Kauno Stasio Lozoraičio vidurinė mokykla
Referatas
Lietuvių kalbos istorija
2002 m.
Žmogaus atėjimas į pasaulį nuo pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikųbuvo nepaprastas įvykis. Ilgus šimtmečius jį supo įvairi magija, burtai,turintys apsaugoti naujagimį nuo visa, kas bloga, ir užtikrinti laimingąbei gerą gyvenimą. Jau nėštumo metu moteris dėl to laikydavosi įvairiųdraudimų, imdavosi burtų. Gamta taip yra sutvarkiusi, kad kiekvienas žmogus trokšta palikti savoįpėdinį, kuris tęstų jo giminę, rūpintųsi tais pačiais darbais.Nevaisingumas šeimoje buvo laikomas didele nelaime. Į bevaikę moterį žmonėsžiūrėdavo labai nepalankiai. Skaudžiausi jai metami žodžiai buvo “tubevaikė”. Nuo senų senovės tokioje šeimoje visa kaltė buvo verčiamamoteriai. Niekada žmonės negalvojo, kad dėl nevaisingumo gali būti kaltasvyras, todėl gydydavosi tik moterys: gerdavo įvairius žolių nuovirus,burdavo, kalbėdavo maldas ir aukodavo aukas. Šeimos, kurios turėjo daugvaik, taip pat būdavo nepatenkintos. Neturtingoms šeimoms tai buvo bėda,nes jos sunkiai pajėgė išmaitinti didelį vaikų būrį. Pasitaikydavo šeimų,turinčių 18-20 ir daugiau vaikų. Moterys, kurios nenorėjo turėti daugiauvaikų, pastojusios stengdavosi sunkiai dirbti, kad nutrauktų nėštumą,gerdavo įvairių žolių nuovirus. Bet stipriam ir vargo užgrūdintamorganizmui retai kada tai padėdavo. Nutraukti nėštumą moterys stengdavosiretai, nes žmonės buvo įsitikinę, kad taip daryti yra nuodėmė: vaikai yraDievo dovana ir juos reikia nesiskundžiant visus priimti. Priežodis sako:“Dievas davė dantis, duos ir duonos”. Kadangi nuo patriarchalinių laikų vyrai buvo laikomi vertingesni užmoteris, kiekviena šeima troško turėti daugiau berniukų negu mergaičių.Ypač norėdavo, kad pirmasis būtų sūnus, nes jis turėjo būti tėvo įpėdinisir paveldėtojas. Jei moteris pirmąją pagimdydavo mergaitę, neretai
kentėdavo skaudžius vyro ir jo giminių priekaištus. Dažnai nuo topriklausydavo tolesnis vyro ir žmonos sugyvenimas. Vyras imdavosi visokiųburtų, kad tik gimtų sūnus – dažniausiai eidavo gukti su batais ir kepure.Nėštumo metu bandydavo spėti, kas gims. Būdavo sakoma: jei nėščios veidasdėmėtas, gimsianti duktė, o jei skaistus – sūnus. Nėščia moteris buvo labai gerbiama. Vengdavo su ja bartis, pyktis,ginčytis, nes visa tai esą neigiamai atsiliepsią būsimajam kūdikiui.Nėštumo metu moteris laikydavosi visokių draudimų, tariamai turėjusiųlaiduoti gražią būsimo vaiko išvaizdą, gerą būdą ir laimingą gyvenimą.Negalima per nėščios galvą mesti, nes vaikas gimsiąs su apsisukusia aplinkkaklą virkštele. Nėščiai pamačius gaisrą, buvo draudžiama ranka prisiliestiprie savo kūno, nes toje vietoje ant vaiko kūno būsianti raudona dėmė.Nėščia moteris neturėjo būti godi, nes naujagimis būsiąs daug trokštantis.Jai buvo dtraudžiama tyčiotis iš nesveikų, invalidų, tikint, kad nuo togalįs gimti nesveikas vaikas. Nėščiai buvo draudžiama valgyti sūrius arrūgščius valgius, nes vaikas gimsiąs labai piktas. Nėščios moterys dirbo visus darbus: pjaudavo rugius, grėbdavo šieną,kuldavo, ruošdavosi apie namus, verpdavo, ausdavo ir t.t. Tinginiauti buvovengiama, tikin, kad, būsimasis žmogus galįs apsigimti tinginiu. Vyras irkiti šeimos nariai rūpinosi, kad nėščioji lengviau dirbtų, geriaupavalgytų, nes tai reikalinga jos nešiojamam kūdikiui. Visi tie tikėjimai yra paremti analogijos dėsniu: kiekvienosnėščiosios veiksmas ar elgesys sukeliąs atitinkamus reiškinius naujagimyje,t. y. būsimajame žmoguje. Šiuose tikėjimuose glūdi racionalus pastebėjimas,kad nėščios psichinė būklė persiduoda naujagimiui. Atėjus gimdymo laikui, paprastai būdavo kviečiama bobutė-pribuvėja,turinti moteriškuose reikaluose patyrimą. Bobutė ateidavo prieš pat gimdymąir būdavo visą savaitę iki krikštynų. Ji padėdavo ligonei, prižiūrėdavovaiką, prausdavo, vystydavo. Gimdymo metu paprastai gryčioje būdavo bobutėir gimdyvės vyras. Kitų ypač vaikų į gryčią neįleisdavo. Netyčia užėjusiambuvo paaiškinama, kas dedasi namuose, ir tas neidavo. Senovėje motwerisgimdydavo pirtyje ir ten atkidavo gimdymo apeigas, aukodavo aukas dievams,ypač deivei Žemynai, kad naujagimis augtų sveikas ir laimingas. Pirtysebuvo atliekamos kai kurios krikštynų apeigos. Pasak M. Pretorijaus, perkrikštynas gimdytoja su pribuvėja ir artima drauge eidavo į pirtį,melsdavosi ir dėkodavo deivei, kad leido sėkmingai pagimdyti. Po tovalgydavo vištieną su duona, užsigerdamos alumi. Likusią vištieną sukaulais ir duona gimdyvės draugė užkasdavo pirtyje į žemę. Kokių nors vaistų ar įrankių prie gimdymo pribuvėja neturėjo, išskyrusžirkles ar peilį, kuriuo nupjaudavo virkštelę. Naujagimį maudydavo medinėjegeldoje, galvutę aprišdavo sakrute, kad būtų lygi ir graži, neatsikišusiosausys. Jei būdavo kreivos kūdikio kojytės, jas subintuodavo. Paskiau kūdikįsuvystydavo į drobinius vystyklus ir paguldydavo ant pagalvės lovoje.Vaikams sakydavo, kad sesutę ar broliuką bobutė sugavusi, semdama upėjevandeny, arba vaiką atnešęs gandras. Pirmosios naujagimių apeigos buvoatliekamos prie židinio. Dalis tų apeigų išliko dar XIX a. pabaigoje.Beniakonių apylinkėse, gimus berniukui, užkasdavo gyvą gaidį, o mergaitei,– vištą. Tai buvo auka žemėje gyvenusiems proseniams, namų dievams irdeivei Žemynėlei. Kadangi tikėta, jog, degant židiniui, žmogus esąs saugus nuo visokiųblogybių, pradėta žiūrėti, kad jis neužgestų tuo metu, kai gimsta kūdikis.Senovėje žmonės, nesuprasdami tikrųjų dažno vaikų mirimo priežasčių,stengėsi aiškinti esą naujagimiui gresančios įvairios piktybės iš demonų,dvasių. Jas nukreipti galinti tik židinio ugnis. Išnykus iš trobos viduriožidiniui, prie naujagimio pradėta deginti nuolatinę šviesą (balaną, žvakę,žiburį), kol kūdikiui bus suteiktas vardas. Dzūkijoje dar XX a. pradžiojeiki naujagimį krikštijant prie jo buvo atliekamas vadinamsis “žibinimas”.Kai tik saulė nusileisdavo, tuoj uždegdavo šviesą ir degindavo ją per visąnaktį. Senu papročiu susirinkdavo viso kaimo merginos ir paauglės mergaitėsjos augoti, kad laumės vaiko nepavogtų. Apie Švenčionis, gimus vaikui ir jįpirmą kartą prausiant, uždegdavo žvakę. Po to ją užgesintą laikydavo padėtąlopšyje, kol vaikas pradėdavo vaikščioti. Ta žvakė turėjusi vaiką saugotinuo įvairių blogybių. Laikas nuo kūdikio gimimo iki krikštynų vadinosi radynos. Praėjuskelioms dienoms po kūdikio gimimo, tėvas pasiimdavo duonos, druskos,degtinės ir eidavo pranešti kaimynams apie kūdikio gimimą. Tadaištekėjusios moterys (artimos kaimynės, giminaitės) eidavo lankytigimdyvės. Tie papročiai buvo vadinami palnkynomis, patakais, patekylais.Lankytojos nešdavo kūdikiui dovanų ir maisto: tradicinės kiaušinienės,iškeptos moliniame dubenyje ar puode iš 20-25 kiaušinių, sūrio, blynų arduonos. Jei gryčion, kurioje yra naujagimis, netyčia užeidavo svetimasvyras, pribuvėja arba kitos moterys pačiupdavo jo kepurę: ją reikėdavoišsipirkti. Susirinkusios moterys ne tik vaišindavosi, bet ir šokdavo,dainuodavo, trepsėdavo. Po savaitės ar ilgesnio laiko būdavo ruošiamos krikštynos. Reikėdavoparinkti vaikui kūmus, dorus žmones, nes buvo tikima, kad augantis vaikaspasisavinąs kūmų būdą ir įpročius. Be to, kūmai tapdavo ne tik vaiko, betir jo tėvų artimais žmonėmis. Senovės lietuviai kviesdavo daug kūmų, ką darXVII a. drausdavo katalikų bažnyčia. Valkininkų apylinkėse dar XX a. pradžioje kūma, atvykusi į krikštynassu dovanomis, sėsdavo ant namo slenksčio. Ją pasitikdavo pribuvėja ir,paėmusi iš jos dovanas, kviesdavo į vidų. Vežant nasujagimį į krikštą,kūmai išeidavo pro duris ir sustodavo prie lango, o pribuvėja paruoštąvaiką apnešdavo aplink židinį ir po to pro atidarytą langą paduodavokūmams. Tada kūmai sugaudavo juodą vištą ir juodą gaidį, padėdavo ant namoslenksčio ir kirviu nukirsdavo taip, kad jų galvos nukristų vienojeslenksčio pusėje, o kūnai liktų kitoje. Paskiau moterys vištą ir gaidįišskrosdavo, jų žarnomis apraizgydavo lopšį ir taip laikydavo, kolgrįždavo kūmai iš krikšto. Atvežtą kūdikį įnešdavo į namus, vėl paduodamipro langą. Gaidį ir vištą aukodavo ant slenksčio, kad po slenksčiugyvenančios vėlės nekeršytų ir vaikas nemirtų. O kad jų nesusitiktų,naujagimį išnešdavo pro langą. Verčiami lietuviai nešė vaikus krikštyti į bažnyčią, bet laikė garbebūti pagonimis. Todėl buvo sugalvoję kaip nusivalyti bažnyčios krikštą:tuoj po krikšto nešdavo savo vaikus prie šaltinių, upių, ežerų ir kitokiųvandenų, kur, juos nuplaudami, atlikdavo apkrikštijimo apeigas. Tų apeigųmetu vaikams buvo duodami senoviniai lietuviški vardai. Tai rodo, kadsenovės lietuviai, kaip ir kitos tautos, pagonybės laikais vaikuskrikštydavo, maudydami vandenyje.Tokio krikštijimo apeigų pėdsakai yrakūdikio prausimas, vežant krikštyti į bažnyčią. Išvežant kūdikį krikštyti, buvo atliekami įvairūs magiški veiksmai,burtai maldos, nieko bendra neturintys su krikščionybe. Pavyzdžiui,Dzūkijioje, pribuvėjai parodžius kūdikį, kūmai jai nusilenkdavo irprašydavo duoti jiems kūdikėlį apkrikštyti ir parinkti angelą sargą, kadjis vaikelį visą amželį saugotų nuo piktų nuotykių, skaudžių ligų ir t.t.Tai neabejotina malda senovės Žemynėlei, supinta su krikščioniškaisiaisdievais. Išvažiavus kūmams, svečiai vaišindavosi ir laukdavo jų sugrįžtant.Grįžusius pasitikdavo tėvai, pribuvėja ir svečiai su duona ir druska. Krikštynų vaišės buvo nevienodos. Žemaitijoje pirmiausia pietumisvaišindavo tėvai, o vakariene – kūmai. Aukštaitijoje ir Suvalkijoje,pirmiausia būdavo kūmos pietūs. Būtinas patiekalas buvo dubenyje keptakiaušininė, kurią suvalgius sudaužydavo indą. Žemaitijoje per krikštynųvaišes kūdikis būdavo perduodamas iš rankų į rankas, kiekvienas jįlaimindavo, linkėdamas, kad jis būtų turtingas, protingas, doras ir t.t., opo to kūmas ar kūma kūdikį nešiodavo apling ugniavietę ir po visą ūkį, kadbūtų geras šeimininkas. Tai prosenovinis paprotys, pagal kurį kūdikispriimamas į bendruomenę. Krikštynose dalyvaudavo tik vedusieji. Visi pasilinksminimai buvokupini magijos, komizmo, mat, tikėta, kad taip bus užtikrintas sėkmingaskūdikio gyvenimas. Krikštynos baigdavosi pribuvėjos išvežimu, pasodinus ją į geldą,ratus, šlajas ar ant akėčių. Aptaisydavo visokiaisiais skarmalais irdainuodavo humoristines dainas, kartais vežamąją išversdavo į griovį. Poapeigų pribuvėja vežančiuosius vaišindavo. Vėliau, kapitalizmo laikais iškilmingas krikštynas keldavo tikturtingieji arba vidutiniai valstiečiai. Neturtingieji dažniausiai vaikuskrikštydavo jau be apeigų ir vaišių. Augindami vaiką, tėvai rūpindavosi,kad jis būtų sveikas ir sotus. Lopšį vaiko tėvas nupindavo iš karnų,lazdyno plėšų arba sukaldavo iš lentų. Jį pakabindavo ant lingės palubėje,priklodavo šieno ar vikrščių, padėdavo pagalvėlį. Vaiką supdavo, kaimigdydavo arba kai jis verkdavo. XX a. ėmė plisti pirmiausia namų darbo,vėliau ir fabrikiniai vežimėliai. Vaiką iki dvejų metų motina maitindavo krūtimi. Pradėdavo maitinti nuodešinės krūties, kad užaugęs vaikas nabūtų kairys. Maitinimo laikas nebuvonustatytas: kai kūdikis užsigeisdavo valgyti ir pradėdavo verkti, tada jįir maitindavo. Vaiko maitinimą stengdavosi nutraukti, paukščiams išskridus,kai prasidėdavo tuščias laikas. Tada vaikas nebūsiąs lakus. Duodavo vaikui“čiulptuką”: į švarią skepetėlę įrištos sukramtytos bulkutės, riestainio arduonos su cukrumi. Paprastai vaikų maistas mažai skirdavosi nuosuaugusiųjų. Gydydavo moterys, rūkydamos arba girdydamos tam tikromisžolelėmis. Augančius vaikus prižiūrėdavo motinos, senelės arba vyresni vaiaki.Per darbymetį moterys vaikus nešdavosi į laukus. Drabužius, dažniausiaidrobinius, siūdavo pačios motinos. Jie buvo nesudėtingi, vienodi abiejųlyčių vaikams: kepurėlė (koptūrėlis) ir marškinukai. Kai vaikas pradėdavo stovėti, jam padarydavo medinę stovynę.Įstatydavo į jį vaiką, paduodavo kokių nors žaislikų ir palikdavo. Kartaisleisdavo pašliaužioti po aslą, kad jis išsitepdavo, į tai nekreipdavo daugdėmesio. Žaisliukus tėvai padarydavo patys. Tai būdavo vežimėliai,žirgeliai, mergaitėms – skudurinės lėlytės. Maždaug 3-5 metų vaikų jaustropiau nebežiūrėdavo. Vasarą palikdavo darželyje prie namų, o žiemą arrudenį – gryčioje. Jeigu reikėdavo vaikus palikti be priežiūros, juosvirvele per pusiaują pririšdavo prie stalo kojos. Nuo septynerių metųvaiaki pradėdavo ganyti žasis, taip pat bandą ir kiaules. Tarybų valdžios metais pasikeitė požiūris į gimimą, o apeigos buvovisai ignoruojamos. Buvo įvesta civilinė metrikacija, kūdikio gimimasregistruojamas gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos skyriuose. Apievaiko gimimą turėjo būti pranešta ne vėliau kaip per mėnesį nuo gimimodienos. Registruojant gimimą reikėjo krūvos popierių: tai gimdymo namųpažyma, patvirtinanti gimimo faktą ir laiką, tėvų asmens tapatybępatvirtinantys dokumentai, tėvų santuokos liudijimas arba tėvystėsnustatymo dokumentas. Tėvams, atvykusiems į civilinės metrikacijos įstaigą,buvo paaiškinama kaip pasiruošti vardynoms (ne krikštynoms), kokiusdrabužėlius įtaisyti, kaip parinkti vardą ir pan. Buvo paskiriama vardynųdiena. Atvykusius vardynų dalyvius pasitikdavo budintysis, kuris irnuvesdavo į apeigų kambarį. Čia už stalo stovėdavo vietinės Liaudiesdeputatų tarybos deputatas, kuris ir atlikdavo vardynų apeigas: remdamasisLietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos santuokos ir šeimos kodeksu,pagal tėvų norą suteikdavo naujagimiui vardą. Kūdikis vardynose buvo laikomas ant rankų: berniuką laiko vardatėvis,mergaitę – vardamotė. Naujagimis puošiamas baltai. Apeigose, be tėvų,paprastai dalyvaudavo naujagimio seneliai, giminės, tėvų darbo draugai irsvečiai. Vardatėviai vaišindavo vaikus saldainiais. Dauguma tėvų vaiko gimimą užregistruodavo be didelių vardynų apeigų.Slapčia su kūmais nusinešdavo naujagimį į bažnyčią ir pakrikštydavo. Atkūrus nepriklausomybę atgyja senieji papročiai ir apeigos. Simbolinęreikšmę įgyja gandras, kuris liaudies įvaizdžiuose siejamas su šeimoslaime. Čia jis vaizduojamas su vaiko lopšiu snape. Šiandien kuriamos naujos tradicijos, laikantis pažangių, per ilgusšimtmečius susiformavusių liaudies tradicijų.