Kaip humanistas ir romantikas, Krėvė žmoguje labiausiai vertina taurius siekius, dorumą, dvasios gražį, paslaptingą natūrą, sugebėjimą pakiliai svajoti ir stipriai išgyventi. Į pirmą vietą jis kelia moralinius ir psichologinius elgesio motyvus.Skirgaila būdamas Lietuvos valstyvės valdovas yra labai sunkioje padėtyje: jis kaip ir Lietuva atsidūrė dviejų pasaulių – pagonybės ir krikščionybės – kryžkelėje. Oficialiai Lietuva Jogailos pastangomis jau apkrikštyta, bet iš tikrųjų ji tebegyvena kaip ir anksčiau, likusi vieniša pagoniška sala krikščioniškos Europos valstybių jūroje. Skirgaila supranta, kad norint išsaugoti Lietuvos savarankiškumą ir užtikrinti jos ateitį, reikia skaitytis su krikščioniškuoju pasauliu. Stardo raginamus stoti į kovą prieš krikščionybės skleidėjus jis atmeta, nes Lietuva nepajėgs ilgai priešintis visam pasauliui.Kunigaikštis su Stardu kalba rūsčiai ir griežtai, bet širdyje jis didžiuojasi juo ir kartu pats jaučiasi tvirtesnis. Tariamoji Stardo išdavystė dvasiškai palaužia Skirgailą.Labiau aplinkinių nekęsti jis pradeda po pokalbio su senuoju Perkūno tarnu Skurduliu. Krivio žodžiai – dar vienas smūgis Skirgailai. Iki šiol jis tikėjo, kad kovos vyko ir kraujas liejosi dėl dievų, o kartu – ir dėl kitokio gyvenimo.Skirgaila, kaip valdovas, buvo visuomet vienas ir pasikliaudavo vien tik savimi. Bendraudamas su žmonėmis jis visuomet buvo tarp pavaldinių. Bet dabar jis pirmą kartą pasijuto vienišas. Jis nueina pas savo neteisėtą žmoną norėdamas pasiguosti, bet jį atstumia: „aš tau ne žmona ir ja niekuomet nebūsiu“. Į tai reaguoja ramiai: „Būsi, kai aš panorėsiu. Bet dabar ne rūsčiai barti – su geru žodžiu atėjau aš pas tave“. Onai Duonutei prisipažinus, „jei dievo būgų lemta man pačiai iš jūsų dviejų pasirinkti, aš jį, ne tave pasirinktau“. Po pažeminimo ir įžeidimo Skirgaila įtūžęs pažada atkeršyti: „iš manęs pasigailėjimo nesulauksi nei tu, nei kiti“.
Finalinėje scenoje, palaidojus gyvą Kelerį, Skirgaila po tiek nesėkmių yra laimėtojas. Iš tikrųjų jie abu – Skirgaila ir Keleris – yra ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Abu ištesėjo savo pažadus Onai Duonutei, bet Keleris prarado gyvybę, o Skirgaila, laimėjęs prieš Kelerį, prarado valdovo sostą.Krėvės „Skirgaila“ – scenai skirtas kūrinys, atskleidžiantis žmonių jausmus ir išgyvenimus vėlyvaisiais viduramžiais.