„Baltaragio malūno“ folkloriškumas

„Baltaragio malūno“ folkloriškumas

Ar galima būtų įsivaizduoti tikrovėje ant aukšto Udruvės kalno stovintį Baltaragio malūną, jo šeimininką, pražilusį Baltaragį, gražuolę jo dukrą Jurgą, pas kurią vis važiuoja piršliai su jaunikiais, bet niekas neatvažiuoja, nes jiems sukliudo Paudruvės pelkių velnias Pinčiukas? Tikrovėje tokių dalykų nėra, taigi K.Borutos romane yra nemažai mitų ir tautosakos elementų.
Bene labiausiai išsiskiriantis mitinis veikėjas šiame romane – velnias Pinčiukas. Jo istorija yra labai įdomi. Visą laiką jis snausdavo savo pelkėse, o tik kai miegoti nusibosdavo, susimąstydavo, kad gal irr neblogai būtų, jeigu turėtų pačią. Bet kur ją gausi? Jokia laumė ar ragana neis už tokio nusmurgusio, negražaus ir tingaus velniuko. Tai ir teko Pinčiukui tiktai sapnais ir svajonėmis pasitenkinti. Jeigu nėra pačios, tai ir nereikia. Ir buvo velnias patenkintas šitokiu savo gyvenimu ir būtų taip ir toliau nerūpestingai praleidęs likusias dienas, jei nebūtų nustojęs ūžti Baltaragio malūnas. Tai velniui labai nepatiko ir jis nukako pas savo kaimyną pasikalbėti. Pinčiukas su Baltaragiu sudarė sandėrį – velnias pažadėjo jam, kad padės veesti jo pasirinktą moterį ir suteiks turtų, o Pinčiukas gausiąs tai kas jiems gims. Tikras velniškas sandėris, pasinaudojus žmogiškomis silpnybėmis! Taigi jam buvo pažadėta Baltaragio dukra. Bet žmonai mirus gimdant, Baltaragis nebenorėjo atiduoti velniui žadėtos dukros ir apgavo velnią, įkišdamas ja

am už pačią seną bambeklę Uršulę, kuri, bje, mylėjo Baltaragį. Ji, suvokus, kad su velniu turi reikalą, nepasimetė ir gerokai iškūlė vargšą Pinčiuką. Nuo tos dienos Pinčiukas pradėjo bijoti moteriškų sijonų ir už tai, kad tik galėtų nevesti “Baltaragio dukros” Uršulės, sutiko tarnauti Baltaragiui septynis metus. Laimingas velnias buvo, ant malūno sparnų besisupdamas, tačiau suprato vieną dieną esąs apgautas ir pradėjo keršyti savo kaimynui. Pinčiukas galėdavo užkerėti, susukti žmonėms galvas, juos prakeikti ir mokėjo visokiausių kitokių burtų. Taip jis ir užkerėjo Baltaragio malūno apylinkes, kad pas jį neatvažiuotų jokie piršliai.
Visas romano veiksmas vyksta nepaprastai gražioje, tikrai etnografinėje, senoviškoje vietoje – malūne, miškuose, šalia ežero. Miestelis gi atsidūrė tartum toliau, kaip papildoma, ne tokia reikšminga ir tyra vieta.
Bėgo dienos, kol viieną kartą į Švendubrę atvažiavo nepaprastas jaunikis. Arkliai nepaprasti, o kuo tikriausi obuolmušiai, pakinkyti tiktai į vienus ratus, nei sėdynės, nei gardžių, tiktai viena dugninė tarp ratų išlikusi. O pats su išverstais kailiniais ir šalia pasisodinęs seną nudvakusį kaimo skerdžių, kuris viena ausimi neprigirdėjo ir viena akimi neprimatė. Taip jis važinėjo po kaimus, tikėdamasis susirasti sau kokią mergą, kuriai nerūpėtų pinigai, o rūpėtų pats žmogus. Ir kai tik atvažiavo į Švendubrės kaimą, visos kaimo mergos į šalis išsilakstė, kad tik jų neužklabintų tas jaunikis. Tiik viena mergelė nepaprasto grožio, tokia, kurią apdainuoja lietuvių liaudis – su auksiniais plaukais, su nepaprastu balsu, kurio juokas ne vieną vaikiną iš proto vedė. Girdvainis taip pat ją pastebėjo ir iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo. Ir Jurga buvo ne iš kelmo spirta – iš kart pastebėjo Girdvainį ir priėjo prie jo. Tada abudu pasikalbėjo ir susitarė Girdvainis su Jurga, kad pas ją jis užvažiuos piršlyboms. Visi žmonės kalbėjo, kad viens kitą surado kaip kirvis kotą atitiko. Ir tada jaunikis iš kart susiruošė pas ją važiuoti, bet viskas nebuvo taip lengva kaip atrodė. Nors jo arkliai ir buvo obuolmušiai, bet Pinčiuko pinklių vis tiek lengvai neišvengsi.
Arkliai lėkė kaip pasiutę, net pervažiavo Pinčiuko užkeiktus tiltus ir perskrodė per nepermatomą rūką, kol pagaliau pasiekė Baltaragio malūną. Girdvainis iškart puolė prie malūno durų, bet budrusis Baltaragis nenorėjo jų taip greitai įsileisti kol neįsitikino kas jie yra iš tikrųjų. Bet greit atlyžo, kai išgirdo Anuprą dėkojant dievui už tai, kad apsaugojo juos nuo Pinčiuko pinklių ir leido atvažiuoti pas Jurgą. Tada jaunikis susitiko Jurgą tarpduryje, bet ji buvo lyg nesava ir kalbėjo labai keistai klausinėdama Girdvainio, norėdama įsitikinti ar tikrai jam ji rūpi. O gal jam labiau yra svarbus jo arkliai? O Girdvainis irgi buvo ne kvvailas, taip pat atsikirtinėdavo tvirtindamas, kad jam už viską pasaulyje yra svarbiau ji, o ne jo arkliai ar dar kas nors kitkas. Tą vakarą visi susėdo už stalo ir ėmė šnekučiuotis. Kaip ir įprasta, jaunasis pastatė butelį ir ėmė gerti, kad lengviau būtų kalbėti ir lengviau tėvas savo dukrą išleistų, bet dar nepasibaigus buteliui, jau atsirado ir alaus ir vaišių. Kai pagaliau Anupras su Baltaragiu sumigo, Girdvainis su Jurga kaip du įsimilėjėliai tik akimis ir kalbėjosi abu trokšdami vienas kito. Bet kai tik Girdvainis pabandė apkabinti Jurgą, ji kaip man išsisuko, nustebindama jaunąjį ir sakydama, kad nenori už jo tekėti. Kodėl ji taip kalbėjo? Gal tik norėjo jį paerzinti ar šiaip pakvailioti, o gal dar nelabai buvo įsitikinusi ar jis ją tikrai ją myli. Bet galiausiai ji nusileido ir sutiko už jo tekėti ir tai patvirtino karštu bučiniu.
Deja, netrukus Jurgai teko nusivilti ir pripažinti, kad Girdvainiui labiau rūpėjo ne ji, o išpuoselėti arkliai, kuriuos netikėtai pavogė klastingasis Pinčiukas, įsamdęs į darbą arkliavagį Raupį. Girdvainis kaip perkūno trenktas išbėgo ieškoti savo mylimųjų arklių, palikęs Jurgą ir pamiršęs viską pasaulyje. Šitame romane dviejų įsimilėjėlių santykių pabaiga yra visiškai kitokia negu lietuvių tautosakoje, kurioje dažniausiai visos pasakos pasibaigia: „jie apsivedė ir ilgai ir laaimingai gyveno“.
Girdvainis beieškodamas savo obuolmušių išprotėja, o Jurga suserga ir vieną vakarą pamato jo nusiminusi atvaizdą lange, išbėga į lauką ir pamato šešėlį nutolstantį link ežero. Ji šoka paskui tą šešėlį į ežerą ir nuskęsta. Tokia pabaiga yra tikrai netautosakiška, o labiau tinkama klasikinei tragedijai.

Bet labiausiai pasaulyje Jurgą mylėjo jos tėvas Baltaragis. Jo meilė jai buvo ypatingai didelė ir kupina rūpestingumo. Jurga taip pat labai mylėjo savo tėvą ir klausė jo kiekvieno paliepimo. Toji meilė yra labai lietuviška ir tikra bei tautosakiška.

Būtent santykių tarp romano herojų tikroviškumas, jų jausmų jėga ir grožis, nepriklausomai nuo to, ar tie jausmai geri ar blogi, yra tie elementai kurie, sulydyti su mistiniais, perkeltiniais reiškiniais padaro kūrini įsimintinu ir aktualiu šiais laikais. Ne be reikalo gi roko opera „Velnio nuotaka“ buvo sukurta remiantis šiuo veikalu.