Sisifo darbas…per literatūros pamoką

Daug kas žemėje amžinai kartojasi- liūtys, meilė, juokas, o ypač- klaidos, kurios gali žmogų pražudyti, kaip ir atsitiko Sisifui.

Gyveno Sisifas laimingai ir turtingai savo prabangiuose rūmuose puotas keldamas. Pasižymėjo jis klastingumu, gudrumu ir apsukrumu. Šiomis savo savybėmis jis sugebėjo net niūrųjį Hado karalystės dievą Tanatą apgauti. Tačiau už savo klastas ir apgaules jis buvo žiauriai nubaustas. Juk užmigti laimingam- irgi talentasš Sisifas galbūt buvo per daug laimingas gyvendamas ir neregimais siūlais tarsi prisirišo prie jį supančios aplinkos, žmonių.

Atėjo išsiskyrimo valanda, siiūlai įsįtempė, tačiau Sisifas lengvai nepaleido. Kai jau turėtų atsiskirti nuo savo kūno, nuo gyvenimo, pasitelkdamas savo gudrybes jis sugeba išlikti. Tačiau Sisifas tėra tik žmogus, dievų kūrinys ir norint jį sunaikinti nereikia visos visatos.

Kuome Sisifas patenka į pomirtinį gyvenimą, jis yra pasmerktas ritinti į aukštą, statų kalną didžiulį akmenį. Mes,eidami gyvenimo keliu, kartu stumiame akmenį. Pasiekę kelio galą sustojame ir neatsigręžę atgalios paliekame visus sunkumus, užmiegame amžinuoju miegu: Sisifui teko kita dalia. Jis turi amžinai ritinti akmenį. kai jau mato kalno viiršūnę, kelio pabaigą ir trūksta tik kelių stumtelėjimų, akmuo su tenksmu rieda žemyn. Taip ir ridena jis tą sunkią naštą.

Iškyla klausimas, kodėl jis tiesiog nemeta akmens į šalį ir nesusitaiko su ta mintimi, kad amžinai yra pasmerktas kalėti Hado karalystėje? Jeigu pr

ragaras gali būti mažiau pragariškas, o viltis suplazdenti ten, kur nėra vilties, tai tik todėl, kad jos yra. Vis dar yra. Kad ir kaip jam būtų sunku, Sisifas sieks tikslo, nors ir žinos, kad tai neįmanoma. Juk ir mes gyvename, mokomės, dirbame žinodami, kad anksčiau ar vėliau iškeliausime į kitą pasaulį, viską palikdami likimo valiai ir užmigdami. Ir neklausinėjame, kodėl verta gyventi, tiesiog gyvename.

Žmogus tėra tik varganas medžio lapas, silpniausias gamtos kūrinys. Jam sunaikinti pakaktų vėjo dvelktelėjimo. Manau, kad vis dėlto Sisifas suprato, kad prieš dievus yra tik maža dulkelė, o erdvėje ir laike- niekas.

Leave a Comment