Skoliniai

Skoliniai

Skoliniai yra svetimos kilmės žodžiai, įvairiu kontaktų (ekonominių, politinių, kultūrinių ir kt.) keliu atėję daugiausia iš kaimyninių kalbų.
Skolinių, kaip ir kitų leksikos sluoksnių, gali būti įvairių rūšių. Skolintinė leksika yra skirstoma į:
1. tikruosius skolinius;
2. tarptautinius žodžius arba internacionalizmus;
3. svetimybes arba barbarizmai;
4. hibridus;
5. semantinius vertinius (semantizmus)
Skoliniai paprastai skirstomi pagal tai, iš kokios kalbos ar giminiškų kalbų grupės jie yra paskolinti. Šiuo atžvilgiu išskiriami, pavyzdžiui, anglizmai, galizmai, lituanizmai, lotynizmai, polonizmai, rusizmai, germanizmai, slavizmai, tiurkizmai ir t.t. Jonas Palionis tokį skirstymą vadina pačia bendriausia genetine skolinių klasifikacija.
Skolinių yppač pagausėja dvikalbystės, arba bilingvizmo, atveju, t.y. kai platesni tam tikros visuomenės sluoksniai ar net visa tauta šalia savo gimtosios kalbos ima vartoti ir kitą, svetimą kalbą (dviejų kalbų susidūrimo teritorijoje, primetus užkariautojų kalbą nugalėtiesiems ir t.t.). Patekęs į kitą kalbą ir joje pradėtas plačiau vartoti, skolinys dažniausiai pritaikomas ir prie kalbos fonologinės, morfologinės sistemos. Pakeičiamos ar išmetamos skolininkei kalbai nebūdingos fonemos, pridedamos tam tikros galūnės ir kt. Pavyzdžiui, lietuvių tarmėse iš lenkų kalbos atėję skoliniai familija, chyba, hymn tariami kaip paamilija, kiba, gimnas (tikrinis biblinis vardas Herodas — kaip erodas).
Tačiau skoliniai gali būti skirstomi ir įvairiais kitais pagrindais: pagal jų atsiradimo būdą, pagal pritaikymo, arba adaptacijos, laipsnį kalboje skolininkėje, pagal jų paplitimą kalbose, pagal jų vartosenos tikslingumą, pagal jais žymimų de

enotatų bei designatų pobūdį, pagal kalbos tipą ir kt. Apie tai galėsite paskaityti plačiau J.Palionio „Kalbos mokslų vadovėlyje“.
Taigi, o dabar apžvelgsime, išskirstytas skolinių rūšis.
1. Tikrieji skoliniai yra tokie svetimos kilmės žodžiai (daugiausia labai seni), kurie struktūriškai ir semantiškai yra visiškai asimiliavęsi lietuvių kalboje. Savo forma jie visiškai nesiskiria nuo neskolintų žodžių, jais reiškiama sąvoka neturi kito „lietuviškesnio” pavadinimo. Tvirtai lietuvių kalboje įsigalėjo tokie slaviškos kilmės žodžiai: agurkas, botagas, blogas, barštis, batas, dvaras, grybas, knyga, karūna ir t.t, germanizmai: budelis, durpės, gatvė, gandras, spinta ir t.t., suomiški žodžiai: burė, laivas ir t.t.
2. Tarptautiniai žodžiai, arba internacionalizmai, yra bendri daugelio kalbų skoliniai. Internacionalizmus J. Palionis apibūdina, kaip žodžius, kurie paplitę keliose ar daugelyje kalbų ir turi tą pačią ar artimą reikšmę. Kitaip tariant, tarptautiniai žoodžiai gali būti laikomi tarptautiniais, jei jų reikšmės įvairiose kalbose sutampa arba yra bent artimos tai reikšmei. Pavyzdžiui, žodžiai atomas, kosmosas, kostiumas, muziejus, tenoras, teleskopas, tabakas, politika, romansas, šokoladas, universitetas ir t.t.

Internacionalizmų mūsų laikais įvairiose kalbose dėl sparčios mokslo bei technikos pažangos tolydžio vis gausėja ir gausėja. Jie praplečia kalbų leksikos apimtį ir palengvina naudotis moksline, technine ir kitokia informacija. Tačiau dėl didelio internacionalizmų antplūdžio, susijusio su naujų mokslo bei technikos šakų išsiskyrimu, naujų mokslinių mokyklų, teorijų atsiradimu, dažnai jie im
mami vartoti skirtingomis reikšmėmis, o tai jau apsunkina mokslinę informaciją. Todėl pastaraisiais dešimtmečiais mėginama net ir pasauliniu mastu tvarkyti, vienodinti atskirų sričių tarptautinius terminus (sudaromi tam reikalui specialūs komitetai, leidžiami nomenklatūriniai žodynai ir t.t.).
3. Svetimybės arba barbarizmai – yra tokie skoliniai, kurių svetimumas lietuvių kalboje labai jaučiamas. Tai žodžiai, kurie neatitinka bendrinės kalbos normų. (Kalbos mokslų pradmenų knygoje šiuos skolinius J. Palionis vadina teiktinais ir neteiktinais skoliniais) svetimybės – tai tokie skoliniai, kurie iš seno yra prigiję ir adaptavęsi kurios nors kalbos leksikoje arba kurie naujai įvesti nesant savų žodžių tam tikriems daiktams ar sąvokoms pavadinti. Tokie yra daugelis anksčiau minėtų slaviškųjų ir germaniškųjų skolinių lietuvių kalboje. Pvz.: bantas, sietka, kurtkė. Pvz.: (blynas (sl.), bliūdas (sl.), botagas (sl.), bulvė (sl.), bujoti (sl.), buomas (germ.), cvekas (germ.), dratas (germ.), krienas (sl.), morka (sl.), smala (sl.), stuba (germ.), viedras (sl.), abrozas (sl.), altorius (sl.), bravoras (sl.), dekretas (sl.), forma (sl.), herbas (sl.), kristalas (germ.), testamentas (sl.) ir pan.) Barbarizmai – tai nevartotini svetimi žodžiai, kuriems pakeisti paprastai yra savų žodžių (J.Šukys „Lietuvių kalba“ 11kl.). pvz.: abrozas, cvekas, dratas, stuba, be to, basanoškės, biškis, fainas, liuosas. mūčyti, nedėlia, padnoškė, ploščius, rokuoti, svietas, velyti, zovada ir kt. Dažnai jie vartojami dėl įpratimo, nes jie yra trumpesni bei patogesni va
artojimui. Žinoma, grožinėje literatūroje ir kai kuriais kitais atvejais (raiškioje šnekamojoje kalboje, patarlėse, priežodžiuose, dainose) neteiktinųjų skolinių (barbarizmų) vartojimas gali būti pateisinamas stilistiniais sumetimais.
4. Hibridai – tai žodžiai, kuriuose yra kitų kalbų elementų, t.y. reikšminių žodžio dalių. (J.Šukys „Lietuvių kalba“ 11kl.). Dažnai jie apibrėžiami kaip žodžiai, turintys kitų kalbos kilmės morfemų (Gaivenis, Keinys 1990 : 78) t.y hibridu laikomas žodis, kuriame yra sujungtos savos kilmės ir skolintų žodžių darybos priemonės (pamatiniai žodžiai, darybos afiksai) (Keinys 1984: 115).
11kl. J. Šukio „Lietuvių kalbos vadovėlyje“ išskiriamos kelios rūšys hibridų. Hibridų būna vartotinų ir nevartotinų. Vartotini tie hibridai, kuriuose yra lietuvių kalboje įteisintų tarptautinių žodžių elementų. Dažniausiai imamas tarptautinio žodžio kamienas ir pridedama lietuviškų priešdėlių, priesagų: pvz.: suorganizuoti, organizavimas, susisteminti, sisteminis, sistemingas, išpakuoti, supakuoti, supakavimas, pakuotė ir pan. Rečiausiai būna savas kamienas ir tarptautinė priesaga pvz.: dantistas.
Nevartotino hibrido kuri nors reikšminė dalis (šaknis, priešdėlis, priesaga) lietuvių kalboje neįteisinta – yra jos svetimkūnis. (Šitokie hibridai dar vadinami daliniais barbarizmais.) išskiriamos kelios rūšys šių hibridų:
1. Hibridai su svetimu priešdėliu (dabaigti (pabaigti. baigti), damokėti, (pridėti) daeiti ką (prieiti ką), dasiprotėti (susiprotėti).
2. Hibridai su svetima šaknimi. Tai hibridai. Kurių šaknis ir visas kamienas) yra barbarizmo, o lietuviški tik priešdėliai, priesagos jeigu nevartotinas bliūdas (= dubuo) tai netinka ir sudaryti vediniai bliūdelis, bliūdukas (= dubenėlis). Jeigu netinka mislyti (=
= galvoti), tai netiks ir išmislyti (= išgalvoti). Kiti pvz.: pamislyti (= pagalvoti), sumislyti (= sugalvoti).
3. Hibridai su svetima priesaga. Priesagos -avas -a spalvoms pavadinti (smėliavas (= smėlinis), vyšniavas (= vyšninis)). Priesaga -ka (kai kur -kė) moteriškos lyties asmenims ar gyvūnams įvardinti (kaimynka (= kaimynė), vagilka (= vagilė), mergelka (= mergelė, margaitė) univerka (= universitetas), galiorka, galiorkė (= paskutinės suolų eilės, galerija).
5. Semantizmai. Semantizmais vadinami tokie žodžiai, kurie yra pavartoti netinkama reikšme. (J.Šukys „Lietuvių kalba“ 11kl.) kitaip tariant, tai savi žodžiai, įgiję svetimą reikšmę. Pavyzdžiui, pagal rusų считать, turinti „būti laikomam” reikšme, šnekamojoje kalboje lietuvių veiksmažodis skaityti neretai pavartojamas neįprasta „laikyti, manyti” reikšme (Aš skaitau, kad nereikia prašyti ir pan.). Suprantama, kad tokie semantiniai skoliniai neturtina kalbos, o kartais gali net apsunkinti suprasti mintis ar perteikti informaciją.
Pavyzdžiui, žodis „rastis“ tinka vartoti tik atsiradimo reikšme: „mums randasi (arba atsiranda) vis naujų sunkumų. Netinka šį žodį vartoti buvimo reikšme: Kur galėtų būti (ne rastis) direktorius? Įrankiai yra (ne randasi) spintelėje.

Leave a Comment