Lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė apsakyme „Skerdžius“ sukūrė romantišką Lietuvos vaizdą, parodė žmogaus ir gamtos artumą. Autorius įrodė, kad mes ne tik gyvename gamtoje, pasaulyje, bet ir pasaulis gyvena mūsų viduje, kad jausmai, savijauta ir gyvenimas visiškai priklauso nuo supančios mus gamtos.Pagrindinis apsakymo veikėjas – skerdžius Lapinas. Jis senas, vienišas, neturtingas kaimo žmogus. Iki paskutinių gyvenimo dienų Lapinas dirbo savo mėgstamą darbą, kuris yra susijęs su gamta. Skerdžius tiki, kad jo likimas gamtos ir Dievo rankose, tiki, kad pasaulis yra tobulas ir nepakartojamas, o žmonės jokiu būdu neturi prarasti ryšio su gamta. Lapinas vienintelis apsakyme lieka ištikimas seniems lietuvių papročiams, jo istorijos pilnos įvairių senovinių būtybių (monų, laumių), jis saugo ir puoselėja mišką, augalus, gyvūnus. Grainio liepa – skerdžiaus ir gamtos ryšio simbolis, kol augo liepa, tol gyveno ir pagrindinis veikėjas.Lapinas be galo stiprus dvasia, skerdžiaus stiprumas slypi jo pasaulėjautoje, begaliniame tikėjime gamtos galybe, jos dieviškumu ir tobulumu. Jis gerbia mišką, kuris mus maitino prieš tūkstančius metų ir vis dar maitina, ir piktinasi šiuolaikinių žmonių požiūriu į mus supantį grožį, į tautos ir gamtos palikimą. Skerdžius teigia, kad „be miško suskursta žmogus“. Miškas – pasaulio dalis, teikianti gyvybę, o pasaulis egzistuoja ir mūsų viduje. Todėl kirsdami miškus, žmonės netenka ryšio su gamta, praranda viltį, tikėjimą, artumą su Dievu, jų vidinis pasaulis skursta ir nyksta.