Lietuvių kalbos istorija

Kauno Stasio Lozoraičio vidurinė mokykla

Referatas

Lietuvių kalbos istorija

2002 m.

Žmogaus atėjimas į pasaulį nuo pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikų
buvo nepaprastas įvykis. Ilgus šimtmečius jį supo įvairi magija, burtai,
turintys apsaugoti naujagimį nuo visa, kas bloga, ir užtikrinti laimingą
bei gerą gyvenimą. Jau nėštumo metu moteris dėl to laikydavosi įvairių
draudimų, imdavosi burtų.

Gamta taip yra sutvarkiusi, kad kiekvienas žmogus trokšta palikti savo
įpėdinį, kuris tęstų jo giminę, rūpintųsi tais pačiais darbais.
Nevaisingumas šeimoje buvo laikomas didele nelaime. Į bevaikę moterį žmonės
žiūrėdavo labai nepalankiai. Skaudžiausi jai metami žodžiai buvo “tu
bevaikė”. Nuo senų senovės ttokioje šeimoje visa kaltė buvo verčiama
moteriai. Niekada žmonės negalvojo, kad dėl nevaisingumo gali būti kaltas
vyras, todėl gydydavosi tik moterys: gerdavo įvairius žolių nuovirus,
burdavo, kalbėdavo maldas ir aukodavo aukas. Šeimos, kurios turėjo daug
vaik, taip pat būdavo nepatenkintos. Neturtingoms šeimoms tai buvo bėda,
nes jos sunkiai pajėgė išmaitinti didelį vaikų būrį. Pasitaikydavo šeimų,
turinčių 18-20 ir daugiau vaikų. Moterys, kurios nenorėjo turėti daugiau
vaikų, pastojusios stengdavosi sunkiai dirbti, kad nutrauktų nėštumą,
gerdavo įvairių žolių nuovirus. Bet stipriam ir vargo užgrūdintam
organizmui retai kada tai padėdavo. Nutraukti nėštumą moterys sstengdavosi
retai, nes žmonės buvo įsitikinę, kad taip daryti yra nuodėmė: vaikai yra
Dievo dovana ir juos reikia nesiskundžiant visus priimti. Priežodis sako:
“Dievas davė dantis, duos ir duonos”.

Kadangi nuo patriarchalinių laikų vyrai buvo laikomi vertingesni už
moteris, kiekviena šeima troško turėti daugiau berniukų n

negu mergaičių.
Ypač norėdavo, kad pirmasis būtų sūnus, nes jis turėjo būti tėvo įpėdinis
ir paveldėtojas. Jei moteris pirmąją pagimdydavo mergaitę, neretai
kentėdavo skaudžius vyro ir jo giminių priekaištus. Dažnai nuo to
priklausydavo tolesnis vyro ir žmonos sugyvenimas. Vyras imdavosi visokių
burtų, kad tik gimtų sūnus – dažniausiai eidavo gukti su batais ir kepure.
Nėštumo metu bandydavo spėti, kas gims. Būdavo sakoma: jei nėščios veidas
dėmėtas, gimsianti duktė, o jei skaistus – sūnus.

Nėščia moteris buvo labai gerbiama. Vengdavo su ja bartis, pyktis,
ginčytis, nes visa tai esą neigiamai atsiliepsią būsimajam kūdikiui.
Nėštumo metu moteris laikydavosi visokių draudimų, tariamai turėjusių
laiduoti gražią būsimo vaiko išvaizdą, gerą būdą ir laimingą gyvenimą.
Negalima per nėščios galvą mesti, nes vaikas gimsiąs su apsisukusia aplink
kaklą virkštele. Nėščiai pamačius gaisrą, buvo draudžiama ranka prisiliesti
prie savo kūno, nes toje vietoje aant vaiko kūno būsianti raudona dėmė.
Nėščia moteris neturėjo būti godi, nes naujagimis būsiąs daug trokštantis.
Jai buvo dtraudžiama tyčiotis iš nesveikų, invalidų, tikint, kad nuo to
galįs gimti nesveikas vaikas. Nėščiai buvo draudžiama valgyti sūrius ar
rūgščius valgius, nes vaikas gimsiąs labai piktas.

Nėščios moterys dirbo visus darbus: pjaudavo rugius, grėbdavo šieną,
kuldavo, ruošdavosi apie namus, verpdavo, ausdavo ir t.t. Tinginiauti buvo
vengiama, tikin, kad, būsimasis žmogus galįs apsigimti tinginiu. Vyras ir
kiti šeimos nariai rūpinosi, kad nėščioji lengviau dirbtų, geriau
pavalgytų, nes tai reikalinga jos nešiojamam kūdikiui.

Visi t
tie tikėjimai yra paremti analogijos dėsniu: kiekvienos
nėščiosios veiksmas ar elgesys sukeliąs atitinkamus reiškinius naujagimyje,
t. y. būsimajame žmoguje. Šiuose tikėjimuose glūdi racionalus pastebėjimas,
kad nėščios psichinė būklė persiduoda naujagimiui.

Atėjus gimdymo laikui, paprastai būdavo kviečiama bobutė-pribuvėja,
turinti moteriškuose reikaluose patyrimą. Bobutė ateidavo prieš pat gimdymą
ir būdavo visą savaitę iki krikštynų. Ji padėdavo ligonei, prižiūrėdavo
vaiką, prausdavo, vystydavo. Gimdymo metu paprastai gryčioje būdavo bobutė
ir gimdyvės vyras. Kitų ypač vaikų į gryčią neįleisdavo. Netyčia užėjusiam
buvo paaiškinama, kas dedasi namuose, ir tas neidavo. Senovėje motweris
gimdydavo pirtyje ir ten atkidavo gimdymo apeigas, aukodavo aukas dievams,
ypač deivei Žemynai, kad naujagimis augtų sveikas ir laimingas. Pirtyse
buvo atliekamos kai kurios krikštynų apeigos. Pasak M. Pretorijaus, per
krikštynas gimdytoja su pribuvėja ir artima drauge eidavo į pirtį,
melsdavosi ir dėkodavo deivei, kad leido sėkmingai pagimdyti. Po to
valgydavo vištieną su duona, užsigerdamos alumi. Likusią vištieną su
kaulais ir duona gimdyvės draugė užkasdavo pirtyje į žemę.

Kokių nors vaistų ar įrankių prie gimdymo pribuvėja neturėjo, išskyrus
žirkles ar peilį, kuriuo nupjaudavo virkštelę. Naujagimį maudydavo medinėje
geldoje, galvutę aprišdavo sakrute, kad būtų lygi ir graži, neatsikišusios
ausys. Jei būdavo kreivos kūdikio kojytės, jas subintuodavo. Paskiau kūdikį
suvystydavo į drobinius vystyklus ir paguldydavo ant pagalvės lovoje.
Vaikams sakydavo, kad sesutę ar broliuką bobutė sugavusi, semdama upėje
vandeny, arba vaiką atnešęs gandras. Pirmosios naujagimių apeigos buvo
atliekamos prie židinio. Dalis tų apeigų išliko d
dar XIX a. pabaigoje.
Beniakonių apylinkėse, gimus berniukui, užkasdavo gyvą gaidį, o mergaitei,
– vištą. Tai buvo auka žemėje gyvenusiems proseniams, namų dievams ir
deivei Žemynėlei.

Kadangi tikėta, jog, degant židiniui, žmogus esąs saugus nuo visokių
blogybių, pradėta žiūrėti, kad jis neužgestų tuo metu, kai gimsta kūdikis.
Senovėje žmonės, nesuprasdami tikrųjų dažno vaikų mirimo priežasčių,
stengėsi aiškinti esą naujagimiui gresančios įvairios piktybės iš demonų,
dvasių. Jas nukreipti galinti tik židinio ugnis. Išnykus iš trobos vidurio
židiniui, prie naujagimio pradėta deginti nuolatinę šviesą (balaną, žvakę,
žiburį), kol kūdikiui bus suteiktas vardas. Dzūkijoje dar XX a. pradžioje
iki naujagimį krikštijant prie jo buvo atliekamas vadinamsis “žibinimas”.
Kai tik saulė nusileisdavo, tuoj uždegdavo šviesą ir degindavo ją per visą
naktį. Senu papročiu susirinkdavo viso kaimo merginos ir paauglės mergaitės
jos augoti, kad laumės vaiko nepavogtų. Apie Švenčionis, gimus vaikui ir jį
pirmą kartą prausiant, uždegdavo žvakę. Po to ją užgesintą laikydavo padėtą
lopšyje, kol vaikas pradėdavo vaikščioti. Ta žvakė turėjusi vaiką saugoti
nuo įvairių blogybių.

Laikas nuo kūdikio gimimo iki krikštynų vadinosi radynos. Praėjus
kelioms dienoms po kūdikio gimimo, tėvas pasiimdavo duonos, druskos,
degtinės ir eidavo pranešti kaimynams apie kūdikio gimimą. Tada
ištekėjusios moterys (artimos kaimynės, giminaitės) eidavo lankyti
gimdyvės. Tie papročiai buvo vadinami palnkynomis, patakais, patekylais.
Lankytojos nešdavo kūdikiui dovanų ir maisto: tradicinės kiaušinienės,
iškeptos moliniame dubenyje ar puode iš 20-25 kiaušinių, sūrio, blynų ar
duonos. Jei gryčion, kurioje y
yra naujagimis, netyčia užeidavo svetimas
vyras, pribuvėja arba kitos moterys pačiupdavo jo kepurę: ją reikėdavo
išsipirkti. Susirinkusios moterys ne tik vaišindavosi, bet ir šokdavo,
dainuodavo, trepsėdavo.

Po savaitės ar ilgesnio laiko būdavo ruošiamos krikštynos. Reikėdavo
parinkti vaikui kūmus, dorus žmones, nes buvo tikima, kad augantis vaikas
pasisavinąs kūmų būdą ir įpročius. Be to, kūmai tapdavo ne tik vaiko, bet
ir jo tėvų artimais žmonėmis. Senovės lietuviai kviesdavo daug kūmų, ką dar
XVII a. drausdavo katalikų bažnyčia.

Valkininkų apylinkėse dar XX a. pradžioje kūma, atvykusi į krikštynas
su dovanomis, sėsdavo ant namo slenksčio. Ją pasitikdavo pribuvėja ir,
paėmusi iš jos dovanas, kviesdavo į vidų. Vežant nasujagimį į krikštą,
kūmai išeidavo pro duris ir sustodavo prie lango, o pribuvėja paruoštą
vaiką apnešdavo aplink židinį ir po to pro atidarytą langą paduodavo
kūmams. Tada kūmai sugaudavo juodą vištą ir juodą gaidį, padėdavo ant namo
slenksčio ir kirviu nukirsdavo taip, kad jų galvos nukristų vienoje
slenksčio pusėje, o kūnai liktų kitoje. Paskiau moterys vištą ir gaidį
išskrosdavo, jų žarnomis apraizgydavo lopšį ir taip laikydavo, kol
grįždavo kūmai iš krikšto. Atvežtą kūdikį įnešdavo į namus, vėl paduodami
pro langą. Gaidį ir vištą aukodavo ant slenksčio, kad po slenksčiu
gyvenančios vėlės nekeršytų ir vaikas nemirtų. O kad jų nesusitiktų,
naujagimį išnešdavo pro langą.

Verčiami lietuviai nešė vaikus krikštyti į bažnyčią, bet laikė garbe
būti pagonimis. Todėl buvo sugalvoję kaip nusivalyti bažnyčios krikštą:
tuoj po krikšto nešdavo savo vaikus prie šaltinių, upių, ežerų ir kitokių
vandenų, kur, juos nuplaudami, atlikdavo apkrikštijimo apeigas. Tų apeigų
metu vaikams buvo duodami senoviniai lietuviški vardai. Tai rodo, kad
senovės lietuviai, kaip ir kitos tautos, pagonybės laikais vaikus
krikštydavo, maudydami vandenyje.Tokio krikštijimo apeigų pėdsakai yra
kūdikio prausimas, vežant krikštyti į bažnyčią.

Išvežant kūdikį krikštyti, buvo atliekami įvairūs magiški veiksmai,
burtai maldos, nieko bendra neturintys su krikščionybe. Pavyzdžiui,
Dzūkijioje, pribuvėjai parodžius kūdikį, kūmai jai nusilenkdavo ir
prašydavo duoti jiems kūdikėlį apkrikštyti ir parinkti angelą sargą, kad
jis vaikelį visą amželį saugotų nuo piktų nuotykių, skaudžių ligų ir t.t.
Tai neabejotina malda senovės Žemynėlei, supinta su krikščioniškaisiais
dievais. Išvažiavus kūmams, svečiai vaišindavosi ir laukdavo jų sugrįžtant.
Grįžusius pasitikdavo tėvai, pribuvėja ir svečiai su duona ir druska.

Krikštynų vaišės buvo nevienodos. Žemaitijoje pirmiausia pietumis
vaišindavo tėvai, o vakariene – kūmai. Aukštaitijoje ir Suvalkijoje,
pirmiausia būdavo kūmos pietūs. Būtinas patiekalas buvo dubenyje kepta
kiaušininė, kurią suvalgius sudaužydavo indą. Žemaitijoje per krikštynų
vaišes kūdikis būdavo perduodamas iš rankų į rankas, kiekvienas jį
laimindavo, linkėdamas, kad jis būtų turtingas, protingas, doras ir t.t., o
po to kūmas ar kūma kūdikį nešiodavo apling ugniavietę ir po visą ūkį, kad
būtų geras šeimininkas. Tai prosenovinis paprotys, pagal kurį kūdikis
priimamas į bendruomenę.

Krikštynose dalyvaudavo tik vedusieji. Visi pasilinksminimai buvo
kupini magijos, komizmo, mat, tikėta, kad taip bus užtikrintas sėkmingas
kūdikio gyvenimas.

Krikštynos baigdavosi pribuvėjos išvežimu, pasodinus ją į geldą,
ratus, šlajas ar ant akėčių. Aptaisydavo visokiaisiais skarmalais ir
dainuodavo humoristines dainas, kartais vežamąją išversdavo į griovį. Po
apeigų pribuvėja vežančiuosius vaišindavo.

Vėliau, kapitalizmo laikais iškilmingas krikštynas keldavo tik
turtingieji arba vidutiniai valstiečiai. Neturtingieji dažniausiai vaikus
krikštydavo jau be apeigų ir vaišių. Augindami vaiką, tėvai rūpindavosi,
kad jis būtų sveikas ir sotus. Lopšį vaiko tėvas nupindavo iš karnų,
lazdyno plėšų arba sukaldavo iš lentų. Jį pakabindavo ant lingės palubėje,
priklodavo šieno ar vikrščių, padėdavo pagalvėlį. Vaiką supdavo, kai
migdydavo arba kai jis verkdavo. XX a. ėmė plisti pirmiausia namų darbo,
vėliau ir fabrikiniai vežimėliai.

Vaiką iki dvejų metų motina maitindavo krūtimi. Pradėdavo maitinti nuo
dešinės krūties, kad užaugęs vaikas nabūtų kairys. Maitinimo laikas nebuvo
nustatytas: kai kūdikis užsigeisdavo valgyti ir pradėdavo verkti, tada jį
ir maitindavo. Vaiko maitinimą stengdavosi nutraukti, paukščiams išskridus,
kai prasidėdavo tuščias laikas. Tada vaikas nebūsiąs lakus. Duodavo vaikui
“čiulptuką”: į švarią skepetėlę įrištos sukramtytos bulkutės, riestainio ar
duonos su cukrumi. Paprastai vaikų maistas mažai skirdavosi nuo
suaugusiųjų. Gydydavo moterys, rūkydamos arba girdydamos tam tikromis
žolelėmis.

Augančius vaikus prižiūrėdavo motinos, senelės arba vyresni vaiaki.
Per darbymetį moterys vaikus nešdavosi į laukus. Drabužius, dažniausiai
drobinius, siūdavo pačios motinos. Jie buvo nesudėtingi, vienodi abiejų
lyčių vaikams: kepurėlė (koptūrėlis) ir marškinukai.

Kai vaikas pradėdavo stovėti, jam padarydavo medinę stovynę.
Įstatydavo į jį vaiką, paduodavo kokių nors žaislikų ir palikdavo. Kartais
leisdavo pašliaužioti po aslą, kad jis išsitepdavo, į tai nekreipdavo daug
dėmesio. Žaisliukus tėvai padarydavo patys. Tai būdavo vežimėliai,
žirgeliai, mergaitėms – skudurinės lėlytės. Maždaug 3-5 metų vaikų jau
stropiau nebežiūrėdavo. Vasarą palikdavo darželyje prie namų, o žiemą ar
rudenį – gryčioje. Jeigu reikėdavo vaikus palikti be priežiūros, juos
virvele per pusiaują pririšdavo prie stalo kojos. Nuo septynerių metų
vaiaki pradėdavo ganyti žasis, taip pat bandą ir kiaules.

Tarybų valdžios metais pasikeitė požiūris į gimimą, o apeigos buvo
visai ignoruojamos. Buvo įvesta civilinė metrikacija, kūdikio gimimas
registruojamas gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos skyriuose. Apie
vaiko gimimą turėjo būti pranešta ne vėliau kaip per mėnesį nuo gimimo
dienos. Registruojant gimimą reikėjo krūvos popierių: tai gimdymo namų
pažyma, patvirtinanti gimimo faktą ir laiką, tėvų asmens tapatybę
patvirtinantys dokumentai, tėvų santuokos liudijimas arba tėvystės
nustatymo dokumentas. Tėvams, atvykusiems į civilinės metrikacijos įstaigą,
buvo paaiškinama kaip pasiruošti vardynoms (ne krikštynoms), kokius
drabužėlius įtaisyti, kaip parinkti vardą ir pan. Buvo paskiriama vardynų
diena. Atvykusius vardynų dalyvius pasitikdavo budintysis, kuris ir
nuvesdavo į apeigų kambarį. Čia už stalo stovėdavo vietinės Liaudies
deputatų tarybos deputatas, kuris ir atlikdavo vardynų apeigas: remdamasis
Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos santuokos ir šeimos kodeksu,
pagal tėvų norą suteikdavo naujagimiui vardą.

Kūdikis vardynose buvo laikomas ant rankų: berniuką laiko vardatėvis,
mergaitę – vardamotė. Naujagimis puošiamas baltai. Apeigose, be tėvų,
paprastai dalyvaudavo naujagimio seneliai, giminės, tėvų darbo draugai ir
svečiai. Vardatėviai vaišindavo vaikus saldainiais.

Dauguma tėvų vaiko gimimą užregistruodavo be didelių vardynų apeigų.
Slapčia su kūmais nusinešdavo naujagimį į bažnyčią ir pakrikštydavo.

Atkūrus nepriklausomybę atgyja senieji papročiai ir apeigos. Simbolinę
reikšmę įgyja gandras, kuris liaudies įvaizdžiuose siejamas su šeimos
laime. Čia jis vaizduojamas su vaiko lopšiu snape.

Šiandien kuriamos naujos tradicijos, laikantis pažangių, per ilgus
šimtmečius susiformavusių liaudies tradicijų.

Leave a Comment