Senovės Lietuvių gimimo ir mirties deivės

Gimimo deivė Laima.Seniausia akmens amžiaus lietuvių gimimo deivė buvo Laima.Tai viena iš Vyriausios deivių kartos atstovių,vaisingumo ir viso gyvo žemėje gimimo deivė.Žiloje senovėje Laima buvo įsivaizduojama kaip dangaus ir žemės galingiausioji ir vyriausioji deivė.
Laimos pagrindinė pareiga buvo gimstančiam žmogui ar gyvuliui lemti likimą ir prižiūrėti,kadlemtis nesikeistų.Taip pat Laimai priklausė rūpintis gimdančiomis moterimis ir jas globoti.
Laima yra verpėja,audėja ir siuvėja,taip pat gadintoja ir kirpėja.Žmogaus gyvenimas verpiamas kaip siūlas.Laima jį verpia ir nukerpa.Žmogaus kūnas buvo įsivaizduojamas kaip verpstukas,ant kurio vyniojasi gyvenimo siūlas.Kai veerpstukas pilnai prisuktas,žmogus miršta,siūlas nutrūksta.
Pirminė deivė Laima buvo vaizduojama gegute.Sakmėse išliko vaizdinių,kad daivė Laima buvo paukščių valdovė.Vėliau Laimai persiformavus iš gegutės į moterišką būtybę,gegutė išlaikė dar daug tos deivės paukštės bruožų.Gegutė tapo žmogaus gyvenimo saugotoja,svarbių jo gyvenimo įvykių (gimimo,santuokos, mirties)pranešėja,taip pat ciklinio metų laiko apreiškėja.Ji savo kukavimu išpranašauja žmogaus gyvenimo trukmę.Gegutė, kaip ir Laima,pirmiausia sprendžia gyvenimo ar mirties klausimą,o tik po to būsimą žmogaus užsiėmimą,turtingumą,gerovę.Žmogus miršta dėl to,kad jam tiek gyventi buvo lemta.Jei jis neišgyveno paskirto laiko,tai ir norėdamas nenusižudys.
Deivės Laimos buuveinė buvo laikoma liepa.Po liepomis žiloje senovėje moterys melsdavosi,aukodavo prašydamos sėkmės sau ir savo šeimai,žemei ir sau vaisingumo.Su Laimos medžiais –liepomis moterys kalbėdavo kaip su žmonėmis.Liepos kultas dar ilgai buvo žinomas ir įvedus krikščionybę.
Vėliau deivė Laima-paukštė evoliucionavo priimdama moters pavidalą,bet pa

asilikdama paukštės kojas ir sparnus.
Norint susilaukti didesnių deivės Laimos malonių,gimus kūdikiui buvo atliekamos sudėtingos apeigos su aukomis ir maldomis,skirtos ne tik Laimai,bet ir žemės deivei Žemynai.Žiloje senovėje lietuvės moterys gimdydavo pirtyse ir ten atlikdavo gimimo apeigas.Tos apeigos vadinamos Laimos pirtimi.Ten buvo aukojama višta ir geriamas kūdikio alus.Gimstančiam likimą lemiančios Laimos žmonės paprastai nemato,tik girdi balsą.Jos balsą išgirsta motina,pribuvėja,tėvas,kartai-apsinakvojęs kieme ar klojime pakeleivis.

Mirties deivė Giltinė.Prie seniausių deivių,atsiradusių ankstyvosios gimininės santvarkos laikais,priklauso mirties deivė Giltinė,deivės Laimos sesuo.Abiejų deivių veikla susieta su žmogumi,taip pat su viso gyvojo pasaulio pradžia ir pabaiga.Pagrindinė Giltinės funkcija yra stebėti,kada žmogui ateina laikas mirti,o jam atėjus,numarinti.Giltinė įvykdo gyvenimo užbaigimą.
Iš pradžių ši deivė buvo vaizduojama pelėda,kuri savo siaubingu balsu pranešdavo besiartinančią mirtį,gaisrą,nesantuokinio kūdikio gimimą ar kitokią nelaimę.Ilgainiui Giltinė pradėta vaaizduoti aukšta,liesa moterimi,turinčia mėlyną veidą,baltus plaukus,antakius ir blakstienas,ilgas rankas,ilgą,pilną nuodų liežuvį,kuriuo įgeldama marindavo žmones ir visus gyvūnus.Nuodus ji gaudavo iš žemėje palaidotų lavonų.Savo baisią išvaizdą Giltinė pridengdavo baltu apsiaustu.Vaizdiniai apie Giltinę žmogaus griaučių pavidalo su dalgiu rankoje,kuriuo ji pjauna žmones,greičiausiai į Lietuvą atėjo su krikščionybe.
Giltinės pagalbininkės buvo ir ligos.Kartą Giltinė sušaukė ant kalno visas ligas ir pareiškė,kad jos esančios Giltinės pagalbininkės.Kuri puikiausiai atliks pareigas-pažadėjo geriausiai atsilyginti ir ateityje ji tapsianti josios įpėdine.Pirmoji pareiškė savo nuomonę Karė (karas).Ji pasakė ,kad esanti baisiausia pa

asaulyje,nes daugiausiai išnaikinanti žmonių ugnimi,kardu ir kitais būdais,tūkstančius žmonių suverčianti į kapus,ir taip per visus amžius.Po jos atsiliepė Marė (maras) pareikšdama,kad ji daugiau numarinanti žmonių negu Karė.Badas pareiškė,kad jis vargšams žmonėms atnešąs siaubingą bado mirtį,o tokių pasaulyje esą daugiausiai,todėl jam priklauso didžiausia pagarba.Paskui pasirodė Šiltinė,girdamasi,kad ji kasmet žiemą,pavasarį,rudenį įvairiuose namuose paguldo į karstą dešimtis tūkstančių žmonių.Nuodai kalbėjo,kad jie išnaikina ištisas žmonių kartas.Paskutinė prakalbo Degtinė,pareikšdama,kad ji marina žmones įvairiomis ligomis,nes dėl jos kyla daug blogio.Girtuoklystė yra beveik visų ligų motina,pražudanti daugybę žmonių.Giltinė apsidžiaugė ir padavė savo dalgį Degtinei.
Giltinės valdžioje buvo daugelis dalykų,nešančių mirtį.Pati Giltinė turėjo nuspręsti,ar jau atėjo žmogui laikas mirti.Jei jau ateidavo toks metas,ji atsistodavo prie sergančio lovos galvugalyje,o jei dar nebuvo laikas,stovėdavo kojugalyje.Laimai nulėmus,Giltinė pjauna ir naujagimius.
Galima teigti,kad žmonės suprato mirties reikalingumą,nes be jos nesilaikytų visatos tvarka,jos dėsningumas.Gimimo ir mirties momentai neišvengiami,jie-būtini kosminės tvarkos dėsniai.

Deivė Veliona.Veliona buvo mirusiųjų arba vėlių deivė.Jos vardas sietinas su mirusiojo žmogaus vėle.Velionos žinioje buvusios vėlės,vanduo,oras,ugnis,žemė,požemis ir jo lobiai.Galima teigti,kad lietuvių Veliona pirmiausia besirūpinusi lietuvių sumedžiotais žvėrimis ir jų vėlėmis.Atsiradus gyvulininkystei,ji ėmusi rūpintis gyvuliais ir jų vėlėmis.Tik vėliau ji pradėjo rūpintis žmonėmis ir jų vėlėmis.
Ilgainiui pradėta tikėti, kad požemyje gyvenančios vėlės bei jų deivė Veliona veikia žemės derlingumą bei gyvulių vaisingumą.Todėl per didžiąsias šventes,paprastai susietas su Saulės ci

iklu,ypač pavasario ir rudens lygiadieniais,buvo keliamos vaišės prosenių vėlėms ir jų deivei Velionai.
Lietuvių Velionos šventykla buvo Veliuonos gyvenvietėje (dab.Jurbarko raj.).Toje vietoje buvo pastatyta Veliuonos bažnyčia.

Deivės gimdytojos Lada ir Lela.Viena archainių probaltų panteono deivių buvo Didžioji deivė Motina Lada ir jos duktė Lela.Šios deivės yra žymiai senesnės už antikos mitų deives.Didžiąja deive Lada ir jos dukra Lela senovės žmogus įasmenino niekad nesibaigiantį pasaulio,žmonijos,gyvūnijos ir augmenijos principą.
Didžioji deivė Lada,viso gyvojo pasaulio gimdytoja,senovės žmonių buvo suvokiama kaip didinga kosminė būtybė,duodanti gyvybę ir gyvenimą visam gyvajam pasauliui.Ji buvo vaizduojama kaip dangaus, žemės, vandens, atmosferos, ugnies valdovė, visokios nesibaigiančios pasaulio energijos, gyvybės jėgos ritmo davėja bei reguliuotoja,žmonių gyvenimo tvarkytoja, moralės saugotoja.Lietuviai,kaip ir kitos tautos,savo suvokimą apie Didžiąją deivę gimdytoją išreiškė meninėje ir žodinėje kūryboje,ritualinėse apeigose, tikėjimuose,papročiuose.
Didžiųjų deivių gimdytojų Lados ir Lelos kultas per tūkstantmečius transformavosi įgaudamas įvairius variantus.Seniausioje mitinėje tautosakoje jos buvo siejamos su laumėmis, kurios, sužibus danguje žvaigždėms, išeidavusios į ežerus ar upes maudytis,o išsimaudžiusios šokdavusios rasotose pevose.Vėliau,atsiradus ir vystantis žemdirbystei ,paukščių pavidalo deivės Lada ir Lela įgavo antropomorfinio pavidalo bruožų.Lada įsitvirtino kaip Didžioji deivė motina,viso pasaulio gimdytoja,o jos duktė Lela,santuokų globėja,tarpininkė tarp dangaus ir žemės.
Ladai ir Lelai skirtos apeigos atliekamos pavasarį.Tuo metu žmonės keldavo puotas,aukodavo aukas,degindavo iš šiaudų padarytas kaliauses. Pavasario sutikimo apeigose svarbų va

aidmenį vaidino kiaušiniai,kurie buvo išmarginami įvairiais vaisingumo simboliais, Saulės, Mėnulio, žvaigždžių, augmenijos, gyvūnijos atvaizdais.Kiaušiniai simbolizavo gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą, gyvenimo atsinaujinimą, augmenijos atgimimą, jos žydėjimą ir vaisingumą.Vaikams buvo pasakojama,kad Velykų naktį vaikščiojanti mitologinė būtybė Velykė,arba Velykų boba,ir nešiojanti geriems vaikams dovanų margučius.
Lados kultas ypač ryškus Jurginių(balandžio 23d.) apeigose.Dar XX a. pradžioje daug kur Rytų Aukštaitijoje Jurginių išvakarėse buvo atliekamos apeigos,kuriose buvo garbinama Didžioji deivė gimdytoja Lada.Jurginių išvakarėse artojai stengėsi išvaryti pirmą vagą.Dievas,kuriam pavedama sėkla buvo deivė Lada, nes maldoje žemaitis sėjėjas, berdamas pirmąją saują, sakydavo:”Čia panai Ladai,kad mūsų žemėje nekiltų ledai ir badai”.Labai garbinama Lada taip pat buvo prieš Sekmines ir Jonines.Su Lelos kultu ypač buvo susieti Rasos švenčių apeiginiai laužai.Lada ir Lela buvo garbinamos ir mirus žmogui.

Gyvatė.Gyvatė yra paslaptingos jėgos ir gyvybės atsinaujinimo simbolis. Ji-žiemojantis sutvėrimas ,susijęs su gamtos prabudimu ir mirtimi.Kaip namų židinio dievybė ,gyvatė giminiuojasi su Laima ir jos seserimi Giltine.Istoriniai šaltiniai mini,kad tamtikru metų laiku buvusi svarbi gyvačių kulto diena.Tą dieną gyvatės atgyja ir “iš girių į namus eina” .Gyvatė buvo ne tik gamtos gyvybės ir jos ritmo simbolis,ji buvo žmogaus ir gyvulio gyvybės sinonimas.

Leave a Comment