„Baltaragio malūno“ folkloriškumas

1174 0

„Baltaragio malūno“ folkloriškumas

Ar galima būtų įsivaizduoti tikrovėje ant aukšto Udruvės kalno stovintį Baltaragio malūną, jo šeimininką, pražilusį Baltaragį, gražuolę jo dukrą Jurgą, pas kurią vis važiuoja piršliai su jaunikiais, bet niekas neatvažiuoja, nes jiems sukliudo Paudruvės pelkių velnias Pinčiukas? Tikrovėje tokių dalykų nėra, taigi K.Borutos romane yra nemažai mitų ir tautosakos elementų.

Bene labiausiai išsiskiriantis mitinis veikėjas šiame romane – velnias Pinčiukas. Jo istorija yra labai įdomi. Visą laiką jis snausdavo savo pelkėse, o tik kai miegoti nusibosdavo, susimąstydavo, kad gal irr neblogai būtų, jeigu turėtų pačią. Bet kur ją gausi? Jokia laumė ar ragana neis už tokio nusmurgusio, negražaus ir tingaus velniuko. Tai ir teko Pinčiukui tiktai sapnais ir svajonėmis pasitenkinti. Jeigu nėra pačios, tai ir nereikia. Ir buvo velnias patenkintas šitokiu savo gyvenimu ir būtų taip ir toliau nerūpestingai praleidęs likusias dienas, jei nebūtų nustojęs ūžti Baltaragio malūnas. Tai velniui labai nepatiko ir jis nukako pas savo kaimyną pasikalbėti. Pinčiukas su Baltaragiu sudarė sandėrį – velnias pažadėjo jam, kad padės veesti jo pasirinktą moterį ir suteiks turtų, o Pinčiukas gausiąs tai kas jiems gims. Tikras velniškas sandėris, pasinaudojus žmogiškomis silpnybėmis! Taigi jam buvo pažadėta Baltaragio dukra. Bet žmonai mirus gimdant, Baltaragis nebenorėjo atiduoti velniui žadėtos dukros ir apgavo velnią, įkišdamas ja

am už pačią seną bambeklę Uršulę, kuri, bje, mylėjo Baltaragį. Ji, suvokus, kad su velniu turi reikalą, nepasimetė ir gerokai iškūlė vargšą Pinčiuką. Nuo tos dienos Pinčiukas pradėjo bijoti moteriškų sijonų ir už tai, kad tik galėtų nevesti “Baltaragio dukros” Uršulės, sutiko tarnauti Baltaragiui septynis metus. Laimingas velnias buvo, ant malūno sparnų besisupdamas, tačiau suprato vieną dieną esąs apgautas ir pradėjo keršyti savo kaimynui. Pinčiukas galėdavo užkerėti, susukti žmonėms galvas, juos prakeikti ir mokėjo visokiausių kitokių burtų. Taip jis ir užkerėjo Baltaragio malūno apylinkes, kad pas jį neatvažiuotų jokie piršliai.

Visas romano veiksmas vyksta nepaprastai gražioje, tikrai etnografinėje, senoviškoje vietoje – malūne, miškuose, šalia ežero. Miestelis gi atsidūrė tartum toliau, kaip papildoma, ne tokia reikšminga ir tyra vieta.

Bėgo dienos, kol viieną kartą į Švendubrę atvažiavo nepaprastas jaunikis. Arkliai nepaprasti, o kuo tikriausi obuolmušiai, pakinkyti tiktai į vienus ratus, nei sėdynės, nei gardžių, tiktai viena dugninė tarp ratų išlikusi. O pats su išverstais kailiniais ir šalia pasisodinęs seną nudvakusį kaimo skerdžių, kuris viena ausimi neprigirdėjo ir viena akimi neprimatė. Taip jis važinėjo po kaimus, tikėdamasis susirasti sau kokią mergą, kuriai nerūpėtų pinigai, o rūpėtų pats žmogus. Ir kai tik atvažiavo į Švendubrės kaimą, visos kaimo mergos į šalis išsilakstė, kad tik jų neužklabintų tas jaunikis. Ti
ik viena mergelė nepaprasto grožio, tokia, kurią apdainuoja lietuvių liaudis – su auksiniais plaukais, su nepaprastu balsu, kurio juokas ne vieną vaikiną iš proto vedė. Girdvainis taip pat ją pastebėjo ir iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo. Ir Jurga buvo ne iš kelmo spirta – iš kart pastebėjo Girdvainį ir priėjo prie jo. Tada abudu pasikalbėjo ir susitarė Girdvainis su Jurga, kad pas ją jis užvažiuos piršlyboms. Visi žmonės kalbėjo, kad viens kitą surado kaip kirvis kotą atitiko. Ir tada jaunikis iš kart susiruošė pas ją važiuoti, bet viskas nebuvo taip lengva kaip atrodė. Nors jo arkliai ir buvo obuolmušiai, bet Pinčiuko pinklių vis tiek lengvai neišvengsi.

Arkliai lėkė kaip pasiutę, net pervažiavo Pinčiuko užkeiktus tiltus ir perskrodė per nepermatomą rūką, kol pagaliau pasiekė Baltaragio malūną. Girdvainis iškart puolė prie malūno durų, bet budrusis Baltaragis nenorėjo jų taip greitai įsileisti kol neįsitikino kas jie yra iš tikrųjų. Bet greit atlyžo, kai išgirdo Anuprą dėkojant dievui už tai, kad apsaugojo juos nuo Pinčiuko pinklių ir leido atvažiuoti pas Jurgą. Tada j

. . .

Join the Conversation

×
×