Dabar netgi sunku įsivaizduoti, kokia linkme būtų pakrypusi lietuvių kalbos raida vėlesniais laikais, jeigu dar XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje šios kalbos normoms nebūtų padėjęs tvirtesnių pagrindų Jonas Jablonskis. Nė vienas kalbininkas nėra sukūręs tiek daug naujadarų lietuvių kalbai, kiek Jablonskis, tačiau ir niekas už jį nėra jų tiek daug taisęs ir išmėtęs iš mūsų kalbos. Vieni iš pirmūjų kalbininko taisytų naujadarų – žodžiai vistorija ir vistarija (=istorija), kurie atsiradę dėl klaidingos etimologijos.GALŪNĖS VEDINIAILabai daug naujadarų Jablonskis yra taisęs dėl žodžių šaknies ydų, pavyzdiui žodis ainis J.Basanavičiaus išvestas iš tarmišką ai turinčio veiksmažodžio eina. Jablonskis vietoj jo siūlė žodžius vaikaitis, palikuonis. Kalbininkas taisė ir žodį aras kuris yra kilęs iš tarmiškos formos arelis manat, kad čia yra mažybinė priesaga -el-, buvo padarytas šakninis žodis aras. J. Jablonskis yra taisęs dar daugybę žodžių, tokių kaip siekis, ypata, stovis, pajauta. Dėl veiksmažodžių dėmėtis ir domėtis panašaus skambesio XIX a. pabaigoje paplito naujadarai doma, domė, domesys, kurie taip pat sulaukė kalbininko dėmesio.PRIESAGINIAI VEDINIAIDaiktavardžaiNetaisyklingus priesaginius daiktavardžius Jablonskis daugiausia yra taisęs dėl netiksliai suvoktos priesagų reikšmės. Iš mažybinių daiktavardžių kalbininkas pataisė žodį vaikezas=vaikesas. Antrasis Jablonskiui buvo priimtinesnis dėl to, kad žinomas iš žemaičių ir vakarų aukštaičių šnektos. Vieną iš didžiausių taisytų priesaginių daiktavardžių grupių sudaro veiksmų pavadinimai. Jablonskiui teko aiškinti, kada vartojamos veiksmažodinių daiktavardžių priesagos –imas ir –ymas. Jis nurodė, kad reikia rašyti skaldyti–skaldymas, klausyti–klausymas, bet klausti–klausimas. Šių priesagų rašymą siejo su tarmių skirtumais.XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje ilgą laiką buvo neatskiriamos priesagos – esys ir – ėsis. Su antrąja buvo sudaroma nemaža veiksmažodžių abstraktų. Kalbininkas juos taisė: bildėsis=bildesys, ūžėsis=ūžesys. Dėl įvairių priežaščių Jablonskis pataisė ir kelis veiksmažodžių pavadinimus su priesaga –yba; auklyba=pedagogija, atsimetybos=atsimetimas. XIX a. pabaigoje buvo mėginta sukurti kelis veiksmažodžio pavadinimus su priesaga –tinė: ateitinė ir praeitinė. Tačiau Jablonskis juos pakeitė vediniais ateitis, praeitis. Tačiau ne visur tiko priesaga –tis, pavyzdžiui žodis užduotis, buvo pakeistas žodžiu uždavinys. XX a. pradžioje paplito nemaža netaisyklingų priesaginių daiktavardžių grupių su priesagomis –ėjas ir –tojas. Kalbinikas pataisė vedinius rašėjas=rašytojas, paveldėjas =paveldėtojas, iškrautojas=krovėjas. Jablonskis turbūt pirmasis iš lietuvių kalbininkų nustatė, kad priesaga –ėjas vartojama tik asmenų pavadinimams sudaryti. Iš veiksmo rezultatą pasakančių daiktavardžių kalbininkas bene daugiausia yra taisęs su priesaga – inys, pavyzdžiui, spausdinys=spaudinys, paišinys=piešinys, iminys=mudunešis. Vieną gausiausią vardažodžių abstraktų grupių sudaro daiktavardžiai su priesaga
–umas. Su šia priesaga nesudaromi daiktavardžiai iš santykinių būdvardžių: visagalumas=visagališkumas, gailiaširdumas=gailiaširdiškumas, begalumas=begališkumas. Iš vardažodžių daroma su įvairiomis priesagomis daug pavadinimų. Vieną dariausių dabartinėje lietuvių kalboje yra priesaga –ybė. Jablonskis yra taisęs šios priesagos vedinius, padarytus iš neveikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvių: galimybė=galėjimas, atsakomybė=atsakymas. Su šia priesaga sudaroma daiktavardžių ir iš daiktavaržių. Kelis jų taisė kalbininkas, pavyzdžiui, girtuoklybė=girtybė, begėdybė=nešlovė, negarbė. Su priesaga –ystė padaroma daugiausia daiktavardinių vedinių, kurie reiškia asmenų verslą, būvį. Kalbininkas yra taisęs ir šiuos vedinius, pavyzdžiui, sodauninkystė=sodininkystė. Jablonskis taisė ir vietos pavadinimus Atlantijos (=Atlanto) vandenynas, mokslainė=mokykla. Kalbininkas palyginti nedaug taisė pavadinimų, reiškiančių lyties skirtumą, asmenų pavadinimą, nusakančių jų kilimo ar gyvenamąją vietą. Jablonskiui netiko vediniai su priesaga –ija, pavyzdžiui, laikraštija=laikraščiai, žinyja=mokslas.BūdvardžiaiXIX a.pabaigoje ir XX a. pradžioje pasipylė ne tik daugybė naujadarų daiktavardžių, bet ir būdvardžių. Šių darybą buvo ypač netikusi. Apie 1911 m. Jablonskis pradėjo taisyti daugybę netaisyklingų būdvardžių. Kalbininkas priesagų –ingas ir –uotas reikšmei nustatyti pasirinko labai vykusį metodą – parodė, kuo jos skiriasi ir kas joms bendra: būdvardžai su priesaga –uotas rodo visų matomų daiktų ypatybę, visų pastebimą jų savotiškumą, pavyzdžiui, plaukuota, kalnuotas. Būdvardžai su priesaga -ingas , daugiausia reiškia daiktų vidaus ypatybę, ne visų pastebimą jų savotiškumą, pavyzdžiui, sultingas, protingas, taip pat nusako daugumo požymį, pavyzdžiui, akmeningas, žolingas. Iš Jablonskio taisytų priesagos –ingas būdvardžių galime padaryti išvadą, kad jie labai retais atvejais padaromi iš daiktavardžių, reiškiančių gyvą padarą. Tokius būdvardžius kalbininkas keitė –iškas vediniais. Priesagas –uotas ir –otas Jablonskis yra taisęs dviem požiūriais. Iš o kamieno daiktavardžių sudaromi budvardžiai su –otas (riba – ribotas), o iš a kamieno – su priesaga –uotas (kalnas – kalnuotas). Priesagų –otas, –uotas, -ėtas, -ytas būdvardžių Jablonskis yra taisęs ir dėl netaisyklingos reikšmės. Vėliau kalbininkui užkliuvo būdvardžiai su priesaga –iškas (Lietuviškos – Lietuvių). Daiktavardiniai priesagos –iškas būdvardžiai paprastai rodo ypatybę, panašią į pagrindiniu žodžiu reiškiamo daikto ypatybes. Jablonskis 1905 m. pirmasis pradėjo keisti tarptautinius priesagos –iškas būdvardžius u kamieno būdvardžiais ( genialus, formalumai) ir vartoti galūninius būdvardžius ( idealus, modernus). Kalbininkas ėmė taisyti vedinius iš daiktavardžių su –ija ir –ika, pavyzdžiui, europėjinė=europinė, partijinis=partijos, partinis. Labai svarbus dar vieno būdvardžių su priesaga –inis darybinio tipo taisymas – tai tos priesagos numetimas sudurtiniuose būdvardžiuose ir teikimas vartoti jų galūninius vedinius: vienaskiltiniai=vienaskilčiai, viensėkliniai=viensėkliai. Jablonskis prie veiksmažodžių ir būdvardinių daiktavardžių neteikė priesagos –inis būdvardžių ir keitė juos daugiausia būdvardžiais su priesaga –iškas, pavyzdžiui, ekonominiam (=ekonomiškam) atsistarydinimui, sangvininis (=sangviniškas) linksmumas. 1896 m. Jablonskis atkreipė dėmesį į būdvardžius su priesagomis –uotinas ir –inas, pavydžiui, visuotinas =visuotinis, stebėtinas=nuostabus, įstabus. Kalbininkas taisė daug būdvardžių ir jų priesagų, tačiau ne visi jo naujadarai naudojami šiandien.VeiksmažodžiaiKuriant ir augant bendrinei kalbai, atsirado ir veiksmažodžių naujadarų. Jų nebuvo tiek daug, kaip daiktavardžių ir būdvardžių. Vis dėl to tarp jų pasitaikydavo netaisyklingų priesaginių vedinių.Vieni iš gausesnių Jablonskio taisytų veismažodžių buvo su priesagomis –auti, -auja, -avo. Jis teigė, kad „ Iš daiktavardžių mūsų kalba nepadaro veiksmažodžių mokytojauti tai – mokytojo darbą dirbti, o ganytojauti – piemenauti, būti ganytoju ”. Kalbininkui netiko priesaga –auja, -avo, žodžius aukauti, įdomauti, juodauti, priesaikauti, jis taisė aukoti, domėtis, juoduoti, prisiekti. Nepaisant Jablonskio pakartotinių taisymų, daugelis veiksmažodžių su priesagomis –uoti, -oti įsigalėjo mūsų kalboje, pavyzdžiui, kainuoti, pabuvoti. Kalbininko taisymuose randame keletą veiksmažodžių su priesaga –inti, pavyzdžiui, įsivaizdinti=įsivaizduoti. Keliolika veiksmažodžių vedinių su priesaga –dinti Jablonskis yra keitęs kitų tipų žodžiais, pavyzdžiui, įgyvendinti=išpildyti, apgyvendinti=įkurdinti. Šie veikmažodžiai su priesaga –dinti labai įsigalėjo šnekamojoje kalboje, tad juos galėtume palikti ir bendrinėje kalboje. Viena, jiems nėatsiranda pakaitalo, o antra, kalboje dažnai tam pačiam reikalui vartojama šalia –inti ir priesaga –dinti. VEDINIAI SU PRIEŠDĖLIAIS1904 m. Jablonskis pradėjo taisyti priešdėlio ant- vedinį antgalvis, teigdamas vartoti antraša, o vėlai ir antraštę. Su šiuo priešdėliu kalbininkas yra pataisęs ir tris būdvardžius: antpajautinis=nepojūčių, nepojūtinis, antgamtinis=negamtinis ir antpasaulinis=antgamtinis.Dalis netaisyklingų priešdėlinių žodžių su priešdėliais api- ir apy- sakytini tiesiog be priešdėlio; apskelbimas=skelbimas, apgynėjas=gynėjas. Slaviškų priešdėlių ( ob-, o- ) reikšmės tik iš dalies sutampa su lietuvių ap- reikšmėmis, tad grupei vedinių užteko pakeisti priešdėlį ap- lietuvių kalbai būdingais priešdėliais: apsipažinti=pasižinti, apdirbti=įdirbti. Sėkmingesnis buvo tų žodžių su priešdėliu –ap taisymas, kurie pasirodė esą visiški vertiniai, pavyzdžiui, apvaikščioti=švęsti ,kelti, apšviestūnai=inteligentai, inteligentija.Priešdėlis at- turi kelias formas. Jų vartojimas kurį laiką bendrinėje kalboje įvairavo. Daugiausia vedinių su priešdėliu –at jablonskis taisė dėl nelietuviškos darybos. Daliai jų užtekdavo pakeisti tik priešdėlius: atsižymėti, atsižymėjimas=pasižymėti, pažymybė. Jablonskis reikalavo skirti slinkties veiksmažodžius su at-, kurie pasako tik paprastą priartėjimą, nuo veiksmažodžių su par-, kurie rodo grįžimą: aš atnešiau=parnešiau, atsivežė=parsivežė. Yra keli atvejai, kur kalbininkas žodžius su at- yra taisęs arba pakeitęs visiškai kitais žodžiais, kur tas priešdėlis išlieka, bet netinka šaknis, pavyzdžiui, atidengti=atidaryti, įkurti, atsiduoti=atsidėti.Jablonskis gana plačiai yra aiškinęs ldaiktavardžių su priešdėliu be- rašybą. Be- bus atsuradęs dėl analogiškų lenkų ar rusų žodžių įtakos. Lietuvių kalboje se be- nesudaromi u kamieno būdvardžiai, tai būdvardį betarpus, galima pakeist būdvardžiais betarpiškas, betarpis. Kalbininkas taisė ir veiksmažodžius su priešdėliu be-. Ypač įsidėmėtina su šiuo priešdėliu tariamoji nuosaka šalutiniuose nuolaidos sakiniuose: nakties dvasios, kas jos bebūtų (=šiokios ar tokios, kad ir kažin kokios jos būtų).Jablonskis atmesdavo priešdėlių in- ir į- teikimą bendrinei kalbai. Visų pirma, naujadarus įdarba, įdarbė=kultūra ir įvardas=terminas kalbininkas taisė kaip nereikalinus tarptautinių žodžių pakaitalus. Formas įdomautis, sisiįdomauti, įdominti, susiįdominti Jablonskis taisė paprastais žodžiais domėtis, dominti. Su priešdėliu iš- būta tokių netaisyklingų vedinių, kuriuos reikėjo keisti kitais žodžiais: išguldyti (=mokyti) kalbą, išrašyti (=parsiųsti) prekes. Tam tikrais atvejais vartojamą priešdėlį iš- kalbininkas keitė kitu priešdėliu arba jį praleisdavo: ištausti=nutausri, išrodyti=atrodyti.Vieną kitą vedinį su priešdėliu ne- Jablonskis yra pataisęs, pavyzdžiui, nelaisvis=belaisvis, neturtis=beturtis.Su priešdėliu nu- daugiausia taisytas vertinys nuduoti=apsimesti, dėtis. Nuduoti – tai polonizmas. Su priešdėliu nuo- Jablonskis atkreipė dėmesį į žodį nuosavas, kurį pakeitė forma nuosavis.Su priešdėliu pa- kalbininkas yra taisęs palyginti nedaug žodžių, pavyzdžiui, pastoti=įstoti, paeiti=būti kilusiam. Su priešdėliu po- Jablonskis taisė kelis būdvardžius: potamsokas=apytamsis, tamsokas. Kalbininko taisytų vedinių su priešdėliu per- yra palyginti nemažai: perprašyti=atsiprašyti, perstatyti=pristatyti, vaidinti. Nemažas pluoštas Jablonskio taisytų vedinių su per- bendrinėje kalboje išliko.Iš visų veiksmažodžių su priešdėliu pra- kalbininkas daugiausia yra taisęs pragarsėti=išgarsėti, įgarsėti. Dalis Jablonskio taisytų vardažodžių su pro- veikiai dingo iš mūsų kalbos: pronosinė=nosinė, provaikis=vaikaitis, vaiko vaikas. Tarp Jablonskio taisytų žodžių su priešdėliu pri- yra visiškų vertinių, padarytų pagal kitų kalbų pavyzdžius: prisieiti=tekti, reikėti, gauti, privalėti. Daliai vertinių užtekdavo pakeisti tik priešdėlį pri-, pavyzdžiui, prisiųsti, prisiuntimas=atsiųsti, atsiuntimas. Yra keletas vardažodžių su priešdėliu prie- sudarytų netaisyklingai: prielankus=palankus. Nelietuviškos darybos buvo geografinis terminas prieupis=intakas ir vietovardis Prievislio (=Pavyslio) kraštas. Jablonskis atkreipė dėmesį į netaisyklingus vedinius su san-: santėvainis, sangimis. Kiek vėliau kalbininkas taisė tokius vedinius kaip santautietis=bendratautis, sandarbininkas=bendradarbis.Tikrų priešdėlio su- vedinių, kuriuos yra taisęs Jablonskis, palyginti visai maža: suvartotojų (=vartotojų) draugija, supriežastinti=susaistyti. Kiti žodžiai su priešdėliu su- yra ne priešdėlinės darybos: sumaištis=sumošimas, sąmyšis, sukilimas, surašas=sąrašas. Kalbininko taisytųjų vedinių su už- yra daug, gal daugiau negu bet kurio kito priešdėlio vedinių. Sėkmingiausi buvo tie taisymai, kur reikėjo keisti ne tik priešdėlį, bet ir šaknį, pavyzdžiui, uždengti (=uždaryti) universietą, užganėdinti=pakakinti, patenkinti. Kiti Jablonskio taisymai buvo visiškai nesėkmingi. Būdiniai paprastai daromi iš nepriešdėlėtųjų veiksmažodžių. Tuo paaiškinamas šis kalbininko taisymas: užšalte (=šalti) užšalo. Priešdėliniai veiksmažodžiai suvestiniame tarinyjeJablonskis suvestinio tarinio priešdėlinę bendratį keisdavo prie veiksmažodžiais pradėti ir baigti išreikštų jungčių, pavyzdžiui, …jau baigia ir kitus ištremti=tremti. Yra du pavyzdžiai, kur priešdėlinė bendratis taisoma ir šalia veiksmažodžio užginti: Vyriausybė užgynė išvežti (=svetur vežti) gyvulius.SUDURTINIAI ŽODŽIAIJablonskis yra nemažai taisęs ir sudurtinių žodžių. Daugelį sudurtinių žodžių, kaip visai nereikalingų kalbininkas atmetė, juos tik po kartą pataisęs, kartais net neduodamas atitikmenų, pavyzdžiui, apysakrašė=apysakininkė, apysakų rašytoja, sostapilis=sostinė. Jablonskis yra taisęs kelis darinius dėl jungiamųjų balsių, pavyzdžiui, viršūkalnis=viršukalnis, žemlapis=žemėlapis. Kelis kartus taisydamas netaisyklingą sintaksinę vartoseną, kalbininkas yra keitęs žodį laikotarpis: Jokių reformų į tą trumpą laikotarpį (=tuo trumpu, trumpuoju tarou, laiku) neįvyko… Būta ir daugiau naujadarų sudurtinių žodžių, kuriuos Jablonskis, vadovaudamasis nuomone, kad jiems yra tinkamesnių vedinių, keitė, pavyzdžiui, dvarponis=dvarininkas, žemvaldys=žemininkai, dvarininkasi, savažemiai. Dėl tam tikrų formalių elementų kalbininkas pataisė dar kelis daiktavardžius: žemdarbys=žemdirbys, karvedys=karo vadas, karavadis, karavada. Netaisyklingų naujadarų sudurtinių žodžių buvo padaryta ir su skaitvardžiais: vientautis, viengentis=tautietis, dvikalbis=diakogas, vienaamžis=amžininkas. Yra sudurtinių daiktavardžių naujadarų , kurių komponentu eina prieveiksmis, pavyzdžiui, lygsvara=pusiausvyra. Daugiau taisyta sudurtinių žodžių su virš: viršžmogis=antžmogis pranašyžmogis, viršžmogus=antžmogus. LEKSINIAI JUNGINIAINe tik atskiri žodžiai, bet ir įvairūs jų junginiai gali sudaryti leksinius vienetus, kurie gali būti traktuojami kaip žodžių ekvivalentai. Vieną ryškiausių tokių junginių grupių sudaro frazeologizmai. Šalia jų kalboje nemažai vartojama ir nominalizuotų junginių (pavyzdžiui, duoti patarimą=patarti). Jablonskis tiek frazeologinių, tiek nominalizuotų junginių. Keliais atvejais kalbininkas yra pataisęs tautologinių junginių, nebūdingų lietuvių kalbai, pavyzdžiui, žodis į žodį sakant=žodį po žodžio sakant, žodžius po kits kito verčiant. Jablonskiui sunkiausia sekėsi taisyti nominalizuotus junginius. Ypač daug taisytų junginių, buvo sudaryti iš veiksmažodžio ir prie jo einančio abstrakčiojo daiktavardžio, pavyzdžiui, turėti galimybės, galimumą=galėti, išgalėti, turėti pasikalbėjimą=kalbėtis, pasikalbėti.Šiandien mes džiaugiamės, išpuoselėta, gražia, gimtąja kalba. Bet net nesusimąstome, kiek pastangų, vargo turėjo įdėti žmogus prisidėdamas prie jos grožio. Tas žmogus buvo visų gerbiamas kalbininkas Jonas Jablonskis. Jo sukurti naujadarai, kalbos taisymo taisyklės mus lydi iki šių dienų, jam visi turėtume pasakyti didelį AČIŪ.
REZIUMĖJonas Jablonskis – lietuvių kalbininkas, sukūręs mūsų kalbai labai daug naujadarų, juos taisęs, pažindinęs žmones su kalbos tobulėjimu. Jis lietuvių kalbą išgebėjo nuo sustingimo, atvėrė kelius sėkmingai plėtotis toliau.
Naudota literatūra1. Arnoldas Piročkinas. Jono Jablonskio kalbos taisymai. Kaunas, „ŠVIESA”, 1986, p. 55 – 108.2. J. Palionis. Lietuvių literatūrinės kalbos istorija. Vilnius, „MOKSLAS”, 1979, p. 255 – 260.