaip ir komparativizmui,būdingas Vakarų kultūros,mąstymo formų ribotumo suvokimas,kritinis požiūris į vakarietišką epistemą,kuri apibūdinama,kaip”logocentrinė metafizika”,pretenzijų į vienareikšmiškumą,totalitarizmą,dogmatizmą atmetimas,orientancija į tarpkultūrinės sąveikos strategiją,polilogišką kultūrinių procesų sąmprtą,atvirą tarp kultūrinį diskursą.Iš čia kyla principinis vienataškės europocentristinės pasaulinės kultūros vizijos atsisakymas,decentralizuotos daugiataškės,skirtingų regėjimų formuojamos perspektyvos iškelimas,dėmesys marginaliniams,periferiniams kultūros reiškiniams,kasdienybės fenomenams.

Leave a Comment