Aukštesnieji augalai – viena iš augalų karalystės pokaralysčių. Jiems visiems būdingas gemalas. Kūnas suskirstytas į stiebą, šaknį ir lapą, juos dar vadina stuomeniniais. Skirtingai nuo dumblių tai daugialąsčiai, diferencijuoti organizmai, prisitaikę gyventi sausumoje. Jiems būdinga kartų – lytinės (gametofito) ir nelytinės (sporofito) – kaita. Aukštesniųjų augalų zigota vystosi į daugialąstį gemalą. Daugumos augalų sporofitas suskirstytas į ūglius (stiebą ir lapus) ir šaknis. Aukštesnieji augalai apima išmirusių rinijūnų atstovus, samanūnus, pataisūnus, asiūklūnus, papartūnus, pušūnus ir magnolijūnus. Visų išvardintų augalų skyrių, išskyrus samanūnus, rūšių gyvenimo cikle vyrauja sporofitas, kurio organai turi vandens indus(trachėjas ir tracheides). Aukštesnieji augalai dalomi į dvi dideles grupes: aukštesniuosius sporinius ir aukštesniuosius sėklinius augalus. Aukštesniųjų sporinių augalų lytinio ir nelytinio dauginimosi procesai vyksta atskirai. Nelytinis dauginimasis vyksta sporų pagalba. Sporos susidaro sporofitų sporangėse, įvykus mejozei. Lytinis procesas vyksta gametų pagalba, kurios subręsta gametofitų lytiniuose organuose. Sėkliniai augalai turi daugialąstę struktūrą – sėklą, susidarančią paeiliui vykstant nelytinio ir lytinio dauginimosi procesams. Pagal kilmę aukštesnieji sporiniai augalai žymiai senesni už sėklinius augalus. Evoliuciškai sėkliniai augalai kilo iš aukštesniųjų sporinių augalų. Aukštesnieji sporiniai augalai paplito žemėje silūro periodu. Sausumos gyvenimo sąlygos visiškai skirtingos, nei vandenyje. Sausumoje augalas gyvena iš karto dviejose aplinkose: oro ir dirvos. Oro aplinka pasižymi didesniu deguonies kiekiu, nei vandens aplinka. Dirvos aplinka skiriasi kitokiomis mineralinės mitybos ir aprūpinimo vandeniu sąlygomis. Aukštesniųjų augalų protėvių persikėlimas į kokybiškai naujas gyvenimo sąlygas galėjo įvykti tik atsiradus specializuotiems organams, padedantiems transportuoti mineralines medžiagas ir apsirūpinti vandeniu, apsisaugoti nuo išdžiūvimo ir sąlygoti lytinį procesą. Minėti procesai tapo galimi, atsiradus įvairiems gametofito ir sporofito prisitaikymams. Atsirado gametofito daugialąsčiai lytiniai organai, apsaugoti steriliomis ląstelėmis ir išsivystė sporofito audiniai ir organai.
Tikėtina, kad augalų persikėlimui į sausumą padėjo augalų simbiozė su grybais. Gali būti, kad senovinių augalų šaknyse esantis grybas padėdavo geriau išnaudoti mineralinių medžiagų, ypač fosfatų išteklius, kuriais silūro ir devono periodais dirva buvo neturtinga. Pirmieji sausumos augalai buvo nedideli ir išoriškai priminė šiuolaikines samanas. Nuo šios akimirkos evoliucija vyko ilgą laiką ir jos dėka atsirado skirtingų augalų formų įvairovė. Egzistuoja dvi pagrindinės aukštesniųjų sporinių augalų kilmės hipotezės. Viena hipotezė teigia, kad augalai tiesiogiai kilo iš dumblių (greičiausiai žaliadumblių). Tai buvo rinijūnai, kurie buvo kitų sausumos augalų protėviai. Kita hipotezė teigia, kad rinijūnai, samanūnai ir dumbliai kilo iš protėvio, panašaus į dumblį. Pirmieji primityvūs aukštesnieji augalai buvo suskirstyti į paprasčiausius organus. Tai buvo dichotomiškai šakota ašis, kurios viršūninės šakutės vadinamos telomais, o dalys, išsidėstę tarp šakojimosi zonų – mezomais. Sporofito šakojimasis vyko tiek augalo apatinėje, tiek viršutinėje dalyse. Apatinėje dalyje susidarė į šaknis panašios šakelės – rizomoidai ir siūliški rizoidai. Rizomoidas buvo pirminis paprasčiausias organas, šaknies pirmtakas, o rizoidai – šakniaplaukių prototipai. Vykstant tolesnei sporofito morfologinei diferenciacijai, atsirado specialūs fotosintezę vykdantys organai. Tokių organų atsiradimas vyko dviem skirtingais būdais. Pataisūnų asimiliaciniai organai susidarė kaip ašinių organų išaugos (enacijos). Jie skiriasi nuo kitų aukštesniųjų augalų tikrųjų lapų. Tikrieji lapai atsirado suplokštėjus šoninėms rinijūnų šakelėms ar jų šakojimosi sistemoms. Tokiu būdu tikrieji lapai – pakitę telomai ir mezomai. Telominiai lapai, matyt, nuo pat pradžių galėjo produkuoti sporas – sporifikuojantys. Pradžioje jie atliko ne tik fotosintezės, bet ir nelytinio dauginimosi funkciją. Vėlesnėje evoliucijos pakopoje palaipsniui įvyko erdvinis šių funkcijų atskyrimas. Kai kuriais atvejais, kaip paparčio Osmunda, funkcijų atskyrimas stebimas ant vieno ir to paties lapo. Kitu atveju funkcijos padalijamos tarp skirtingų lapų (paupinis jonpapartis). Viršutiniai lapai tampa sporofilais t. y. nešantys sporas, o apatiniai lapai – trofofilais t. y. atliekantys fotosintezę, maitinantys lapai. Manoma, kad iš ūglio su sporofilais vykstant evoliucijai susiformavo pušūnų strobilas ( kankorėžis) ir magnolijūnų žiedas.