Sofoklis “Antigonė”

Vytauto Didžiojo Universitetas

Humanitarinių mokslų fakultetas

Sofoklio “Antigonė” analizė

Kaunas 2005

Sofoklis “Antigonė“

Sofoklis labiausiai mėgstamas ir vertinamas tragedijų autorius:
dvidešimt keturis kartus Atėnų teatro žiūri paskyrė pirmąją konkursinę
vietą. Tai daugiausia laurų pelnęs dramaturgas. Produktyviausias jo kūrybos
laikotarpis sutapo su Atėnų aukso amžiumi – taikos, demokratijos
klestėjimo, didelių kūrybinių užmojų dešimtmečiais. Išvaizdus, saiką ir
harmoniją visur išlaikąs, ginąs tradicinę gyvenimo tvarką ir moralę, jis
buvo atėniečių garbinamas, vadinamas dievų numylėtiniu.

Sofoklis parašė per 120 dramų, iš kurių šiandien žinomos tik 7.
Sofoklis nesistengė jungti dramų į vientisą trilogiją – kiekvieną tragediją
rašė kaip savarankišką kūrinį, rūpinosi, kad j ji būtų vieninga, išbaigta.
Sumažinęs choro vaidmenį ir įvedęs trečią veikėją, jis išryškino pagrindinį
dramos elementą – veiksmą.

Sofoklio dramų centre tragiškas individo likimas, todėl jo
kūriniai vadinami ir charakterių tragedijomis. Jo žmogus nėra prieštaringas
ir charakterio vientisumas, tvirtumas daro jį didingą. Kilnūs, idealizuoti
personažai puikiai išreiškia kalokagatijos turinį. Nors likimas priklauso
nuo aukštesnių jėgų valios, bet ir pats žmogus yra aktyvus, ryžtingai
siekia tikslo. Jis iki galo lieka ištikimas sau, savo principams,
pasirinktam keliui. Visa tai galima įžvelgti jo dramoje „Antigonė“.

„Antigonė“. Šią Sofoklio tragediją naujųjų laikų žmonės praminė
tragedijų karaliene. Ji i iš tiesų verta tokio vardo, nes meniškai kalba apie
didelius, reikšmingus dalykus. Įžymus graikų filosofas Aristotelis rašė,
kad Sofoklis sakęsis savo dramose vaizduojąs tokius žmones, kokie jie turi
būti. „Antigonė“ taip pat išreiškia moralinį klasikinio graikų istorijos
laikotarpio idealą.

Tragedijos fabula. Sofoklis parašė „Antigonę“

remdamasis
vadinamuoju Tėbų mitų ciklu. Tėbų karalaičiai, Antigonės broliai Polineikas
ir Eteoklis, susiginčijo dėl valdžios. Eteoklis išvijo Polineiką ir užėmė
sostą. Surinkęs pagalbininkų armiją, Polineikas puolė miestą. Tarp savęs
kovodami Edipo sūnūs Eteoklis ir Polineikas vienas kitą nužudė. Karaliaus
valdžia atiteko jų dėdei Kreontui. Šis įsakė Eteoklį palaidoti su visomis
apeigomis, o Polineiką palikti nelaidotą. Nelaimingas vyresnysis sūnus
Polineikas turės net miręs kentėti: jam priešas naujasis valdovas jo kūną
uždraudė palaidoti – tebus jis pamestas šunims ir plėšriems paukščiams. O
nepalaidoto ir neapgarbstyto žmogaus vėlė neturės ramybės amžinai.
Žuvusiųjų sesuo Antigonė ryžtasi nepaklusti mirtimi grasinančiam Kreonto
įsakymui ir palaidoti brolį.

Lavono išniekinimą klasikinių laikų helėnai laikė barbarų
papročiu. Net atsitiktinai radusio lavoną žmogaus pareiga buvo jį
palaidoti. Aišku, nėra ko teisinti Polineiko, kariavusio prieš gimtajį
miestą, bet Kreontas galėjo uždrausti jį laidoti gimtajame polyje, atiduoti
giminėms palaidoti sv vetur. Taip graikai darė. Draudimas laidoti Polineiką
prieštaravo visoms normoms: religinėms (mirusysis laikomas požemių dievų
nuosavybe), dorovinėms (įžeidžiami artimųjų jausmai), higieninėms (gali
kilti epidemija). Sofoklis beveik neįrodinėja Antigonės teisumo, išryškina
amžinųjų žmonių giminės normų ir valdžios išleistų įsakymų susidūrimą.
Dramaturgas vertina narsumą saugant protėvių moralės nuostatus.

Tragedijoje nematome Antigonės apsisprendimo. Prologe ji ateina į
orchestrą jau ryžtingai nusiteikusi nunešti aukų požemių dievams, keletu
saujų smėlio užberti išniekintam brolio lavonui, nors žino, kad už tokį
beprotišką narsumą gresia mirties bausmė. Antigonė kalbina seserį Ismenę
mirusiojo palaidoti: „Tu ryšies veikti ir kęsti s
su manim, sakyk? /<.>/
Padėsi mirusį šiam rankai tu paimti“. Tačiau baili mergaitė atsisako:
„Žmonių nepaisant valios, aš per daug silpna“. Ismenei ir Kreontui
Antigonės poelgis atrodo paikas. Pati Antigonė jį vertina kaip beprotišką,
bet ne kvailą. Kai sučiuptą Antigonę sargybinis atveda pas Kreontą, ji
tokia pat narsi bei ryžtinga kaip ir epizode su Ismene. Jaunutės juodarubės
mergaitės nesugniuždo auksu tviskančio karaliaus didybė. „Tai kaip drįsai
įstatymui tu nusižengt?“ – klausia Kreontas. Antigonė nelaiko Kreonto
įsakymo įstatymu. Ji tvirtai sako:

Ne Dzeusas tą įstatymą paskelbė man

Ne Teisingumas, kurs su požemių dievais

Gyvena, duodamas įstatymus žmonėms.

Įsakymo gi tavo nelaukiau aš taip

Galingu, jog nemirtingas, menkas būdamas,

Pranoktų nerašytą amžiną dievų

Įstatymą, kuris ne šiandien ir ne vakar

Mums duotas ir kurio pradžios nežino niekas.

Jausdamasi vykdanti šventą dievų skirtą priedermę, Antigonė
nebijo žmogaus rūstybės. Ji įsitikinusi, kad Hado nuostatai vienodi ir
Eteokliui, ir Polineikui, kad mirusio priešo nebereikia laikyti priešu. Jos
kilni širdis myli abu brolius. Į Kreonto repliką, kad jis negali pamilti
net ir mirusio priešo („Ir po mirties man priešas bičiuliu netaps“),
Antigonė atsako: „Gimiau ne kad nekęsti, o mylėt padėčiau“. Mylinčia
širdimi ji suvokia amžinuosius žmonių giminės dėsnius ir jais vadovaujasi.
Narsusis Antigonės poelgis patraukė Ismenę, ir ši pasiryžta mirti kartu su
seserim. Ji teigia Kreontui, kad padėjo seseriai palaidoti brolį: „Padėjau
pilti aš, jei sako taip sesuo, / Ir atpildą už kaltę kęsiu draug s

su ja“.
Tačiau Antigonė griežtai, net šiurkštokai atmeta šį pavėluotą aukojimąsi:
„O ne! To žingsnio žengt Teisybė tau neleis. / Tu nenorėjai, tad nepriėmiau
tavęs /<.>/ Nemirsi su manim, kur rankos nepridėjai, / To nesisavink,
bus gana kad mirsiu aš“. Tiesa, jei išsprūsta prisipažinimas, kad jos
rūstybė kilo iš širdgėlos: „Juoku tuo aš juokiuos iš širdgėlos didžios“.
Antigonė pyksta, kad Ismenė pabūgo priešintis valdžios norams, todėl dar
vienišesnė tada pasijuto Antigonė, juk Ismenė taryt išsiskyrė iš šeimos
lizdelio. Dėl tokio Ismenės poelgio ir kilo Antigonės širdyje net užgauli
seseriai ironija, išdidumas. Juk ji viena turėjo vykti laidot brolio, viena
turėjo vykdyt širdies ir dievų liepiamą pareigą. Kas jai Kreonto draudimas!
Nubaus ją mirtimi – ji su džiaugsmu numirs; tada ji bus viename kape su
mylimuoju broliu; tenai ją linksmai priims tėvas, motutė ir mieli broliai.

Nenorėdamas miesto suteršti žmogaus krauju, Kreontas sugalvoja
užmūryti gyvą Antigonę oloje. Ji graudžiai verkdama ir vaitodama
atsisveikina su jaunyste, su gyvenimu. Nebeliko nei rūstybės, nei išdidumo.
Antigonė eina numirti, bet mirties momentas pažadina jai gyvybės instinktą.
Sofoklis atskleidžia kitą, labai žmogišką jos ypatybę. Sužinome, kad
rūsčioji Antigonė sielos gilumoje nepaprastai švelni mergaitė. Ji mylėjo
saulę, šaltinius, medžius, savo tėvus, brolius. Jai pagailo gyvenimo,
pagailo, kad turi mirti nepažinus nei meilės, nei motinos jausmų, nei
kūdikius auginti laimės. Antigonė verkia, kad mirs neapraudota, jai
nelengva žengti į Hadą, bet neatsižada įsitikinimų, nesigaili dėl t
tokio
poelgio:

„Be raudų ir be vestuvinės giesmės

Lydi vargšę į paskutinę kelionę,

Ir saulės skaisčiojo žibinto nelaimingai

Nebevalia regėti

Mano dalios neapraudos nė

Ašara nepalydi“

Tragedijos charakteriai. Nors pati tragedija pavadinta Antigonės
vardu, nors šis charakteris yra gražiausias ir ryškiausias, bet tragedijos
veiksme aktyviausiai dalyvauja Kreontas, tas dievų neklausąs valdovas.
Kreontas – tai žmogus, kuris vieną rytą pabudo su karūna ant galvos. Žmogus
valdyti nelaukęs ir nepasirengęs. Jis, kaip kiekvienas netikėtai iškilęs į
valdovus, nori tuojau išmėginti kaip jam karališkas rūbas pritinka ir kokį
įspūdį jis daro kitų akyse: ar jo visi bijo ir klauso. Kad patirtų ar jo
visi klausys, leidžia įstatymus, nepaisydamas ar jie teisingi, ar
nesipriešina svarbiems dievų įstatymams. Jis negali pakęsti, kad atsiranda
žmogus, kuris drįsta jo įsakymus kritikuoti, nurodinėti jų neteisingumą ir
jų neklausyti. Dievai jam taip protą aptemdė, kad jis laikosi savo įsakymo
tik dėl to, kad jis yra jo išleistas. Tada Antigonė jam įrodo, jog dievų
nerašytas įsakymas yra aukštesnis už žmogaus įsakymą, Kreontas, jau
neturėdamas ką atsakyti, kaip tikras užsispyrėlis tik atkerta:
„Nešdinkis. Manęs, kolei aš gyvas, nevaldys moteriškė“. Kreontas yra
Antigonės priešininkas. Jis, kaip ir dera tragedijos herojui,
maksimalistas, ryžtingai, nieko nepaisydamas siekiąs savo tikslo. Taigi
tragedijoje susiduria dvi didelės ir stiprios asmenybės. Kreontas nėra
savimi besirūpinąs egoistas ar kokių nors asmeniškų ambicijų gynėjas. Jis
įsitikinęs, jog jo išleisti įsakymai tarnauja visuomenės gerovei, kurią jis
laiko aukščiausiu savo veiklos tikslu. Tačiau fanatiškai saugodamas
valstybės tvarką, Kreontas tampa tironu. Jam visur vaidenasi maištas. Jis
įtarinėja romiąją Ismenę bei Polineiko lavoną saugantį sargybinį ir
nedrąsūs choro nutylėjimai ir protingi sūnaus žodžiai jam kvepia maištu.
Kodėl jam nepaklausius ir teisingo sūnaus patarimo! Bet ne! Toks jau tironų
būdas. Net dievų valią aiškinantis pranašas Teimesijas jam atrodo esąs
papirktas. Sūnus Haimonas primena: „Kur vienas šalį valdo – ne valstybė
ten“. Kreontas jau nesugeba klausyti išmintingų patarimų, išdidžiai
atrėžia: „Ar nevaldovams turi priklausyti šalis?“. Kreontui rūpi paveikti
sūnaus valią, įtikinti savo sprendimo teisingumu bei nauda. Svarbu, kad
Haimonas būtų ištikimas tėvo sąjungininkas: „Jei savus auginsiu aš /
Nepaklusnius, juoba tokie augs svetimi“. Kaip apgalvotai Kreontas pereina
nuo tėvo prie valdovo priedermių. Visiškas paklusnumas valdovo, kaip ir
tėvo, valiai jam yra didžiausia dorybė:

„Ką miestas pastatys, to reikia ir klausyti,

Lig smulkmenų ar bus teisingas jis, ar ne.

Nėra didesnio blogio už anarchiją,

Miestus žlugdo ji.“

Tėbų gyventojai nepritaria valdovo elgesiui ir žavisi Antigonės
žygdarbiu. Haimono tikslas – atverti tėvui akis ir parodyti tokius dalykus,
kurių tas nemato ar nenori matyti. Tiesa negali buti vieno nuosavybė, todėl
Haimonas ragina tėvą būti išmintingą – įsiklausyti į kitų nuomonę. Tačiau
jų abiejų požiūriai ir siūlomi sprendimai skirtingi. Jų pokalbis išskiria
tevą ir sūnų. Viskas virsta tarsi dvikova. Kreontas jaučiasi esąs
vienvaldis, ir jį žeidžia menkiausias nepaklusnumas: „Nurodinės man žmonės,
ką turiu daryti?“. Kitaip tariant, jis gina autokratinį valdymą, tironišką
valdovo elgesį. Sūnus prieštarauja: „Vien tyrlaukiuos galėtum vienas
viešpataut“. Šios replikos išreiškia Sofoklio amžininkų požiūrį: valstybė
nestipri, jei valdovas daro ką nori. Kreonto pokalbis su sūnumi – tik viena
iš dramos scenų. Panašiai Sofoklis komponuoja ir kitas (esu Antigonė
Teiresijumi) – veikėjams leidžiama ir išsipasakoti, argumentuoti sprendimus
ir karštai, aistringai grumtis žodžių dvikovoje. Dialogas yra pagrindinė
draminio veiksmo forma, jo svarbiausia paskirtis – veiksminė, dinaminė, jis
stumia veiksmą į priekį. Pokalbyje atsiskleidžia veikėjų charakteriai,
išryškėja jų ginamos vertybės.

Kreonto aklumas trečio epeisodijaus scenoje atrodo iš ties
beprotiškas, ir sukrėsti valdovą gali tik toks pat beprotiškas žingsnis
(Haimonas: „Ji mirs ir mirdama dar pražudys kai ką“). Tik kada jam pačiam
Teiresijas nelaimes išpranašauja („Ir atiduosim mirusį už mirusius / Tu
vieną vaiką, savo kūno atžalą, / Dėl to, kad šviesai ir tamsybėms kaltas
tu, / Nes gyvą sielą nuožmiai uždarei kapan“), jis nuleidžia rankas ir
pabūgęs klausia: „Sakykite, kas man daryti. Aš klausysiu“. Per savo
apakimą anksčiau nelaimės nematė, o prašosi patariamas. Tragedijos
pabaigoje karalius bando taisyti savo klaidas: skuba palaidoti Polineiką ir
išvaduoti iš olos Antigonę. Deja, skamba tragiškasis „Per vėlu“. Netekęs
sūnaus ir žmonos, sugniuždytas nelaimių Kreontas suvokia buvęs ir esąs nei
protingas nei galingas: „Menkas aš buvau ir virtau nieku“. Pasibaisėjimas
kyla, kai pamatai prie ko prieina žmogus, peržengęs dievų įstatymus. Dėl to
pabaigoj choras ir graudena: „Nepridera peržengti dievo noro. Užgaulios
puikuolių kalbos, priversdamos juos kentėti, moko, nors ir vėlai, doros“.
Kad tik juos priverstų kentėti! Bet dėl jų nekaltai žuva ir kilnieji –
Antigonė, Haimonas.

Kiti tragedijos personažai paryškina pagrindinių veikėjų bruožus.
Šalia silpnos ir bailios Ismenės ypač išryškėja Antigonės drąsa ir
stiprybė. Antigonė yra vienas iš gražiausių pasaulio literatūroj moters
paveikslų. Jos išdidžiam veide blykčioja stipri valia, gilus protas, dar
gilesnis jausmas ir skausmo jūrės. Ji jaunutė, bet jau suspėjo surinkti
gyvenimo laimės ir panikos vainikus. Juk ji Edipo duktė, pasmerktojo aklojo
tėvo palydovė. Šeimos gėdai išskyrė juos iš visuomenės, kaip
raupsuotuosius. Kas tokiam belieka? Arba nusilenkti prieš visus, arba
pakilti aukščiau visų. Ismenė pirmasis, Antigonė antrasis tipas. Gyvenimo
panieka Antigonę išmokė nieko daugiau iš gyvenimo nesitikėti, kas ją galėtu
padaryti laimingesne ar nelaimingesne. Su skaisčiuoju gyvenimu ir jos
džiaugsmu, Antigonės ryšiai nutraukti. Iš visuomenės gyvenimo išstumta ji,
kaip paukštis, prisiriša prie savo mažučio lizdelio – prie šeimos; jame
palieka savo širdį. Mylėdama vadžiojo tėvą. Tėvas mirė. Mylėjo brolius.
Broliai žuvę. Net dar baisiau: Polineikas bus nelaimingas ir miręs. O
Antigonė myli jį dar labiau nei vyrą kad mylėtų, labiau nei vaikus. Jei jie
numirs, dar gali turėti kitą vyrą ar sūnų, o numirė brolis jau nebus jai
kito. Myli Antigonė savo brolį labiau nei savo gyvybę, nes gyvųjų tarpe jai
nieko jau nebeliko. Tiesa, ji turi sužadėtinį, bet kas jai sužadėtinis: jos
širdyje dar nematomom erotizmo, ten glūdi tik gryna širdies meilė.
Haimonas, Antigonės sužadėtinis, nė puse žoždio neužsimena apie savo
jausmus. Mirdamas prie mirusios Antigonės, Haimonas ne žodžiais, o poelgiu
parodo didelę meilę sužadėtinei.

Mirė Antigonė – kaip tevų nusikaltimų auka, kaip neteisingo
karaliaus įsakymo auka. Bet šita mirtis Antigonei garbinga, lygiai kaip
kiekvienam yra garbė nukentėti dėl teisybės priešinantis nedorybei.

Ismenė, antroji Edipo duktė, tyli, lėta, bailios širdies
mergaitė. „Juk mudvi moterišktės ir ne mudviem tęsti kovą su vyrais; juk
yra valdžia ir mes turime klausyti jos paliepimų“. Tai moteris iš
tradicijos papratusi būti valdoma; ji nepaiso nei kas ja valdo, nei kaip.
Iniciatyvos gyvneti sava širdimi ir protu nėra. Bet Ismenė ne visada tokia,
ne veltui ji karaliaus duktė. Sesers pasiryžimas ir jos nelaimė įkvepia ir
jai noro ir drąsos pasiaukoti, nors ir niekam nereikalingas jos
pasiaukojimas. Ji sutinka nukentėti sykiu su Antigone, nes koks jai
gyvenimas be sesers. Pavojaus valandą ji net mėgina griebtis iniciatyvos
seserei gelbėti: „Ir tu žudysi savo sūnaus sužadėtinę?“ apeliuoja ji į
Kreonto tėviškuosius jausmus.

Žmogaus proto ir išminties ribas tragedijoje aptaria choras.
Pirmojoje atėjusio į orchestrą choro giesmėje apmastomos žmogaus galimybės
ir vieta pasaulyje. Choras dainuoja:

„Daug nuostabių daiktų pasauly,

Bet nuostabiausias jų – žmogus“

Žmogus nuostabiausias todėl, kad yra protingas ir išradingas:
leidosi plaukioti jūromis, prisijaukino gyvulius, sumanė įdirbti žemę,
sukurė valstybę, sugalvojo, kaip apsiginti nuo šalčio ir lietaus. Ši choro
giesmės dalis pritaria V a. p. m. e. sparčiai plitusiam filosofo Protagoro
teiginiui „Žmogus – visų daiktų matas“, tvirtinančiam, kad žmogus savo
protu išsiskirdamas iš kitų gyvūnų gali viską įvertinti ir spręsti. Tačiau
būtinai reikia pabrėžti, kad Sofoklis neapsiriboja žmogaus pašlovinimu.
Ypač svarbi šios choro giesmės pabaiga, kurioje poetas teigia, kad žmogaus
protas bei išradingumas gali nuvesti ir į blogą: laimė, sėkmė lydi tik
krašto papročius gerbiantį bei dievų priesakų besilaikantį žmogų. Tragedija
baigiasi choro giesme, įspėjančia: „Žmogus te nedrįsta dievams
prieštarauti“. Ne žmogus, o dievai, davė gyvenimo dėsnius, yra visų daiktų
matas, – tarsi teigia visa Sofoklio tragedija. Gražus ir geras žmogus,
kuris laikosi amžinų, dievų duotų papročių ir įstatymų, kuris nepraranda
kultūrinės atminties.

Apibendrinant dramos analizę, norėčiau paminėti, kad pagrindiniai
dramos veikėjai patiria katastrofą. Bet vienas sąmoningai eina į ją, o kitą
ji ištinka nelauktai. Kreonto gyvenimą kilęs konfliktas apverčia aukštyn
kojom: pasitikintis savimi valdovas lieka vienišas, pralaimėjęs, pražudęs
artimuosius. Antigonė nuo pat pirmųjų scenų yra pasiryžusi iki galo ginti
meilės bei ištikimybės artimiesiems principus. Ji tikina, kad pasaulyje
niekas nebeteiks laimės, jos laukia mylimi žmonės Hado šalyje. Sofoklio
Antigonė – vienas gražiausių moters charakterių kultūros istorijoje.
Daugelį amžių skaitytojus ar žiūrovus žavi jos dvasios stiprybė, meilė ir
ištikimybė savo šeimai, pasiaukojimas. Jos paveikslo interpretacijose
dažniausiai akcentuojama pagarba ir pareiga artimiesiems, kraujo ryšiai,
dėlei kurių aukojamas gyvenimas.

Leave a Comment