Šokio istorija

JUDESIO MENO IŠTAKOS

“Senelė ne šoko o tarytum kažką pasakojo. Štai ji tylutėliai eina susimąsčiusi, linguodama, žiūrėdama aplinkui iš po rankos, ir visas jos didelis kūnas neryžtingai supasi, kojos atsargiai liečia taką. Staiga kažko išsigandusi sustojo, suvirpėjo, veidas apsiniaukė ir tuoj pat nušvito gera,malonia šypsena. Pasitraukė į šoną kažkam užleisdama kelią, kažką nustumdama ranka; nuleidusi galvą apmirė , įsiklausydama, vis linksmiau šypsodama, – ir staiga pašoko iš vietos, ėmė suktis viesulu, visa pasidarė lieknesnė, aukštesnė, ir jau nebebuvo galima nuo jos atitraukti akių – tokia paašėlusiai graži ir miela ji darydavosi šitais nuostabaus grįžimo į jaunystę akimirksniais”.
/M.Gorkis/

Tokį neišdildomą įspūdį vaikystėje paliko M.Gorkiui šokanti senelė. Senelė šoko taip, kaip išmoko iš tėvų, senelių, kaimynų, kaip ji pati jautė, suprato,pergyveno. Šokio ir dainos, kaip linų rovimo ir duonos kepimo, ji išmoko gyvendama. Tai – liaudies kūryba ir ji perduodama iš kartos į kartą.
Poreikis kurti, liaudies kūryba atsirado kartu su žmonija ir kartu su ja vystėsi, kito. Nepriklausomai nuo to, neįmantri, neišmoninga ši kūryba ar išdailinta, ji meninėmis priemonėmis atspindi saavo meto tikrovę, parodo, kaip žmogus suvokė jį supančią aplinką. Liaudies kūryba savitomis formomis atspindi apbendrintą žmonių patirtį,siekimus,darbą ir išreiškia tai per tarpusavio santykius, apeigas, papročius.
“Šokis – kūno kalba, gimė su pirmaisiais žmogaus žingsniais. Šokis buvo pirmasis religinis veiksmas. Senovės Graikijos ir

r Azijos mitologija laiko jį kūrybos akto simboliu”,- rašoma autorių kolektyvo knygoje apie teatrą. Ir tai ne tuščias teiginys, nes mitologijoje slypi ir istorijos faktai.
Liaudies choreografija – viena iš liaudies kūrybos šakų, kurioje žmogaus pergyvenimai, emocijos, darbinės veiklos patirtis, gyvenimo būdas ir t.t. išreiškiami ritmiškais judesiais ir mimika. Šokio ištakų, kaip ir viso meno ištakų, reikia ieškoti žmonijos vaikystėje. O kada ir nuo ko menas prasidėjo, iš kur jis atsirado? Į tuos klausimus nėra vieningo atsakymo.
Liaudies kūrybos ištakas tyrinėję ir tyrinėjantys mokslininkai sukūrė nemaža liaudies kilmės teorijų, bet nė viena iš jų įtikinamai nepaaiškina meno atsiradimo priežasčių, kitos remiasi sugalvotomis prielaidomis. Su viena kita kilmės teorija reikia trumpai susipažinti, nes kai kurios iš jų padeda geriau suprasti patį atsiradimo procesą.

Viena meeno kilmės teorija – religinė. Ja lengviausiai paaiškinama meno kilmė: meną sukūrė ir perdavė žmonėms dievas ar dievai.graikai net paskyrė šokių deive Dzeuso dukterį Terpsichorą. Indų tikėjimuose šokį žmonėms davęs ir išmokęs juos šokti dievas Šiva. Egiptiečių dievas Bes, vaizduojamas nykštuku, buvęs šokio meistras. Visi meksikiečių dievai buvo šokėjai, juos vaizdavo su būgneliais ant kojų ir visada palydimus muzikantų. Nemaža pirmykščių žmonių taip pat tikėjo, kad žmones šokti ir kitų menų išmokė dvasios, kažkokie nežemiški protėviai ir panašiai.

Meninio instinkto teorija si

iekia senosios Graikijos laikus. Platonas tai siejo su įgimtomis idėjomis. Jis aiškino, kad dar prieš žmogui gimstant dvasia jau klajoja už realių daiktų pasaulio ir kaupia patirtį, brandina idėjas ir dieviškąjį grožį. Kai dvasia realizuojasi žmogaus kūne, ji nusikelia į kažkada matytus prisiminimus ir kuria grožį. Taigi žmogus kuriąs instinktyviai, vedamas estetinio jausmo, neteikdamas savo kūrybai prasmės. Toks aiškinimas sumenkintų visuomeninį meno reikšmingumą. M.Kosvenas teigia, kad “ estetizmas nėra meno šaltinis, o menas kaip ir gamta pats auklėja ir vysto žmogaus estetinius jausmus”. Kartu jis pabrėžia, kad meno nereikia kildinti iš ideologinio reiškinio, nes pirmykščio žmogaus meno šaltinis yra jo darbinė veikla. Tokios pat nuomonės laikosi ir V.Vsevolodskis-Gerngrosas sakydamas, kad “.meno kūrinio sukūrimas buvo ankstesnis už estetinio jausmo formavimąsi.”.

Labai paplitusi pamėgdžiojimo teorija. Dar Aristotelis rašė: “Apskritai poezijai, kaip atrodo, pradžią davė dvi priežastys, ir jos glūdi žmogaus prigimtyje. Iš tikrųjų iš pat vaikystės yra įdiegtas žmonėms noras pamėgdžioti. Tuo žmogus ir skiriasi nuo kitų gyvūnų, kad jis labiausiai yra linkęs pamėgdžioti ir pirmąsias žinias įgyja pamėgdžiojimo dėka.”. K.Mošynskis šokio kilmę sieja su drama, kuri, savo ruožtu, kilo iš mimikos, o miminiai šokiai ir jiems artimi rateliai apie kiškius, žvirblius, elnius ir t.t. kilo iš žvėrių judesių vaizdavimo.

Nemaža šalininkų turi žaidimo teoriją, no

ors ji neretai susišaukia su pamėgdžiojimo teorija. Oland7 mokslininkas J.Huizingas , didžiausias šios teorijos šalininkas ir proppaguotojas, teigia, kad “.kultūra prasideda ne kaip žaidimas ir ne iš žaidimo, bet daugiausia žaidime”. Žaidimo esmę jis trumpai apibrėžia taip: “Žaidimas yra kova dėl ko nors arba ko nors vaizdavimas”.
Žaidimo teoriją palaiko ir K.Zachsas sakydamas, kad “.žmonių šokis savo pradmenimis yra džiaugsmo nuspalvinta reakcija, ritminės tvarkos siekiantis jėgų pertekliaus žaidimas. Bet ir šiuo atveju žmogus skiriasi nuo gyvūno tuo, kad susilieja jausmas ir mąstymas, kad žaidimas ieško minties ir turinio ir nesąmoningai veda į tikslingą veiksmą”. E.Grosė laikosi nuomonės, kad žaidimas yra pereinamoji forma tarp praktinės bei estetinės veiklos ir artimas menui, nes džiaugsmas glūdi veiksme, nepaisant kad žaidimu siekiama kokio nors tikslo.
Žaidimui, kaip pažinimo ir patirties įvertinimo šaltiniui, ir ypač pirmaisiais vaiko gyvenimo metais, visada teko ir tenka svarbus vaidmuo.
Tačiau bene daugiausia šalininkų susilaukė darbo teorija. Žymiausias šios teorijos atstovas K.Biucheris ne mažesnę reikšmę menui atsirasti teikė ir ritmui, todėl iš visų meno rūšių į pirmą vietą jis iškelia šokį. Ir pirmiausia pradeda nuo ritmo: “Ritmo, kaip darbą palengvinančio ir pagyvinančio, reikšmė tokia svarbi ir visuotina, kad negalima abejoti jo buvimu ir tuose darbuose, kur nėra garso.”.apie darbo ir šokio santykį jis sako, kad “.daugelis pi
irmykščių tautų šokių yra ne kas kita, kaip sąmoningas tam tikrų gamybinių veiksmų pamėgdžiojimas. Tuo būdu, turint galvoje šį mimišką vaizdavimą, darbas būtinai turėjo eiti pirma šokio”. Dėl pastarojo teiginio dviejų nuomonių negali būti. Juk aišku, kad pirma reikėjo linus pasėti, juos apdoroti, kad būtų galima šiuos darbus panaudoti šokiuose ir rateliuose, pirma žmogus turėjo pamatyti skrendantį paukštį ir tik po to vaizduoti jo skridimą ir pan.
V.Sorelis tvirtina, kad pirmykščiams žmonėms šokis buvo “būdas galvoti ir jausti”. Jis buvo giminingas ir lygiavertis su meile, darbu, ritualu ir kaip pavyzdį pateikia Meksikos tarahumara indėnų gentį, kuri šokį ir darbą vadino tuo pačiu žodžiu.

Meno kilmės teorijų yra daugiau, kai kuriose jų rastume ir racionalaus grūdo, tačiau nė viena atskirai paimta teorija neatskleidžia sudėtingo meno atsiradimo, įtikinamai nepaaiškina jo kilmės. Menas praėjo ilgą raidos kelią, kol nuo grynai utilitarinių veiksmų pakilo iki suvokto pažinimo, pirmųjų apibendrinimų, ir šį vyksmą sąlygojo daugelis veiksnių. Todėl bene arčiausiai tiesos, išsamiausiai nušviestu klausimo esmę kartu paimtos pamėgdžiojimo, žaidimo ir darbo teorijos. Turi reikšmės ir emocijos, tik negalima pamiršti ritmo vaidmens – šokio pagrindo.
Apie ritmą kalba beveik visi praeities tyrinėtojai , nes su juo susijęs ne tik šokis, bet ir muzika. Dar Aristotelis atkreipė dėmesį į ritmą: “.šokių menas imituoja tik ritmu be melodijos, nes šokėjai imituoja charakterius, aistras ir ritmus tik ritmingais savo kūno judesiais”. Vadinasi, dar antikinėje Graikijoje muzika šokiui buvo nebūtina, pakako vien ritminio palydėjimo. A.Jeremejevas mano, kad ritmo atsiradimą stimuliavo suderintų veiksmų reikalaujantys darbai ir iš pradžios jo vaidmuo buvo augiau organizuojantis, ir tik “.pamažu įgaudamas vis didesnę reikšmę žmogaus gyvenime, ritmas įgijo gebėjimą atskleisti dvasinę žmogaus būseną, .nuteikti liūdniems apmąstymams arba pakelti šokiui”.
Jeigu ne visi senųjų kultūrų tyrinėtojai ritmą sieja su darbu, tai visi sutinka, kad žmonija savo vaikystėje pasitenkino ritmu ir nebuvo melodijos, o tuo labiau dainos. Tą patvirtina daugelio pasaulio šalių šokiai.
Yra žinoma, kad andamaniečiai apskritai neturėjo savarankiško dainavimo, kad jų garsiažodžiai buvo grynai ritminio pobūdžio ir skiriami dainai arba šokiui palydėti. D.Michailovas nurodo, kad “.afrikietis neįsivaizduoja muzikos be judesio, be plastiško pergyvenimo”. J.Huizinga tvirtina, kad šokis yra “.muzika ir plastika kartu, nes judesys ir ritmas yra pagrindiniai jo elementai”.
Vokiečių muzikologai pabrėžia, kad Afrikos tautų ritmo pojūti labai išvystytas ir stebina ritminių figūrų įvairumu. Šį įvairumą labai sunkiai suvokia europiečiai, nes afrikiečių muzikoje nėra įprasto skirstymo taktais, būdinga polimetrika ir poliritmika, daugiabalsiškumas ten atsirado anksčiai negu Europoje.
Daugelio Afrikos, Azijos tautų liaudies šokis, o neretai sceninis šokis, ir šiandien yra palydimas tik būgnų ritmais. Tai ne vien tradicijos palikimas ar originalumo siekimas, bet natūrali meninė išraiška.
Tačiau žvelgdami į netolimą praeitį matome, kad daugelio pasaulio tautų šokiai, rateliai neįsivaizduojami be muzikos, dainos. Šis sinkretizmas – istorinės raidos rezultatas.
Judesio meno raidos tyrinėjimai patvirtina, kad ritmingas judesys atsirado anksčiau negu muzika, to neneigia lietuvių muzikos istorijos mokslas. Lietuvių muzikinio folkloro tyrinėtoja J,Čiurlionytė prieina išvadą, kad “.ankstyvosios civilizacijos raidos pakopose ritmingas judesys (šokis, pantomima) ir nepaprastai įvairus mušamųjų instrumentų ritmas buvo svarbiausia muzikinė emocijų išraiškos priemonė”, o žodžiai, iš pradžių neprasmingi, atsirado vėliau.
Istorija moko, kad visų tautų šokio ir dainos kelio pradžia vienoda, bet tautos savo meną ugdė skirtingai, savitai.
Remdamiesi išdėstyta medžiaga, galime daryti visiškai pagrįstą prielaidą, kad pirmiausia atsirado tikslingas, organizuotas judesys, kurį pradėjo lydėti bei veikti ritmas, reiškiamas plojimu arba garsais, ir tik vėliau pradėjo rastis primityvūs mušamieji instrumentai, o vėliau – melodija ir daina, vėliausiai – muzikos instrumentai.

PIRMIEJI CHOREOGRAFIJOS ŽINGSNIAI

Visi tyrinėtojai meno raidos pradžią sieja su judesiu, t.y. veiksmu, kuris veda į šokį, o ne kitomis meno rūšimis. Reikėtų pridurti – su sąmoningu judesiu, nes žmogus galvoja apie veiksmo rezultatą, o tai ugdo sugebėjimą ne tik apibendrinti ir daryti išvadas, bet ir numatyti pačius veiksmus.
Iš istorijos žinoma, kad pirmykštis žmogus sau maistą pasitiekdavo dviem būdais: medžiokle ir kapstymu, rankiojimu. Medžioklės priemonės buvo primityvios, todėl jos sėkmę galėjo užtikrinti tik visiškas priartėjimas prie medžiojamo gyvūno. Šitaip padaryti buvo galima tik gerai pažystant gyvūno elgseną ir užsimaskavus pamėgdžioti jo judesius. Tokį pirmykščių žmonių medžiojimo būdą liudija įvairiu laiku užrašyti pavyzdžiai iš primityvių tautelių gyvenimo. Jis vadinamas medžiotojo maskavimusi.
Pavyzdys iš Afrikos bušmėnų medžioklės: “Bušmėnai persirengdavo tais gyvūnais, kuriuos jie ruošėsi medžioti. Medžiotojas ant galvos užsitraukdavo savotišką gobtuvą iš odos, nuimtos, pavyzdžiui, nuo gazelės galvos kartu su ausimis ir ragais. Po to jis, slėpdamasis aukštoje žolėje, pamažu ir atsargiai prišliauždavo iki gyvulio per šūvio atstumą, įtempdavo lanką, paleisdavo užnuodytą strėlę ir užmušdavo gyvulį”. Panašiai elgdavosi ir medžiodami baikščius ir atsargius žvėris – antilopes, zebrus ir kt.

Vėliau medžiotojo maskavimasis perėjo į aukštesnę pakopą – medžiotojo šokį. Jame taip pat beveik visada vaizduojamas medžiojamas gyvūnas, tik visi veiksmai ir judesiai nukreipti ne konkrečiam rezultatui, bet natūralistiškai atkuriama tikroviška gyvūno elgsena ir jo medžioklė. Greta gyvūno atsiranda ir medžiotojas, o veiksmas vyksta ne medžioklės metu, bet prieš medžioklę arba po jos. Vietoje medžioklės atsiranda savotiškas medžioklės vaidinimas, kur vienintelė išraiškos priemonė – judesiai ir mimika. Atsižvelgiant į išraiškos priemones, šį vaidinimą kitaip nepavadinsi, kaip tik šokiu, kuris pasidaro savotiška medžioklės repeticija, treniruotė, įtvirtinanti medžiotojo įgūdžius. Tai ne tik tikrovės atkūrimas, bet ir jos apibendrinimas, patirties perdavimas jauniems genties vyrams. Reikia dar pridurti, kad maskavimasis yra grynai individualus, neskiriamas žiūrovams, o medžiotojo šokiuose jau yra ir žiūrovai, kurie kartais patys dalyvauja, pakeisdami pavargusius šokėjus. Kartais šokyje atsiranda magijos elementų, nes šokis ne tik treniruoja medžiotojo judesius, bet kartu turi padėti užtikrinti medžioklės sėkmę.

Medžiotojų šokį pakeitė toteminis šokis. Jis atsirado paleolito epochoje, nykstant matriarchatui ir įsivyraujant patriarchatui, kuris sukūrė totemizmą. Toteminiame šokyje, lyginant jį su medžiotojo šokiu, atsiranda naujas bruožas – gyvūno gyvenimo vaizdai. Kai kurie mokslininkai toteminiame šokyje įžiūri užuomazgines teatro vaidinimų formas, čia jau pastoviai yra žiūrovai.
Moterys toteminius šokius šokdavo labai retai ir tik tada, kai liečiami moteriški arba moteriškam paveikslui artimi gyvūnai.
Dar vienas bruožas: toteminis gyvūnas paprastai nemedžiojamas ir nevalgomas, išskyrus atvejus, kai tai susiję su kulto apeigomis arba atsitiktinumu. Bet ir tada jo „atsiprašinėjama“, prašoma atleisti už užmušimą.
Formuodamas žmogaus santykį su aplinka, toteminis šokis padėjo ją geriau pažinti, tą pažinimą ir patirtį gausinti, kartu šokio bei apeigų forma perduoti priaugančiai kartai. Be to toteminis šokis buvo ir savotiškas genties ar asmens „pasas“. Pavyzdžiui, Afrikos bečuanų genties žmogus, norėdamas sužinoti kokiam klanui priklauso nepažystamasis, klausdavo: „Ką tu šoki?“
Šalia toteminių šokių atsiranda ir tiesiog buitį vaizduojančių šokių. O.Eberlė pateikia labai ryškų pavyzdį – Australijos valgalo genties kanojos šokį, palydimą daina. Šokis pagrįstas pantomima, jame vaizduojamas plaukimas per upę: šokėjas atsistumia nuo kranto, plaukia ir pastebi, kad kanoja kiaura; stengiasi rankomis išsemti vandenį, grįžta į krantą, užkamšo skylę ir tada vėl laukia per upę.

Meno pradžia reikia laikyti medžiotojo šokį, nes čia tikrovė ne tik atkuriama, bet ir apibendrinama, čia yra savotiškas medžioklės vaidinimas, jame atsiskleidžia žmogaus santykis su aplinka, emocinis jos vertinimas, o gebėjimas pamėgdžioti gyvūnų elgseną sukuria tikroviškumo iliuziją. O šokio ištakas reikėtų sieti su sąmoningais, bet buitinei žmogaus elgsenai nebūdingais judesiais.
Visas šis pradinis šokio raidos periodas nepasižymėjo nei žanriniu, nei tematiniu įvairumu. Čia mes susiduriame tik su šokiu, nors ryškėja ir ratelio pradmenys, nes pradeda rastis dainuojami žodžiai. Temas šokiams žmonės ima iš juos supančio gyvūnijos pasaulio – pamėgdžioja gyvūnų elgseną, atkuria jų medžioklės scenas, atskirų gyvūnų gyvenimo vaizdelius. Pasirodo ir pirmieji žmonių buitį atspindintys šokiai. Toteminio šokio išraiškos priemonės jau gana sudėtingos, nes gyvūnų elgsenos vaizdavimas reikalauja gero kūno valdymo ir išorinio išraiškingumo, kuris remdavosi įsitikinimu, jog gyvūną vaizduojantis žmogus yra tuo, ką jis vaizduoja. Visi, kas tik yra stebėję pirmykštės kultūros tautelių šokamus šokius, pabrėžia, jog šokėjai nuostabiai pamėgdžioja vaizduojamą objektą ir yra puikūs aktoriai.
Šokio forma dar neišvystyta, tačiau greta rato įvairiose pasaulio dalyse jau atsiranda dvigubi ratai, eilė, dvi eilės, virtinė, ratas su viduriu. Įvairavo jau ir susikabinimai. Ugnies Žemės indėnai rate susikabindavo paprastai bei virš alkūnių, o virtinėje – ant pečių ir ant juosmens.
Pačia pirmąja šokio forma laikomas ratas, šokėjai eidavo nesusikabinę, dažniausiai vienas paskui kitą, vėliau pradėjo ir susikabinti. Dauguma folkloro tyrinėtojų rato formą sieja su saulės simboliu, o K.Zachsas dar atkreipia dėmesį į pirmuosius žmonių būstus – jie visi apvalūs. Vėliau atsiradusių stačiakampių būstų formą jis sieja su eilėmis šokiuose, kurios yra vėlesnės už ratą. Dvi eilės – priešingų lyčių arba dviejų kovojančių grupių išraiška. Žmogaus atsiradimo rato viduryje priežastį K.Zachsas įžiūri magijos elementuose, nes objektą apsupti, reiškia jį pajungti sau, laikyti savo valdžioje; dvigubo rato atsiradimą jis sieja su siekimu išvengti lyčių susimaišymo ir vėlyvesniu moters įjungimu į šokį – jos pradėjo šokti sudariusios savo ratą aplink vyrus. Remdamasis savo tyrinėjimais, K.Zachsas teigia, kad rato sukimas į kairę susijęs su saulės kultu, o sukimas į dešinę – su mirusiųjų kultu.

CHOREOGRAFIJOS TURTĖJIMAS

Daugelis tautų ilgą laiką šokiuose vartojo protėvių gyvūnų arba protėvių žmonių kaukes. Ilgainiui keitėsi kaukių pavidalai, kai kur tai pavirto specialia apranga, arba kaukės pasidarė sudievintų protėvių ar estetinių kategorijų simboliai, pvz., indėnų klasikiniuose šokiuose, japonų teatre ir kt. „Žmogaus kūnas, gamtos reiškiniai sutapatinami, vienodai juos sudvasinant“,- nurodo D.Sauka. taip sukuriamos dvasios, kurios daro tvarką, nuo jų priklauso saulė, lietus, derlius, žvėrių gausumas, ligos ir t.t. Su tomis dvasiomis reikia skaitytis, o kai jos nepalankios – permaldauti.
Toks pasaulio sudvejinimas, tikėjimas, kad už regimojo pasaulio ir gamtos reiškinių yra kažkokios galingos būtybės, dvasios, vadinamas animizmu.
Protėvių kulto, animizmo laikotarpiu esminis vaidmuo tenka šokiams. Tai pagrindinė visų maginių veiksmų ir ceremonijų dalis ir išraiškos forma. E.Grosė mano, kad dėl stipraus poveikio atlikėjams ir žiūrovams šokis įgijo religinės ceremonijos reikšmę, dėl to buvo tikima, kad jis gali daryti poveikį ir dvasioms, demonams. J.Lipsas pastebi, kad vis didesnę reikšmę žmonėms įgauna mistinės jėgos, tvarkančios gamtos reiškinius, derlių, sveikatą ir pan., todėl ,,.visas primityvaus žmogaus egzistavimas priklauso nuo jo sugebėjimo šokiais ir vaidinimais įtikti, permaldauti paslaptingas jėgas, teikiančias jam, ir kartu pasiekti jų nuolankumo ir pagalbos.
Šokiai, ceremonijos, veiksmai žmonėms turėjo magišką reikšmę, iš jų buvo tikimasi gerovės, dvasių paramos.
Skaidantis žmonių užsiėmimui, vis labiau ryškėjo gyvulių augintojų ir žemdirbių šokių paskirties ir turinio skirtumai. Žemdirbių šokiai buvo ramesni, juose vyrauja lauko ir namų darbai, todėl nėra sudėtingesnių žingsnių, šuolių, nes žemdirbio darbas nereikalavo ypatingesnio vikrumo, specialaus treniruotumo. O gyvulių augintojai, nuolat kilnodamiesi iš vietos į vietą, naują vietą beveik visada turėdavo užimti jėga, todėl dažnai kariaudavo ir tai atsispindėjo šokiuose, reikalaujančiuose pasiruošimo, treniruotumo.
Tai buvo viena iš priežasčių, kad šokiui darantis sudėtingesniam bei atsirandant naujiems, iškilo reikalas jų mokytis. Kita priežastis – papročiai, šokiai, mitai, apeigos iš kartos į kartą būdavo perduodami pasakojimo, rodymo, mokymo keliu, nes kito būdo visą tai perteikti nebuvo.
Atsiranda (pagal mūsų terminus) ir režisieriai, baletmeisteriai, kurie kurdavo šokius, tie šokiai būdavo jų nuosavybė ir jų mokydavo savo gentainius. Tai savotiška „autorinė teisė“, ir, pavyzdžiui, Australijoje tokius šokius galėjo dovanoti arba juos už mokestį įsigyti.
Magija ir kultas galutinai įtvirtino šokio paskirties kitimą, šokio vaidmuo bendruomenėje tarsi susidvejino. Vieni šokiai taip ir liko nepraradę savo kulto turinio, juos šokdami žmonės persikūnydavo, vaizduodavo kitą „aš“, atsirado vaidmenys, kuriems labai dažnai tarnavo specialios kaukės, kaip žmogaus pasivertimo kitu „aš“ simbolis; šie šokiai skiriami kitiems, pasidaro savotiški vaidinimai, su jais siejamos teatro ištakos.
Šokio raidą veikė ne tik magija, kultas, bet ir užsiėmimo kitimas, vyro ir moters funkcijos bendruomenėje, ją sąlygojo daugelis kitų aplinkybių, ir pirmiausia – geografinė aplinka.
Kintant gamybos būdui ir visai gyvenimo sanklodai, įvairėjo šokio turinys, atsirado naujų temų. Žemdirbių tautos šokyje pradeda rodyti javų sėjimą, pjūtį, arimą, su kalendoriniais metų laikais susijusius darbus. Dalis šokių pamažu praranda savo pirmykštę magišką, kulto prasmę ir lieka tiesiog pasilinksminimo šokiais. Jeigu juose ir yra vaidmenų – medžiotojo, žvejo ir pan., tai žmogus rodo pats save, nepersikūnydamas, tokį jį priima kiti.
Šokio paskirties skaidą labiausiai sąlygojo visuomenės raida. Atsiradus vergvaldystei, kartu kuriamos ir ją ginančios institucijos su atitinkamomis valdymo formomis, kurios ryškiausiai įtvirtinamos religijoje; įvairiems dievams statomos šventyklos, dievų garbei kuriamos sudėtingos apeigos, kurių sudedamoji dalis buvo šokiai, daug kur šokami specialiai tam pasiruošusių merginų, t.y. atsirado profesionalios šokėjos. Maždaug šituo laikotarpiu turėjo atsirasti ir ratelio žanras, nes jau pakankamai buvo išrutuliota daina ir tam tikro lygio pasiekusi žemdirbystė, su kuria sietina šio žanro kilmė. Be tarnavimo kultui ir apeigoms, žmonių bendravimui, šokis įgyja ir linksminimo funkciją. Susidariusi aukštuomenė pati daug kur nustojo šokti, nes galėjo priversti pavaldinius linksminti šeimininką, arba pirkti talentingus šokėjus bei šokio žinovus.
Jeigu šokio raidos etapai visur buvo vienodi, tai pačios raidos negalima laikyti kaip tolygaus perėjimo iš vienos kokybės į kitą visose žemės platumose ir visose tautose. Esminį skirtumą mes matome žemdirbių ir gyvulių augintojų šokių savitumuose. Pastarųjų daugėjo ar nyko priklausomai nuo tautos ar etninės grupės gyvenimo būdo, religinių pažiūrų, kultūros lygio, juos sąlygojo ir kaimyninių kultūrų įtaka arba konservavo etninis uždarumas. Visa tai turėjo įtakos ir reikšmės šokio savitumui.

Naudota literatūra:

1. Kazio Poškaičio Liaudies choreografija

Leave a Comment