Vytauto Didžiojo Universitetas Humanitarinių mokslų fakultetas
Sofoklio “Antigonė” analizė
Kaunas 2005 Sofoklis “Antigonė“
Sofoklis labiausiai mėgstamas ir vertinamas tragedijų autorius:dvidešimt keturis kartus Atėnų teatro žiūri paskyrė pirmąją konkursinęvietą. Tai daugiausia laurų pelnęs dramaturgas. Produktyviausias jo kūryboslaikotarpis sutapo su Atėnų aukso amžiumi – taikos, demokratijosklestėjimo, didelių kūrybinių užmojų dešimtmečiais. Išvaizdus, saiką irharmoniją visur išlaikąs, ginąs tradicinę gyvenimo tvarką ir moralę, jisbuvo atėniečių garbinamas, vadinamas dievų numylėtiniu. Sofoklis parašė per 120 dramų, iš kurių šiandien žinomos tik 7.Sofoklis nesistengė jungti dramų į vientisą trilogiją – kiekvieną tragedijąrašė kaip savarankišką kūrinį, rūpinosi, kad ji būtų vieninga, išbaigta.Sumažinęs choro vaidmenį ir įvedęs trečią veikėją, jis išryškino pagrindinįdramos elementą – veiksmą. Sofoklio dramų centre tragiškas individo likimas, todėl jokūriniai vadinami ir charakterių tragedijomis. Jo žmogus nėra prieštaringasir charakterio vientisumas, tvirtumas daro jį didingą. Kilnūs, idealizuotipersonažai puikiai išreiškia kalokagatijos turinį. Nors likimas priklausonuo aukštesnių jėgų valios, bet ir pats žmogus yra aktyvus, ryžtingaisiekia tikslo. Jis iki galo lieka ištikimas sau, savo principams,pasirinktam keliui. Visa tai galima įžvelgti jo dramoje „Antigonė“. „Antigonė“. Šią Sofoklio tragediją naujųjų laikų žmonės praminėtragedijų karaliene. Ji iš tiesų verta tokio vardo, nes meniškai kalba apiedidelius, reikšmingus dalykus. Įžymus graikų filosofas Aristotelis rašė,kad Sofoklis sakęsis savo dramose vaizduojąs tokius žmones, kokie jie turibūti. „Antigonė“ taip pat išreiškia moralinį klasikinio graikų istorijoslaikotarpio idealą. Tragedijos fabula. Sofoklis parašė „Antigonę“ remdamasisvadinamuoju Tėbų mitų ciklu. Tėbų karalaičiai, Antigonės broliai Polineikasir Eteoklis, susiginčijo dėl valdžios. Eteoklis išvijo Polineiką ir užėmė
sostą. Surinkęs pagalbininkų armiją, Polineikas puolė miestą. Tarp savęskovodami Edipo sūnūs Eteoklis ir Polineikas vienas kitą nužudė. Karaliausvaldžia atiteko jų dėdei Kreontui. Šis įsakė Eteoklį palaidoti su visomisapeigomis, o Polineiką palikti nelaidotą. Nelaimingas vyresnysis sūnusPolineikas turės net miręs kentėti: jam priešas naujasis valdovas jo kūnąuždraudė palaidoti – tebus jis pamestas šunims ir plėšriems paukščiams. Onepalaidoto ir neapgarbstyto žmogaus vėlė neturės ramybės amžinai.Žuvusiųjų sesuo Antigonė ryžtasi nepaklusti mirtimi grasinančiam Kreontoįsakymui ir palaidoti brolį. Lavono išniekinimą klasikinių laikų helėnai laikė barbarųpapročiu. Net atsitiktinai radusio lavoną žmogaus pareiga buvo jįpalaidoti. Aišku, nėra ko teisinti Polineiko, kariavusio prieš gimtajįmiestą, bet Kreontas galėjo uždrausti jį laidoti gimtajame polyje, atiduotigiminėms palaidoti svetur. Taip graikai darė. Draudimas laidoti Polineikąprieštaravo visoms normoms: religinėms (mirusysis laikomas požemių dievųnuosavybe), dorovinėms (įžeidžiami artimųjų jausmai), higieninėms (galikilti epidemija). Sofoklis beveik neįrodinėja Antigonės teisumo, išryškinaamžinųjų žmonių giminės normų ir valdžios išleistų įsakymų susidūrimą.Dramaturgas vertina narsumą saugant protėvių moralės nuostatus. Tragedijoje nematome Antigonės apsisprendimo. Prologe ji ateina įorchestrą jau ryžtingai nusiteikusi nunešti aukų požemių dievams, keletusaujų smėlio užberti išniekintam brolio lavonui, nors žino, kad už tokįbeprotišką narsumą gresia mirties bausmė. Antigonė kalbina seserį Ismenęmirusiojo palaidoti: „Tu ryšies veikti ir kęsti su manim, sakyk? /<…>/Padėsi mirusį šiam rankai tu paimti“. Tačiau baili mergaitė atsisako:„Žmonių nepaisant valios, aš per daug silpna“. Ismenei ir KreontuiAntigonės poelgis atrodo paikas. Pati Antigonė jį vertina kaip beprotišką,bet ne kvailą. Kai sučiuptą Antigonę sargybinis atveda pas Kreontą, jitokia pat narsi bei ryžtinga kaip ir epizode su Ismene. Jaunutės juodarubėsmergaitės nesugniuždo auksu tviskančio karaliaus didybė. „Tai kaip drįsaiįstatymui tu nusižengt?“ – klausia Kreontas. Antigonė nelaiko Kreontoįsakymo įstatymu. Ji tvirtai sako:Ne Dzeusas tą įstatymą paskelbė man Ne Teisingumas, kurs su požemių dievais Gyvena, duodamas įstatymus žmonėms. Įsakymo gi tavo nelaukiau aš taip Galingu, jog nemirtingas, menkas būdamas, Pranoktų nerašytą amžiną dievų Įstatymą, kuris ne šiandien ir ne vakar Mums duotas ir kurio pradžios nežino niekas.
Jausdamasi vykdanti šventą dievų skirtą priedermę, Antigonėnebijo žmogaus rūstybės. Ji įsitikinusi, kad Hado nuostatai vienodi irEteokliui, ir Polineikui, kad mirusio priešo nebereikia laikyti priešu. Joskilni širdis myli abu brolius. Į Kreonto repliką, kad jis negali pamiltinet ir mirusio priešo („Ir po mirties man priešas bičiuliu netaps“),Antigonė atsako: „Gimiau ne kad nekęsti, o mylėt padėčiau“. Mylinčiaširdimi ji suvokia amžinuosius žmonių giminės dėsnius ir jais vadovaujasi.Narsusis Antigonės poelgis patraukė Ismenę, ir ši pasiryžta mirti kartu suseserim. Ji teigia Kreontui, kad padėjo seseriai palaidoti brolį: „Padėjaupilti aš, jei sako taip sesuo, / Ir atpildą už kaltę kęsiu draug su ja“.Tačiau Antigonė griežtai, net šiurkštokai atmeta šį pavėluotą aukojimąsi:„O ne! To žingsnio žengt Teisybė tau neleis. / Tu nenorėjai, tad nepriėmiautavęs /<…>/ Nemirsi su manim, kur rankos nepridėjai, / To nesisavink,bus gana kad mirsiu aš“. Tiesa, jei išsprūsta prisipažinimas, kad josrūstybė kilo iš širdgėlos: „Juoku tuo aš juokiuos iš širdgėlos didžios“.Antigonė pyksta, kad Ismenė pabūgo priešintis valdžios norams, todėl dar
vienišesnė tada pasijuto Antigonė, juk Ismenė taryt išsiskyrė iš šeimoslizdelio. Dėl tokio Ismenės poelgio ir kilo Antigonės širdyje net užgauliseseriai ironija, išdidumas. Juk ji viena turėjo vykti laidot brolio, vienaturėjo vykdyt širdies ir dievų liepiamą pareigą. Kas jai Kreonto draudimas!Nubaus ją mirtimi – ji su džiaugsmu numirs; tada ji bus viename kape sumylimuoju broliu; tenai ją linksmai priims tėvas, motutė ir mieli broliai. Nenorėdamas miesto suteršti žmogaus krauju, Kreontas sugalvojaužmūryti gyvą Antigonę oloje. Ji graudžiai verkdama ir vaitodamaatsisveikina su jaunyste, su gyvenimu. Nebeliko nei rūstybės, nei išdidumo.Antigonė eina numirti, bet mirties momentas pažadina jai gyvybės instinktą.Sofoklis atskleidžia kitą, labai žmogišką jos ypatybę. Sužinome, kadrūsčioji Antigonė sielos gilumoje nepaprastai švelni mergaitė. Ji mylėjosaulę, šaltinius, medžius, savo tėvus, brolius. Jai pagailo gyvenimo,pagailo, kad turi mirti nepažinus nei meilės, nei motinos jausmų, neikūdikius auginti laimės. Antigonė verkia, kad mirs neapraudota, jainelengva žengti į Hadą, bet neatsižada įsitikinimų, nesigaili dėl tokiopoelgio:„Be raudų ir be vestuvinės giesmės Lydi vargšę į paskutinę kelionę, Ir saulės skaisčiojo žibinto nelaimingai Nebevalia regėti Mano dalios neapraudos nė Ašara nepalydi“
Tragedijos charakteriai. Nors pati tragedija pavadinta Antigonėsvardu, nors šis charakteris yra gražiausias ir ryškiausias, bet tragedijosveiksme aktyviausiai dalyvauja Kreontas, tas dievų neklausąs valdovas.Kreontas – tai žmogus, kuris vieną rytą pabudo su karūna ant galvos. Žmogusvaldyti nelaukęs ir nepasirengęs. Jis, kaip kiekvienas netikėtai iškilęs įvaldovus, nori tuojau išmėginti kaip jam karališkas rūbas pritinka ir kokįįspūdį jis daro kitų akyse: ar jo visi bijo ir klauso. Kad patirtų ar jo
visi klausys, leidžia įstatymus, nepaisydamas ar jie teisingi, arnesipriešina svarbiems dievų įstatymams. Jis negali pakęsti, kad atsirandažmogus, kuris drįsta jo įsakymus kritikuoti, nurodinėti jų neteisingumą irjų neklausyti. Dievai jam taip protą aptemdė, kad jis laikosi savo įsakymotik dėl to, kad jis yra jo išleistas. Tada Antigonė jam įrodo, jog dievųnerašytas įsakymas yra aukštesnis už žmogaus įsakymą, Kreontas, jauneturėdamas ką atsakyti, kaip tikras užsispyrėlis tik atkerta:„Nešdinkis… Manęs, kolei aš gyvas, nevaldys moteriškė“. Kreontas yraAntigonės priešininkas. Jis, kaip ir dera tragedijos herojui,maksimalistas, ryžtingai, nieko nepaisydamas siekiąs savo tikslo. Taigitragedijoje susiduria dvi didelės ir stiprios asmenybės. Kreontas nėrasavimi besirūpinąs egoistas ar kokių nors asmeniškų ambicijų gynėjas. Jisįsitikinęs, jog jo išleisti įsakymai tarnauja visuomenės gerovei, kurią jislaiko aukščiausiu savo veiklos tikslu. Tačiau fanatiškai saugodamasvalstybės tvarką, Kreontas tampa tironu. Jam visur vaidenasi maištas. Jisįtarinėja romiąją Ismenę bei Polineiko lavoną saugantį sargybinį irnedrąsūs choro nutylėjimai ir protingi sūnaus žodžiai jam kvepia maištu.Kodėl jam nepaklausius ir teisingo sūnaus patarimo! Bet ne! Toks jau tironųbūdas. Net dievų valią aiškinantis pranašas Teimesijas jam atrodo esąspapirktas. Sūnus Haimonas primena: „Kur vienas šalį valdo – ne valstybėten“. Kreontas jau nesugeba klausyti išmintingų patarimų, išdidžiaiatrėžia: „Ar nevaldovams turi priklausyti šalis?“. Kreontui rūpi paveiktisūnaus valią, įtikinti savo sprendimo teisingumu bei nauda. Svarbu, kadHaimonas būtų ištikimas tėvo sąjungininkas: „Jei savus auginsiu aš /Nepaklusnius, juoba tokie augs svetimi“. Kaip apgalvotai Kreontas pereinanuo tėvo prie valdovo priedermių. Visiškas paklusnumas valdovo, kaip irtėvo, valiai jam yra didžiausia dorybė:„Ką miestas pastatys, to reikia ir klausyti, Lig smulkmenų ar bus teisingas jis, ar ne. Nėra didesnio blogio už anarchiją, Miestus žlugdo ji…“
Tėbų gyventojai nepritaria valdovo elgesiui ir žavisi Antigonėsžygdarbiu. Haimono tikslas – atverti tėvui akis ir parodyti tokius dalykus,kurių tas nemato ar nenori matyti. Tiesa negali buti vieno nuosavybė, todėlHaimonas ragina tėvą būti išmintingą – įsiklausyti į kitų nuomonę. Tačiaujų abiejų požiūriai ir siūlomi sprendimai skirtingi. Jų pokalbis išskiriatevą ir sūnų. Viskas virsta tarsi dvikova. Kreontas jaučiasi esąsvienvaldis, ir jį žeidžia menkiausias nepaklusnumas: „Nurodinės man žmonės,ką turiu daryti?“. Kitaip tariant, jis gina autokratinį valdymą, tironiškąvaldovo elgesį. Sūnus prieštarauja: „Vien tyrlaukiuos galėtum vienasviešpataut“. Šios replikos išreiškia Sofoklio amžininkų požiūrį: valstybėnestipri, jei valdovas daro ką nori. Kreonto pokalbis su sūnumi – tik vienaiš dramos scenų. Panašiai Sofoklis komponuoja ir kitas (esu AntigonėTeiresijumi) – veikėjams leidžiama ir išsipasakoti, argumentuoti sprendimusir karštai, aistringai grumtis žodžių dvikovoje. Dialogas yra pagrindinėdraminio veiksmo forma, jo svarbiausia paskirtis – veiksminė, dinaminė, jisstumia veiksmą į priekį. Pokalbyje atsiskleidžia veikėjų charakteriai,išryškėja jų ginamos vertybės. Kreonto aklumas trečio epeisodijaus scenoje atrodo iš tiesbeprotiškas, ir sukrėsti valdovą gali tik toks pat beprotiškas žingsnis(Haimonas: „Ji mirs ir mirdama dar pražudys kai ką“). Tik kada jam pačiamTeiresijas nelaimes išpranašauja („Ir atiduosim mirusį už mirusius / Tuvieną vaiką, savo kūno atžalą, / Dėl to, kad šviesai ir tamsybėms kaltastu, / Nes gyvą sielą nuožmiai uždarei kapan“), jis nuleidžia rankas ir
pabūgęs klausia: „Sakykite, kas man daryti… Aš klausysiu“. Per savoapakimą anksčiau nelaimės nematė, o prašosi patariamas. Tragedijospabaigoje karalius bando taisyti savo klaidas: skuba palaidoti Polineiką irišvaduoti iš olos Antigonę. Deja, skamba tragiškasis „Per vėlu“. Netekęssūnaus ir žmonos, sugniuždytas nelaimių Kreontas suvokia buvęs ir esąs neiprotingas nei galingas: „Menkas aš buvau ir virtau nieku“. Pasibaisėjimaskyla, kai pamatai prie ko prieina žmogus, peržengęs dievų įstatymus. Dėl topabaigoj choras ir graudena: „Nepridera peržengti dievo noro… Užgauliospuikuolių kalbos, priversdamos juos kentėti, moko, nors ir vėlai, doros“.Kad tik juos priverstų kentėti! Bet dėl jų nekaltai žuva ir kilnieji –Antigonė, Haimonas… Kiti tragedijos personažai paryškina pagrindinių veikėjų bruožus.Šalia silpnos ir bailios Ismenės ypač išryškėja Antigonės drąsa irstiprybė. Antigonė yra vienas iš gražiausių pasaulio literatūroj moterspaveikslų. Jos išdidžiam veide blykčioja stipri valia, gilus protas, dargilesnis jausmas ir skausmo jūrės. Ji jaunutė, bet jau suspėjo surinktigyvenimo laimės ir panikos vainikus. Juk ji Edipo duktė, pasmerktojo aklojotėvo palydovė. Šeimos gėdai išskyrė juos iš visuomenės, kaipraupsuotuosius. Kas tokiam belieka? Arba nusilenkti prieš visus, arbapakilti aukščiau visų. Ismenė pirmasis, Antigonė antrasis tipas. Gyvenimopanieka Antigonę išmokė nieko daugiau iš gyvenimo nesitikėti, kas ją galėtupadaryti laimingesne ar nelaimingesne. Su skaisčiuoju gyvenimu ir josdžiaugsmu, Antigonės ryšiai nutraukti. Iš visuomenės gyvenimo išstumta ji,kaip paukštis, prisiriša prie savo mažučio lizdelio – prie šeimos; jamepalieka savo širdį. Mylėdama vadžiojo tėvą. Tėvas mirė. Mylėjo brolius.Broliai žuvę. Net dar baisiau: Polineikas bus nelaimingas ir miręs. OAntigonė myli jį dar labiau nei vyrą kad mylėtų, labiau nei vaikus. Jei jienumirs, dar gali turėti kitą vyrą ar sūnų, o numirė brolis jau nebus jaikito. Myli Antigonė savo brolį labiau nei savo gyvybę, nes gyvųjų tarpe jainieko jau nebeliko. Tiesa, ji turi sužadėtinį, bet kas jai sužadėtinis: josširdyje dar nematomom erotizmo, ten glūdi tik gryna širdies meilė.Haimonas, Antigonės sužadėtinis, nė puse žoždio neužsimena apie savojausmus. Mirdamas prie mirusios Antigonės, Haimonas ne žodžiais, o poelgiuparodo didelę meilę sužadėtinei. Mirė Antigonė – kaip tevų nusikaltimų auka, kaip neteisingokaraliaus įsakymo auka. Bet šita mirtis Antigonei garbinga, lygiai kaipkiekvienam yra garbė nukentėti dėl teisybės priešinantis nedorybei. Ismenė, antroji Edipo duktė, tyli, lėta, bailios širdiesmergaitė. „Juk mudvi moterišktės ir ne mudviem tęsti kovą su vyrais; jukyra valdžia ir mes turime klausyti jos paliepimų“. Tai moteris ištradicijos papratusi būti valdoma; ji nepaiso nei kas ja valdo, nei kaip.Iniciatyvos gyvneti sava širdimi ir protu nėra. Bet Ismenė ne visada tokia,ne veltui ji karaliaus duktė. Sesers pasiryžimas ir jos nelaimė įkvepia irjai noro ir drąsos pasiaukoti, nors ir niekam nereikalingas jospasiaukojimas. Ji sutinka nukentėti sykiu su Antigone, nes koks jaigyvenimas be sesers. Pavojaus valandą ji net mėgina griebtis iniciatyvosseserei gelbėti: „Ir tu žudysi savo sūnaus sužadėtinę?“ apeliuoja ji įKreonto tėviškuosius jausmus. Žmogaus proto ir išminties ribas tragedijoje aptaria choras.Pirmojoje atėjusio į orchestrą choro giesmėje apmastomos žmogaus galimybėsir vieta pasaulyje. Choras dainuoja:„Daug nuostabių daiktų pasauly,
Bet nuostabiausias jų – žmogus“Žmogus nuostabiausias todėl, kad yra protingas ir išradingas:leidosi plaukioti jūromis, prisijaukino gyvulius, sumanė įdirbti žemę,sukurė valstybę, sugalvojo, kaip apsiginti nuo šalčio ir lietaus. Ši chorogiesmės dalis pritaria V a. p. m. e. sparčiai plitusiam filosofo Protagoroteiginiui „Žmogus – visų daiktų matas“, tvirtinančiam, kad žmogus savoprotu išsiskirdamas iš kitų gyvūnų gali viską įvertinti ir spręsti. Tačiaubūtinai reikia pabrėžti, kad Sofoklis neapsiriboja žmogaus pašlovinimu.Ypač svarbi šios choro giesmės pabaiga, kurioje poetas teigia, kad žmogausprotas bei išradingumas gali nuvesti ir į blogą: laimė, sėkmė lydi tikkrašto papročius gerbiantį bei dievų priesakų besilaikantį žmogų. Tragedijabaigiasi choro giesme, įspėjančia: „Žmogus te nedrįsta dievamsprieštarauti“. Ne žmogus, o dievai, davė gyvenimo dėsnius, yra visų daiktųmatas, – tarsi teigia visa Sofoklio tragedija. Gražus ir geras žmogus,kuris laikosi amžinų, dievų duotų papročių ir įstatymų, kuris neprarandakultūrinės atminties.
Apibendrinant dramos analizę, norėčiau paminėti, kad pagrindiniaidramos veikėjai patiria katastrofą. Bet vienas sąmoningai eina į ją, o kitąji ištinka nelauktai. Kreonto gyvenimą kilęs konfliktas apverčia aukštynkojom: pasitikintis savimi valdovas lieka vienišas, pralaimėjęs, pražudęsartimuosius. Antigonė nuo pat pirmųjų scenų yra pasiryžusi iki galo gintimeilės bei ištikimybės artimiesiems principus. Ji tikina, kad pasaulyjeniekas nebeteiks laimės, jos laukia mylimi žmonės Hado šalyje. SofoklioAntigonė – vienas gražiausių moters charakterių kultūros istorijoje.Daugelį amžių skaitytojus ar žiūrovus žavi jos dvasios stiprybė, meilė irištikimybė savo šeimai, pasiaukojimas. Jos paveikslo interpretacijosedažniausiai akcentuojama pagarba ir pareiga artimiesiems, kraujo ryšiai,dėlei kurių aukojamas gyvenimas.