biliunas lazda

J.Biliūno novelės “Lazda” ištraukos analizė

Novelės pavadinimas tarsi įprasmina patirtą tėvo skriaudą ir patyčią. Juk lazda- tai įrankis, su kuriuo niekas neglosto. O skliausteliuose esanti pastaba “ Mano draugo pasakojimas” – pabrėžia novelės tikroviškumą. Svarbiausias J.Biliūno prozos savitumas – pasakojimas pirmuoju asmeniu. Rašytojo kūryba labai autobiografiška: dažnai vaizduojama jo vaikystės aplinka, taip ir ši novelė- turi autobiografiškumo elementų.

Ištraukos kompozicija- koncentrinė-linijinė. Centre- vienas ar keli veikėjai; kiti veikiantys asmenys plačiau vaizduojami, yra šalutiniai, epizodiniai. Šioje ištraukoje yra septyni veikėjai. Dumbrauckas ir tėvas- pagrindiniai,tikroviški, dinamiški ir

r
r aktyvūs. Kiti- epizodiniai, tikroviški ir pasyvūs. Ištraukos laikas- tikroviškas ir prisiminimų. Tikroviškas laikas apima “dvejus metus “, “visą vasarą ir žiemą”, prisiminimų laikas- prasideda kai tėvas ima pasakoti : “Tai jau seni laikai..<>..mudu su motyna dar buvova jaunu.” Šioje ištraukoje daugiau dėmesio skiriama pasakotojo vidiniam pasauliui, o ne detaliam aplinkos aprašymui, todėl galime teigti, kad tai psichologinis pasakojimas. Novelės pasakotojas pasižymi dvasingumu: jis atidžiai įsižiūri į aplinką, ieškodamas žmogiškumo apraiškų, žmonių santykiuose pabrėžia dorovės klausimus, kiekviename žingsnyje reiklus sau, nuolat jaučia kaltę dė
ė
ėl kitų nelaimių. Pasakotojo moralinė nuostata – gailėtis nelaimingojo ir atleisti netgi skriaudėjui : “ tegu šitoj lazda lieka tarp jūsų ; į ją žiūrėdami, atmįsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motyna jums kartais žabeliu suduodava”. To
o
oks požiūris tiesiogiai siejasi su krikščioniškomis vertybėmis- atleisti priešui.

Sakinyje: “bet išgirdus, kad jisai išvažiuoja.” – jungtukas “bet” įgyja priešingą reikšmę, prieš tai buvo kalbama koks žiaurus yra mokytojas ir kad turi “ prievaizdos pirštus”, bet išgirdus, kad jis išvyksta, jo pagailima ir sukyla liūdni jausmai. Net žmogus, jį nežinia kur išsivežęs, pavadinamas “šlėktunu”.

Dumbrauckas- “Buvo tai senas aukštas žmogus, jau visai žilas ir vienai vienas, be šeimynos. Vedęs jis niekados ir nebuvo, sūnų tečiaus jau suaugusį turėjo.” Lošėjas, pralošęs savo turtus. Piktas ir negailestingas. Tėvas Dumbraucką vertina gana teigiamai bei su pagarba. Jis priėmė tą lazdą, su kuria pats kažkada buvo muštas, su pagarba ir mandagiai padėkojo, sakė vaikams, kad nereikia pykti ant Dumbraucko, nes ir pastarasis yra nukentėjęs maišto metais nu
u
uo kazokų. Tėvas jį priėmė gyventi, norėdamas parodyti, kad jau pamiršo skriaudą ir tuos lazdos smūgius. Motina- jautresnė ir širdgėla dar išlikusi jos širdyje.Jai Dumbrauckas tik vyras, kažkada mušęs jos brangų žmogų. Vaikai vertina skaudžiausiai- sesuo apsiverkia, vyresnysis brolis pasiūlo sudeginti lazdą. Pasakotojas palaiko tėvo pusę.Tarp eilučių galima perskaityti moralą, kad neverta pykti ant tų, kurie tave baudė, norėdami tik gero. Tėvo pasakojimo pradžia primena pasaką : “Tai jau seni laikai..<>..mudu su motyna dar buvova jaunu; jūsų visų ir ant svieto da
a
ar nebuvo..” Šiame jo pasakojime, tėvas atsiskleidžia kaip jautrus gyvulių atžvilgiu ir turintis “blogų minčių”.

Leitmotyvo ( tai pagrindinė mintis, dažnai kartojama ir pabrėžiama tekste) “ liūdnai nusišypsoti” reikšmė- skriaudos atleidimas. Liūdni prisiminimai slopinami šypsena. Tėvas, gavęs dovanų lazdą, su kuria pats buvo muštas, susigraudino, nes niekada nemanė, kad tas ponas, kuris jį baudė, kada nors jam ją padovanos. Tai tarsi abipusis susitaikymas be žodžių.

J.Biliūno kūriniuose atsiskleidžia sugebėjimas jautriai ir kartu su išmintinga rimtimi žvelgti į pasaulį. Taip ir šioje novelėje- mokoma atleisti tam, kuris tave įskaudino, pažvelgti giliau į sielą, pakelti akis nuo kasdienybės, mąstyti apie gyvenimo prasmę ir tikslą..