Šunų šeimai, kuri lotynų kalba vadinama Canidae nuo žodžio canis – šuo priklauso apie 37 dabar gyvenančių vilkų, šakalų, lapių ir laukinių šunų rūšys bei naminiai šunys. Visi šunų šeimos atstovai yra plėšrūnai, arba mėsėdžiai, ir tam tikrais būdais prisitaikę medžioti. Dantimis jie nužudo auką, kramto mėsą, traiško kaulus ir kartais kaunasi vienas su kitu. Jų puikiai išlavėjusi rega, klausa ir uoslė reiškia, kad jie gali sėkmingai aptikti grobį, nesvarbu, ar jie būtų bendruomeniniai, ar pavieniai medžiotojai. Visi laukiniai šunys, išskyrus Pietų Amerikos miškinį šunį, turi ilgas kojas, pritaikytas greitai bėgti, persekiojant grobį. Visi šuniniai vaikščiodami remiasi pirštais ir turi būdingas pėdas su penkiais pirštais ant priekinių kojų ir keturiais – ant užpakalinių. Naminiai šunys ant užpakalinių kojų kartais turi papildomą, penktąjį pirštą. Laukinių šunų uodega ilga, o tankus kailis paprastai būna be dėmių ar dryžių. Šinų šeimos žinduoliai paprastai poruojasi kartą per metus ir po 2 mėnesių atsiveda šuniukų vadą. Kaip ir visi žinduoliai, motina žindo gimusius jauniklius ir kelis mėnesius jais rūpinasi, padedant kitiems šeimos nariams.
Medžiokliniai šunys
Daugelį šimtmečių šunys visame pasaulyje buvo naudojami laukiniams žmonėms medžioti. Viduriniais amžiais medžioklė raitomis su šunimis tapo svarbiausia Europos karalių ir didikų gyvenimo dalimi. Be medžioklės buvo neįsivaizduojamas pasirengimas riterių turnyras ir karams. To medžioklės taisyklės buvo labai sudėtingos. Joms buvo siekiama išsaugoti tam tikrus gyvūnų, kurios medžioti buvo leidžiama tik kilmingiesiems ir diduomenei. Tarp svarbiųjų medžiojamų žvėrių buvo tauriojo elnio patinas ir patelė, kiškis, šernas ir vilkas, o danielius, stirna, lapė ir laukinė katė buvo laikomi antraeilės vartės ir buvo vadinami persekiojamaisiais žvėrimis. Per šias medžioklės įvairias laikais buvo naudojami tik tam tikrų veislių pėdsakais ir išlavėjusios regos skalikai, jie buvo laikomi karališkosios šunų veisyklos. Labiausiai uvo vertinami elnius persekiojantys skalikai.
Viduramžių medžiokliniai šunys
Viduramžių medžiotojai paprastai turėdavo šunų būrį iš mažiausiai dvylikos bėgančių skalikų ir gerai dresiruoto kraujasekio, kuris privalėjo išbaidyti pasislėpusius medžiojamus žvėris. Rago papūtimas su ilgomis ir trumpomis gaidomis buvo svarbi viduramžių medžioklės ritualo dalis.Nuo pat viduramžių daugelis su medžiokle susijusių tradicijų išliko nepakitusios. Eigulio darbas – saugoti medžiojamus žvėris nuo plėšrūnų ir brakonierių – tebėra toks pat, kaip ir tada, kai XI amžiuje pirmą kartą buovpaskelbtos medžioklės taisyklės.
Plaukiantis šuo
Šiam auksaspalviui retriveriui buvo liepta atnešti iš vandens lazdą, bet lygiai taip pat greitai paims ir negyvą gyvūną, nušautą per medžioklę. Daugumai šunų plaukioti patinka, tačiau retriveriai yra specialiai mokomi atnešti pašautus ir į vandenį nukritusius paukščius bei kitus gyvūnus. Šie šunys mokomi greitai atsiliepi į
komandas ir gali nešti nasruose paukštį, nesuleidę į jį dantų. Jų kailis turi labai tankią neperšlampamą pavilnę.
Paukštšuniai
Spanieliai, seteriai, pointeriai ir retriveriai priskiriami šunų kategorijai, kuri Didžiojoje Britanijoje vadinami paukštšuniais, o Šiaurės Amerikoje – medžiokliniais šunimis. Šios veislės šunys paprastai agresyvūs, nes iš pradžių buvo išvesti gyventi drauge šunų veisyklose. Šiandien paukštšuniai naudojami daugiausiai laukiniams paukščiams medžioti. Jie treniruojami ,,rodyti” ir ,,nutilkti”. Paukštšuniai privalo užuosti paukščius, po to prigludę prie žemės likti ramūs ir tylūs, taip parodydami medžiotojams, kad aptiko paukščius, jų nepersekiodami. Be to, paukštšuniai turi turėti švelnius nasrus, kad galėtų atnešti negyvą arba sužeistą laimikį, nesužaloję jo dantimis. Paukštšuniai yra lengvai dresuojami – dėl šios priežasties jie auginami ne tik kaip medžiokliniai, bet ir kaip namų šunys bei kompanionai. Labradoro retriveris yra turbūt populiariausias pasaulyje keturkojis kompanionas ir šuo pagalbininkas.
Paukščių išbaidytojas
Anglų seteris – viena iš seniausių ir turbūt gražiausių paukštšunių veislių. Seterio pirmtakas buvo spanielis, kurį treniruodavo pabaidyti (anglų kalba to set) paukščius – priversti pakilti į orą, kad medžiotojai galėtų juos nudėti. Viduramžiais paukščius gaudydavo tinklais, vėliaus jie buvo šaudomi ginklais. Šis seteris lazdą nasruose laiko lygiai taip, kaip laikytų pašautą paukštį.Pointeriai yra treniruojami rodyti nosimi į tą pusę, kur slepiasi grobis. Todėl jie yra nepamainomi talkininkai per paukščių medžiokles.
Prijaukinimas senovėjė
Vilkas yra visų naminių šunų protėvis, tarp jų ir airių volfhaundo, kuris už vilką daug didesnis, ir daug mažesnio pekino. Nors savo išvaizda šios veislės visai nepanešios į vilką ir viena i kitą, bet kiekvienas šuo jaučiasi ir elgiasi kaip vilkas. Žmogus tikriausiai pirmą kartą pradėjo artimai gyventi su prijaukintais vilkais per paskutinįjį ledynmetį, daugiau kaip prieš 12 000 metų. Šių seniausių šunų kaulų kartais randama archeologinių kasinėjimų vietose. Senovės Egipto ir vakarų Azijos gyventojai pirmieji pradėjo išvedinėti būdingas šunų veisles, tokias kaip mastifai ir greihaundai. Romėnų laikais jau egzistavo dauguma šiandien žinomų įvairios išvaizdos ir dydžio šunų veislių. Tai žinoma iš tų šunų griaučių liekanų ir ypač iš modelių, paveikslų ir kitų meno kūrinių, kuriuose šie gyvūnai neretai vaizduojami labai tiksliai. Senovėje šunys buvo laikomi medžioklei, bandai ganyti, sargybai, sportuoti ir, kaip šiandien, bendvarimui.
Graikų urna
Ši nuostabi vaza yra graikų stiliaus ( apie 380 – 360 m. pr. Kr. ), tačiau buvo rasta Italijos pietuose. Jauna mergina sūpuoja vėžlį, norėdama paerzinti savo augintinį šunį. Apykojės ant kulkšnių skirtos piktosioms dvasioms nubaidyti.
Pietų Amerikos šunys
Pietų Amerikos Laukiniai šunys dažnai vadinami lapėmis, bet jų nereikėtų painioti nei su tikrosiomis lapėmis, nei su tikraisiais vilkais. Jie medžioja pavieniui smulkius gyvūnus, tačiau tenkinasi viskuo, ką tik pavyksta surasti, netgi vaisiai. Yra keturios būdingos į lapes panašių šunų grupių, arba gentys: trumpakojis miškinis šuo, karčiuotasis vilkas, mažiausiai šeši skirtingi Dusicyon genties atstovai, iš kurių labiausiai paplitęs D. griseus , ir į šunį panašus maikongas, priklausantis Cerdocyon genčiai. Maikongus kartais prijaukina indėnai ir su jais, kaip su naminiais šunimis, eina į medžioklę. Dar viena lapė, gyvenusi Pietų Amerikos Folklendų salose iki XIX amžiaus pabaigos, buvo išnaikinta kailių prekeivių. Čarlzas Darvinas, anglų gamtininkas ir knygos Rūšių kilmė autorius, aplankė šias salas 1834m. per savo kelionę aplink pasaulį Begale laivu ir pavadino šį gyvūną ,, Folklendų vilku”.
Krūmynų barsukas
Miškinis šuo panašesnis į barsuką arba ūdrą negu į šunį. Kaip ir kiti Pietų Amerikoje gyvenantys šunų šeimos atstovai, šis gyvūnas nėra tikrasis šuo arba lapė, o priklauso atskirai Speothos genčiai. Gyvena atviroje vietoje prie vandens Pietų Amerikos atogrąžose. Didžiąją laiko dalį jis praleidžia urve.
Kelių spalvų apdaras
Poliarinė lapė gali turėti keturių skirtingų spalvų kailį. Dešinėje esančios lapės kailis baltas. Tai žiemos kailio spalva. Poliarinė lapė gyvena Arkties gilumoje, kur žemę beveik visada dengia sniegas. Vasarą šios lapės kailis rudas su balta spalva. Yra dar viena, mažiau paplitusi poliarinės lapės atmaina – žydroji lapė. Šios lapės žiemos kailis yra plienos spalvos, bet vasarą jis ištisai rudas. Lapės šeriasi dukart per metus – pavasarį ir rudenį, kai ateina metas keisti kailį.
Gaujos vadas
Vilkų gauja labai primena žmonių šeimą, kurioje vyriausiais vyras ir vyriausia moteris yra vadovaujantieji, o vaikai privalo daryti tai, kas liepta. Vilkai ir žmonės turi daug panašių bendruomeninio elgesio bruožų, nes jie atsirado kaip bendruomeniniai medžiotojai, kurie turėjo laikytis drauge, kad galėtų nudobti stambesnius gyvūnus. Vilkai akylai saugo savo teritoriją ir apie savo buvimą praneša staugimu. Kiekvienas gaujos narys žino savo vietą dominavimo skalėje, ir kiekvienas per daug pretenduojantis vilkas gali būti vado išvytas iš gaujos. Vienintelė poruotis galinti vilkų pora yra dominuojantis patinas ir dominuojanti patelė. Gimus vilkiukams, patinas atneša mėsos patelei į guolį. Jaunikliai žindomi maždaug 10 savaičių, po to motina ir jaunesni vilkai maitina juos atryta mėsa ( apvirškinta mėsa, grąžinta iš skrandžio į burną), kol jie užaugs ir patys galės pradėti medžioti su gauja. Iš pradžių jaunikliai gali elgtis kaip patinka, ir visi gaujos nariai taikstosi su jų žaismingomis peštynėmis, bet ūgtelėję jie irgi privalo išmokti būti savo vietoje.
Raudonkepuraitė
Kai miškuose dar iš tikrųjų buvo vilkų, motinos sekdavo vaikams pasaką apie Raudonkepuraitė – kaip ją apgavo labai gudrus vilkas. Buvo norima vaikus įbauginti.