Stiliaus kultūra

1516 0

Stilių sąveika.

Tos pačios kalbos stiliai nėra uždari ir veikia vienas kitą. Uždariausia, griežčiausia sistema – kanceliarinis stilius. Kitus stilius jis veikia, o pats svetimų raiškos priemonių neįsileidžia. Ypač tai būdinga įstatymams, dokumentams. Didesnę stiliaus laisvę gali turėti skelbimas – tai priklauso nuo jo turinio, adresato, vietos. Ataskaita gali būti perdėm sausa, dalykiška, tinkama tik į bylą segti – tokios būna administracinės ir mokslinės ataskaitos. Tačiau esama ir kitokių ataskaitų – ataskaitinių pranešimų, skirtų skaityti susirinkime, suvažiavime. Informacija tuose pranešimuose pinasi su poveikiu, kanceliarinis ar mokslinis sttilius – su publicistiniu. Tai pereinamas, tarpinis žanras. Stilių sąveika yra ryškiausia tokiuose žanruose, jie tarytum grandys, jungiančios skirtingus stilius į visumą – bendrinę kalbą.

Mokslinio stiliaus teksto laisvė didesnė, bet čia irgi paprastai vengiama kitų stilių (publicistinio, šnekamojo) priemaišų. Tik tada, kai mokslinis pranešimas skaitomas žodžiu, sakytine forma, dažniau pasirodo ir gyvesnių, vaizdingesnių žodžių – mat pranešimo funkcija nebetenka grynumo, gyvi klausytojai prieš akis žadina ir bendravimo bei poveikio funkcijas.

Mokslinį stilių su publicistiniu sieja mokslinė publicistika. Būdingi jos pavyzdžiai yra visuomenei skirtos grožinių kūrinių, sppektaklių, kino filmų recenzijos. Tarpinę padėtį tarp mokslo ir publicistikos užima populiarinamoji literatūra,

Ypatingas yra šnekamasis stilius, Jis veikia kitus stilius, daugiausia meninį, taip pat publicistinį, mokslinio stiliaus sakytinę formą, o savo ruožtu – pats patiria stiprų dalykinių (knyginių) stilių poveikį. Dalykinėje ka

alboje, publicistiniame rašinyje šnekamosios kalbos žodžio ar pasakymo pasigriebiama tada, kai norima prabilti neoficialiai, gyviau, vaizdingiau. Pvz.: Dabartiniai kalbininkai į tokią vartoseną taip pat kreivai žiūri. Visi įsiskolinimai turi būti išlaikyti iki vasario 25 d., tačiau pageidautina apsivalyti šią savaitę, t.y. iki vasario 18 d.

Būdingas ir priešingas stiliaus reiškinys – į buitinius pokalbius veržiasi dalykinių stilių raiškos priemonės.

– Felicija, jūs dirbate kambuze ir jums nevalia liesti šitų paukščių. Jie platina parazitus, nekalbant apie ornitozes, smulkiau jums nedėstysiu, bet patikėkite, tai žalinga.

Jeigu šitoks polinkis imtų gožti visus kitus, šnekamasis mūsų kalbos stilius ilgainiui netektų gyvumo, sumedėtų. Kad taip neatsitiktų, reikia neprarasti ryšio su dar gyvomis tarmėmis, su tautosaka, klasikine literatūra.

Minėtini keli skirtingų stilių vartojimo tame pačiame tekste atvejai.

1. Vieno stiliaus tekste cituojami arba atpasakojami kito stiliaus pasakymai. Pvz.:

– Klausyk, piirmininke. Kaip manai, ar žmona pasveiks? Daktaras sakė, kad komplikacijos kažkokios. Ką tai reiškia? Nesuprasi.

2. Perėjimą nuo vieno stiliaus prie kito lemia kalbos turinio ar situacijos, santykio su adresatu pasikeitimas. Antai statybų viršininkas interviu žurnalistui pasakoja: Tai iš tiesų opios mūsų darbo problemos, ir jas ryžtingai stengsimės šalinti. O toliau: Šeimoje jau auginome dvi dukreles, o dabar reikia ir trečiajai skirti dalį šviesių rūpestėlių.

3. Stiliai sumaišomi tyčia, tuo siekiama komiško efekto. Pvz.: Išgąsdintos žąsys suskato pakrūmėse greitomis dėti nekokybiškus kiaušinius.

4. Autorius nejaučia verčiąs į
krūvą skirtingų stilių raiškos priemones, nesuvokia nemotyvuotai pereinąs nuo vieno stiliaus prie kito. Tai stiliaus klaidos. Pvz.: Kai gimė Palmutė, Jonas Puodžiūnas priėjo išvadą, kad nieko baisaus, nes jo sūnus turės vesti brolio dukrą, ir turtai liks neiššvaistyti.

BENDROJI STILIAUS KULTŪRA

Ištakos ir prielaidos

Gero stiliaus sakinys turi atitikti tris paprasčiausius reikalavimus – 1) būtų taisyklingas, 2) grynas, 3) logiškas.

Pirmieji 2 reikalavimai dažniausiai eina kartu: kas netaisyklinga – tai ir negryna, kas negryna – ir netaisyklinga.

Rugsėjo dvylikto rytą mes jau buvome su ragažėmis prie bulvių lauko ir, susėdę ant soželkos kranto, dairėmės, iš kur pasirodys brigadierius, kad paskirstyti mus į darbus. Ir neužilgo jis, pasistatęs kalnierių nuo žvarboko vėjo, pribuvo.

Pirmiausia pasakotojas sakinius užteršia žodžiais, griaunančiais bendrinės kalbos normas: ragažė vietoj pintinės, soželka vietoj tvenkinio, kalnierius vietoj apykaklės. Bet ne tik šiais. Ir brigadieriumi, kuriam prideda neįteisintą priesagą

–ierius (turi būti brigadininkas), ir laiką nurodydamas skaitvardžio kilmininku ) dvylikto (turi būti dvylika), ir netaisyklingai sudarytu prieveiksmiu neužilgo (sakytina netrukus), ir galop netinkama sintaksine konstrukcija kad paskirstyti (tikslo aplinkybės šalutinis sakinys reiškiamas jungtuku kad ir tariamąja nuosaka: kad pasiskirstytų, arba tiesiog paskirstyti mus į darbą). Veiksmažodis pribuvo vietoj atėjo, atvažiavo, atbirbė, atvyko. Tokius žodžius, kaip ragažė, kalnierius, soželka, vadiname barbarizmais, o dvylikto, neužilgo, pribuvo – vertalais.

Čia neturime galvoje tų leksinės ar gramatinės svetimybės vartojimo atvejų, kada jo

omis stilizuojama: tipizuojama grožiniame kūrinyje veikėjo kalbėsena, kuriamas laiko, vietos koloritas.

Mąstymo kultūra – žmogaus asmenybės kultūros pamatas. Ji – ir kalbos kultūros pamatas. Kas gerai mąsto, tas gerai reiškia savo mintis, savo jausmus tiek žodžiu, tiek raštu.

Be stilingos mąstysenos nebus ir stilingos kalbėsenos.

Tai būtina pakopa, iš kurios kilsime į gero stiliaus aukštumas. Pirmiausia – į aiškumu, tikslumo, gebėjimo pasakyti glaustai, be žodžių pertekliaus. Tai patys elementarieji stilingumo reikalavimai.

Stiliaus kultūra – minties kultūra.

Kalba – betarpiška minties tikrovė. Ji neatskiriama nuo mąstysenos. Kalba – žmogaus sąmonė, jo protas. Sakinys- tai mintis. “Be kalbos nėra minties”,- sako prof. J. Balčikonis. Bet šį teiginį galima ir perversti: be minties nėra kalbos. Ir tada pasakyti: be taisyklingos, aiškios, tikslios ir t.t. minties nėra ir taisyklingos, geros kalbos.

Kuo gi pirmiausia remiamės sudarydami sakinį? Žodžius jungiame į prasmingą visumą, žiūrėdami logikos dėsnių. O pačių sakinių vieno sąsaja su kitu – irgi loginė, prasminė. Štai kodėl kalbėti bet kaip – nevalyvai, nenuosekliai, šleivai, kreivai – tai mąstyti bet kaip. Štai kodėl sakome: žodžio kultūra – tai minties kultūra. Tai, kaip ir taisyklingumas, visų gerų kalbos ypatybių pradžių pradžia, jų pamatų pamatas, pirmoji prielaida. Patarlė moko: “Kokia galva, tokia kalba”. Nevalyva mintis – nevalyvas ir sakinys, sujauktas, klišas, reikalingas paramsčių.

Jau žinome, kas yra kalbos klaidos: netaisyklingi žodžiai, formos, sintaksinės konstrukcijos. O kas yra loginės ka

albos klaidos? Jų esama įvairių: nesuvokiame arba nepaisome loginio skirstymo reikalavimų, darome nepagrįstą minties šuolį, sąvokai suteikiame požymį, kurio ji neturi, sukeičiame veikėją su tuo, į ką kreipiamas veiksmas, ir t.t. Sakinyje Tas karys – ir lakūnas, ir kovotoja moteris, ir tankistas, bet dažniausiai eilinis kareivis žmonės skirstomi ne vienu pagrindu: tai pagal specialybę (lakūnas), pagal lytį (moteris), vėl pagal specialybę (tankistas), pagal rangą (eilinis kareivis). Juk į eilinio kareivio sąvoką gali įeiti ir lakūnas, ir moteris, o ši moteris savo rėžtu gali būti ir lakūnė, ir tankistė.

1. Nors knyga skiriama miesto gyventojams, bet ja galės naudotis visos moterys. 2. Būdamas Lietuvoje, jis kalbėjosi su vietos gyventojais, rašytojais, mokslininkais ir kt. Miesto gyventojai ir moterys, vietos gyventojai, rašytojai, mokslininkai – ar tai nuoseklu? Šitaip skirstyti pagal gyvenamąją vietą ir lytį, pagal gyvenamąją vietą ir profesiją?

Dažną sykį sakinyje dar būna ir kitos logikos negerovė – pernelyg ūmai šokame nuo vieno dalyko prie kito, pvz.: Rašytojas Jonas Biliūnas savo vaikystę prisimena “Kūdikystės sapnuose” ir “Pirmuosiuose įspūdžiuose”, ir jis yra parašęs “Liūdną pasaką” ir apsakymus “Stebuklingas žiburys” ir “Brisiaus galas”. Visa tai tiesa. Bet “Pirmieji įspūdžiai” yra “Kūdikystės sapnų” dalis. O kad Biliūnas yra parašęs kitus apsakymus,– tai nauja informacija, kuriai reikia ir naujo sakinio: Rašytojas Jonas Biliūnas savo vaikystę prisimena “Kūdikystės sapnų” vaizdeliuose – “Pirmuosiuose įspūdžiuose”, “Senutėje Baltruvienėje” ir kt. Jis yra parašęs “Liūdną pasaką”.

Dar keli pavyzdžiai: 1. Petras Cvirka parašė romanus “Žemė maitintoja”, “Frank Kruk”, “Meisteris ir sūnūs”, kelis apsakymų rinkinius ir mirė 1947 m. 2. Laisvalaikiu studentai nagrinėja įvairias mokslines problemas, konstruoja naujus prietaisus, palaiko artimus ryšius su Lipecko traktorių gamykla. 3. Valgykloje mažas valgių asortimentas, valgiai gaminami neskaniai, trūksta švaros, daržovių. 4. Mes visada turime būti dėkingi mokytojams, išmokiusiems pažinti pirmąją raidę, pasaulį. 5. Netrukus tolumoje pasirodė netvarkingai besitraukianti lenkų kariuomenė ir prašė praleidimo per sieną.

Teiginį, kad P. Cvirka mirė 1947 m., turėtume reikšti atskiru sakiniu – nederėtų jo suplakti su kita informacija. Nešokime tame pačiame sakinyje nuo naujų prietaisų konstravimo prie ryšių palaikymo su gamykla, nuo švaros prie daržovių, nuo raidės prie pasaulio. Kad galėtų prašyti praleidžiami per sieną, kariuomenei pirma dar reikėjo priartėti prie jos.

Painiojame dalį su visuma arba rūšį su gimine: 1. Veidas papurtęs, kampuotų judesių ir visai nepanėšėjo į švedą. 2. Visi mokiniai ir aštuntokai talkino savo ūkiui derliaus nuėmimo darbuose. 3. Su šiais eismo reikalavimais reikia supažindinti visus pėsčiuosius ir vaikus.

Vienur imame veidą, atseit dalį žmogaus, o kitus – jį visą. Aštuntokai įeina į mokinių, vaikai – į pėsčiųjų sąvoką.

Kaipgi čia turime sakyti? 1. Veidas papurtęs, kampuotų judesių ir visai nepanėšėjo į švedo. 2. Visi mokiniai, net ir (o ir) aštuntokai (neišskiriant aštuntokų), talkino savo ūkiui. 3. Su šiais eismo reikalavimais reikia supažindinti visus pėsčiuosius, ypač vaikus.

Sąvokai suteikiame požymį, kurio ji neturi: 1. Labai patrauklus romano “Žemė maitintoja” bruožas yra Juro slaugymas sergančios Monikos. 2. Realizmas ir modernizmas yra vieni iš svarbiausių šiuolaikinės estetikos klausimų. Slaugymas nėra bruožas, be to, jis priklauso ne romanui, o veikėjui; klausimas yra ne realizmas ir modernizmas,– klausimas, ką iš tų dviejų meno srovių rinktis. Sakykime: 1. Romane “Žemė maitintoja” gražiai parodyta, kaip Juras slaugo sergančią Moniką. 2. Realizmas ar modernizmas – štai vienas iš svarbiausių šiuolaikinės estetikos klausimų.

Esti, kad išvada prieštarauja prielaidai, pvz.: 1. Visi mokiniai ateidavo švarūs ir tvarkingi, bet atsirasdavo ir tokių, kurių būdavo nelygintos kelnės ir nevalyti batai. 2. Algis šaltai viską apgalvojo, o jo rankos drebėjo iš susijaudinimo. Jei būdavo tokių, tai švarūs it tvarkingi ateidavo ne visi, o tik daugumas; jei rankos drebėjo, tai jis negalėjo galvoti šaltai, gal tik šitaip galvoti stengėsi.

Išvada neina iš prielaidos, pvz.: Nors Katrė buvo veikli, gyvybinga, tačiau troško meilės. Tartum autorius manytų taip: jei žmogus esi veiklus, gyvybingas, tai jis neturėtų trokšti meilės.

Kartais darome dalinę logikos klaidą – sakinyje iškeliamas loginis pamatas esti nepakankamas, pvz.: Žemaitės kūriniai plačiai atveria tuometinio valstiečių gyvenimo pasaulį, o kadangi jie parašyti liaudies kalba, tai yra liaudiški. Kalba tėra vienas Žemaitės liaudiškumo požymių, bet šią rašytojos kūrinių ypatybę nulemia ne vien ji.

Ne be logikos priekaištų esti mūsų vartojamos specialios raiškos priemonės, pvz.: 1. Tačiau mūsų tarpe yra dar tokių, kurie į visa tai, kas nauja, žiūri pro akinius, kitaip sakant, nenori matyti. 2. Negraudino jos brička, stačiagalviais rūdijusi beržo pašonėje. 3. Tai rėkė malūnininkas Trinka, paknopstom kėblindamas prie sunkvežimio. 4. Tačiau arabų pasaulis žino: jie yra nepasotinami rykliai, tiesią savo nagus į Artimųjų Rytų naftą. 5. Pelno kelias, nors ir duobėtas, pamažu tiesinamas. 6. Ramų ir taikų gyvenimą vėl sudrumstė karo dūmai.

Kodėl, teigiant, kad nenori matyti, sakoma: žiūri pro akinius? Juk juos dedamės dėl to, kad norime geriau matyti. Stačiagalviais tegalima atlikti kryptį turintį veiksmą – šokti, verstis, smegti, o rūdyti šitaip neįmanoma. Rykliai nagų neturi, tad negali jų tiesti. Kas gi tiesina duobėtą kelią? Jį reikia lyginti. Dūmai gali ką temdyti, bet ne drumsti.

Tūlame sakinyje būna ne vienas, o du ar keli loginiai netikslumai. Pvz.: 1. Surastas ir sutvarkytas vienintelis žinomas 1863 m. sukilėlio kapas, kuriame palaidotas J. Zdanavičius. Jeigu žinomas, tai kam dar reikėjo surasti? Kaip santykiauja 1863 m. sukilėlis su J. Zdanavičiumi? Kaip reikėtų suprasti? Kad tai skirtingi asmenys? Kadangi turimas galvoje vienintelis žinomas tos apylinkės 1863 m. sukilėlis, sakinį galėtume taisyti taip: Surastas ir sutvarkytas vienintelio žinomo 1863 m. sukilėlio J. Zdanavičiaus kapas (arba: Surastas ir sutvarkytas kapas, kuriame palaidotas vienintelis žinomas 1863 m. sukilėlis J. Zdanavičius). 2. Jis, apmėtęs priešo apkasą granatomis, peiliu nudūrė fašistą, atėmė iš jo pistoletą ir į štabą parvežė “liežuvį”. Apmėčius apkasą granatomis, dar reikėjo į jį įsiveržti, kad galėtų būti nudurtas fašistas. Tad sakinyje esama minties šuolio ir dar nelogiškai vartojamas žodis atėmė: iš negyvo ginklas ne atimamas, o paimamas.

Dažnokai mintį pasakome tautologiškai, pvz.: 1. K. Donelaitis – pirmasis Lietuvoje grožinės literatūros pradininkas. 2. Kol egzistuoja š

. . .

[Gyvumas]: Ne visuomet ir visur įvairios kalbos ypatybės vienodai lauktinos. Kalbos gyvuma lemia žodžio vartojimo sritis, to vartojimo paskirtis, tema, adresatas, situocija, tikslas. Kalbos gyvumo galime pasimokyti iš tautosakos – pasakų, patarliu, priezodziu, misliu, dainu. Netgi J.Jablonskis mokesi is Zemaites. Rasydama “Marchia” ji parinko žodį kuo konkretesni, apčiuopiama: šnerkšti, pliaukšti; ideomas, frazeologizmus: nė gyvos dvasios; vartojo zodzius perkeltine prasme. J.Baltušis taippat savo rastuose daznai vartojo šnekamaja sodziaus pasakotoju kalba. Taigi nori pasakyti gyviau, sek ne knygines, o snekamosios kalbos pavyzdziu.

Gyvos kalbos siela yra veixmazodis. Ypač vengtini veix. daikt. junginiai. (atlikome apsodinima – apsodinome). Tixlo aplinkybe liet. k. gyvai reiskiame veix. bendratimi: (boba grazi paziureti; meili pakalbeti). Veix. veikiamoji rusis gyvesne uz neveik.(gavei boba, duok ir babkiu, o ne : jei davei boba, tai ir.). Vengiant neveik. rusies, vartojami neapibreztiniai asmen. sakiniai (kaune sprogdino masiodas, o ne : kaune buvo sprogdinamos masiodos). Praeityje vykusi veixma gyviname perteikiant esam. laiku. Kalba gyvima gebejimas laikus kaitalioti. Mokekime sinonimiskai vartoti veix. asmens, nuosakos formas (tokiu niekad nepatikesi. O dabar dar kiekviena aprenk, papenek). Norint pasakyti gyviau viena kokia sak. dali vartokime elipse (kai tik baigsiu, tuoj pro duris ir namo). Stiliui pravercia ir jaustukas ir istiktukas. Kuo zodis konkretesnis, tuo vaizdingesnis ir gyvesnis. Vartojame per daug kanceliariska, šobloniska zodi ar posaki (sveikatos bukle, uzvalde siaubas, intensyviai). Neuzmirskit, vaikai vanagai, ir metaforos svarbos stiliui :). Noredami, kad kalba butu gyvesne, ziurekime, kad musu raiskos priemones – lexines ir gramatines – nesikartotu, kistu. Na va, ir viskas. 🙂

[Vaizdingumas]: Daznai su geru stiliumi siejama kalbos ypatybe – vaizdingumas. Zodis kuo konkretesnis, tuo vaizd. Taciau ju vaizdinys gana bendras. Kas kita sakyti ne eiti, o kûprinti, styrinti, sliûkinti. Tai vaizdingi zodziai. Vaizdingumas glaudziai susijes su gyvumu.

Itin vaiz, yra veiksmazodis. Perdem vaiz. kalbos dalis: istiktukas, nes jie vaizdingi patys savaime. K.Donelaicio Metuose veixmazodziai: atkopti, budinti, pargriauti vaiz. del to, kad vartojami perkeltine reiksme. Zodis vaiz. del to, kad jis yra tropas. Tai labai svarbi vaizdu kurimo priemone. Kaip ir palyginimai, frazeologizmai.

Join the Conversation

×
×