Kalbotyra

Kalbotyra ir jos objektas kalba
Mokslas, tyrinėjantis kalbą, vadinamas kalbotyra, arba lingvistika.
Mokslinė kalbotyra gali būti dvejopo pobūdžio: bendroji ir atskiroji, arba dalinė. Bendrajai kalbotyrai rūpi tai, kas būdinga bet kuriai kalbai, bet kurios kalbos funkcionavimui ir raidai. Bendrajai kalbotyrai rūpi bendri kalbos, kaip specifinio visuomeninio reiškinio, struktūros dalykai (vad. lingvistinės universalijos), bendri jos funkcionavimo ir raidos dėsningumai.
Dalinei kalbotyrai būdinga tirti atskiros kurios nors kalbos ar tam tikros giminiškų kalbų grupės struktūrą, funkcionavimą ar raidą (kurioje nors konkrečioje kalboje arba giminiškų kalbų grrupėje).
Dalinė kalbotyra gali būti įvairaus pobūdžio, atsižvelgiant į tai, kokiu aspektu ir kokiu būdu tiriama kalba ar kalbų grupė. Jeigu kalba tiriama istoriškai, t.y. jeigu žiūrima kalbos reiškinių raidos, tada turime istorinę, arba diachroninę, kalbotyrą (gr. „laikas”). O jeigu kalba tiriama statiškai, t.y. nepaisant kalbos reiškinių kilmės ir evoliucijos, tada turime statinę, arba sinchroninę, kalbotyrą (gr. „laikas”). Gali būti dar lyginamoji, arba komparatyvinė, kalbotyra (lot. comparativus „sulygintas”), kai lyginami giminiškų kalbų faktai ir iš to daromos išvados apie tų faktų evoliuciją; sttruktūrinė kalbotyra, kai tiriami kalbos sandarą sudarančių elementų sisteminiai santykiai; aprašomoji, arba deskriptyvinė, kalbotyra (lot. describere „aprašyti”), kai detaliai aprašomi bei inventorizuojami kalbos faktai, ypač kreipiant dėmesį į jų pasiskirstymą, arba distribuciją (lot. distributio „padalijimas, paskirstymas”); arealinė kalbotyra (lot. area „vieta”), ka

ai tiriamas kalbos reiškinių paplitimas tam tikruose plotuose, arealuose; gretinamoji, arba kontrastinė, kalbotyra, kai sugretinami skirtingų (giminiškų ar negiminiškų) kalbų faktai ir išryškinamos jų skirtybės, ir kt.
Su bendrąja kalbotyra susijusi taikomoji kalbotyra, kuriai rūpi praktinis kalbos panaudojimas įvairiose gyvenimo srityse
Kalbos funkcijos
Pirminės.Komunikacinė – būti žmonių tarpusavio bendravimo, sužinojimo priemone. Kalba suteikia galimybę kiekvienam tam tikros visuomenės nariui perteikti kitam informaciją, susijusią tiek su buitiniu gyvenimu, tiek su mokslu, mokymusi, profesija, kultūrine ir bet kokia kita veikla.
Ekspresinė – leidžia realizuoti žmogui norą išsakyti kitam savo mintis, jausmus, išgyvenimus, pasidalyti savo patyrimu, idėjomis sumanymais.funkcija išryškėja, kai žmoguje susikaupia naujų idėjų, kai jis ilgesnį laiką būna vienišas, depresijos ar džiaugsmo apimtas.
Kogitacinė arba mąstomoji – su kalba, kaip tam tikra specifinių ženklų sistema, žmonės formuoja savo mintis ne tiik bendravimo procese, bet ir įvairiapusėje savo materialinėje bei dvasinėje veikloje. Kalbu, tai, ką mąstau.
Gnoseologinė arba pažintinė – padeda pažinti žmogaus tikrovę, perduoti iš kartos į kartą patyrimą, žinias, mokslo ir kultūros laimėjimus.
Nominatyvinė arba įvardijamoji – kalbos žodžiais pavadinama, įvardijama daiktai, reiškiniai, sąvokos.
Antrinės. Estetinė – ryškiausiai atsiskleidžia tautosakoj ir beletristiniuose raštuose, kuriant meninius vaizdus.
Reprezentacinė – esmę sudaro tai, kad kalboje atsispindi tam tikros visuomenės, tam tikros tautos gyvenimas, materiali ir dvasinė kultūra. Parodo tikrovę, tikrovės atkūrimą ir ryšį su pasauliu.
Kalbotyros šakos
Skiriamos kelios kalbotyros šakos. Kalbos is
storiją, kalbos reiškinių raidą nagrinėja istorinė, arba diachroninė, kalbotyra. Kalbotyros šaka, kuri į kalbą ir jos reiškinius žiūri statiškai, kuriai rūpi tam tikro laikotarpio kalbos sistema, yra sinchroninė kalbotyra. Kalbos sandarą sudarančių elementų sisteminius santykius tiria struktūrinė kalbotyra. Istorinės kalbotyros šaka lyginamoji kalbotyra nagrinėja giminiškų kalbų faktus ir jų santykius.
Yra kalbotyros šakų, kurių objektas — socialinių reiškinių santykiai su kalba: visuomenės gyvenimo įtaką kalbai ir kalbos sąsają su visuomene nagrinėja sociolingvistika, tautos, jos kultūros ir papročių santykius su kalba — etnolingvistika.
Kalbos garsų sistemą, jų susidarymą ir akustines ypatybes nagrinėja fonetika. Kalbotyros šaka, tirianti kirtį ir intonaciją, vadinasi akcentologija, arba kirčiavimas.
Kalbos tarmes, tarmių susidarymą ir jų raidą nagrinėja dialektologija.
Gramatika tiria žodžių, jų junginių ir sakinių gramatinę sandarą. Ją sudaro dvi atšakos: morfologija, kurios objektas — žodžių sudėtis ir formos, žodžių daryba ir kaityba, ir sintaksė, nagrinėjanti sakinių ir žodžių junginių sandarą.
Kalbotyros šaka leksikologija tiria žodžius, t.y. kalbos žodyną. Kalbos stilius tiria kalbotyros šaka stilistika. Stilistika domisi įvairiais kalbos raiškos savitumais ir funkciniais kalbos stiliais.
Kalbotyra skaidoma į bendrąją ir dalinę. Dalinę dar skyla į diachroninę ir sinchroninę. Diachroninė  etimologija – tiria žodžių kilmę. Pagrindinės kalbotyros dalys: fonetika (ir fonologija), morfologija, sintaksė ir leksikologija. Kito plano šakos: semasiologija ir stilistika.
Fonetika – tiria kalbos šnekos garsus, jų susidarymą ir
r ypatybes, kirtį intonaciją. Akcentologija – tiria kirtį ir intonaciją. Fonetikos atšaka, tirianti garsų funkcijas kalboje, fonemas ir fonemų sistemas vadinama fonologija.
Morfologija – tai žodžio formų mokslas, apimantis tiek formų kaitybą, tiek darybą (susijęs su žodžių daryba kuri tiria žodžių susidarymo būdus ir žodžių sandarą.)
Morfonologija – tiria fonemų ir morfemų santykius, fonologinę morfemų struktūrą.
Sintaksė – tiria žodžių junginius, žodžių jungimą į sakinius, sakinių struktūrą. Sintaksė drauge su morfologija sudaro gramatiką.
Leksikologija – tiria žodžius leksiką. Skaidoma į: etimologiją, frazeologiją, onomastiką. Etimologija – leksikologijos atšaka, tyrinėja žodžių kilmę. Frazeologija – leksikologijos atšaka, tyrinėjanti pastovius žodžių junginius, frazeologizmus. Onomastika – leksikologijos atšaka, tyrinėjanti tikrinius žodžius. Ji skaidoma dar į atšakėles: antroponimiką (tiria žmonių vardus, pavardes, slapyvardžius), mitonimiką (įvairūs dievų, mitinių būtybių vardai) ir t.t.
Visi suminėti leksikologijos šakų ir atšakėlių pavadinimai(frazeologija, onomastika, antroponimika, toponimika), kaip ir terminai (fonetika, morfologija, sintaksė, gramatika) yra dvejopi, jie žymi atitinkamą leksikologijos šaką ir tos šakos tiriamą objektą: frazeologija – ne tik mokslas, bet ir žodžių junginiai.
Su leksikologija glaudžiai susijusi leksikografija – žodžių rinkimo, aiškinimo ir žodynų sudarymo teorija ir praktika. Semasiologija – pagrindinė kalbotyros šaka, tyrinėjanti turinio plano dalykus. Tai mokslas, tiriantis įvairių kalbos vienetų, arba elementų reikšmes.
Kita plano šaka. Stilistika – tiria kalbos elementų emocines-ekspresines ypatybes ir įvairius kalbos stilius. Tai funkcinio plano kalbotyros atšaka, susijusi tiek su raiška, tiek su turinio pl
lanu. Teksto lingvistika – nagrinėja tekstą arba pastraipą.
Kalbos struktūros vienetai.
Kalbos struktūra
Kalboje Šnekoje
Raiškos plano vienetai
Fonema Garsas
Raiškos ir turinio plano vienetai
Morfema Morfa
Leksema Žodis
Sintagmema Žodžių junginys
Logema Sakinys
Turinio plano vienetai
Semema Reikšmė
Fonema – mažiausias kalbos vienetas, šnekoje realizuojama tam tikru garsu. Pavyzdžiui, žodyje lapė randame 4 fonemas: l, a, p ir ė).
Morfema – mažiausias reikšminis kalbos vienetas, susidedantis iš vienos fonemos ar fonemų grupės. Konkreti realizacija šnekoje vadinama morfa.
Leksema – Stambesnis už morfemą kalbos reikšminis vienetas, kurią šnekoje atitinka žodis. Leksema — tai pagrindinis kalbos struktūros vienetas, turintis savarankišką reikšmę ir dažniausiai atliekantis nominatyvinę funkciją, t.y. pavadinantis daiktus, požymius, veiksmus ir kt. reiškinius. Kartais leksema suprantama ir kaip žodis su visomis savo formomis (stalas, stalo, stalai). Jeigu leksemos negalima suskaidyti į morfemas, tada ji būna vienamorfemė (liet. čia, angl. here, vok. hier). Tačiau dažnai leksemą sudaro dvi ir daugiau morfemų (paprastai daugiau jų turi vediniai ir sudurtiniai žodžiai, arba dūriniai).
Sintagmema – dar stambesnis kalbos vienetas, kurią šnekoje atitinka žodžių junginys, arba sintagma, tai tam tikra žodžių junginio struktūrinė schema, egzistuojanti mūsų sąmonėje. Šnekoje realizuojama žodžių junginiu, ji atlieka nominatyvinę funkciją.
Logema – sakinio struktūrinė schema.(žodis, posakis, teiginys)
Semema – pagrindinis turinio vienetas (ženklas, požymis). Tai reikšminis morfemos, žodžio ar tam tikro žodžių junginio elementas.
Kalbos struktūros vienetai gali būti vienplaniai (priklauso arba raiškos, arba turinio planui), dviplaniai (yra raiškos ir turinio plano vienetai.)
Sintagminiai ir paradigminiai ryšiai.
Sintagminiai – tai linijiniai santykiai tarp kalbos vienetų tekste, šnekos sraute (tarp fonemų d<->i<->r<->b<->t<->i žodyje dirbti, tarp morfemų darb<->inink<->as žodyje darbininkas, tarp leksemų darbas<->žmogus žodžių junginyje darbo žmogus ir pan.). Sudaromi jungiant žodžius arba kalbos elementus. Paradigminiai santykiai – tai santykiai tarp tos pačios rūšies kalbos vienetų kaip visumos, kaip tam tikros sistemos (pvz., tarp galūnės morfemų -as, -o, -ui, -ą, -e, sudarančių visą tokių leksemų, kaip darbas, vaikas ir pan., linksniavimo grupę, paradigmą; tarp leksemų puodelis, raktelis, vaikelis, turinčių bendrą morfemą -elis, ir pan.). Susidaro tarp vienas kitą šalinančių elementų (sala, salos, salai), kai vieną variantą galiu pasirinkti iš kelių siūlomų (vaikai – žaidžia, miega).
Kalbos tipai. Pagrindiniai kalbos tipai: teritoriniai dialektiniai arba tarmės, profesiniai dialektai, socialiniai dialektai, rašomoji kalba, bendrinė kalba ir slengas.
Pagrindiniai teritorinio kalbos tipo vienetai: tarmė>patarmė>šnekta>pašnektė.
Fonemos apibrėžimas. Tai mažiausias kalbos (ne šnekos) vienetas, skiriantis žodžius ir žodžių formas.
Jei du skirtingi garsai gali pakeisti vienas antrą toje pačioje pozicijoje nepakeisdami žodžio reikšmės, tai tokie garsai yra fakultatyvūs vienos fonemos variantai.
Jei du garsai toje pačioje pozicijoje negali pakeisti vienas antro, nepakeisdami žodžio prasmės arba jo neatpažįstamai neiškreipdami, tokie garsai yra dviejų skirtingų fonemų realizacijos.
Jei du akustiniu arba artikuliaciniu atžvilgiu giminiški garsai niekuomet neatsiranda toje pačioje pozicijoje, jie yra kombinaciniai tos pačios fonemos variantai.
Balsiai
1. Garsai klasifikuojami pagal daugelį tarimo požymių. Žiūrima, kokia yra kalbos padargų padėtis ir veikla tariant garsą. Garsai klasifikuojami ir pagal garso bangos savybes ir įspūdį, kurį sukelia garsas žmogui.
Garsas, kurio tarimo pagrindą sudaro muzikiniai tonai, vadinasi balsis. Balsiai yra tokie garsai, kuriuos tariant oras be kliūčių eina pro atvirą burną. Lietuvių kalbos balsiai žymimi šiomis raidėmis (balsėmis): a, ą, e, ę, ė, i, į, y, o, u, ų, ū.

2. Pagal tarimo trukmę balsiai skirstomi į ilguosius a, ą, e, ę, ė, į, y, o, ū, ų ir trumpuosius a, e, i, u, o (pastarasis tarptautiniuose žodžiuose — boksas, choras, profilis, krosas). Tarptautinių žodžių e taip pat visada trumpas: poetas, kvartetas, komitetas. Ilgieji balsiai tariami maždaug du kartus ilgiau už trumpuosius. Trumpieji balsiai i, u yra visada trumpi (tiek kirčiuoti, tiek ir nekirčiuoti): ima, jis, žilas, visi, sukti, esu, buvau. Balsiai a, e kirčiuoti tariami ilgai (ežeras, namas), o nekirčiuotame skiemenyje yra trumpi {ežere, name). Tokie dėl kirčio pailgėję a, e (ežeras, namas) vadinasi padėtinio ilgumo balsiai. Balsiai, kurie išlaiko savo ilgumą ir kirčiuoti, ir nekirčiuoti, vadinasi prigimtinio ilgumo balsiai (rytas — rytelis — rytojus; rūpi — rūpinti, rūpintojėlis).

3. Pagal liežuvio judėjimą horizontaliai balsiai skirstomi į dvi eiles. Tariant balsius, liežuvis pasislenka arba į priekį, arba atgal. Liežuviui pasislinkus į priešakinę burnos dalį, tariami priešakinės eilės balsiai: i, į, y, e, ę, ė.
Liežuviui pasislinkus į užpakalinę burnos dalį, tariami užpakalinės eilės balsiai: a, ą, o, u, ų, ū.

4. Dar balsiai skirstomi pagal liežuvio vertikalų judėjimą aukštyn arba žemyn. Pagal tai skiriami aukštutinio pakilimo, arba uždarieji, balsiai u, ų, ū, i, į, y, vidutinio o, ė ir žemutinio pakilimo, arba atvirieji, balsiai a,ą,e,ę.

5. Pagal lūpų veiklą tariant yra lūpiniai ir nelūpiniai balsiai. Lūpiniai balsiai tariami lūpas sudėjus apvaliai ir atkišus į priekį. Lūpiniai balsiai: u, ų, ū, o.
Visi kiti balsiai yra nelūpiniai.
Balsiai sudaro skiemens pagrindą: na-mas, neš-ti, se-nas.
Priebalsiai. Garsas, kurio tarimo pagrindą sudaro ne balsas, o įvairaus pobūdžio triukšmai, vadinasi priebalsis. Priebalsiai yra tokie garsai, kuriuos tariant iškvepiamo oro srovė burnoje sutinka kliūčių. Lietuvių kalbos priebalsiams žymėti vartojamos šios raidės (priebalsės): b, c, ch, č, d, dz, dž, f, g, h, j, k, l, m, n, p, r, s, š, t, v, z, ž. 1. Priebalsiai apibūdinami pagal balso stygų įtempimą, pagal tai, kaip oro srovė skverbiasi pro kalbos padargų sudaromas kliūtis ir kurioje vietoje ta kliūtis susidaro.

2. Pagal balso stygų įtempimą priebalsiai skirstomi į skardžiuosius ir dusliuosius. Tariant skardžiuosius priebalsius, balso stygos įtemptos ir virpa kaip ir tariant balsius. Skardieji priebalsiai: [b], [b’], [d], [d’}, [g], [g’], [z], [z’], [ž], [ž’}, [h], [h’], [dz], [dz’], [dž], [dž’]. Priebalsiai [v], [v’], [j’], [m], [m’], [n], [n’], [l], [l’], [r], [r’] vadinasi balsingieji, pusbalsiai, nes juos tariant svarbiausias vaidmuo tenka balsui, triukšmas yra silpnas. Šie priebalsiai turi ir balsių, ir priebalsių ypatybių.
Tariant dusliuosius priebalsius, balso stygos neįtempiamos ir oras pro praskleistas balso stygas eina laisvai, jų nevirpindamas. Duslieji priebalsiai: [p], [p’], [t], [t’], [k], [k’], [f], [f’], [s], [s’], [š], [š’], [x], [x’], [c], [c’], [č], [č’].
Duslieji priebalsiai turi skardžiuosius atitikmenis ir su jais sudaro poras: [p] — [b], [p’] — [b’], [t] — [d], [t’] — [d’], [k] – [g], [k’] – [g’], [s] – [z], [s’], – [z’], [š] – [ž], [š’] – [ž’], [x] – [h], [x’] – [h’], [c] – [dz], [c’] – [dz’], [č] — [dž], [č’] — [dž’]. Balsingieji priebalsiai [j’], [l], [m], [n], [r], [v] porų neturi. Su priebalsiais [v], [v’] priebalsiai [f], [f’] tikrųjų porų irgi nesudaro.

3. Priebalsis [f] yra naujas lietuvių kalbos garsas, atėjęs su tarptautiniais žodžiais: fortepijonas, filmas.
4. Priebalsiai sudaro poras ir pagal kietumą ir minkštumą. Visi lietuvių kalbos priebalsiai gali būti kieti arba minkšti. Tiktai priebalsis j visuomet yra minkštas. Jis neturi kietosios poros: J’onas, j’oj’a, j’uk, j’is, namelyj’e.
Bendrinės lietuvių kalbos priebalsiai visada esti minkšti prieš priešakinės eilės balsius i, į, y, e, ę, ė. Rašte tada priebalsių minkštumas nežymimas. Rašant fonetine transkripcija, priebalsio minkštumas žymimas minkštumo ženkleliu ‘, pvz.: l’ėl’ė, k’itas, g’yn’ėj’as. Prieš užpakalinės eilės balsius a, ą, u, ų, ū, o priebalsiai gali būti ir kieti, ir minkšti (lūpa — liūtas; nešu — nešiu). Rašte priebalsių minkštumas žymimas raide i. Tada ši raidė nežymi garso, o yra tik minkštumo ženklas (pvz., žodyje žiogas yra 5 garsai, bet 6 raidės; čia i yra minkštumo ženklas).
Disimiliacija ― vienodų ar panašių priebalsių virtimas skirtingais. Šaknies galiniai priebalsiai t, d po balsių ar dvigarsių prieš priesagas, prasidedančias t, d, virsta s, z (t, d+-t= s; t, d+- d= z), pvz.: bristi (plg. brido), geisti (plg. geidė), glausti (plg. glaudė), jausti (plg. jautė ), liesti (plg. lietė), rasti (plg. rado), skęsti (plg. skendo) ir t.t. Pagal garsų pakitimo kryptį toks vieno iš dviejų garsų pakeitimas yra regresyvinis, nes vėlesnis priebalsis veikia ankstesnį (LKE, 1999: 165). Pagal nuotolį – artimoji disimiliacija, nes pakeičiamas vienas iš gretimų garsų. Artimoji regresyvinė disimiliacija vyksta reguliariai.
Skiemuo. Kalbos sraute garsai tariami ne po vieną, o tam tikrais junginiais, vadinamais skiemenimis. Skiemuo yra žodžio dalis, ištariama vienu kartu. Kiek žodyje yra balsių ir dvibalsių arba mišriųjų dvigarsių, tiek jame yra skiemenų. Taigi lietuvių kalbos skiemens centrą (pagrindą) sudaro balsiai, dvibalsiai ir dvigarsiai. Priebalsiai patys vieni negali sudaryti skiemens. Jie į skiemenį įeina tik prisišliedami prie balsio: a-kis, na-mas, duo-na, lau-kas, kal-nas.
Pagal skiemens pagrindą sudarančius garsus skiriami ilgieji ir trumpieji skiemenys. Ilgieji skiemenys yra tie, kurių pagrindą sudaro ilgieji balsiai, dvibalsiai ar mišrieji dvigarsiai: ą-žuo-las, so-das, snie-gas, kal-nas, Vil-nius. Trumpųjų skiemenų pagrindą sudaro trumpieji balsiai: aš, tu, ge-ri, ta-da.
Skiemenys esti kirčiuoti ir nekirčiuoti. Pvz., žodyje traukinys kirčiuotas yra žodžio galo skiemuo, o kiti skiemenys nekirčiuoti {trau-ki-nys).
Kalbos sraute garsai tariami ne po vieną, o tam tikrais junginiais, vadinamais skiemenimis. Skiemuo yra žodžio dalis, ištariama vienu kartu. Kiek žodyje yra balsių ir dvibalsių arba mišriųjų dvigarsių, tiek jame yra skiemenų. Taigi lietuvių kalbos skiemens centrą (pagrindą) sudaro balsiai, dvibalsiai ir dvigarsiai. Priebalsiai patys vieni negali sudaryti skiemens. Jie į skiemenį įeina tik prisišliedami prie balsio: a-kis, na-mas, duo-na, lau-kas, kal-nas.
Pagal skiemens pagrindą sudarančius garsus skiriami ilgieji ir trumpieji skiemenys. Ilgieji skiemenys yra tie, kurių pagrindą sudaro ilgieji balsiai, dvibalsiai ar mišrieji dvigarsiai: ą-žuo-las, so-das, snie-gas, kal-nas, Vil-nius. Trumpųjų skiemenų pagrindą sudaro trumpieji balsiai: aš, tu, ge-ri, ta-da.
Skiemenys esti kirčiuoti ir nekirčiuoti. Pvz., žodyje traukinys kirčiuotas yra žodžio galo skiemuo, o kiti skiemenys nekirčiuoti {trau-ki-nys).
Intonacija. Svarbiausios intonacijos ypatybės yra šios: balso gaida — pakėlimas arba nuleidimas, balso sutvirtinimas ar susilpninimas, pauzės tarp žodžių ir žodžių junginių, kalbėjimo tempas ir tembras. Be to, intonacija kartais pasižymi tam tikru emociniu tonu, kuris atskleidžia kalbančiojo asmens jausmus (džiaugsmą, pasitenkinimą, pasigėrėjimą.; liūdesį, nepasitenkinimą, pasipiktinimą.) jo skelbiamos minties atžvilgiu. Sakinio intonacijos figūrą paprastai sudaro trys balso aukščio ir stiprumo fazės: kilimas, loginis kirtis ir kritimas.
Morfema yra paprasčiausias, mažiausias kalbos vienetas, turintis reikšmę. Morfemų variantai.
Skaidyti žodį į morfemas ir tik jų sąvoka remtis tyrinėjant morfologinę žodžio struktūrą galima būtų tada, jei kiekviena atskira morfema būtų tik vieno pavidalo, t.y. išliktų fonologiškai tokia pati bet kokioje aplinkoje. Bet ta pati morfema priklausomai nuo konteksto, kuriame ji vartojama, gali turėti kelias formas. Dėl to morfologijoje šalia morfemos yra vartojamas morfo terminas.
Morfema — ne konkreti sąvoka,o tam tikra abstrakcija. Tai — kuopinė sąvoka, sąlygiškai jungianti visus savo morfus. Morfas — konkreti morfemos išraiška. Jeigu morfemą reprezentuoja morfas, pasikartojąs tokia pat forma keliuose žodžiuose (pvz.: brolis, brol-iškas, brol-ybė), morfo ir morfemos terminai gali vienas kitą pakeisti. Tačiau vienos morfemos morfų materiali išraiška gali būti ir neabsoliučiai tapati, t.y. fonologinė seka, sudaranti materialų morfo pagrindą, gali varijuoti, pvz.: kil-ti, kel-ti. Kitaip sakant, ta pati morfema gali turėti keletą variantų, arba alternantų. Kokie morfai gali būti tos pačios morfemos išraiška?
Morfų jungimo į morfemas procesas yra vadinamas morfemų tapatinimu, arba morfemų identifikacija.
Tapatinami gali būti tik tokie morfai, tarp kurių yra dvipusis (formalusis ir semantinis) panašumas. Vienos morfemos variantais, visų pirma, laikomi tokie morfai, kurie turi bendrą reikšmę, bet nebūtinai absoliučiai tapačią. Galimi tam tikri semantiniai nukrypimai, reglamentuojami semantinės žodžio struktūros.
Be to, vieną morfemą reprezentuoja tik tokie morfai, kurių formaliosios struktūros skirtumai dėsningi.
Morfemų identifikavimo procese didelį vaidmenį vaidina ir distribucijos kriterijai. Distribucija yra visų kontekstų (fonologinio, morfologinio ir sintaksinio), kuriuose gali būti pavartotas nagrinėjamas morfas, suma. Yra skiriami trejopos distribucijos santykiai. Papildomosios distribucijos santykis yra tarp tokių morfų, kurie tuo pačiu metu negali būti pavartoti vienoje aplinkoje. Pavyzdžiui, tarp morfų -inė- ir -dinė- žodžiuose suk-inėti ir apgau-dinėti yra papildomosios distribucijos santykis, nes ten, kur vartojamas -dinė-, negali būti pavartotas -inė-. Laisvosios distribucijos santykis esti tarp tokių morfų, kurie gali būti vartojami toje pačioje aplinkoje, tačiau neatlieka reikšmės skyrimo funkcijos. Laisvai varijuojančių morfų pavyzdžiu gali būti daiktavardžių debesimi ir debesim, piemenys ir piemens galūnės, kurias galima kaitalioti, nepakeičiant žodžių gramatinės reikšmės. Kontrastinės (opozicinės) distribucijos santykis būna tarp tokių morfų, kurie pavartoti toje pačioje aplinkoje, atlieka žodžio reikšmės skiriamąją funkciją.
Pavyzdžiui, toks distribucijos santykis yra tarp galūnių -as ir -a (varnas, varna), -as ir -is (šaltas, šaltis), -as ir -o (vaikas, vaiko), nes jos lemia skirtingas šių žodžių leksines, darybines ar gramatines reikšmes.
Vienos morfemos variantai niekada negali būti tokie morfai, tarp kurių yra kontrastinės distribucijos santykis. Morfai, tarp kurių yra laisvoji ar papildomoji distribucija, gali būti vienos morfemos variantai, jei jie semantiškai ir formaliai panašūs.
Taigi vieną morfemą sudaro tokie morfai, kurie turi bendrą reikšmę, kurių fonologiniai skirtumai yra dėsningi ir tarp kurių yra papildomosios ar laisvosios distribucijos santykis.
Ryškiausi yra šakninių morfemų variantai. Visų giminiškų žodžių šaknys yra vienos morfemos variantai, nes išlaiko bendrą leksinės reikšmės aspektą ir papildomosios distribucijos ryšius. Tos pačios šakninės morfemos variantai atsiranda sudarant naujus žodžius arba žodžius kaitant, pvz.: kremta — krimto, lyja — lijo, varna — varnas, kilti — kelti, lėkti — lakstyti — lakūnas, rėkti — rėkauti, šaltas— šaltis ir t.t. Ir šaknies balsių kaita, ir metatonija, pasitaikanti kaitant ir sudarant žodžius, tėra dėsningi, įprasti lietuvių kalbai šaknies pakitimai.
Galima kalbėti ir apie kai kurių darybos afiksų variantiškumą. Vienos morfemos variantais laikytinos priesagos -yti, -styti ir -dyti, -int i, -dinti ir -lint i; -ėt i, -dėti ir -sėti ir t.t. Visos priesaginių veiksmažodžių darybinės morfemos turi po kelis variantus. Vienos priesaginės morfemos variantai atlieka tas pačias funkcijas: su jais padaryti veiksmažodžiai priklauso tiems patiems darybos tipams. Pvz., veiksmažodžiai, padaryti su morfemos -ėti variantais (-ėt i, -sėti, -dėti) žymi arba pasikartojantį veiksmą, arba trunkančią būseną; morfemų -yti ir -inti visų variantų vediniai — priežastinį arba pasikartojantį veiksmą. Tarp šių variantų yra ir papildomosios distribucijos santykis, nes -int i, -yti ir -ėti niekada negali jungtis prie kamieno, besibaigiančio balsiu ar dvibalsiu. Vengiant balsių susidūrimo, priesagos praplečiamos priebalsiais ar jų junginiais. Foneminiai minėtų morfemų variantų skirtumai yra dėsningi ir paaiškinami fonologiškai: priebalsiais ar jų junginiais praplėstos priesagos dažniausiai įsivedamos norint išlaikyti nepakeistą pamatinio žodžio šaknies struktūrą.
Priesaginių daiktavardžių daryboje vienos morfemos variantais laikytinos priesagos -imas ir -ymas, -ėlis ir -eli s. Su katra iš šių morfemų sudaromas žodis, priklauso nuo pamatinio žodžio: -ymas dedama tik prie tų veiksmažodžių, kurie bendratyje turi -yt i, o būtojo kartinio laiko kamiene neturi priesagos; -elis — prie vienskiemenio daiktavardžio kamieno, -ėlis — prie dviskiemenio ar triskiemenio kamieno. Būdvardžių daryboje morfai -snus ir -šnus taip pat reprezentuoja vieną morfemą (š atsiranda tik tada, kai priesaga jungiasi prie kamieno, besibaigiančio k, g, p, b).
Turi variantų ir kai kurios priešdėlinės morfemos. Viena morfema laikytini priešdėliai ap- ir ap i-, a t- ir at i-, nu- ir nuo-. Jų formos skirtumus dažniausiai nulemia pozicija (priešdėlis api- jungiasi prie šaknų, prasidedančių b ir p, ati- — prie šaknų, prasidedančių d ir t, o nuo- turi daiktavardžiai, kurių priešdėlis yra kirčiuotas ir kurie yra padaryti iš veiksmažodžių, turinčių priešdėlį nu-).
Po keletą variantų turi ir kai kurios kaitybinės morfemos. Variantais laikytinos pilnosios ir sutrumpėjusios asmenų ir linksnių galūnės (-yj e, -yj, -y; -os e, -o s; -am s, -am; -m e, -m; -te, -t). Sangrąžos morfema taip pat turi kelias atmainas: si, s, is (prausiasi, piausiamės, prausimasis).
Kamienas.Morfologiškai analizuojant žodį, neretai vartojamas kamieno terminas. Kamienu yra laikoma žodžio dalis, kuri lieka, atmetus galūnę, pvz.: knyg-a, knygyn-as, kabin-ti, kabindav-o, iškab-a. Taip apibrėžiama žodžio dalis kartais vadinama morfologiniu kamienu norint jį atskirti nuo leksinio kamieno. Leksiniu kamienu vadinama žodžio dalis, kuri lieka atmetus visus kaitybos afiksus, pvz., veiksmažodžio uogausi leksinis kamienas yra uogau-, o -s- ir -i- yra kaitybos afiksai (būsimojo laiko priesaga ir antrojo asmens galūnė). Žodžių, turinčių tik šaknį ir galūnę, leksinės reikšmės pagrindą sudaro šaknis, o žodžių, prie kurių šaknies yra prisijungusių ir jo reikšmę pakeitusių darybos afiksų, leksinės reikšmės pagrindas yra kamienas.
Daugelio žodžių leksinis ir morfologinis kamienas sutampa. Tačiau dalies žodžių morfologiniai kamienai yra ilgesni už leksinius, pvz., kabindavo leksinis kamienas yra kabin-, o morfologinis — kabindav-.
Morfologija (gr. morphe — forma, logos — mokslas) yra gramatikos šaka, nagrinėjanti kalbos dalis (žodžių klases) ir jų sudėtį — kaitybą, darybą. Gramatinės žodžių ypatybės (žodžių formos, gramatinės reikšmės bei kategorijos, paradigmatika) yra bendros tam tikroms žodžių klasėms, vadinamoms kalbos dalimis. Todėl morfologiją dar galima apibrėžti kaip kalbos dalių mokslą ir jų gramatinių kategorijų mokslą.
Kaip rodo apibrėžimas, tiesioginis morfologijos uždavinys yra žodžių kaitymo analizė. Tačiau žodžių formų, jų kaitymo negalima analizuoti, pirma neištyrus žodžio struktūros elementų (morfemų), kurių dalis ir tarnauja formų darybai, gramatinių reikšmių realizavimui. Antra vertus, iškeliant su formų daryba ir gramatinėmis reikšmėmis susijusius žodžių struktūros elementus, negali būti nutylimas ir kitų elementų vaidmuo, nes kartais tas pats struktūrinis elementas padaro ir žodžio formą, ir patį žodį. Todėl morfologijoje įprasta aptarti ir morfeminę žodžio struktūrą, morfemų rūšis bei funkcijas. Tas morfologijos skyrius, kuris tyrinėja žodį jo morfeminės sudėties atžvilgiu, yra vadinamas morfemika.
Žodis — kalbėjimo ar teksto dalis, suvokiama kaip sąlygiškai atskira nuo to paties lygmens kitos dalies ir rašoma atskirai.
Morfologija tiria žodžių darybą ir kaitybą. Nors žodžių daryba yra žodyno gausinimo būdas, tačiau žodis yra ne tik žodyno, bet ir gramatikos elementas. Darybą su kaityba sieja žodžio formos pasikeitimas. Tiek kaitant, tiek darant naujus žodžius, kinta žodžio dalys. Be to, galūnių darybos atveju (liūtas — liūtė, skanus — skonis) darybos priemonės sutampa su kaitybos priemonėmis.
Morfeminė analizė reikalauja išskaidyti žodį į morfemas, t.y. mažiausius reikšminius vienetus. Vadinasi, analizuojant žodį morfemiškai, svarbu išsiaiškinti, ar jis skaidomas į morfemas, ar neskaidomas, ir jei skaidomas, — kokios morfemos jį sudaro, kaip jos pasiskirsčiusios. Morfemiškai skaidomais laikomi tokie žodžiai, kurių atskiros morfemos, turinčios tą pačią reikšmę, pasikartoja kituose žodžiuose. Skaidomas žodis gretinamas ir su bendrašakniais žodžiais, ir su tais, kurie turi tuos pačius darybos ar kaitybos afiksus. Pvz.: išvežimas skaidomas į tokias morfemas: vež- — šakninė morfema, pasikartojanti žodžiuose vež-ti, vež-imas, vež-ikas, važ-iuoti, iš- — priešdėlis, su kuriuo gali būti sudaryta daugybė priešdėlinių veiksmažodžių (iš-nešti, iš-vykti), -im- — priesaga, būdinga daugeliui lietuvių kalbos daiktavardžių, pavadinančių veiksmą (draud-im-as, lėk-im-as). Jokių abejonių nekelia išskyrimas ir kaitybos galūnės -as, kuri šiuo atveju rodo vyriškosios giminės vienaskaitos vardininką.
Visi kaitomieji lietuvių kalbos žodžiai yra morfemiškai skaidomi, nes juose aiškiai galima išskirti kaitybos morfemas (mišk-as, ger-as, vien-as, aug-a). Morfemiškai skaidomi ir kai kurie nekaitomi žodžiai; juose galima išskirti kituose žodžiuose pasitaikančias šaknines ir darybines morfemas (visur plg. vis-as ir kit-ur, šitaip plg. šit-as ir t-aip). Morfemiškai neskaidomais vadinami tokie žodžiai, kuriuos sudaro viena morfema.
Sunkesnis uždavinys yra morfeminis kamieno skaidymas. Žodžio kamienas laikytinas skaidomu tada, kai jo morfemos pasikartoja kituose kamienuose. Toks kamieno skaidymas, kai jo atskiros morfemos pasikartoja kituose kamienuose, turėdamos tas pačias reikšmes ar atlikdamos tas pačias funkcijas, vadinamas pilnuoju. Šitokio skaidumo kamienų morfeminė sudėtis gali būti labai įvairi. Žodžio kamieną gali sudaryti: šaknis ir priesaga (alksn-yn-as), šaknis ir dvi priesagos (plėš-ik-au-ti), šaknis ir trys priesagos (penk-et-uk-inink-as), priešdėlis ir šaknis (pa-mišk-ė), priešdėlis, šaknis ir priesaga (per-vež-im-as), priešdėlis, šaknis ir dvi priesagos (iš-aug-in-im-as), priešdėlis, sangrąžinė morfema ir šaknis (iš-si-praus-ti), priešdėlis, sangrąžinė morfema, šaknis ir priesaga (iš-si-praus-im-as), dvi šaknys (juod-alksn-is), dvi šaknys ir jungiamoji morfema (saul-ė-lyd-is), dvi šaknys ir priesaga (žmog-žudž-iau-ti), dvi šaknys ir dvi priesagos (nak-v-yn-pinig-iai), priešdėlis, dvi šaknys ir jungiamoji morfema (iš-puv-a-žand-is), priešdėlis, dvi šaknys ir priesaga (pa-laid-rank-ov-is), priešdėlis, dvi šaknys, dvi priesagos ir jungiamoji morfema (iš-vers-t-a-rank-ov-is), trys šaknys ir priesaga (dvi-link-liež-uv-is) ir t.t.
Skaidomais kamienais laikomi ir tie, kurių viena morfema (ar kelios) su ta pačia reikšme pasikartoja kituose žodžiuose, o viena yra arba labai reta, arba visiškai unikali. Toks kamienų skaidumas vadinamas daliniu. Unikali gali būti arba šaknis, arba afiksas. Pavyzdžiui, žodžiuose ne-vėkš-1-a, dilet-ant-as unikalios, kituose žodžiuose nerandamos, yra šaknys, o žodžių berž-tv-a, merg-žn-a šaknys pasikartoja giminiškuose žodžiuose, o priesagos yra unikalios. Galima išskaidyti ir sudurtinį kamieną, kai viena iš jį sudarančių šaknų yra unikali (varn-a-lėš-a, kini-varp-a).
Morfemiškai neskaidomais laikomi tokie kamienai, kurių visos numatomos išskirti morfemos yra unikalios. Kartais gali atrodyti, kad kai kurios morfemos fonetiškai sutampa su aiškiomis kitų žodžių morfemomis ir todėl yra išskirtinos. Tačiau, jei jos neturi tokios pat reikšmės, kaip kituose žodžiuose, kamienas negali būti išskaidytas. Pvz., žodžio karvelis kamienas negali būti morfemiškai skaidomas, nors jo šaknis formaliai panaši į žodžio karvė šaknį, o priesaga primena mažybines daiktavardžių priesagas (vaik-elis, darž-elis). Nebus skaidomi ir kamienai tokių žodžių, kaip: arbūzas, arbata, kubilas, klebonas, ridikas, sijonas, šėtonas, tijūnas, nors, atrodytų, panašios fonetinės struktūros priesagų turi aiškiai skaidomi kamienai (pilvūzas, sveikata, ratilas, barzdonas, lipikas).
Darybinės analizės tikslas — analizuoti žodžio, kaip leksikos vieneto, darybą. Darybos požiūriu žodžiai skirstomi į paprastuosius ir darinius. Paprastieji žodžiai įvairius dalykus pavadina tiesiai, nenurodydami jų ryšio su kitu dalyku, pvz.: arti, geras, uoga, vyras ir t.t. Dariniai ne tik pavadina dalyką, bet ir nurodo jo ryšį su kitu dalyku. Darinio forma ir reikšmė visada remiasi kito žodžio forma ir reikšme, pvz.: žodžio artojas „tas, kas aria” reikšmė motyvuota žodžio arti reikšme, uogauti „rinkti uogas” — žodžio uoga, baltinti „daryti baltą” — žodžio baltas reikšme ir forma.
Nauji žodžiai padaromi, pridedant priesagas, priešdėlius, keičiant galūnes ir suduriant. Tokia žodžių daryba vadinama morfologine. Ji būdinga morfologiškai skaidomiems žodžiams.
Žodžių darybos analizei būtiniausios šios sąvokos: paprastasis žodis, darybos pamatas, darinys, darybos formantas, darybos reikšmė, darybos tipas ir darybos kategorija.

Paprastasis žodis yra tas, greta kurio dabar nevartojamas tos pačios šaknies dar paprastesnis žodis ir kurio reikšmės negalima paaiškinti remiantis kitu žodžiu (saulė, ugnis, žmogus, gėle, rasti, gauti, geras). Istoriškai paprastieji žodžiai gali būti kildinami iš kitų žodžių.
Darinys yra žodžio darybos rezultatas, žodis, kurio reikšmė paaiškinama remiantis kitu žodžiu: mokykla ,,pastatas, vieta, kur mokomasi”, mokytojas ,,asmuo, kuris moko”, mokinys ,,asmuo, kuris mokosi, yra mokomas”. Darinys dažniausiai esti sudėtingesnis už paprastąjį žodį, bet jo esmę lemia ne žodžio sudėtis, o santykis su darybos pamatu, kuris savo ruožtu gali būti ir paprastas (augti — auginti), ir darinys (pasimatyti —pasimatymas). Kai darant naują žodį kinta tik galūnė, darinys yra tokio pat sudėtingumo kaip ir pamatinis žodis (puodas ir puodžius — turi po du skiemenis).
Iš kelių vienas iš kito padarytų žodžių sudaroma žodžių grandis, pavyzdžiui: sakė — apsakė — apsakymas — apsakymėlis.
Morfologiniai dariniai skiriami į vedinius ir dūrinius. Vediniai remiasi vienu pamatiniu žodžiu. Yra priesagų, priešdėlių ir galūnių vedinių: durininkas (: durys), parašyti (: rašyti), grožis (: gražus). Dūrinio daryba paprastai remiasi dviejų žodžių junginiu. Čia svarbu ir galūnė: dangoraižis (: raižyti dangų), duonriekis (: duoną riekti), raudonviršis (: raudonu viršumi).

Darybos formantais vadinami tie formos elementai, kurie padaro naują žodį. Tai paprastai esti priešdėliai, priesagos, galūnės, bet kartais dar prisideda šaknies ar priešdėlio garsų kaita, priegaidžių ir kirčio vietos skirtingumas (pajusti — pojūtis, nuleisti — nuolydis).

Darybos reikšmė susidaro iš pamatinio kamieno ir darybos formanto reikšmių. Ją dar galima vadinti struktūrine darinio reikšme, pvz.: beržynas, eglynas, dilgėlynas — tai ,,vieta, kurioje yra daug to, kas pasakyta pamatiniu žodžiu”. Darybos reikšmė — grupinė, o grupių yra įvairių — nuo vienetų iki visumos. Pavyzdžiui, su priesaga -vė pirmiausia ateina į galvą kalvė (: kalti), gal dar yra vienas kitas žodis, bet su priesaga -imas (-ymas) daiktavardžių tiek, kiek yra veiksmažodžių.
Darinio ryšys su pamatiniu žodžiu nevienodas. Reguliarios darybos atveju skiriasi tik priklausymas kalbos daliai (rašyti — rašymas, gražus —gražumas, geras —gerai). Todėl žodynuose tokių darinių reikia ieškoti pamatinių žodžių lizduose. Kai pamatinis žodis ir darinys priklauso tai pačiai kalbos daliai, darybos priemonės tik nedaug tepakeičia tai, kas pasakoma pamatiniu žodžiu (namas — namelis, bitė — bitutė, eiti — išeiti, laukti — sulaukti, geras — gerokas ir kt.). Tačiau yra daugybė atvejų, kai darinys reiškia visai ką kita negu pamatinis žodis (arklys — arklidė, ranka — apyrankė, valgyti — valgykla).

Darybos tipas — tai darybos ryšiu susijusių žodžių grupė, kuriai būdingi šie požymiai: 1) darybos pamatas turi priklausyti tai pačiai kalbos daliai; 2) turi būti tas pats darybos formantas ir 3) ta pati darybos reikšmė. Pvz.: uogauti (: uoga), riešutauti (: riešutas), grybauti (: grybas). Čia pamatinis žodis daiktavardis, bendras darybos formantas — priesaga -auti ir ta pati darybos reikšmė — ,,rinkti tai, kas pasakyta pamatiniu žodžiu”.
Darybos kategorija — tai vieną reikšmę turinčių darinių visuma. Čia nesvarbu, kokiai kalbos daliai priklauso pamatinis žodis, nesvarbu darybos formantas, svarbu tik bendra darinių reikšmė. Pavyzdžiui, asmenų pavadinimai: bitininkas (: bitė), darbininkas {:.darbas), siuvėjas (:.siuva), mokytojas (: moko), račius {: ratas); vietų pavadinimai: avidė (: avis), mokykla (: mokyti), knygynas (: knyga), rugiena (: rugiai) ir kt.
Gramatinė kategorija Formaliai išreikštos gramatinės reikšmės yra suvokiamos tik dėl to, kad jos, sudarydamos tam tikrą sistemą, viena kitą išskiria. Pavyzdžiui, vienaskaitos reikšmę galima suvokti tik dėl to, kad egzistuoja daugiskaita, vyriškąją giminę — tik dėl to, kad egzistuoja moteriškoji giminė, vardininko reikšmę, — kad egzistuoja kilmininko, naudininko, galininko ir kitų linksnių reikšmės. Tie išskiriamieji priešpriešos santykiai, kuriais tarpusavyje esti susijusios gramatinės reikšmės (aišku, ir gramatinės formos), kalbos moksle dažnai vadinami opoziciniais santykiais, o pačios reikšmės — opozicinėmis reikšmėmis.
Opozicinės reikšmės gali būti apibendrinamos į vieną platesnę reikšmę, kuri vadinama gramatine kategorija. Vadinasi, gramatinė kategorija — tai pagal bendrą požymį viena kitą išskiriančių gramatinių reikšmių klasė. Pvz., vyriškosios ir moteriškosios giminės gramatinės reikšmės sudaro giminės kategoriją. Vienaskaitos ir daugiskaitos reikšmės apibendrinamos skaičiaus kategorija, o vardininko, kilmininko, naudininko, galininko, įnagininko, vietininko reikšmės — linksnio kategorija. Tačiau esama ir tokių gramatinių reikšmių, kurių apibendrinti negalima. Tai daiktiškumo reikšmė, būdinga daiktavardžiams, ypatybės reikšmė, būdinga būdvardžiams, veiksmo ir būsenos reikšmė, būdinga veiksmažodžiams, ir kt. Tokios pačios bendriausios gramatinės reikšmės, kurios budingos žodžiams kaip tam tikros gramatinės žodžių klasės atstovams, vadinamos kategorinėmis reikšmėmis. Formalių specifinių išraiškos priemonių jos neturi, o realizuojamos tomis pačiomis gramatinėmis priemonėmis, kaip ir kitos gramatinės reikšmės, būdingos tai žodžių klasei. Kategorinių reikšmių kalboje nėra daug: prie minėtųjų (daiktiškumo, ypatybės, veiksmo ar būsenos) kategorinių reikšmių dar galima pridurti kiekybės kategorinę reikšmę ir veiksmo ar ypatybės požymio kategorinę reikšmę. Šios kategorinės reikšmės yra bendros daugeliui kalbų.
Dažniausiai gramatinės kategorijos yra būdingos ne vienai kuriai žodžių klasei, bet keletui. Pvz., linksnio kategorija būdinga daiktavardžiams, būdvardžiams, daugumai skaitvardžių, bemaž visiems įvardžiams; skaičiaus kategorija — daiktavardžiams, būdvardžiams, daugeliui įvardžių, veiksmažodžiams. Bet yra ir tokių gramatinių kategorijų, kurios būdingos tik vienai žodžių klasei, pvz., asmens, laiko, nuosakos kategorijas turi tik veiksmažodis, laipsnio kategoriją — tik dalis būdvardžių ir būdvardiniai prieveiksmiai. Tik vienai žodžių klasei, kaip matėme, būdingos ir vadinamosios kategorinės reikšmės.

Būdvardis yra kalbos dalis, kuri žymi ypatybę ir atsako į klausimus koks? kokia? kokie? kokios? Būdvardis žodžių junginyje ir sakinyje derinamas su daiktavardžiu gimine, skaičiumi ir linksniu. Būdvardžių reiškiamos daikto ypatybės nevienodos: vienos vidinės, kintamos, įvairiai vertinamos ir keičiamos, pvz.: geras vaikas, gražus oras, protinga moteris. Vieniems tas pats daiktas gali būti geras, kitiems — labai geras, tretiems — apygeris, o dar kitiems — geriausias. Pagaliau tas pats daiktas vienomis aplinkybėmis gali būti geras, o kitomis — blogas. Tokie būdvardžiai, kurių reiškiama ypatybė yra kintama ir gali būti įvairiai vertinama, vadinami kokybiniais.
Kiti būdvardžiai reiškia ypatybę, griežtai apibrėžtą santykio su kitais daiktais ir reiškiniais. Ji visiems ir visais atvejais ta pati, pvz.: medinis stalas (man, tau, jam; vakar, šiandien ir visada, nei mažiau, nei daugiau), vakarinis laikraštis, pieniška sriuba, vilnonė suknelė. Šie būdvardžiai vadinami santykiniais. Visi jie yra dariniai. Kokybinių būdvardžių esti ir darinių, bet didžioji dalis — tai paprastieji žodžiai.
Kokybiniai ir santykiniai būdvardžiai žymi skirtingas daiktų ypatybes, rodomas ir būdvardžių gramatinių požymių skirtumo.
Būdvardžių, kaip daiktavardžių, yra du skaičiai: vienaskaita ir daugiskaita. Būdvardžiai gali būti vyriškosios ir moteriškosios giminės.
Baltas- balta, stropus- stropi, tvarkingas- tvarkinga, aukštas- aukšta, šaltas- šalta.
Būdvardžiai gali būti ir bevardės giminės. Būdvardžiai su galūne -is (medinis, apyjaunis) bevardės giminės neturi. Bevardės giminės būdvardžiai rodo nuo daikto atsietą ypatybę.
Būdvardžiai gali būti paprastieji (baltas, balta, drąsus, drąsi) ir įvardžiuotiniai (baltasis, baltoji, drąsusis, drąsioji). Bevardės giminės būdvardžiai ir nelaipsniuojami būdvardžiai įvardžiuotinių formų neturi.
Įvardžiuotiniai būdvardžiai išskiria daiktą iš kitų tos pačios rūšies daiktų arba vieną daiktų rūšį iš kitų rūšių. Kartais įvardžiuotiniai būdvardžiai tik pabrėžia žinomą daikto ypatybę.
Įvardžiuotiniai būdvardžiai yra susidarę, paprastiesiems būdvardžiams susiliejus su įvardžiais jis, ji. Tačiau daugelio linksnių darybos taip paprastai negalima paaiškinti.
Būdvardžių formos, kurios rodo skirtingą tos pačios ypatybės kiekį, vadinamos būdvardžių laipsniais. Būdvardžių yra trys linksniuotės. Jos nustatomos pagal vyriškosios ir moteriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko galūnes.
Sintaksė. Pagrindinės sintaksės sąvokos — žodžių junginys, sakinys (tiesioginis, skatinamasis ir klausiamasis; išplėstinis ir neišplėstinis; vienanaris ir dvinaris; asmeninis ir beasmenis; pilnasis ir nepilnasis; vientisinis ir sudėtinis), sakinio dalys (pagrindinės — veiksnys ir tarinys; antrininkės — papildinys, aplinkybės ir pažyminys), kreipinys, įterpiniai, tiesioginė ir netiesioginė kalba.
Sintaksė kartu su morfologija sudaro gramatiką. Morfologijai rūpi nustatyti, kiek žodis turi formų, kokios jos. Morfologijos objektas yra žodžio formos, jų visuma.
Sintaksė tiria žodžių santykius, jų jungimo būdus, taip pat ir sakinių modelius, sudėtinių sakiniu sudarymo būdus, jų rūšis. Pastaruoju metu sintaksei priskiriamas ir tekstas, t. y. sakinių sąsaja.
Kadangi morfologija ir sintaksė glaudžiai susijusios (kartais jų net nenorima skirti), tai svarbu išsiaiškinti, kuo šios gramatikos dalys viena nuo kitos skiriasi (to prisireikia, sakysime, kad ir vertinant mokinių daromas gramatines klaidas).
Morfologijos pagrindinis uždavinys yra žodžio formų, žodžių kaitymo analizė, taip pat gramatinių reikšmių bei kategorijų, realizuojamų tomis formomis, aiškinimas ir nusakymas. Be kaitybinės ir darybinės analizės, morfologijoje aptariamos ir morfemų rūšys, morfeminė žodžio sandara. Šalia paradigminių santykių morfologija domisi ir žodžių sintagminiais santykiais, žodžio atliekamomis sintaksinėmis funkcijomis. Tačiau tai jau ne pagrindinis, o šalutinis morfologijos dalykas.
Sintaksės tyrimo esmę visada sudaro žodžių tarpusavio santykiai, žodžių ar sakinių jungimo taisyklės. Žinoma, sintaksei rūpi ir žodžio formos, bet tik tiek, kiek jos gali atlikti tam tikras sintaksines funkcijas.
Mažiausias rišlios kalbos vienetas, taip pat bendravimo ir kalbinio minties įforminimo vienetas yra sakinys. Jis yra pagrindinis sintaksinis vienetas, taigi ir svarbiausias sintaksės objektas. Šiuo objektu domisi ir kiti mokslai (logika, semiotika, komunikacijos teorija).
Sintaksės dalykas — gramatinė rišlios kalbos struktūra.
Suprantama, kad, be pagrindinio vieneto, sintaksėje yra dar ir kitokių vienetų. Sakysime, pats sakinys gali būti skaidomas dar smulkiau; vienu atžvilgiu — žodžių junginiais, kitu atžvilgiu — sakinio dalimis. Vienetai susiję ir su žodžių forma (su žodžiu, turinčiu tam tikrą formą). Žodžių formomis, jų visuma domisi ir morfologija, t. y. paradigmomis, paprasčiau sakant, linksniavimo ar asmenavimo lentelėmis (vilkas, vilko, vilkui.; nešu, neši, neša.). Sintaksę žodžių forma domina kitu atžvilgiu, t. y. jos galėjimas jungtis su kitais žodžiais, jos junglumas, arba valentingumas, pvz., rašyti laišką, rašyti broliui, rašyti pieštuku.
Sintaksės objektui taip pat priklauso sudėtinis sakinys ir tekstas.
Sintaksinių ryšių tipai
Žodžių junginio ir sakinio dėmenys vienas su kitu yra susiję tam tikrais sintaksiniais ryšiais. Skiriami trys šių ryšių tipai:
1) prijungimas,
2) sujungimas,
3) tarpusavio sąsaja.

1. Prijungimas. Prijungiamuoju ryšiu būna susiję žodžiai arba sudėtinio sakinio dėmenys, kurių vienas yra pagrindinis, o antras nuo jo priklausomas. Pastaruoju paprastai atsakoma į klausimą, kuris keliamas iš pagrindinio žodžio arba sudėtinio sakinio dėmens:
platus kelias (Koks kelias? — platus.) Priklausomieji žodžiai prie pagrindinio žodžio gali būti prijungiami trejopai. Vieni priklausomieji dėmenys yra tos pačios giminės, to paties skaičiaus, to paties linksnio kaip ir pagrindiniai žodžiai (aukštas kalnas, aukšto kalno, aukštam kalnui., aukšti kalnai, aukštų kalnų.). Kiti būna tam tikro linksnio (ieškau knygos, radome knygą, domisi knyga.). Jei priklausomieji žodžiai yra nekaitomi, jie paprasčiausiai prie pagrindinių dėmenų prišliejami pagal prasmę (gražiai rašo, sėdi namie, gyvena netoli.). Pagal tai skiriami trys prijungimo būdai: derinimas, valdymas ir šliejimas.
Derinimas yra toks prijungimo būdas, kai priklausomojo žodžio giminė, skaičius ir linksnis parenkami pagal pagrindinį žodį. Tai rodo priklausomojo žodžio galūnė:
ariamas laukas, ariami laukai – koks? kokie
Valdymas yra toks prijungimo būdas, kai pagrindinis žodis reikalauja tam tikro priklausomųjų žodžių linksnio arba linksnio su prielinksniu:
laukia autobuso – ko?
Šliejimas — tai toks prijungimo būdas, kai su pagrindiniu žodžiu pagal prasmę susiejamas nekaitomas žodis.
garsiai kalba, ėmė bėgti, daug dirba, parėjo pietauti, tamsiai rudas, šiandien nesnigs, eina šalia, lėkte atlėkė
Šliejamieji žodžiai reiškiami prieveiksmiais (garsiai, daug, tamsiai.), padalyviais (lyjant, auštant.), būdiniais (lėkte, bėgte.), veiksmažodžio bendratimi (bėgti, pietauti.).

2. Sujungimas. Sujungiamuoju ryšiu sakinyje būna susiję žodžiai arba sudėtinio sakinio dėmenys, kurie vienas nuo kito nepriklauso. Jais kas nors išskaičiuojama, gretinama, priešinama, skiriama. Sujungiamieji žodžiai atsako į tą patį klausimą, keliamą iš vienos kurios nors sakinio dalies.
Visa klasė sujudo, subangavo, sušnarėjo. (Ką padarė klasė? —sujudo, subangavo, sušnarėjo.)
3. Tarpusavio sąsaja. Šiam tipui būdinga tai, kad žodžių sintaksinis ryšys yra abipusis, t. y. kad iš pirmojo dėmens galima kelti klausimą antrajam dėmeniui ir atvirkščiai — iš antrojo pirmajam. Tokiu dvikrypčiu ryšiu yra susiję veiksnys ir tarinys.
Aliukas atsargiai slinko paežere. (Kas slinko? — Aliukas; ką veikė Aliukas? — slinko.)
Sakinys — pagrindinis sintaksės vienetas. Žmonės kalbasi sakiniais, o ne žodžiais. Sakinį galima laikyti ir apskritai kalbos pagrindiniu vienetu.
Sakiniu yra ne tik teikiama informacija: juo galima reikšti ir norus, jausmus, pageidavimus, juo galima ir klausti, teirautis, gauti informaciją. Todėl iškyla sakinio požymių problema, t.y. klausimas, kas sudaro sakinio esmę.
Tokiais sakinio požymiais paprastai laikoma intonacija ir predikacija.
Sakinys yra gramatiškai susijusių žodžių grupė, turinti baigtinę intonaciją. Sakinys yra mažiausias bendravimo vienetas. Tik juo galima ką nors pranešti, skatinti, ko nors klausti, pasakyti, kas vyksta, vyko, vyktų ir t.t.
Žodžiai, sakinyje atsakantys į tam tikrus klausimus, vadinasi sakinio dalys.
Apie avilius tingiai dūzgė bitės.
Kas dūzgė? — bitės.
Ką veikė bitės? — dūzgė.
Kur dūzgė? — apie avilius.
Kaip dūzgė? — tingiai.
Sakinio dalimi gali eiti tik savarankiškos reikšmės žodžiai — vieni arba drauge su prielinksniais, dalelytėmis. Antai sakiniuose Už krosnies įkyriai čirpė svirplys , Kaniava kone risčia pasileido namų link , Išlindo iš savo slėptuvių ir bebrai randame ir vienokios, ir kitokios raiškos sakinio dalių: svirplys (Kas čirpė?), čirpė (Ką veikė svirplys?), už krosnies (Kur čirpė?), įkyriai (Kaip čirpė?) ir t. t.
Sakinio dalis gali būti reiškiama ne tik vienu, bet ir dviem ar daugiau savarankiškų žodžių. Pavyzdžiui, toks yra veiksnys sakinyje Jau matyti žmonės grįžtant (Kas matyti? —žmonės grįžtant.), tarinys sakinyje Kelias galėtų būti tiesesnis (Kas pasakyta apie kelią? —galėtų būti tiesesnis.), laiko aplinkybė sakinyje Tu pažįsti mane nuo mažų dienų (Nuo kada pažįsti? — nuo mažų dienų.).
Vieni tarnybiniai žodžiai (prielinksniai, jungtukai, dalelytės) sakinio dalių nesudaro. Jų nesudaro ir savarankiški sakinio žodžiai, klausimais nesusiję su kitomis sakinio dalimis, pavyzdžiui, kreipinys (Geras tu vaikas, Kaziuk.), įterpinys (Lukui, matyt, nelabai sekėsi.).
Sakinio dalys skirstomos į pagrindines ir antrininkes sakinio dalis Pagrindinės sakinio dalys yra veiksnys ir tarinys Jos sudaro sakinio gramatinį centrą ir negali priklausyti kitoms sakinio dalims. Tą centrą dažnai išplečia antrininkės sakinio dalys — papildinys, aplinkybės ir pažyminys.
Motina skaitė laišką. Lauke sulojo šuo. Tušti puodai garsiai skamba. Gerdamas arklys žaismingai lūpomis sklaidė vandenį.
Antrininkės sakinio dalys priklauso kuriai nors sakinio daliai (papildinys ir aplinkybės — tariniui, pažyminys — veiksniui, papildiniui ir t. t.).
Žodžio leksinė reikšmė

Vieni žodžio elementai gali turėti daiktinę, kiti — gramatinę, vėl kiti — darybinę reikšmę. Tačiau visas žodis kaip tam tikras šnekos vienetas, kaip tam tikras garsų kompleksas taip pat turi savo atskirą, savarankišką reikšmę, kuri vadinama leksine reikšmekurią tiria leksikologija.
Žodžio leksine reikšmė — tai ta minėtoji žodžio idealioji pusė, žodžio turinys, kuris išlieka visose žodžio formose (kalbos lygmenyje sudarančiose leksemą) ir kuriuo vienas žodis skiriasi nuo visų kitų žodžių. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos žodžio šaltas leksine reikšmė yra ta, kuria šis žodis skiriasi nuo žodžių karštas, šiltas, verdantis, kietas, žemė, bėgti ir kt. reikšmės.
Nors iš pirmo žvilgsnio žodžio leksinė reikšmė rodosi nesunkiai suvokiamas dalykas, tačiau iš tikrųjų tai gana sudėtingas reiškinys. Todėl atskirti tyrinėtojų žodžio leksinė reikšmė dažnai nevienodai suprantama ir aiškinama. Vieni leksinę žodžio reikšmę linkę sutapatinti su sąvoka, kiti ją laiko savotišku daiktų bei reiškinių atspindžiu žmogaus sąmonėje, treti ją traktuoja kaip tam tikrą „suprastintą sąvoką”, kaip tam tikrą sąvokos turinio dalį. Nesileisdami į tų įvairių žodžio leksinės reikšmės supratimų komentavimą, čia žodžio leksine reikšme vadinsime žodį sudarančio garsų komplekso santykį su tuo kompleksu reiškiamu daiktu, reiškiniu, sąvoka.
Tas tikrovės daiktas ar reiškinys, kuris žymimas tam tikru žodžiu, lingvistinėje literatūroje dažnai vadinamas denotatu (lot. denotatus „pažymėtas”), o santykis tarp žodžio ir denotato — denotacine reikšme. Paprastai apie šią reikšmę kalbama tik tuomet, kai žodis nereiškia sąvokos (pvz., turint galvoje tarnybinius, tikrinius žodžius), kai tiktai norima pasakyti, kad žodis „tą ar tą reiškia, žymi”.
Žmogaus sąmonėje susidariusi sąvoka apie kokį nors daiktą ar reiškinį, žymimą tam tikru žodžiu (garsų kompleksu), vadinama designatu (lot. designatus „paženklintas”), arba signifikatu (lot. significatus „žymėtas”). O santykis tarp žodį sudarančio garsų komplekso ir juo reiškiamos sąvokos vadinamas designatine, arba signifikatine (kartais dar konceptualine, sąvokine), reikšme.
Santykį tarp žodžio (garsų komplekso), denotato ir designato galima pavaizduoti vad. Ogdeno ir Ričardso trikampiu (kiek modifikuotu ir su pakeistais terminais):

Tokio trikampio kampiniai elementai (žodį sudarantis garsų kompleksas, žodžiu pavadinamas daiktas ar reiškinys – denotatas ir žodžiu išreikšta sąvoka — designatas) yra glaudžiai tarp savęs susiję. Pavyzdžiui, žodis kėdė pavadina tam tikrą baldą ir kartu išreiškia žmogaus sąmonėje susidariusią šio baldo sąvoką, kurioje apibendrintos esminės šio baldo ypatybės. Santykis tarp žodį kėdė sudarančio garsų komplekso ir juo reiškiamos sąvokos yra leksinė šio žodžio reikšmė, kurią galima trumpai nusakyti „baldas su atrama vienam sėdėti”. Trikampio kairioji šalinė yra punktyrinė dėl to, kad norima pažymėti, jog tarp žodį sudarančio garsų komplekso ir juo žymimo daikto (denotato) nėra tiesioginės priklausomybės ryšio.
Žodžio semantinio turinio svarbiausią komponentą sudaro designatinė, arba signifikatinė, reikšmė, t.y. toji reikšmė, kuri iškyla aikštėn iš žodį sudarančio garsų komplekso santykio su sąvoka ir yra apibendrintas kokio nors daikto ar reiškinio (denotato) atspindys žmogaus sąmonėje. Pavyzdžiui, akies designatinė reikšmė bus „toks regėjimo organas”, eiti — „judėti iš vietos į vietą kojomis”, juodas — „labai tamsios spalvos”, antras — „einantis po pirmo” ir t.t.
Tačiau designatinę reikšmę neretai dar papildo įvairūs emociniai-ekspresiniai komponentai, ir tuo būdu žodžio leksinė reikšmė įgyja sudėtingesnę struktūrą. Pavyzdžiui, žodis kuinas reiškia ne šiaip arklį, bet „menką arklį”; žirgas taip pat ne bet koks arklys, o „puikus arklys”. Kūprinti — tai ne bet kaip eiti, o „eiti susikūprinus, susilenkus”. Šie ir panašūs žodžiai, be savo neutraliosios designatinės reikšmės („arklys”, „eiti”), turi dar ir emocinį-ekspresinį atspalvį, jų leksinėje reikšmėje slypi tam tikras daikto ar reiškinio vertinimas. Tie emociniai-ekspresiniai atspalviai, sudarantys papildomąjį žodžio leksinės reikšmės komponentą, dažnai vadinami konotacija (lot. con „su” + notatio „pažymėjimas”).
Tokiuose žodžiuose, kaip kuinas, žirgas, kūprinti, kerėpla, vėpla, veizolai ir pan., emocinis-ekspresinis atspalvis yra susijęs su visa jų darybine-semantine struktūra, kitaip sakant, jie yra konotuoti „iš prigimties”. Tačiau nemaža yra ir tokių žodžių, kurie tam tikrą emocinį-ekspresinį atspalvį įgyja tiktai tam tikrame kontekste, tam tikroje situacijoje. Pavyzdžiui, šnekamojoje kalboje apie kokį nors netikusį, nevikrų žmogų (paprastai moterį) pasakoma; „Ei tu, karve, vilkis greičiau!” Čia žodis įgauna niekinamąjį emocinį-ekspresinį atspalvį tik supykus, susierzinus. Todėl skiriama dvejopa žodžių konotacija: pastovioji, arba sisteminė, ir nepastovioji, arba situacinė, kontekstinė.
Pagaliau dar yra ir tokių žodžių, kurių semantinį turinį ir tesudaro vien tik emocinis-ekspresinis komponentas. Tai įvairūs jaustukai, ištiktukai (ai! oi! pykšt, pokšt), neturintys nei designatinės, nei denotatinės reikšmės.
Mažiausias žodžio leksinės (kaip ir bet kokios kitokios) reikšmės elementas yra sema „ženklas”. Tai toks neskaidomas elementas, kuris atriboja vieno žodžio reikšmę nuo kito. Semos gali būti bendrosios ir dalinės. Bendrosios — tokios, kuriose atsispindi bendri tam tikros klasės daiktų bei reiškinių požymiai, o dalinės — tokios, kuriose atsispindi skiriamieji (diferenciniai) požymiai. Pavyzdžiui, žodžių žirgas, kuinas bendroji sema bus „toks naminis vienanagis darbinis gyvulys”, o dalinė žirgo sema — „puikus”, kuino — „menkas”. Bendroji žodžių grąžtas, kaltas, kirvis, plaktukas sema yra „toks įrankis”, o dalinės: grąžto — „skylėms gręžti”, kalto — „skylėms kalti”, kirvio — „malkoms kapoti ar tašyti”, plaktuko — „kam nors kalti, plakti”.Kiekvienas savarankiškas (ne tarnybinis) žodis turi savo atskirą leksinę reikšmę, ir ta reikšmė yra apibendrinamojo pobūdžio. Kai mes tariame ar skaitome žodžius suolas, medis, šuo, suvokiame, kad šiais žodžiais vadinamas ir atskiras konkretus suolas, atskiras medis, atskiras šuo ir bet kuris suolas, bet kuris medis, bet kuris šuo. Toks apibendrinamasis leksinės reikšmės pobūdis yra visiškai suprantamas, prisiminus, kad ji glaudžiai yra susijusi su sąvoka, kuri apibendrina esminius daikto ar reiškinio požymius.
Nors žodžiui būdinga atskira leksinė reikšmė, tačiau daugelis žodžių turi ne vieną, o keletą (kai kurie net keliolika ar keliasdešimt) leksinių reikšmių. Žodžio daugiareikšmiškumas vadinamas polisemija. Antai didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne” daiktavardžio akis išskirtos 22, o veiksmažodžio eiti — net 42 leksinės reikšmės. Daugiareikšmiškumas ypač būdingas seniems žodžiams, seniems veldiniams: jie, per savo ilgą amžių vartojami įvairiuose kontekstuose, „apauga” visokiomis reikšmėmis. Pavyzdžiui, lietuvių akis turi tokias reikšmes, kaip „regėjimo organas” (Mirksi akimis), „mezginio kilpa” (Nenuleisk akies megzdama), „bulvės duobutė” (Daug akių yra šitose bulvėse), „žiedo praplatintoji dalis su pagražinimu” (Žiedas su akimi), „aketė” (Ežere akis atsivėrė), „toks kortų lošimas” (Gal supliekim į akį?) ir kt. Anglų table reiškia ne tik „stalą” (to sit at table), bet ir „maistą” (to keep a good table), „draugiją, sėdinčią už stalo” (to keep the table amused), „lentą”, „plokštę” ir kt. Vokiečių der Grund ne tik „pamatas, pagrindas” (den Grund legen), bet ir „dirva, žemė” (den Grund graben), „priežastis” (aus welchem Grunde?). Prancūzų l’esprit ne tik „dvasia” (l’esprit combativ), bet ir „spiritas” (l’esprit formique), „protas” (l’esprit eclaire), „sąmojus” (avoir de l’esprit) ir kt.
Kadangi daugiareikšmiškumas, arba polisemija, būdinga daugeliui įvairių kalbų žodžių, tad gali kilti klausimas, kaip žmonės šnekėdamiesi nesupainioja reikšmių, supranta vienas antrą? Lemiamą vaidmenį čia atlieka kontekstas ir situacija. Kontekstas, žodinė aplinka (kartais ir šnekos situacija) pašalina polisemiją, parodo, kokia reikšme tam tikru atveju vartojamas tas ar kitas žodis. Pavyzdžiui, kai mes sakome dūmai akis graužia, tai niekam neateina į galvą „aketės” ar „bulvės akutės” reikšmė. Arba vėl: kai sakome laikrodis eina, tai niekam neiškyla sąmonėje „judėjimo iš vietos į vietą žingsniu” reikšmė.
Priešingas daugiareikšmiškumui, polisemijai reiškinys — vienareikšmiškumas, monosemija. Tačiau kalbose vienareikšmių žodžių yra palyginti nedaug. Dažniausiai monosemiški būna terminai, t.y. specialias kurios nors mokslo srities sąvokas reiškiantys žodžiai (pvz., amperas, deguonis, fonema, dvitaškis ir kt.), bet ir jie, jeigu pradedami plačiau vartoti įvairiose sferose, gali tapti daugiareikšmiai
Leksika kilmės atžvilgiu
a) Savieji žodžiai
b) Skoliniai
c) Vertiniai (kalkės)

Nevienodi yra kalbos žodžiai ir kilmės atžvilgiu. Vieni jų — savi, kiti — svetimi, pasiskolinti iš kitų kalbų. Todėl pagal tai, ar žodžiai susikurti pačių kurios nors kalbos atstovų, ar perimti iš kitų kalbų, išsiskiria du pagrindiniai leksikos sluoksniai: savoji ir skolintinė leksika. Kiekybinis šių dviejų sluoksnių santykis kiekvienoje kalboje yra kiek kitoks, ir jis priklauso nuo nelingvistinių (ekstralingvistinių) aplinkybių, tam tikra kalba kalbančios tautos ekonominio, politinio ir ypač kultūrinio bendravimo su kitomis tautomis.
Leksika raidos atžvilgiu
a) Neologizmai
b) Archaizmai ir istorizmai

Leksika — tai tarsi jūra, kuri nuolatos juda, nuolatos banguoja. Nors jos apatiniai sluoksniai, ypač pagrindinis fondas kartais ištisus šimtmečius ar net tūkstantmečius išlieka stabilus, bangų nepajudintas, tačiau apskritai žodžiai yra kaitliausioji ir atviriausioji kalbos sistemos dalis. Įvairūs pakitimai visuomenės ekonominiame, politiniame ir kultūriniame gyvenime greit atsispindi ir kalbos leksikoje. Atsiranda koks nors naujas daiktas ar reiškinys, nauja sąvoka, tuoj pat sudaromas ir naujas žodis jiems pavadinti. Antra vertus, pasitraukia iš gyveninio tam tikras daiktas ar reiškinys, tam tikra sąvoka, ir kartu su juo nugrimzta į praeitį jų pavadinimai. Be to, dėl tų pačių priežasčių neretai pakinta ir atskirų žodžių leksinės reikšmės.
Taigi leksikos raidoje nuolatos vyksta trys būdingiausi procesai: a) naujų žodžių atsiradimas, b) pasenusių žodžiu nykimas ir c)žodžių leksinių reikšmių kitimas. Intensyviausias iš jų kalbose paprastai būna pirmasis, kurio rezultatas — neologizmai, arba naujažodžiai.

Leksikografija ir žodynų tipai Kad būtų galima mokytis kurios nors kalbos ar tyrinėti žodžius bei žodžių junginius, jau nuo seno sudarinėjami įvairūs jų rinkiniai — žodynai, arba leksikonai. Žodynų sudarymo teorija ir praktika vadinama leksikografija (gr. „žodynas” + „rašau”).
Leksikografijos teorijai rūpi nustatyti žodynų sudarymo principus ir metodus, kuriais turi remtis įvairių tipų žodynų rašytojai. Tam reikalui ji privalo nuolatos sekti leksikologijos, kaip svarbiausios savo bazės, pažangą, be to, neatitrūkti nuo fonetikos bei fonologijos, gramatikos, stilistikos ir kt. lingvistinių disciplinų raidos. Ypač svarbios leksikografijos teorijai žodžių ar žodžių junginių atrankos, jų reikšmių aiškinimo, žodyninio straipsnio sandaros problemos: nuo vienokio ar kitokio jų sprendimo daugiausia ir priklauso žodyno vertė.
Leksikografijos praktika apima patį žodynų sudarymo darbą: leksinės bei frazeologinės medžiagos rinkimą, jos sisteminimą (alfabetinės kartotekos pavidalu), žodyno teksto rašymą, redagavimą, koregavimą, spausdinimą ir t. t.
Žodynų gali būti labai įvairių. Todėl juos, kaip ir bet kokius kitus objektus, taip pat įprasta rūšiuoti į tam tikrus stambesnius ar smulkesnius tipus. Visų pirma pagal pobūdį išskiriami enciklopediniai ir lingvistiniai žodynai. Enciklopediniuose žodynuose stengiamasi aprėpti daugelį mokslo, technikos, kultūros sričių ir paaiškinti reikalingesnes tų sričių sąvokas, pateikti duomenų apie svarbesnius gamtos ir visuomenės gyvenimo reiškinius, žymesnius žmones. Tačiau atskirų žodžių ar žodžių junginių reikšmės juose neaiškinamos: tenkinamasi paprastai tiktai trumpomis pažymomis apie tam tikrų (dažniausiai tarptautinių) terminų kilmę. Dėl to enciklopediniai žodynai, arba enciklopedijos (pranc. encyclopedie iš gr. „viduj” + „ratas” + „švietimas”), paprastai lieka už lingvistinio tyrinėjimo ribų.
Tiesa, enciklopedizmo (enciklopedinio sąvokų aiškinimo) elementų pasitaiko vad. iliustraciniuose žodynuose (su paveikslėliais), tokiuose, kaip prancūzų „Petit Larousse illustre”, vokiečių „Duden. Das Bildwörterbuch”, V.Moriso „The American Heritage Dictionary of the English Language” ir pan. Tačiau pastarieji iš esmės yra lingvistinio pobūdžio.
Lingvistiniai žodynai — tokie, kuriuose aiškinami jau patys žodžiai, o ne sąvokos. Juose nurodomos leksinės žodžių reikšmės, duodama gramatinė, akcentologinė, kartais ir etimologinė, stilistinė žodžių charakteristika.
Lingvistinių žodynų, ypač mūsų laikais, taip pat yra visokių rūšių. Jie skiriasi vienas nuo kito ir savo paskirtimi, ir apimtimi, ir sandara, ir leksinės medžiagos šaltiniais. Pagal paskirtį tokie žodynai pirmiausia klasifikuojami į du tipus: bendruosius ir specialiuosius. Bendrieji — tokie, kuriuose fiksuojami įvairių profesijų žmonėms reikalingi ir plačiau vartojami žodžiai bei žodžių junginiai. Specialieji — tai kurios nors atskiros mokslo ar technikos šakos žodžius, daugiausia terminus, fiksuojantys žodynai. Todėl jie paprastai vadinami terminologiniais (pvz., fizikos, chemijos, tekstilės, sporto, lingvistikos ir t.t. žodynai).
Pagal kalbų apimtį bendrieji žodynai gali būti vienakalbiai, dvikalbiai, trikalbiai ir daugiakalbiai. Iš jų populiariausi ir praktikos tikslams (versti, kalboms mokytis) reikalingiausi yra dvikalbiai žodynai (pvz., anglų — lietuvių, vokiečių — lietuvių, prancūzų — lietuvių ir t.t.). Svarbiausias uždavinys, kurį turi spręsti dvikalbių žodynų sudarytojai, — tikslus atitikmenų parinkimas kitos kalbos žodžiams. O tai yra nelengva, nes vienos kalbos žodžių leksinės reikšmės tiek kiekybės, tiek kokybės atžvilgiu dažnai nesutampa su kitos kalbos atitinkamų žodžių leksinėmis reikšmėmis (pvz., prancūzų kalbos žodis bleu lietuvių kalboje gali reikšti ir „mėlyną” ir „žydrą”, o lietuvių kalbos žodis koja vokiečių, kaip ir anglų, kalboje gali būti perteiktas dviem žodžiais: Bein ir Fuß, leg ir foot, nelygu kas turima galvoje: koja ligi pėdos ar tik pėda).
Trikalbių, keturkalbių žodynų buvo mėgstama sudarinėti jau XVI — XVIII a. (pvz., trikalbis buvo ir pirmasis lietuvių žodynas — Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium lingvarum”, kurio I leidimas pasirodė apie 1620 m.). Daugiakalbių žodynų ėmė rastis XVIII a. pabaigoje — XIX a. pradžioje, iš jų ypač išsiskyrė vokiečių kilmės etnografo P.Palaso 1787 — 1789 m. Peterburge išleistas žodynas „Сравнительные словари всех языков и наречий”. Jame 285 rusų kalbos žodžiams buvo pateikti 279 kitų Europos, Azijos ir Amerikos kalbų atitikmenys (tarp jų ir tokie lietuvių kalbos žodžiai, kaip akmuo, arklas, brolis, duona, gerti, lietus, mes, purvas, rugiai, šimtas, tu, tūkstantis ir kt.).
Iš vienakalbių reikšmingi ir naujesniais laikais populiarūs yra aiškinamieji žodynai, kuriuose aiškinami gimtosios kalbos žodžiai bei žodžių junginiai. Šio tipo žodynų gali būti ir didesnių, ir vidutinių, ir mažų. Didieji aiškinamieji žodynai, į kurtuos stengiamasi sudėti kiek galint daugiau tam tikros kalbos žodžių, lingvistinėje literatūroje neretai vadinami tezaurais (gr. „lobis”). Tokio tipo yra didysis Lietuvių kalbos žodynas, pradėtas leisti dar K.Būgos (1924). Vidutinio dydžio aiškinamųjų žodynų pavyzdžiais gali eiti „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas” (vienatomis), „Longman Dictionary of Contemporary English” (vienatomis) ir kt.
Aiškinamųjų žodynų uždavinys — išskirti ir paaiškinti kurios nors kalbos žodžių ir frazeologizmų reikšmes tam tikromis pažymomis, arba kvalifikatoriais (sm., sf., tr., arch., neol., dial., iron., poez. ir kt.), nurodyti jų priklausymą gramatinei klasei, vienokiam ar kitokiam leksikos sluoksniui, jų stilistinę konotaciją. Atskiros žodžių reikšmės tokiuose žodynuose paprastai iliustruojamos iš autoritetingų šaltinių (tarmių, žymesnių rašytojų kūrinių) paimtais pavyzdžiais. Neretai mažesnės apimties (ne tezauro tipo) aiškinamieji žodynai būna norminiai, t.y. juose tam tikru būdu stengiamasi atriboti taisyklingąsias kalbos lytis nuo netaisyklingųjų, atvaizduoti norminę tartį, rašybą ir t.t.
Aiškinamojo pobūdžio, bet jau specialaus tipo yra etimologiniai, istoriniai, dialektologiniai, frazeologiniai, tarptautinių žodžių ir kt. žodynai.
Etimologiniai žodynai aiškina kurios nors vienos kalbos ar giminiškų kalbų grupės žodžių kilmę, etimologiją. Pavyzdžiui, žymaus baltisto E.Frenkelio parengtame lietuvių kalbos etimologiniame žodyne „Litauisches etymologisches Wörterbuch” (1955 — 1965) aiškinama daugelio pirminių lietuviškų žodžių kilmė, J.Pokorno „Indogermanisches etymologisches Wörterbuch” — indoeuropiečių kalbų bendrųjų žodžių etimologijos. Mažesniuose, platesnei visuomenei skirtuose etimologiniuose žodynuose paprastai ribojamasi tiktai vienos, jų autoriams patikimiausios, tam tikro žodžio etimologijos nurodymu. Tuo tarpu stambesniuose suminimi ir vienaip ar kitaip vertinami įvairių lingvistų kontroversiniai tų pačių žodžių kilmės aiškinimai. Tais atvejais, kai kurio nors žodžio kilmė neaiški, tenkinamasi dažniausiai tik struktūros ir reikšmės atžvilgiu artimesnių tam žodžiui giminiškų kalbų atitikmenų nurodymu.
Nuo etimologinių skiriasi istoriniai žodynai, kurių pagrindinis tikslas — remiantis įvairių epochų rašto paminklais, nušviesti atskirų žodžių istoriją, jų reikšmių raidą. Tokio lietuvių kalbos žodyno kol kas dar neturime. Tačiau kitų tautų kalbininkai istorinių žodynų jau yra parengę, pradėję ar įpusėję rengti. Pavyzdžiais čia gali eiti anglų „The Oxford English Dictionary” (1933), vokiečių H.Paulio „Deutsches Wörterbuch” (1897), lenkų „Slownik staropolski” (pradėtas 1953 m.) ir kt.
Dialektologiniai žodynai — tokie, kuriuose fiksuojami ir aiškinami atskirų tarmių ar šnektų žodžiai. Jų gali būti dvejopų: diferencinių ir nediferencinių. Diferenciniai apima tik tuos žodžius, kurie skiriasi nuo literatūrinės kalbos leksikos, o nediferenciniai — visus tam tikroje tarmėje ar šnektoje vartojamus žodžius. Diferencinio dialektologinio žodyno pavyzdžiu gali eiti V.Vitkausko parengtas ir 1976 m. išleistas „Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas”.
Frazeologiniai žodynai — tokie, kuriuose aiškinami visokių rūšių frazeologizmai. Jų taip pat gali būti įvairių: vienakalbių, dvikalbių ar keliakalbių. Vienakalbis J.Paulausko parengtas „Lietuvių kalbos frazeologinis žodynas” pasirodė 1977 m. Dvikalbiai yra „Französische idiomatische Redewendungen” (1970) ir kt. Atskirą rūšį sudaro vad. „sparnuotųjų žodžių” žodynai, t.y. visokių aforizmų, literatūrinių citatų ir pan. žodynai (pvz., G.Biuchmano „Geflügelte Worte und Zitatenschatz”, 1864).
Savotiška aiškinamųjų žodynų rūšis yra tarptautinių žodžių žodynai. Juose aiškinami įvairūs internacionalizmai ir kartu nurodoma jų kilmė, taigi susipina praktiniai ir teoriniai uždaviniai. Pirmasis tarptautinių žodžių žodynas, skirtas lietuviams, pasirodė 1936 m. (J.Žiugždos redaguotas), o antrasis — 1969 m. (Ch.Lemcheno redaguotas ir sudarytas pagal atitinkamą rusišką 1964 m. žodyną). Naujausias „Tarptautinių žodžių žodynas” lietuvių kalba išleistas 2003 m.
Aiškinamųjų žodynų priešybė — verstiniai dvikalbiai, trikalbiai ar daugiakalbiai žodynai. Juose ne aiškinami kurios nors vienos kalbos žodžiai, bet „išverčiami” į kitą kalbą arba, tiksliau sakant, pateikiami vienos kalbos žodžiams kitos ar kitų kalbų atitikmenys. Pavyzdžiui, dvikalbiame lietuvių — anglų žodyne irisas (saldainis) — toffee, mokslas — science, study, prancūzų — lietuvių žodyne flotte — plūdė, raviner — išplauti, išgraužti ir t.t. Verstinių, ypač dvikalbių, žodynų yra labai daug, todėl duoti jų pavyzdžių nėra reikalo (kiekvienas žino vieną kitą tokį žodyną). Galima tiktai pažymėti, kad priklausomai nuo to, ar jie skirti svetimai kalbai mokytis, ar svetimos kalbos tekstams versti, ar šiem abiem tikslams, jie gali gerokai skirtis tiek savo apimtimi, tiek žodžių atranka.
Šiaip iš kitų lingvistinio tipo žodynų dar reikia paminėti atskirų rašytojų, terminologinius, sinoniminius, rašybos, tarties, dažnumo ir atvirkštinius žodynus. Iš jų palyginti neseniai atsiradę yra dažnumo ir atvirkštiniai žodynai. Dažnumo — tokie, kuriuose apskaičiuojamas atskirų tam tikruose tekstuose vartojamų žodžių dažnumas. Juose žodžiai surašomi ne įprastine kitiems žodynams alfabetine tvarka, bet pagal mažėjantį dažnumą. Dažnumo žodynai leidžia daryti išvadas apie atskirų žodžių funkcionavimą šnekoje, be to, padeda nustatyti minimumą žodžių, reikalingiausių mokantis svetimos kalbos. Visai kitokio pobūdžio yra atvirkštiniai žodynai, kurie skiriami grynai moksliniams tikslams. Juose surašomi žodžiai, laikantis alfabetinės tvarkos ne nuo žodžio pradžios, bet nuo galo, t.y. pirmiau dedami žodžiai, kurie baigiasi raide a, paskui tie, kurie baigiasi ba, ca, da ir t.t. (pvz.: ameba, bomba, boba, bėda, nauda, žaizda). Šitokie žodynai būna naudingi ypač priesaginės žodžių darybos tyrinėtojams, nes visi tam tikrą priesagą turintys žodžiai juose sueina į vieną vietą. Atvirkštinio žodyno pavyzdžiu gali eiti V.Mažiulio parengtų „Prūsų kalbos paminklų” II dalies (1981) gale pridėtas „Atvirkštinis prūsų kalbos žodynas”, M.Lėnerto (Lehnert) „Rückläufiges Wörterbuch der englischen Gegenwartssprache” (1971).

Leave a Comment