TurinysTurinys 1Įvadas 21. Vedybos 32. Atsisveikinimas su kaimu –„klonavimasis“ 43. Rūtų darželio simboliai 44. „Ačiavimas“ 55. Atsisveikinimas su jaunyste – šokiai 56. Atsisveikinimas su namais 57. Kad draugės ištekėtų 68. Jaunikio „diplomatinis korpusas” 79. Į vyro giminę 7Išvados 9Nuorodos 10ĮvadasLietuvių šeima, jos papročiai, apeigos yra vieni iš ankstyviausių kultūros kūrinių, susiklosčiusių formuojantis ir plėtojantis gimininei bendruomenei tam tikromis klimatinėmis, geografinėmis, socialinėmis bei ekonominėmis sąlygomis. Gimininės bendruomenės laikotarpiu, kuris truko tūkstantmečius, šeimos gyvenimo ir apeigų formuotoja buvo moteris. Tai matriarchato laikotarpis. Jau akmens amžiuje moteris buvo aktyvi materialinės ir dvasinės kultūros kūrėja, stabiliausia kolektyvo narė: saugojo namų židinį, gimdė vaikus, juos augino ir auklėjo. Moterys per ilgus tūkstantmečius kūrė šeimos apeigas – gimimo bei vardo suteikimo, santuokos ir laidotuvių, – plėtojo gimininės, vėliau – šeimyninės bendruomenės papročius, kolektyvo gyvenimo, elgesio, moralės ir teisines normas.Šiame darbe kalbama apie simboliką tik vestuvių papročiuose. Kalbama apie simbolinį atsisveikinimą su kaimu – „klonavimasi“, rūtų darželio simbolinę reikšmę, „ačiavimo“ simbolinę prasmę. Atskirai aptariama atsisveikinimo su jaunyste simboliu – šokiu, atsisveikinimo su namais ritualus.Yra pristatomi papročiai bei ritualai skirti, kad draugės ištekėtų. Pristatomas jaunikio „diplomatinis korpusas“, bei papročiai nuvykus į vyro giminę.1. VedybosSantuoka – tai buvo dvasinio slenksčio peržengimas, nežinomybė, o kartu ir jaunystės brandą vainikuojantis ritualas, kuriame, kaip ir kituose perėjimo ritualuose, svarbi mirties bei atgimimo simbolika. Vestuvės priklauso seniausiems tautos kultūros reiškiniams. Jų apeigos formavosi dar gimininėje bendruomenėje ir per šimtmečius kito, priklausomai nuo socialinių, ekonominių, kultūrinių pokyčių visuomenės gyvenime. Daugelis senųjų vestuvinių papročių šių dienų jaunimui gali atrodyti nesuprantami, tik žinovas juose įžvelgs baltiškos kilmės tikėjimų liekanas, aptiks teisinius, sakralinius, maginius motyvus. Visa tai persipynę su liaudies menine kūryba – dainomis, žodine tautosaka, vaidybine improvizacija, šokiais, muzika.
Palyginti su visais kitais gyvenimo įvykiais, santuokai žmonės visais laikais skyrė bene daugiausia dėmesio, nes ji paliečia ne tik atskiras merginos ir vaikino šeimas bei gimines, bet ir jų kaimo bendruomenės būtį: viena bendruomenė savo nario netenka, o kita įgyja naują. Santuokos institutas lemia ir tautos gyvenimą, laiduodamas jos demografinį išlikimą. Juo tvirtesni santuokos ryšiai, juo patvaresnė šeima, nevengianti vaikų ir nesibijanti jų auginimo bei auklėjimo rūpesčių, juo labiau garantuota tautos ateitis. Santuokos sudarymą visada lydėjo ir tebelydi vienokių ar kitokių papročių, ritualų, apeigų visuma, vadinama vestuvėmis. Vestuvinių apeigų kompleksas yra įvairių epochų padarinys, jungiąs savyje ryškiausius tautos etninės kultūros bruožus. Vestuvių apeigose atsispindi šeimos sandaros pokyčiai, visuomenės socialinės ir ekonominės raidos savitumai, žmonių pasaulėžiūros, etninių bei moralinių pažiūrų kitėjimas, buities ir materialinės kultūros nuolatinė kaita. Santuoka ypač svarbi moteriai. Vestuvės – socialinis jos egzistencijos pateisinimas, tradicinėje kaimo bendruomenėje, palyginti dar ne visai seniai, tai – vienintelis būdas moteriai integruotis į visuomenę. Vyrams priešingai – vestuvės – tik gyvenimo būdas, o ne lemtis. „Santuokoje jie ieško galimybių išsiskleisti, patvirtinti savo egzistenciją, o ne pačios teisės egzistuoti“. Moteris šeimoje skirta giminei išsaugoti ir namų židiniui kurstyti, tai yra imanentiškumui.2. Atsisveikinimas su kaimu –„klonavimasis“Dar XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje jungtuvių dienos išvakarėse nuotaka, vyriausios pamergės lydima, pereidavo per visą kaimą: senų bei jaunų atsiprašydavo „klonuodamasi“ ir kviesdavo į vestuves. Ilgiausiai šie papročiai išliko rytų Aukštaitijoje ir Dzūkijoje. Aukštaitijoje buvo paplitęs paprotys atėjusią „pasiklonuoti“ nuotaką apdovanoti audiniais, palaiminti žodžiu ir kryžiaus ženklu. Kaimo bendruomenės palaiminimas, pritarimas santuokai buvo svarbus atsisveikinimo apeigų momentas. Bendruomenė sudarė ne tik kaimynystės ar giminystės, bet ir dvasiniais ryšiais susietą bendriją, kuri perėjimo apeigomis užtikrindavo jaunavedžių socialinės brandos baigtį.3. Rūtų darželio simboliaiAtsisveikinimas su rūtų darželiu – tai dar viena jaunosios atsisveikinimo su jaunystės dienomis apeiga. Lietuvos kaimas rūtų darželį nuo seno laikė merginos kuklumo, sielos grožio, doros išraiška. Pagal jį sprendė apie jos asmenį, todėl paskutinėmis mergavimo dienomis jaunoji verkaudama savo rūpestį dėl neaiškios ateities išsakydavo rūtai. Jaunosios verkavimas rūtų darželyje – tai senovinis gimtųjų namų erdvės atskyrimo simbolis. Vestuvių išvakarėse nuotakos ir jaunikio namuose rengiama vakaronė (pintuvės) – paprotys, reiškęs simbolinį atsisveikinimą su savo kaimo jaunimu. Mergvakaris tai buvo atsiskyrimo apeigos, simbolizuojančios atsiskyrimą nuo bendraamžių būrio, atsisveikinimą su tėvais. Per mergvakarį vyravo liūdna artėjančio išsiskyrimo nuotaika. Anuomet per pintuves merginos dainuodamos šukuodavo nuotakai plaukus, pindavo jai rūtų vainiką. Vakarojantys jaunikio namuose pindavo vainiką, kurį jis turėjo įteikti nuotakai vestuvių rytą. Po to jaunimas šokdavo ir kitaip linksmindavosi. Mergvakario šokiai – tai dar vienas atskyrimo ritualų momentas – atsisveikinimas su jaunyste. Vestuvių rytą jaunasis su svotais atvažiuodavo pas jaunąją. Vyriausiasis pabrolys, sakydamas oraciją, įteikdavo vyriausiajai pamergei rūtų vainiką, kad toji prisegtų nuotakai prie kasų. Ši apeiga senovėje turėjo teisinę galią: svarbiausias naminių jungtuvių momentas buvo jaunųjų pasikeitimas rūtų vainikais.4. „Ačiavimas“Žemaitijoje dar XX a. pradžioje per mergvakarį buvo žinomas „ačiavimo“ paprotys. Dovanas nuotakai iš vestuvininkų surinkdavo bendruomenės atstovės – kelios dainininkės – ačiuotojos. Dainuodamos jos apeidavo iš eilės visus vestuvių dalyvius: motiną, tėvą, brolius ir seseris, kaimynus ir net nekviestą kaimo jaunimą. Pagrindinė jų pareiga – ne tik surinkti kuo daugiau dovanų, bet kartu ir tinkamai už jas padėkoti. Šios dovanos gali būti traktuojamos kaip savo bendruomenės materialinė parama savo išleidžiamiems asmenims, kaip savita moralinė kompensacija atskiriamajam.5. Atsisveikinimas su jaunyste – šokiaiMergvakario šokiai – tai dar vienas atsiskyrimo ritualų momentas – atsisveikinimas su jaunyste. Nuotaka atsisveikindama su kaimo jaunimu, pašokdavusi su kiekvienu iš savo draugų. Pirmasis mergvakario šokis – apeiginis. XIX a. II pusėje visoje Lietuvoje paprastai jį pradėdavo jaunosios tėvai arba motina su krikšto tėvu. Vėlesniais duomenimis, kai kur Lietuvoje tokį šokį galėdavo pradėti ir nuotaka su vyriausiuoju pabroliu ar tėvu. XIX a. veliuoniečių vestuvėse nuotaką pradėdavo šokdinti vyriausiasis jaunikio pabrolys, o jaunikį – nuotakos pabrolys, ir tik po to jaunieji šokdavo kartu. Vadinasi, į porą jaunuosius suvesdavo dviejų skirtingų giminių atstovai. Minėtas šokis – tai perėjimo iš vienos giminės į kitą apeiga, sutvirtinanti ryšius tarp nuotakos ir jaunikio pusės.6. Atsisveikinimas su namaisVyriausios pamergės – palydovės funkcijos kai kur Lietuvoje dar buvo išlikusios iki XX a. pradžios. Taip pat ji buvo svarbiausia jaunosios kasų išpynimo apeigose: jas paleisdavo ir iššukuodavo graudžiai apdainuojant pamergėms. Ignalinos rajone buvo paplitęs paprotys nuotaką sodinti ant duonkubilio. Išpynus kasas, tėvas, motina, pamergės paeiliui jas braukdavo šepečiu. Po to jis sviestas kampan už krosnies. Minėti veiksmai – senųjų atskyrimo ritualų, nuotakai atskiriant nuo gimtųjų namų erdvės, atspindžiai. Plaukų šukavimas simbolizavo jos mergautinių dienų baigtį. Išvažiuodama į bažnyčią jaunoji su visais atsisveikindavo. Ryškiausia jaunosios atskyrimo apeiga – atsisveikinimas su tėvais, apėjimas tris kartus apie stalą ar židinį. Tai atsisveikinimas su namų erdve, nusilenkiant tų namų dvasioms krikštasuolėje. Graudžiausias būdavo atsisveikinimas su tėvais. Ji klaupdavosi prieš juos, bučiuodavo rankas, prašydavo palaiminimo. Gal tikrai buvo gaila palikti gimtuosius namus, o gal dėl prietarų: mat kaimo žmonės taip sakydavo: „Jeigu nuotaka nemoka virkauti, tai gyvenimas jai nesiseks“. Bet „virkavimas“ nereiškia šiaip jau sriūbavimo, paklausykite, kaip poetiškai eidama per kiemą verkaudavo nuotaka Dubičių apylinkėse: „Pareinu jauna per tėvulio dvarelį, Per motulės aukstų klėtelį,Raselės nekrėsdama, žolelės nemindama, Ciktai pakrėsdama gailias ašarėlas, O cik pamindama žaliųjų rutelį…“7. Kad draugės ištekėtųVestuvių papročiuose būta ir kitokių prietarų, magiškų veiksmų. Buvo manoma, kad tam tikri veiksmai padės nuotakos draugėms ištekėti. Antai eidama iš užstalės jaunoji turėjo truktelėti staltiesės kampą, įlipusi į vežimą – per petį išlieti vandens arba sviesti šiaudų gniūžtę, stačia išvažiuoti iš kaimo (kad neužsėstų merginoms kelio). Tuo tarpu merginos sudėdavo savo darželio rūtas jai į vežimą, prie vežimo pririšdavo siūlų kamuolio galą (kad paskui save išsivestų). Minėtus papročius galima sieti su mirusiojo išlydėjimo papročiais. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, ,,išlietas vanduo turėjo atskirti ištekėjusiai moteriai kelią našle sugrįžti į tėvų namus”. Kiti magiški veiksmai susiję su tikėjimu, jog piktosios dvasios arba „blogos akys“ gali pakenkti jauniesiems. Kad nuo jų apsisaugotų, jaunuosius išlydint kaimo gale uždegdavo šiaudų kūlį, nuotaka važiuodavo apsigaubusi skara, o pasitikdavo jaunuosius šaudydami. Grįžusius po sutuoktuvių tėvai pasitikdavo su duona, druska ir vandeniu, linkėdami darnaus sugyvenimo bei skalsos. Galbūt – tai pačios archaiškiausios jaunųjų sutikimo apeigos. Nuo seno paplitęs paprotys per vestuves vaizduoti netikrų jaunųjų porą, kuri su savo palyda saugo „sodą“ – šiaudelių vėrinį arba eglišakę, pritvirtintą prie lubų sijos ir neleidžia be išpirkos užimti vietų už stalo.8. Jaunikio „diplomatinis korpusas”Atjos raitų pulkas ir jaunas bernelis… Išveš tave,sesyčiute,svetimon šalelėn… Tai jau gana vėlyvų laikų daina, kuomet jaunikis, lydimas piršlio, svotų ir pabrolių, pats keliauja pas savo išrinktąją. „Raitų pulkas“ – „anos šalies“ pasiuntiniai, sudarantys jaunikio palydą, padedantys jam įveikti visas kliūtis ir laimingai namo parsigabenti marčią. Kadaise, žiloje senovėje, kuomet nuotakos buvo vagiamos iš genties į gentį, jaunikis svečiame krašte nė akių nerodydavo: už jį tą „juodą darbą“ atlikdavo patikėtiniai – savosios genties vyrai. Tereikėdavo iš anksto, pritaikius progą, parodyti nusižiūrėtąją, kad vietoj jos negautum nelauktos, netikėtos… Laikai ir papročiai mainėsi, tačiau iki mūsų dienų išliko nuostata, kad jaunikis vestuvių ceremonijoje – nors ir koks šaunus bei veiklus jis būtų – iniciatyvą užleidžia kitiems pulko vyrams.9. Į vyro giminęSeniau nuotakos namuose vestuvių vaišėms vadovauti buvo skiriamas specialus asmuo – maršalka. Jo pareiga buvo prieš išlydint jaunąją į vyro namus kviesti visus gimines ir kaimynus ją apdovanoti. Jauniesiems stovint užstalėje vyrai prieš ją dėdavo pinigus, moterys – audinius. Iki XX amžiaus vidurio vestuvės vykdavo abiejose pusėse – jaunosios ir jaunojo namuose. Prieš išleistuves atvažiuodavo iš „anos pusės“ keliais vežimais čigonus vaizduojantys jauni vyrai parvežti nuotakos kraitį: kuparus su audiniais, drabužiais, patalyne ir kt. Pabroliai padėdavo įkelti į vežimus kraitį ir kartu su atvykėliais ką įmanydami vogdavo “jaunosios gyvenimo pradžiai”: šluotą, žarsteklį, verpimo ratelį, lopšį. Atvežtą marčią į vyro namus sutikdavo šešuras su duona ir druska, už tai marti aprišdavo jį stuomeniu. Prie pirkios durų jaunieji pereidavo per patiestus kailinius juos apiberdavo grūdais – kad gyvenimas būtų turtingas.Įėjusi į vidų, marti dėdavo ant krosnies iš namų atsivežtos duonos kepalą, perrištą juosta, pakabindavo prie durų rankšluostį, pirmaryčiais juostas dėdavo ant šiaudų kūlių, stovinčių priemenėje. Tai išlikusios apeiginės aukos vyro šeimos globėjams. Atvykusioji į naujus – vyro – namus, pirmiausia stengėsi įsiteikti tų namų dvasioms. Apeigomis jaunikio giminės atstovai pristatė svetimąją savų namų dvasioms. Marti stengdavosi dovanomis jas pamaloninti ir palenkti sau. Apeiginis šokis – ryškiausias priėmimo į naują bendruomenę ritualas. Pirmasis ją šokindavo piršlys: “Pažiūrėsim, ar ne raiša mūsų marti”. Tada ji turėdavo pašokti su visais vyro šeimos nariais bei artimais giminaičiais ir apdovanoti rankšluosčiais. Jaunamartės dovanos buvo savitas jos sugebėjimų ir skonio demonstravimas. Paprotys dalyti dovanas reiškė jos įsipirkimą į naują šeimą ir bendruomenę.IšvadosŠeimos gyvenime ir apeigose ilgus šimtmečius buvo svarbūs religiniai, maginiai, simboliniai vaizdiniai. Daugelis šeimos papročių bei apeigų formavo žmonių būdą, prisidėjo prie dvasinės kultūros, religijos ir moralės plėtotės. Todėl iš šių reiškinių galima rekonstruoti mūsų tautos sąmonės, psichikos raidą. Pažymėtina, kad liaudies kultūra, ypač žodinė ir meninė kūryba, įsitvirtino archajiniuose papročiuose ir apeigose, kurie buvo perduodami iš kartos į kartą . Šeimos papročiai, apeigos, tradicijos – tautos kultūros liudininkai bei saugotojai – kartu yra patikimi istorijos šaltiniai, padedantys atskleisti tautų kūrybos, sąmonės, mitologijos, religijos, apskritai dvasinės kultūros raidą.Šeimos apeigų, papročių, tikėjimų, su apeigomis susietos tautosakos tyrinėjimas rodo, kad lietuviai, kaip ir kitos tautos, jau ankstyvosios bendruomeninės santvarkos laikais turėjo gausybę savo pasaulėjautos vaizdinių. Tikėjimuose, susijusiuose su žmogaus atėjimu į pasaulį, gyvenimu, santuoka bei išėjimu iš šio pasaulio, nuo senų senovės vyravo prosenių, kitų šeimos mirusiųjų vėlių kultas. Žmonės tikėjo, kad visose svarbiausių gyvenimo momentų apeigose drauge su gyvaisiais dalyvauja ir mirusiųjų vėlės. Jei kas jas užmirštų, sulauktų didelės bausmės.Šie visi minėti vestuvių papročiai liudija, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje jaunamartės atskyrimo bei priėmimo ritualuose moteris buvo itin svarbi. Jaunosios motina, vyriausioji pamergė, svočia, anyta, visa kaimo moterų bendrija padėjo jaunajai pereiti iš mergavimo į naują brandžios būties tarpsnį – moterystę. Jaunamartės palydos į savarankišką gyvenimą buvo suvokiamos kaip ryšių nutraukimas su gimtaisiais namais, šeima ir bendruomene, kaip ribinis virsmo taškas pereinant į naują statusą. Santuoka ypač svarbi moteriai. Vestuvės – socialinis jos egzistencijos pateisinimas, tradicinėje kaimo bendruomenėje, palyginant dar taip neseniai, tai – vienintelis būdas moteriai integruotis į visuomenę.