Jono Jablonskio sukurti naujadarai

Jonas Jablonskis (1860-1930) buvo žymus lietuviu kalbininkas. 1885 metais baigęs Maskvos universitetą, jis dėl to pusketvirtų metų negavo darbo. Nuo 1889 metų vargais negalais įsikūrė Mintaujoje, bet 1896 metais, įtartas ryšiais su lietuvių nelegaliuoju, anticariniu veikimu, iškeliamas dar toliau nuo savo krašto – į Taliną. O 1900 metais jam sudaroma byla, ir caro aktu ištremiamas dvejiems metams i Pskovą.

Tačiau ir tokiomis sąlygomis Jablonskis per dešimtį metų išvarė didelį barą lietuvių moksle. Savo straipsniuose, išspausdintuose ,,Varpe“, jis suformulavo pagrindinius bendrinės kalbos norminimo principus, nurodė jos šaltinius. Savo teorines iššvadas pagrindė praktika: ėmė kuopti lietuvių kalbą, ypač sintaksę, nuo svetimų apnašų, sukūrė nemaža vykusių terminų.

Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Jablonskis galutinai nustatė lietuvių raidyną ir davė svarbiausias rašybos tvarkymo gaires.

Nuosekliausias, pilniausias visų to meto lietuvių bendrinės kalbos problemų sprendimo pavyzdys buvo Jablonskio ,,Lietuviškos kalbos gramatika“ (1901 m.) – pirmasis toks veikalas lietuvių kalba.

1901 metais Jablonskis ėmė taisyti tam tikrus sangrąžinius veiksmažodžius, kurie, jo nuomone, esą vartojami rusų kalbos pavyzdžiu, kaip anai: sakosi (= sakoma), statosi (= matyti), girdisi (= girdėti). Jablonskis mėgino taisyti ir nesangrąžinius veiksmažodžius, keeisdamas juos lietuvių kalbai būdingesniais sangrąžiniais, pavyzdžiui: padaryk sau (= pasidaryk), neprileidžia prie savęs (= neprisileidžia) ir t.t.

1901 metais gramatika reikšminga dar vienu dalyku – kalbos mokslo terminologija. Tiesa, jau Jablonskio pirmtakai stengėsi kurti lietuviškus kalbos terminus. Ryškiausią pradžią davė A. Baranauskas ir K.

. Jaunius. Jono Jablonskio gramatikoje, žinoma, buvo pasinaudota senesniais, kitų kalbininkų terminais. Ir vis dėlto jis susidūrė su dideliais sunkumais.

Paties Jablonskio gali būti sudaryti šie terminai: tikrieji ir netikrieji daiktavardžiai, bevarde gimtis, vientisasis būdvardis, netikrasis veiksmažodis, vientisasis veiksmažodžių laikas, tikrasis prielinksnis, nelyginamasis laipsnis , sakomasis, reiškiamasis, liepiamasis, geidžiamasis, tariamasis sakymas (nuosaka) ir kt.

Tačiau kuriant lietuviškus terminus, ne visi spėti gerai apgalvoti. Pavyzdžiui, Jablonskis vartojo terminą pabaiga vietoj K. Jauniaus galūnės, o ji reiškė žodžio dalį, susidedančią iš priesagos ir galūnės, pvz.: ,, aukštesniojo laipsnio galūnė yra –ėsnis. “. Vėliau Jablonskis termino pabaiga atsisakė.

Trumpai ir toli gražu neišsamiai apžvelgus 1901 m. gramatikos terminus, galima padaryti vieną kitą išvadą. Nors Jablonskis kritiškai žiūrėjo i Jauniaus terminus, vis dėlto tęsė jo terminologijos tradiciją.

Tačiau Jonas Jablonskis ties grramatiką neapsistojo. 1914-1915 m. Lietuva tapo karo veiksmų arena. Caro valdžia evakavo visas savo įstaigas, mokyklas, taip pat didesniąsias įmones. Kartu evakavosi mokytojai, mokiniai, tarnautojai ir darbininkai. Pagaliau, išgirdę apie vokiečių kaizerinės armijos ir okupacinės valdžios terorą, bėgo net valstiečiai, palikę savo ūkius. Taip iš Lietuvos pasitraukė per 200 000 žmonių. Jie būrėsi keliuose didesniuose centruose – Maskvoje, Petrograde, kur iš anksčiau jau būta lietuvių kolonijų, taip pat Voroneže, Jaroslavlyje, Tambone, Jekaterinodare ir kt.

Tenkindamas mokyklos poreikius, Jablonskis išvertė A. Kiseliovo vadovėlio dalį – ,, Aritmetiką “ ir Vo
oroneže pakartotinai išleido S. Mečiaus ,,Žemės aprašymą “. Šie Jablonskio darbai labai reikšmingi lietuvių terminologijai – juose buvo apibendrinti Jablonskio ir matematikų Šikšnio, Mašioto ir Žemaičio posėdžiu, skirtų matematikos terminams nustatyti, rezultatai.

Voroneže Jablonskis realizavo pagrindinį savo principą, kuriuo turėjo būti sudaromi specialių mokslo sakų terminai: jų kūrimas yra tos mokslo srities specialistų dalykas, o kalbininkai gali juos tik įvertinti kalbos taisyklingumo požiūriu. Tada panašiai ir eidavo darbas: matematikai ir fizikai, sugalvotus terminus pateikdavo Jablonskiui vertinti. Jablonskis, gavęs specialistų sudarytą terminą, pirmiausia reikalaudavęs aiškiai nusakyti tuo terminu reiškiamo objekto ar sąvokos esmę ir pagrindines savybes. Remdamasis šiuo principu, jis išvengdavo lotyniškų ir dažniausiai analogiškai sudarytų kitų kalbų terminų pažodinio vertimo, o kartu ir to nenuoseklumo bei nelogiškumo, taip būdingo senųjų kultūrų terminologijai. Ryškus čia pavyzdys yra elemento oxygenium pavadinimas. Jis sudarytas tuo pagrindu, kad šis elementas įeina į kai kurias rūgštis. Bet tai ne esminė ypatybė: rūgščių yra ir be šio elemento. Jo reikšmingesnė ir esmingesnė ypatybė yra dalyvavimas degimo reakcijoje, t.y. palaikyti degimą. Jablonskis užtat ryžtingai atmetė visokius rūgštygamius, rūgštadarius ir pasiūlė vartoti terminą deguonis.

Taip pat Jablonskiui priklauso šie matematiniai terminai : dauginti , dalinti , skaičius, skaičiuoti, lietėja, apskritimas, spindulys, skritulys, sinusas, kosinusas, vandenilis, sveikasis skaičius, trupmena, sudėtis, atimtis, daugyba, dalyba, dėmuo, turinys, atėminys, daugiklis, da
aliklis, sandauga, skaitiklis, vardiklis, apytikris (skaičius), atvirkštinis, baigtinis, (ne)lyginis, matinis ir t.t. P. Rumšas savo straipsnyje, skirtame Jablonskio indėliui į lietuvių aritmetikos terminiją, nustatė, kad iš beveik šimto ,,Aritmetikoje “ vartotų terminų, apie pusę reikėtų priskirti Jablonskiui.

Voroneže ir Vilniuje i Jablonskį kreipėsi ir kitų sričių specialistai, prašydami paramos ir patarimų, kaip nustatyti jiems rūpimus terminus. Netgi buvo prašomas prisidėti prie lietuvių rikiuotės ir karo terminų nustatymo.

Ir grįžęs iš Voronežo, Jablonskis mėgo, bendradarbiaudamas su konkrečios mokslo šakos specialistais, kurti terminus. Pavyzdžiui 1920 metai Kaune išėjusio J. Elisono ,, Zoologijos sistematikos terminų žodynėlio “terminai buvo jo kurti kartu su autoriumi ir T. Ivanausku.

Stipri Jablonskio dvasia atkakliai kovojo dėl kiekvienos gyvenimo ir darbo dienos. Bet visiems, taip pat ir jam pačiam, buvo aišku, kad vieną kartą kova baigsis: nusilpęs kūnas ne kažin kiek priešinsis nesiliaujančioms ligų atakoms. Ir toji lemiamoji valanda atėjo. Jablonskio mirtis sulaukė didelio atgarsio: buvo sustabdytos, įvairios pramogos, atšaukti valdininkijos mėgstami faifoklokai – arbatėlės. Jo mirtį pažymėjo visų krypčių spauda. Net diplomatinės atstovybės reiškė užuojautą. Laidotuvės įvyko 1930 vasario 25 dieną. Sako , tai buvo didžiausios laidotuvės, kokių Kaunas, iki tol nebuvo matęs. Ant kapo buvo sudėti 67 vainikai. Jų būtų buvę dar daugiau, bet pažangesnieji žmonės ir organizacijos, skyrė pinigus Kultūros fondui, suaugusiųjų švietimui. Tuo tarsi norėta pa
abrėžti Jablonskio rūpinimąsi šviesti Lietuvos liaudį.

Literatūra naudota:
1. J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas (A. Piročkinas).
2. Prie bendrinės kalbos ištakų (A. Piročkinas).
3.Tarybu Lietuvos enciklopedija.

Leave a Comment