J.Biliūno novelės “Lazda” ištraukos analizė
Novelės pavadinimas tarsi įprasmina patirtą tėvo skriaudą ir patyčią. Juk lazda- tai įrankis, su kuriuo niekas neglosto. O skliausteliuose esanti pastaba “ Mano draugo pasakojimas” – pabrėžia novelės tikroviškumą. Svarbiausias J.Biliūno prozos savitumas – pasakojimas pirmuoju asmeniu. Rašytojo kūryba labai autobiografiška: dažnai vaizduojama jo vaikystės aplinka, taip ir ši novelė- turi autobiografiškumo elementų. Ištraukos kompozicija- koncentrinė-linijinė. Centre- vienas ar keli veikėjai; kiti veikiantys asmenys plačiau vaizduojami, yra šalutiniai, epizodiniai. Šioje ištraukoje yra septyni veikėjai. Dumbrauckas ir tėvas- pagrindiniai,tikroviški, dinamiški ir aktyvūs. Kiti- epizodiniai, tikroviški ir pasyvūs. Ištraukos laikas- tikroviškas ir prisiminimų. Tikroviškas laikas apima “dvejus metus “, “visą vasarą ir žiemą”, prisiminimų laikas- prasideda kai tėvas ima pasakoti : “Tai jau seni laikai.<>.mudu su motyna dar buvova jaunu.” Šioje ištraukoje daugiau dėmesio skiriama pasakotojo vidiniam pasauliui, o ne detaliam aplinkos aprašymui, todėl galime teigti, kad tai psichologinis pasakojimas. Novelės pasakotojas pasižymi dvasingumu: jis atidžiai įsižiūri į aplinką, ieškodamas žmogiškumo apraiškų, žmonių santykiuose pabrėžia dorovės klausimus, kiekviename žingsnyje reiklus sau, nuolat jaučia kaltę dėl kitų nelaimių. Pasakotojo moralinė nuostata – gailėtis nelaimingojo ir atleisti netgi skriaudėjui : “ tegu šitoj lazda lieka tarp jūsų ; į ją žiūrėdami, atmįsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motyna jums kartais žabeliu suduodava”. Toks požiūris tiesiogiai siejasi su krikščioniškomis vertybėmis- atleisti priešui. Sakinyje: “bet išgirdus, kad jisai išvažiuoja…” – jungtukas “bet” įgyja priešingą reikšmę, prieš tai buvo kalbama koks žiaurus yra mokytojas ir kad turi “ prievaizdos pirštus”, bet išgirdus, kad jis išvyksta, jo pagailima ir sukyla liūdni jausmai.