SOFOKLIO ANTIGONĖ, KOVOJANTI UŽ TRADICINES VERTYBES
Antigonė yra vienas gražiausių pasaulio literatūroj moters paveikslų. Jos išdidume blykčioja stipri valia, gilus protas, dar gilesnis jausmas ir skausmas. Ji jauna, bet jau suspėjo pajusti gyvenimo laimę ir panieką. Ji Edipo, pasmerktojo aklojo tėvo, duktė, patyrusi viešą šeimos gėdą. Tokiems belieka arba nusilenkti prieš visus, arba pakilti aukščiau visų, kad būtų pripažinti. Antigonė pasirinko antrąjį variantą.Gyvenimo panieka išmokė Antigonę nieko daugiau iš gyvenimo nesitikėti, kas ją galėtų padaryti laimingesnę ar nelaimingesnę. Su skaisčiu gyvenimu ir jo džiaugsmu Antigonės ryšiai nutraukti. Iš visuomenės gyvenimo išstumta ji, , prisiriša prie savo šeimos, kurios jau beveik nebėra. Mylėdama vedžiojo tėvą. Tėvas mirė. Mylėjo brolius. Broliai žuvę. Net dar baisiau: Polinikas bus nelaimingas ir miręs. O Antigonė myli jį labiau nei vyrą, labiau nei vaikus. Nes jiems numirus, dar gali turėti kitą vyrą ar sūnų, o numirus broliui,kito jau nebus. Brolį Antigonė myli labiau nei savo gyvybę, nes gyvųjų tarpe jai nieko nebeliko. Vienintelė sesuo kalbinama eiti kartu palaidoti brolį, išsigąsta ir atsisako priešintis valdžios norams. Antigonė pasijunta visiškai viena. Jos širdyje kyųa užgauli seseriai ironija, išdidumas. Antigonė viena vyksta brolio laidoti, vykdydama širdies ir dievų liepiamą pareigą. Jai nesvarbus Kreonto draudimas, nes religija ir meilė broliui jai užima didesnę vietą gyvenime. Jei Kreontas nubaus ją mirtimi – ji su džiaugsmu numirs ir bus viename kape su mylimuoju broliu, tėvu, motina. Jos šeima Hado karalystėječ todėl jai lyg ir nebėra ką veikti žemėje.Suimta ir atvesta pas karalių Antigonė drąsiai, išmintingai, šaltai, nors liūdnai, įrodinėja, kad žmogus neturi peržengti amžinųjų dievų įstatymų. Nerašytieji amžinieji dėsniai turį viešpatauti aukščiau nei rašyta nedorybė. Antigonė eina mirti, ir betikėtai jai pasidaro gaila gyvenimo, gaila, kad turi mirti nepažinus nei meilės, nei motinos jausmų, nei laimės auginti kūdikius.
Antigonė mirė kaip neteisingo karaliaus įsakymo auka, tačiau jos mirtis garbinga, ieškanti teisybės ir besipriešinanti nedorybei.Sofoklis- daugiausia laurų pelnęs dramaturgas, net 24 kartus nugalėjęs tragikų konkursuose. Jo kūrybos laikotarpis sutapo su Atėnų aukso amžiumi – taikos, demokratijos klestėjimo, didelių kūrybinių užmojų dešimtmečiais. Apie didžiojo poeto gyvenimą žinoma nedaug. Jis kilęs iš Kolono (vietovė netoli Atėnų). Išgarsėjęs kaip dramaturgas, Sofoklis ėjo ir valstybines pareigas.443 m. pr. Kr. Išrinktas Atėnų jūrų sąjungos valdytoju, o kiek vėliau- strategu ( karo vadu). Į šį postą Sofoklį paskyrė atėniečiai, sužavėti jo tragedijos “Antigonė”. Sofoklio žmogus nėra prieštaringas, ir charakterio vientisumas, tvirtumas daro jį didingą. Kilnūs, idealizuoti personažai puikiai išreiškė kalokagatijos turinį. Nors likimass priklauso nuo aukštesnių jėgų valios, bet ir pats žmogus yra aktyvus, ryžtingai siekia tikslo. Jis iki galo lieka ištikimas sau, savo principams, pasirinktam keliui. Sofoklį žavėjo darna, harmonija, todėl jis gina tradicines vertybes kaip žmogaus ir bendruomenės harmoningo gyvenimo pagrindą, nors dramose jau galima įžvelgti prieštaravimų, kurie ryškėjo Atėnų gyenime V a. pr. Kr. pabaigoje.