Impresionizmas

Kauno Stasio Lozoraičio vidurinė mokykla

Referatas

Impresionizmas

Kaunas 2004Ištikimybės gamtai principą išpuoselėjo XIX a.. aštuntojo dešimtmečio menokryptis. Ši kryptis pavadinta impresionizmu. Pirmiausiai ji susiformavoprancūzų tapyboje kaip priešprieša soloniniam akademizmui; vėliau reiškėsidaugelio Europos šalių dailėje, literatūroje, muzikoje, teatre.Impresionizmo pagrindas – įsitikinimas, kad viskas pasaulyje nuolat kintair tikra yra tik tai, ką atskiras žmogus mato ir jaučia konkrečią akimirką.Impresionistų kūrybai būdinga trumpalaikių pojūčių, unikalių įspūdžių,intymių pergyvenimų perteikimas. Vaizdus detales kūrinyje sieja ne mintis onuotaika. Impresionistai stengėsi atspindėti drobėje įspūdžių, kuriuospatirdavo stebėdami gamtą, realų gyvenimą, akimirkas. Jie tvirtino, kadjoks dailininkas iki šiol nevaizdavo gamtos taip, kaip ją iš tikrųjų mato –visi daiktai paveiksle būdavo vaizduojami vienodai tiksliai. Iš tikrųjųžmogaus akis aiškiai pamatyti tegali tik nedidelę dalį daiktų, patekusių įregos lauką. Visa kita pranyksta nenusakomam šviesų ir spalvų žaisme. Todėlimpresionistai atsisakė ryškių kontūrų ir tamsių šešėlių. Jie vaizdavo netiek pačius daiktus, kiek juos supančią šviesą ir atmosferą. Noras “pagautišviesą teptuko galiuku” privertė juos dirbti gamtoje, po atviru dangumi,tapyti iš natūros. Jie naudojo šviesias grynas spalvas, dažus ant drobėstepdavo lengvai, mažais į kablelius panašiais potėpiais. Į paveiksląžiūrint iš toliau, tokios šviesos dėmelės susiliedavo į reikiamą toną,sukurdavo šiltą vasaros dieną virpančio oro įspūdį. Kai kuriuos šviesosperteikimo pavyzdžius impresionistai rado romantiko Delakrua ir anglųdailininkų Konstablio ir Ternerio tapyboje. Impresionistai daug naujo įnešė ir į paveikslo kompoziciją. Ankstesnipaveikslai buvo kruopščiai apgalvoti, ramūs, todėl neretai veikiantiejiasmenys atrodė tarsi tyčia pozuotų. Impresionistai komponavo paveikslątaip, lyg tai būtų atsitiktinai paimtas gabalėlis tikrovės. Dažnai

paveikslo kraštas tarsi nukirsdavo žmogaus figūrą arba kokį nors daiktą. Savo paveikslams impresionistai neieškojo kokių nors intriguojančiųžaismingo turinio siužetų. Jie tapė įprastus daiktus, peizažus, miestovaizdus, savo amžininkus. Aišku, kad po to, kai XIX a. dailininkai vaizdavotik seniai praėjusius laikus ir tolimas šalis, šiuolaikine realybedvelkiantys paveikslai tiesiog gaivino. Kita vertus, impresionistai tikrovę vaizdavo lyg ir be aistros,stengdamiesi maksimaliai tiksliai perteikti tik išorinę, matomą pusę.Norėdami parodyti praeinančių akimirkų ir besikeičiančio oro bei apšvietimoreikšmingumą, jie pradėjo tapyti tuos pačius motyvus atskirais dienos irmetų laikais, t.y. kūrė skirtingo kolorito ir nuotaikos paveikslus. Impresionistams prireikė primygtinai ginti savojo meno principus.Kadangi jų darbai nebuvo priimami į oficialias parodas, kelias parodassurengė jie patys. Kritika ir publika sutiko jas labai priešiškai, negilėjoįžeidimų ir patyčių. Impresionistų paveikslų novatoriškumas ir ypatingasžavesys susilaukė įvertinimo tik po kelių dešimtmečių, kai patysdailininkai jau buvo pasenę. Dabar jų paveikslai labai vertinami irpriskiriami geriausiems pasaulio meno kūriniams. Eduardas Mane (1832-1883) gimė Prancūzijos sostinėje Paryžiuje.Turėjo dar tris brolius. Tėvas norėjo, kad sūnus studijuotų teisę, tačiaupats jaunuolis labiau buvo linkęs prie meno, o ypač tapybos. 1844 Maneįstoja į Roleno koledžą. Mokslai jam nesiseka. 1847 jis nesėkmingai laikoegzaminus į Aukštąją jūrų mokyklą. Kitų metų gruodį Mane išplaukia laivu“Havaras ir Gvadelupa”. Nuo 1849 vasario 5 d. iki balandžio 10 d. Mane –Rio de Žaneiro uoste. Į Prancūziją grįžta birželio 13 d. 1850 metais įstojaį Tomo Kutiuro studiją. Prasideda jo meilės ryšys su Siuzana Lenhof. 1858Mane nutapo “Berniuką su vyšniomis” ir pradeda “Absento gėrėją” , tačiauSalone žiuri atmeta “Absento gėrėją”. 1860 Mane nutapo “Muziką Tiuilri
sode” ir dvi drobes, kurios bus priimtos į 1861 m. Saloną : savo tėvųportretą ir “Gitarero”, kuris susilaukia Salone didelio pasisekimo. Manegauna pagyrimą. 1862 Mane karštligiškai ruošiasi kitam Salonui. Nutapo“Lolą iš Valensijos”, “Pusryčius ant žolės”.1863 kovo mėnesį Maneekspozicija Martine galerijoje; ji kelia pasipiktinimą. Salono žiuri atmeta “Pusryčius ant žolės” ir dvi kitas Mane drobes. Jos eksponuojamosNepriimtųjų salone ir sukelia didžiulį skandalą. Mane nutapo “Olimpiją”.Spalio mėnesį Olandijoje jis atšvenčia vestuves su Siuzana Lenhof. 1864Mane eksponuoja Salone “ Epizodą iš bulių kautynių” ir “Angelus prieKristaus kapo”, kurie labai iškritikuojami. 1865 Salone kyla skandalas dėl“Olimpijos” , o Mane išvyksta į Ispaniją. 1868 Mane nutapo Emilio Zolaportretą, kuris išstatomas Salone kartu su “Moterimi su paūga”; rudenįnutapo “Balkoną”. 1870 Mane išstato Salone Evos Gonzales portretą ir“Muzikos pamoką”. 1873 jis išstato Salone “Bokalą alaus”, susilaukusįmilžiniško pasisekimo. Dėl to “Gerbua” kavinėje kyla nepasitenkinimas.Sekančiais metais Mane atsisako dalyvauti parodoje, kurią ruošia jo draugaiMone, Dega, Pisaro, Berta Morizo, Renuaras ir kt.- tai pirmoji pagal datąimpresionistų paroda. 1875 Mane nutapo “Dailininką” ir “Baltinius”.Nukeliauja į Veneciją. 1876 Salono žiuri nepriima “Dailininko” ir“Baltinių”. Jis juos eksponuoja savo dirbtuvėje; jų pasižiūrėti suplūsta4000 žmonių. 1877 Salone žiuri priima Foro portretą, bet atmeta “Naną” dėljos “amorališkumo”. Po 2 metų jis eksponuoja Salone “Valtyje” ir“Oranžerijoje”. 1881 Mane gauna antro laipsnio medalį ir tampa horsconcours. 1882 metais vyksta paskutinė Mane paroda Salone: eksponuoja“Pavasarį” ir “Foli-Malmezone”. Sveikata vis blogėja ir jis surašotestamentą. 1883 Mane kairiojoje kojoje prasideda gangrena. Balandžio 19 d.ji amputuojama; 30 d. jis miršta. Jauno prancūzų dailininko E.Mane(1832-1883) paveikslas “Olimpija”(Paryžius, Luvras) sukėlė publikos pasipiktinimą ne dėl mergaitės nuogumo,
bet dėl kitų priežasčių. 19 a. vid. ir 2-os pusės Prancūzijos ir Europosdailėje vyravo vadinamoji saloninė akademinė kryptis. “Olimpija”- tai ne kilminga deivė, ne aristokratė, o paprasta Paryžiausgatvių dukra, pozuotoja Viktorina Meran. Be to, ši mažutė Olimpija visiškainesidrovėjo savo paprastumo ir nuogumo. Priešingai, jos tiesus ir giliaipersmelkiantis žvilgsnis vertė gėdytis visus tuos, kurie ją akiplėšiškaiapžiūrinėjo parodos salėje, o taip pat ir gyvenime. Jos trapaus ir gražauskūno pora tarytum atsiribojo nuo aplinkos, nuo viso to, kas vertėpaklusniai vaidinti nedėkingą vaidmenį. “Olimpija”- tai viešas žmogausapsivalymas ir išsilaisvinimas. Vėliau prie šio siužeto grįžo Sezanas,beatodairiškai drąsiai nutapęs “Moderniąją Olimpiją”. Būtent aiški autoriaus simpatija paprastai merginai ir pastarosiosžmogiškas išdidumas, nepriklausomybė, o taip pat paveikslo forma taipsmarkiai nepatiko to meto miesčioniui, oficialiajai meno kritikai.Paveikslas dvelkė šviežumu, nuoširdumu, buvo betarpiškai suvokiamas. 1903 m. Andre Fontenas klausė, ar tik Mane savo “Olimpijoje” nenorėjęs“mums perteikti kartėlį, kurį pats jautė, žiūrėdamas į beveik negeidulingą,parsiduodantį ir uždarą gyvenimą”. Polis Valeri 1932 m. prakalboje Maneekspozicijos Oranžerijoje katalogui rašė: “Olimpija”… skleidžia šventąsiaubą… Ji- skandalingas stabas, liūdno visuomenės slėpinio galybė irviešas pasireiškimas…Tobulai tyri bruožai pridengia didžiausią Netyrumą,reikalaujantį romiai ir naiviai paniekinti bet kokį gėdos jausmą. Ji,bestiališka vestalė, pasiskyrusi absoliučiai nuogybei, primena, kaip daugpirmykštės barbarybės ir ritualinio animališkumo tebeslypi ir tebėra išlikędidmiesčio prostitucijos papročiuose ir veikloje”. Kiek uoli, tiek irbeprasmė retorika. E. Mane buvo ne pirmas ir ne vienintelis dailininkas, tuo metu
ryžtingai gaivinęs meno ryšį su amžininkų gyvenimu, kūręs laiko dvasiąatliepiančius paveikslus. Mane labai mėgo tapyti savo meto buitines scenas, paryžiečių minią,godžiai besiklausiančią parko orkestro, restoranus, kabaretus ir panašiai. Paskutinysis Mane darbas “Foli-Beržer” baras”(London, Kurto institutas)yra savotiškas kristalas, kuriame atsispindi visa jo kūryba – gyvenimiškaidrąsi ir žmogiška tapyba. Ji atnešė autoriui ne tik ilgai lauktą amžininkųpripažinimą, suteikė jam pirmojo modernisto vardą, bet, dar svarbiau,padėjo pamatus naujai, gaiviai ir veržliai impresionizmo krypčiai. Tarp dailininkų, kurie pritarė Manė ir drauge plėtojo jo idėjas, buvoatkaklus jaunuolis iš Havro Klodas Monė (Claudet Monet; 1840-1926). Monėragino draugus išeiti visai išeiti iš studijų ir niekada nebrukštėlėti nėpotėpio, kol neturės prieš akis vaizduojamo objekto. Pagal Monė idėją“natūra” ar “motyvas” kinta kiekvieną akimirką, kai saulę aptemdo debesysar vėjas sujaukia atspindį vandenyje. Dailininkas, kuris nori pagauti kokįnors įspūdingą bruožą, neturi laiko kada ramiai maišyti ir derinti spalvas,nekalbant apie jų tepimo sluoksnius ant rudo grunto, kaip darydavo seniejimeistrai. Skubiais potėpiais jis turėjo maišyti spalvas čia pat ant drobėsir galvoti ne apie detales, o apie visumą, bendrą įspūdį.Ne tik tapybos technika erzino meno kritikus. Nepatiko jiems irimpresionistų pasirenkami motyvai. Seniau dailininkai turėdavo surasti tokįgamotos kampelį,kuris visiems atrodydavo “tapybiškas”. Nedaugelis suprata,kad šis reikalavimas nelogiškas. Tapybiškais vadiname tokius motyvus,kuriuos jau esame matę paveiksluose. Jei dailininkai laikytusi šioprincipo, jie turėtų be paliovos vienas kitą kartoti. Klodas Monet buvomatęs Ternerio paveikslų, ir jie patvirtino jo įsitikinimą, kad šviesos iroro įspūdžiai yra daug svaresnį už paveikslo temą. Ir vis dėlto vaizduojama
Paryžiaus geležinkelio stotis, kritikams pasirodė labai įžūlį. Tai tikraskasdienybės buities epizodo “įspūdis”. Geležinkelio stotis domina Monė nekaip vieta, kur žmonės susitinka ar išsiskiria, – ji sužavi pro stikliniaslubas ant garo debesėlių krintančios šviesos efektas ir iš šios maišalynėsišnyrančių garvežių bei vagonų formos. Monė suderino tonus ir spalvas taippat kruopščiai, kaip ir bet kuris praeities tapytojas. Savo naujuosius principus jaunijo tapytojų grupė taikė ne tikpeizažui, bet ir bet kuriai iš gyvenimo paimtai scenai. Tokia tapyba buvosusidomėjęs Pjeras Ogiustas Renuaras (Pierre Auguste Renoir; 1841-1919).Jis 1876 m. Nutapė paveikslą, kuriame pavaizdavo šokius po atviru dangumiParyžiuje. Čia jis stengėsi perteikti įvairius juokingus žmonių tipus,pagauti laisvo, nerūpestingo gyvenimo nuotaiką. Jam įdomos linksmos minioselgesys, keri jį ir šventiškas grožis. Tačiau labiausiai jis nori perteiktilinksmą spalvų margumyną ir patyrinėti saulės atošvaisčių žaismą antsukūriojančios minios. Net sugretintas su Manė nutapytu Monė laiveliu, šiskūrinys atrodo eskiziškas, neužbaigtas. Tik kai kurių pirmojo plano figūrųgalvos nutapytos kiek detaliau, bet ir tai labai netradicine ir drąsiamaniera. Sėdinčios ponios akys ir kakta paslėptos šėšėlyje, o saulėsspindulys krinta ant jos burnos ir smakro. Suknelė nutapyta laisvaispotėpiais , drąsesniais nei Franso Halso ar Valaskeso. Bet tai tik figūros,kuriais galima įžiūrėti. Giliau esančios formos vis labiau tirpsta šviesojeir ore. Mums visai aišku, kad tas tariamas eskiziškumas neturi nieko bendrosu nerūpestingumu, o yra gilių menininko apmąstymo rezultatas. Jei Renuarasbūtų viską kruopščiai ir smulkiai ištapęs, jo paveikslas būtų nuobodus irnegyvas. Visa kas pasakyta apie impresionistus, visiškai tinka ir Kamilio
Pisaro (1830 – 1963) kūrybai. Jo nutapytuose miesto vaizduose matome pilnusekipažų Paryžiaus bulvarus, tamsiomis dėmelėmis perteiktas pėsčiųjųfigūrėles. Tapyti žmones mėgo ir Ogiustas Renuaras (1841 – 1919) Ypačminkštai nutapyti jo paveikslai, vaizduojantys nuostabias moterisšvelniais, šiek tiek vaikiškais veidais arba besiilsinčius arbesilinksminančius užmiesčio pokylyje miestiečius.

Prancūzų menininkas Ogiustas Rodenas buvo vienas iš garsiausiųjų XIXa. impresionizmo atstovų. Jis gimė 1840 m. lapkričio 12 dieną Paryžiuje,labai vargingoje šeimoje. Jo tėvas tarnavo policijoje, motina buvokambarinė. Baigęs pradinį mokslą jaunuolis įstojo į dailės mokyklą. Čia nuoaštuntos valandos ryto iki vidudienio piešė, kopijavo, tapė iš natūros.Dukart per savaitę lankė didžiojo sklulptoriaus animalisto Barje kursus, ovakarus dažnai praleisdavo puikių Luvro kolekcijų pasaulyje. Kai Rodenuibuvo 15 metų, jis susižavėjo spalvomis ir norėjo tapti dailininku tapytoju,tik, deja, neturėjo už ką nusipirkti drobės, teptukų ir dažų. O senoviniųskulptūrų eskizams tereikėjo popieriaus ir pieštuko. Jis vaikščiojo popirmąjį Luvro aukštą, dirbo didelėse jo salėse ir taip susižavėjoskulptūra, jog liovvėsi ir galvojęs apie ką kitą. Jis darė eskizus irvalstybinėje gobeleno manufaktūroje, kur vėliau dirbo lipdytojudekoratoriumi. Kai Rodenui sukako 24 metai, neturėdamas lėšų pragyvenimui,jis stojo dirbti lyg ir pameistriu pas nežymų skulptorių. Čia jis sukūrėportretą “Žmogus sulaužyta nosimi“, tačiau gipsinis modelis nusiųstas įParyžiaus Gran-saloną, nebuvo priimtas. Po šios nesėkmės menininkas draugesu savo šeimininku išvyko į Briuselį, kur dirbo ir pas kitą mažai žinomąskulptorių. Grįžęs iš Briuselio jis nemėgo pasakoti apie savo gyvenimąBelgijoje, sakydavo tik tai, kad reikėjo labai daug dirbti ir labai varžyti

savo troškimus. Vis dėlto nėra abejonės, jog kaip tik Briuselyje, uoliailavindamasis, jis tapo skulptoriumi, ištisus dešimtmečius savo kūriniaisjaudinusiu Paryžiaus meno pasaulį. Ir štai pirmasis pasisekimas: salonaspagaliau priima iš marmuro iškaltą portretą “Žmogus sulaužyta nosimi“.Šiame dinamiškame kūrinyje tegalime įžvelgti vos kai kurias būsimo didžiotalento žymes. Pirmasis kūrinys, jau būdingas Rodenui ir atliktas su tikrupolėkiu, buvo kompozicija “Bronzos amžius“, išstatyta 1877 m. tame pačiamesalone. Ši kompozicija sukėlė nemažą nerimo “aristokratijos miesto“meniniuose sluoksniuose, nes skulptorius šiuo kūriniu drąsiai paneigianusidėvėjusius akademinius išraiškos būdus. Rodeno gyvenimo istorija gan paprasta. Darbas, darbas ir vėlfanatiškas, nenuilstamas, sakytum begalinis darbas. Šio darbo vaisiaipasklidę po viso pasaulio muziejus ir turtingų kolekcionierių rinkinius.Kūrybinio kelio pradžioje vertęsis labai sunkiai, Rodenas netrukus tapopasiturinčiu,o vėliau ir turtingu žmogumi. Meistras pasidarė išlaidžiukolekcionieriumi – supirkinėjo meno kūrinius vieną po kito. Ankstesniojivienatvė nuslinko praeitin: dabar pas jį nuolatos daug svečių. Aplink jįnuolat telkiasi rašytojai, dailininkai, gražuolės aristokratės, aukštipareigūnai ir turtuoliai, o galų gale jis užkariavo ir labiausiaiatsilikusius savo nacijos atstovus – valstybę ir Akademiją. Menininkas nekartą buvo išvykęs į užsienį, lankėsi Anglijoje, Italijoje, tačiaustipriausius įspūdžius jam paliko jaunystėje aplankytas Paryžius. Rodenas skulptūroje įkūnijo tariamą neužbaigtumą, bronzos ir marmuropaviršių gyvą pulsavimą, skrydyje aptiktą judėjimą. Kita vertus joskulptūrų jausmingumas, patetika impresionizmui visai svetimi. “Mąstytojas“– geras jo kūrybos stiliaus perteikimas vienoje skulptūroje: nuleidęsgalvą, jo veide – susirūpinimas, alkūnė įremta į kairįjį kelį, plaštaka
atlenkta į vidų, o lūpos prispaustos prie pirštų. Kūno svoris perkeltas įpriekį, per dešinę ranką, kurios alkūnė remiasi į kairįjį kelį, jis gulaant kojos, paskiau ant pėdos, stipriai prispaustos prie uolos, ir pagaliauatsipalaiduoja kiek pakeltuose kojos pirštuose. Šis svorio centroperkėlimas matomas visame “Mąstytojo“ kūne, net kairiojoje rankoje,gulinčioje greta dešiniosios alkūnės ant kairiojo kelio, nuo kuriosuglebusi plaštaka bejėgiškai karo, nusvirusi žemyn. Dešinė šlaunis,blauzda ir pėda, o ypač pirštai taipgi byloja apie susirūpinimą,skausmingas godas, apie tą dvasios būseną, kuri dažnai apimdavo skulptorių,kaip ir Mikelandželą, žymiausią visų laikų menininką, kol pagaliauįsikūnydavo puikiuose kūriniuose. Tačiau tarp Rodeno ir Mikelandželopažiūrų – didelis skirtumas. Mikelandželo pranašas Jeronimas Sikstokoplyčios sienoje susimąstęs gal ir giliau už “Mąstytoją“, bet jisnenusivylęs, jo negraužia abejonės, jis tiki ir tikėjimas teikia prasmę jokančioms. Viename didžiai prasmingų savo pasisakymų Rodenas pareiškė, kadskulptūra turi būti persunkta dvasinio turinio, ir kad kiekviena jos dalisturi skleisti tą jausmą, kurį reiškia visas kūrinys. “Mąstytojo“ skulptūraiš tiesų yra tokia. Ji pilnutinai išnaudoja erdvę, jos negalima stebėti išvienos, ar kitos pusės: kad gautume pilnesnį įspūdį, turime ją apeitiaplinkui. Nervingai ramų anfasą atitinka skausmingai išlinkusi ir įsirėžusinugara. Profilis, kurio linijos ir vingiai sumišai kryžiuojasi, žadinajaudinantį nerimą – tą pakilų gyvybinį jausmą, kuris visada skatino RodenoKūrybinę mintį ir veikė jo fantaziją net gilioje senatvėje. “Mąstytojas“atrodo nejudrus, bet iš tiesų taip nėra. Prieš šią trumpalaikę ramybę buvoir po jos vėl bus ilgaamžė kova. “Mąstytojas“ simbolizuoja nenugalimą,
amžinai rūpesčių ir abejonių kremtamą žmogų, pasinešusį kuo greičiau kiltiiš vietos ir stoti gyvenimo kovon. “Mąstytojas“ nėra idealizuotas jaunasvyriškis, kuris lengvais judesiais skelbia pasauliui savo pranašumą, kaipsenovės graikų skulptūros. Jos sunkios, grubiai apdorotos detalės, pačiossavaime negrakščios, nedailios ir gal net kelia šiurpą. Figūros poza taippat griauna visas tradicijas ir statika jos netvirta.Skulptūra nesiveržia į glotnius kontūrus, nevengia staigių perėjimo vingių,dargi atvirkščiai – jos rankų ir kojų linijos laisvai kryžiuojasi. Toslinijos netvarkingai susipynusios ir chaotiškos, palyginus su paprastomis,išbaigtomis, akiai malonių geometrinių formų skulptūromis. Komponuodamasšią figūrą, Rodenas norėjo išreikšti gyvenimo proceso esmę, o visos lyg tolegzistavusios tradicijos, varžančios skulptūrinę kompoziją, tam pasirodėnepatikimos ir buvo sulaužytos. Menininkas stačiai pareiškė, kad gražu meneyra tai, kas charakteringa. O charakteringumo kriterijus – bet kuriogražaus, ar negražaus reiškinio tikroviškumas. Menininkui gamtoje viskascharakteringa, nes jis gali įsiskverbti į slaptą visų reiškinių esmę. Apie tai, kokiu būdu Rodenas išstudijavo ir taip tobulai, kaip,turbūt, niekas mūsų laikais, pažino žmogaus kūną, byloja itin savotiškasskulptoriaus darbo metodas. Jo dirbtuvėje nuolat būdavo, kalbėdavo,gulėdavo, vaikščiodavo – keletas nuogų pozuotojų, vyrų ir moterų. Tuo būduskulptorius susikurdavo absoliučios nuogybės aplinką, kurioje laisvaiatsiskleisdavo žmogaus kūno gyvenimas. Rodenas be atvangos sekdavo juos irtokiu būdu įprato matyti raumenis judančius. Daugumai naujojo irnaujausiojo laikotarpio skulptorių nuogybė yra išimtinis reiškinys, tuotarpu Rodenui – tai – įprastinė aplinka. Graikai išmoko kalbėti nuogybėskalba, pažinę žmogaus kūną palestrose, per disko metikų, imtynininkų,bėgikų rungtynes, o Rodenas tą pažinimą įgijo būdamas tarp nuogų žmonių,
tolydžio judančių į vieną, ar kitą pusę prieš jo akis. Taip jis išmokoskaityti iš bet kurios kūno dalies jausmų ir aistrų išraišką. Rodenas dažnai kartojo, kad veido negalima laikyti vieninteliužmogaus sielos veidrodžiu, kad veido išraiškingumas nesąs vienintelissielos gyvenimo atspindys. Nėra žmogaus kūne nei vieno raumens, kurisneatsilieptų į bet kokius vidinius pakitimus. Kiekvienas raumuo reiškiadžiaugsmą, ar liūdesį, entuziazmą, ar pesimizmą, linksmumą, ar pyktį… Įšalis išskėstos rankos, arba suglebęs liemuo taip pat moka linksmaišypsotis, kaip akys ir lūpos. Tačiau, norint suprasti visą gyvo kūnoišraiškos įvairovę, reikia skaityti “knygą“ kantriai, skiemenimis, mąsliaiimti savin visą jame vykstančio gyvenimo grožį, gėrėtis jaudinanšiu motersliaunumu, kada ji pasilenkia paimti tavo įrankį, arba subtiliu jos žavesiu,kada ji, pakėlusi rankas smaigsto auksinius savo plaukus, arba nervingakokio nors vyriškio jėgą. O kai tavo akį patraukia kuris jų judesys, reikiagreitai čiupti molio – ir eskizas beregint gatavas. O skulptoriai paprastaidaro atvirkščiai – jie stato natūrą taip, kaip ji turėtų, jų manymu,stovėti, sako: poza turi būti tokia ir tokia, rankos ištiestos taip irtaip, net patys sukioja ir kraipo į visas puses liemenį ir galvą, tarytumprieš juos būtų kokia lėlė. Jie daug kuo rizikuoja: taip gimstapaviršutiniški, negyvi kūriniai. Judesį reikia gaudyti, nuolat stebintžmogaus kūno gyvenimą, o ne dirbtinai jį režisuoti. Netgi tada, kai Rodenas norėdavo išgauti tam tikrą natūros pozą, jisnieku gyvu nestatydavo jos ta poza savo rankomis, nes norėjo vaizduoti tiktai, ką siūlo tikrovė. Jis visada klausėsi gamtos balso ir niekados netnemėgino jai įsakinėti. Visą dėmesį jis sutelkdavo ties tomis linijomis,
kurios geriausiai išreiškia vaizduojamą sielos būseną. Tačiau menininkasmatė gamtą ne tokią, kokią pažino ją per išorinę reiškinių tiesą. Tikrojivienintelė tiesa, pagrindinis meno principas yra tas, kad menininkas,norėdamas atspindėti gyvenimą, turi ne tik žiūrėti, bet ir matyti. Eilinismenininkas kopijuoja gamtą ir nesugeba kurti, dėl to, kad žiūri ir nematoreiškinių esmės. Veltui jis kruopščiai perteikia kiekvieną detalę – darbasvis viena bus negilus, lėkštas ir blankus. Panagrinėkime dar vieną Rodeno kūrinį – kompoziciją “Pragaro vartai”.Šia taip pat yra kartu ir statiški, kartu ir pilni veržlumo, judėjimo. Priešio kūrinio menininkas dirbo visą gyvenimą, ir iš bronzos jis buvo išlietastik po Rodeno mirties. Iš pradžių Rodenas padarė tiktai nedideliusgipsinius eskizus. Jo vaizduotė sėmėsi įkvėpimo iš Dantės “Dieviškosioskomedijos“, o savo forma kūrinys turėjo varžytis su Giberčio bronziniųvartų Florencijoje tapybiniu sprendimu. Bet per kančias pagimdytas ir daugkartų atidėtas kūrinys pasirodė besąs mažiau reikšmingas, negu visa eilėmeninių sumąstymų, kilusių jo kūrimo metu: kai kurios “Vartų“ detalės,pasikeitus skulptoriaus požiūriui, buvo perdirbtos į atskiras kompozicijas,dažnai visai nepanašias į tas, kurios buvo “Pragaro vartų“ eskizuose.Panagrinėkime vieną iš jų. Grupėje “Trys šešėliai“ matome vyriškius, kurie, kraupios neviltiespagauti, laikosi vienas už kito; jų kūnai sukaustyti siaubo, persikreipę,galvos nuleistos, jie kone griūva, bet nesiryžta žengti į pragaro ugnį.Svaigstančias galvas jie glaudžia viena prie kitos, rankas mėšlungiškaigniaužia. Judesiais jie reiškia tokią pačią kančią, kaip ir Mikelandželo”Paskutinio teismo“ pasmerktieji. Vieną tų šešėlių Rodenas nulipdėatskirai, kur dar stipriau išreikšta neviltis. Tasai kūrinys žinomas
“Adomo“ pavadinimu. Labai vykęs pavadinimas, nes skulptūra simbolizuojanusidėjmą ir kankinantį sąžinės graužimą. Vaizdas jau įgauna penkių Mozėsknygų proporcijas – titano kančia, fatališkesnė, nei žmogaus. Skulptūrągalima prilyginti “Mąstytojui“, kuris taip pat išėjo iš “Pragaro vartų“ irleidosi į pasaulį vienas. Jeigu jau buvo Adomas, jam reikėjo ir Ievos, kuritaip pat yra ”Pragaro vartų“ komponentas, kaip ir “Neviltis“, “Paskutinisšauksmas“, ”Ugolinas”, ”Skausmas“ ir “Susirietusi moteris“. Visos šiosskulptūros bent kiek primena Mikelandželo darbus ne vien tikslių detaliųatitikimu, bet ir kompozicine sandara. Jei Fidijaus laikų graikų skulptūroje žmogaus kūnas buvo išdėstomasketuriose plokštumose, kur torsas, kojos, rankos, pečiai, šlaunys, turėdavosavo įprastinę vietą, tai čia, minėtose Rodeno skulptūrose kūnas įtemptas,persikreipęs. Užtat figūrų pozoje justi ypač didelė jėga, nors ji irliguistai sukaustyta. Tuo Rodeno figūros griežtai skiriasi nuo lanksčiųantikos skulptūrų. Liguistas torso posūkis primena Luvre esančiusMikelandželo “Vergus“, kuriais Rodenas žavėjosi dar jaunystėje ir vėliaupuikiai komentavo. Tam, kas pranoksta įsigalėjusias tradicijas ir joms aklai nevergauja,pasisekimas mene brangiai atsieina, kadangi jis nesaikingai eikvoja savoindividualius gabumus. Jis turi atsiteisti už tai, kad peržengia tradicijosnubrėžtą ribą. Taip atsitiko ir Rodenui. Net pasiekęs pasaulinės šlovėsapogėjų, menininkas nebuvo pilnutinai pripažintas savo tėvynėje. Rodenasnegalėjo patikti didelei daugumai žmonių, turinčių miesčionišką skonį, nesnepripažino jokio nuosaikumo. Net žymių menininkų tarpe buvo tokių, kurielaikėsi nuošaly nuo jo ir net jį niekino. Ypač neįprastos buvo menininkopastangos išreikšti turinį skulptūroje įkūnytu akivaizdžiu judesiu. Šiospastangos matyti jau devintame devyniolikto amžiaus dešimtmetyje sukurtose
įvairiose kompozicinėse skulptūrose ( turimi galvoje ne tik “Pragarovartai“, bet ir pvz. “Jonas Krikštytojas“, pilnas pavadinimas – ”JonasKrikštytojas sako pamokslą tyruose“ ). Didingos figūros veržlios, visadavaizduoja karštligiškus judesius, išreikštus detaliai pavaizduotaisraumenimis, kurie be to dar parodo dvasinę įtampą ir kančią, kokia jibebūtų – dvasinė, ar fizinė. Mene gražu tai, kas charakteringa. O charakteringumas yra ne kaskita, kaip gamtos reiškinio – gražaus, ar negražaus – tiesa, nes išorinėstiesa tėra vidinės tiesos atspindys. Impresionizmas spalvomis, pustoniais ir atspalviais, polinkiu į visa,kas trumpalaikiška ir keičiasi, labiausiai atitiko tapybos reikalavimus.Bet atsirado meistras, kuris impresionistų idėjas pabandė atspindėtiskulptūroje. Tai buvo prancūzas Ogiustas Rodenas (1840 – 1917). Rodenasskulptūroje įkūnijo tariamą neužbaigtumą, bronzos ir marmuro paviršių gyvąpulsavimą, skrydyje aptiktą judėjimą. Kita vertus jo skulptūrų jausmingumaspatetika impresionizmui visai svetimi. Rodenas sukūrė keletą rašytojo O. deBalzako portreto variantų. Vienas iš jų laikomas XIX a. klasika. Impresionizmo tradicijas kurį laiką tęsė vadinamasis neoimpresionizmas(priešdėlis neo reiškia naujas), XIX a. pabaigos tapybos kryptis. Jospradininkas ir pagrindinis atstovas Žoržas Sera (1859 – 1891). Naudodamiesinaujausiais mokslo laimėjimais, neoimpresionistai studijavo, kaip žmogausakis priima šviesą ir, priklausomai nuo to, kūrė savitą tapybos techniką.Drobę jie tapė grynomis spalvomis, dažus išdėstydami paveikslo paviršiujevienodo dydžio taškeliais. Rinkdamasis spalvas dailininkas irgi nebuvovisiškai laisvas. Pavyzdžiui, šešėliai savo spalvomis turėjo papildytifigūrų spalvas (viena kitą papildančios spalvų poros buvo raudona – žalia,mėlyna – oranžinė, geltona – šviesiai violetinė). Tapyti paveikslaipanašesni į mozaikas, o ne į gamtoje matytus vaizdus.

Panaudota literatūra:1. Farkašas, Zoltanas “Rodenas“ 1962m.2. L. Šepetys “Modernizmo metemnys”3. Andre Periušo “Manė gyvenimas”

4. internetas