Šeimos Šventės

TURINYS
ĮŽANGA..............................3
1. TRADICIJOS SAMPRATA IR ŠVENČIŲ ATSIRADIMO PRIELAIDOS 4
2. ŠEIMOS ŠVENTĖS .......................5
3. KŪČIOS-IŠIMTINAI ŠEIMOS ŠVENTĖ.....................12
IŠVADOS..............................14
LITERATŪRA..............................15ĮŽANGA
Šeimos šventės, tradicijos, papročiai yra bendrosios tautos kultūros dalis. Jų puoselėjimas turi svarbią auklėjimo funkciją, daro didžiulį poveikį jaunos asmenybės ugdymui. Per tradicijas, papročius šeimoje perduodama patirtis: požiūris į pasaulį ir gyvenimą, tikėjimas, dorovė, elgesio būdas, kultūros vertybės, socialinių santykių formavimas ir kt.
Svarba ir aktualumas. Šventės yra laukiamos, nes dažniausiai tada patiriame daug džiaugsmo, pailsime. Turbūt esate pastebėję, kad žmonės šiais laikais gyvena ir dirba labai intensyviai, dažnai jaučiasi pavargę ir fiiziškai, ir dvasiškai, tad šventės tampa svarbiausia ir labai laukiama savaitės, mėnesio ar metų diena. Šventės mums yra labai reikalingos.Tikra atgaiva sielai yra asmeninės, šeimyninės šventės, kai artimiausi žmonės susikuria galimybę pabūti kartu. Juk šiais laikais vienas kitam skiriame tiek mažai laiko ir dėmesio.

Šio darbo tikslas- apžvelgti šeimos šventes, pabrėžiant jų šventimo tradicijas senovėje bei šiuolaikiniame pasaulyje.
Uždaviniai:
• Apibrėžti tradicijos sampratą bei švenčių atsiradimo prielaidas.
• Aptarti šeimos šventes bei jų ypatumus senovėje bei šiais laikais.
• Apibūdinti šv. Kūčias, kaip išimtinai šeimos šventę.

Rašant darbą buvo reemtasi: moksline literatūra bei internete pateiktais straipsniais.1. TRADICIJOS SAMPRATA IR ŠVENČIŲ ATSIRADIMO PRIELAIDOS.
Tradicija(lot. traditio- perdavimas)- tai istoriškai susidariusių ir žmonių bendrijose įsitvirtinusių kultūros formų perdavimas iš kartos į kartą, pačios perteikiamos kultūros formos, jų perdavimo būdai. Tradicijos susijusios su svarbiausiais žmogaus gyvenimo įv

vykiais: santuoka, kūdikio gimimu ir vardo suteikimu, laidotuvėmis ir mirusiųjų atminimo pagerbimu, įvairiomis kalendorinėmis šventėmis. Tradicijų visuma sudaro nacionalinį tautos veidą. Jos laiduoja kultūros perimamumą ir išliekamumą(Miškinis K., 2003, p.47):
Lietuvių tautos papročiai, tradicijos, tame tarpe ir įvairiausių švenčių šventimas, susiformavo dar gilioje senovėje ir buvo perduodamos iš kartos į kartą. Seniausios žmonių apeigos išplaukė iš nepažinimo juos supančios gamtos dėsnių, nesupratimo, kodėl periodiškai kiekvienais metais keičiasi metų laikai: žiemą keičia pavasaris, pavasarį- vasara, vasarą- ruduo, o su jais ir darbo sezonai: baigiantis vienam darbo sezonui ir prasidedant kitam, buvo švenčiamos šventės ir atliekamos apeigos, paprastai susietos su išgalvotomis antgamtinėmis būtybėmis(totemais, gyvulių ir augmenijos „šeimininkais“), nuo kurių tariamai priklausęs žmonių apsirūpinimas maistu(Dundulienė P. 1991, p.5). Senovinių švenčių tikslas ir pagrindinė idėja – padėti žmogui nelengvame joo darbe. Tad šventės savaip rikiuodavo valstiečių darbų ir užsiėmimų seką, o iš kartos į kartą greta ūkinės veiklos patirties buvo perteikiamas dvasinis senolių palikimas, dvasinis kelrodis – švenčių tradicijos.2. ŠEIMOS ŠVENTĖS
Galima išskirti kelias pagrindines šeimos šventes: vestuves, krikštynas, gimtadienius, vardadienius, laidotuves, kaip specifines mirusiųjų laidojimo apeigas. Prie šeimos švenčių galime priskirti ir šias kalendorines šventes: Motinos dieną, Kūčias, Kalėdas ir kt. Šioje savo darbo dalyje plačiau aptarsiu šias išvardintas šventes.

Vestuvės.
Vestuvės- šeimos gimimo šventė, vienas reikšmingiausių žmogaus gyvenimo įvykių. Pagal papročių ir tr

radicijų gausumą galime spręsti, kad į vedybas lietuviai visuomet žiūrėjo labai rimtai. Vedybų ryšys buvo nesuardomas- jį galėjo nutraukti tik mirtis. Tai reiškia, kad visų vedusiųjų gyvenimas nebuvo toks laimingas, kaip pasakose. Tą paliudija ir daugybė dainų apie ištekėjusios moters vargus, ypač, kai vyras yra girtuoklis arba tinginys. Tą paliudija ir visos jaunosios ašaros, paliekant tėvų namus. Tačiau kito pasirinkimo nebuvo: vedybos buvo neišardomos.
Apie vedybas sukosi visų mergaičių mintys ir svajonės. Turime labai daug tautosakos, spėliojimų, būrimų, apeigų visose kalendorinėse šventėse ir kitomis progomis, kai mergaitė stengdavosi sužinoti, su kuo teks praleisti gyvenimą, koks bus jos būsimas vyras: geras, gražus, piktas, girtuoklis, turtingas, vargšas ir pan. Vyrai tos problemos, galima sakyti, neturėjo, nes jie rinkosi sau mergelę. Net ir prastas vyras galėjo gauti gražią mergaitę, jeigu jis buvo turtingas, jeigu susirasdavo iškalbų piršlį, kuris įkalbėdavo tėvus leisti už jo savo dukterį.

Tai nereiškia, kad jaunimas nesukurdavo šeimų iš meilės. Susitikdami pasilinksminimuose, talkose, bendrose šventėse ir kitomis progomis, jauni žmonės patikdavo vieni kitiems, susipažindavo, vieni kitus pamildavo. Jeigu tėvai jų vedyboms nesipriešindavo, kaimas susilaukdavo vestuvių(Bindokienė D. 1989, p.319).

Senoviškos lietuviškos vestuvės tęsėsi mažiausiai savaitę. Jos buvo ne tik jaunosios ir jaunojo giminių šventė, bet viso kaimo, o kartais net visos apylinkės pramoga. Vestuvės turėjo sa
avitas, sudėtingas apeigas, simboliką, dainas, šokius, veikėjus ir valgius. Daug senųjų papročių buvo susiję su tuometiniu lietuvių gyvenimo būdu ir tikėjimais, todėl šiais laikais tuos papročius pakartoti nebūtų per daug logiška, nes vestuvės dažniausiai vyksta tik vieną dieną, piršlys nėra jauniesiems reikalingas- jie patys tarp savęs nutaria sukurti šeimą, o kvieslio vaidmenį atlieka spausdinti pakvietimai, išsiuntinėjami paštu.

Nežiūrint to, kad papročiai šiais laikais suprastinami, suglaudžiami, sujungiami, jie vis dėlto yra lietuviški ir skiriasi nuo kurios kitos tautos papročių.

Reikia paminėti dar ir tai, kad senovės tradicines vestuves šiais laikais vis dažniau pakeičia partnerystė- tai gyvenimas kartu nesudarius santuokos.

Krikštynos.
Žmogaus atėjimas į pasaulį nuo senų senovės buvo nepaprastas įvykis. Kūdikio gimimas buvo džiaugsminga ne tik šeimos, bet ir visos bendruomenės šventė. Per daugelį šimtmečių atsirado įvairių apeigų, kurios turėjo apsaugoti naujagimį nuo viso, kas bloga, ir garantuoti laimingą, gerą gyvenimą. Krikštynas rengė praėjus septynioms dienoms nuo vaiko gimimo, vėliau- ir po trumpesnio ar ilgesnio laiko(Miškinis K., 2003, p.51). Apie įvykį greitai sužinodavo visas kaimas, o moterys ruošdavosi būtinai nueiti į radynas.
Radynos- kūdikio ir jo motinos lankymas. Lankydavo tik ištekėjusios moterys, giminaitės ir kaimynės. Netekėjusių merginų ir vyrų į radynas nekviesdavo. Liaudis buvo įsitikinusi, kad lankyti gimdyvę yra būtina. Nei viena moteris neidavo tuščiomis rankomis: neatnešus dovanų gi

imdyvei ir kūdikiui, galima suardyti visą jo ateities laimę(Bindokienė D., 1989, p.321).
Po radynų kuo greičiau turėjo būti krikštynos, nes tikėta, kad nekrikštytm vaikui gresia visokie pavojai, ypač iš tariamųjų antgamtinių būtybių(laumių, raganų, blogų akių ir kt.). Prie naujagimio iki krikšto senu papročiu turėjo degti ugnis arba namų židinys. Silpnus kūdikius stengdavosi pakrikštyti bažnyčioje, o mirštantį galėjo pakrikštyti pati pribūvėja arba kitas asmuo. Mirusio nekrikš.tyto kūdikio kunigai neleisdavo laidoti kapinėse. Juos laidodavo savižudžių kapinėse, esančiose už kapinių tvoros. Tėvai už mirusį nekrikštytą vaiką esą kentėsią aname pasaulyje, pragare ar skaistykloje.
Buvo tikima, kad nekrikštyto vaiko vėlė eina į kažkokias tamsybes arba klaidžioja po pasaulį ar gyvena po žeme, virtusi mažu žmogeliuku kaukučiu naktimis lankosi tėvų namuose, verkšlena, prašo tėvus aprengti, pavalgydinti, gelbėti. Tokie vaikučiai esą kenčia tol, kol numiršta jų tėvai ir atperka nuodėmę. Buvo draudžiama nekrikštytą vaiką vadinti kokiu nors vardu, nes tai esą nuodėmė(Dundulienė P., 1999, p.81).
Kūdikio krikštynos šeimoje yra didelė šventė. Senaisiais laikais jos buvo keliamos bent dvi dienas. Krikštynos susideda iš dviejų pagrindinių dalių: 1) apeigų bažnyčioje, kur kūdikis pakrikštijamas, duodant jam vardą ir įvedant į krikščioniškąją bendruomenę; 2) pakrikštyto kūdikio parvežimas namo ir po to krikštynų vaišės.
Krikšto tėvais stengiamasi pasirinkti gerus žmones: koks krikšto tėvas, toks dažniausiai būna ir krikštavaikis. Mergaitė užauga panaši į savo krikšto motiną. Jokiu būdu negalima kviesti į kūmus per daug išgeriančių, nes ir vaikas užaugęs bus girtuoklis.
Pakviestas į kūmus, žmogus negali atsisakyti, nes kūdikis „neturės dalios“, bus nelaimingas visą gyvenimą. Apskritai, būti pakviestiems krikšto tėvais yra didelė garbė.
Taigi, krikštynos yra didelė šeimos šventė, susidedanti iš įvairių apeigų, būrimų bei spėliojimų. Daugelis tų tikėjimų šiais laikais nebeturi prasmės, tačiau vis dar yra dalykų, kuriuos galime pritaikyti dabartinėse krikštynose. Štai keletas senovės išminties patarimų:
• Jeigu, vaiką vežant krikštyti, pralenksi vežamą laidoti numirėlį, tai tas kūdikis užaugęs matys vėlias.
• Prie bažnyčios durų reikia kūdikį prašnekinti tuo vardu, kuriuo jis bus krikštijamas, tai jis greitai pradės kalbėti. Kūdikiui į vystyklus krikšto tėvas įdeda pinigą, kad jis užaugęs būtų turtingas. Gerai, kai krikštijamas kūdikis verkia. Jeigu tyli, tai yra pavojus, kad mažas mirs.
• Kūmai, važiuodami į bažnyčią su kūdikiu, grįždami namo ir krikštynų vaišių metu turi sėdėti susiglaudę, kad vaiko dantys būtų tankūs, gražūs ir lygūs. Jeigu vaišių metu kūmai išgeria, tai turi būtinai gerti dvi taureles, kitaip vaikas bus šlubas. Vaišių metu taip pat reikia dainuoti, tai vaiko balsas bus gražus.
• Grįžus iš bažnyčios, vyriausia amžiumi giminaitė turi spėti kūdikio vardą. Jeigu ji iš anksto vardą ir būtų žinojusi, turi „atspėti“ tik iš trečio karto, kad vaikas užaugęs nebūtų plepys.
• Kūmams važiuojant su kūdikiu iš bažnyčios, kaimo vaikai ant kelio padarydavo užtvarą. Pravažiavimą kūmai turėjo išsipirkti saldainiais. Dabar tokią užtvarą arba „vartus“ būtų galima padaryti prie vartelių ar prie namų durų. Užtvarą gali statyti giminių vaikai, kurie pakviesti i krikštynų vaišes(gali statyti ir suaugusieji). Užtvertas kelias ne tik įneša įvairumo į krikštynų šventę, bet taip pat simbolizuoja būsimąjį kūdikio gyvenimą: jam pasitaikys daug sunkumų ir kliūčių, bet visos bus sėkmingai įveiktos.
• Kūmai per krikštynas turi būti linksmi, tai ir vaikas užaugs linksmas. Jiems negalima susipykti, nes vaikas bus neklaužada; negalima ko nors pamiršti, nes vaikas turės prastą atmintį; reikia saugotis, kad neparpultų, nes vaikas bus nerangus, netikęs(Bindokienė D., 1989, p.325).
Kaip matome iš šių punktų, pati svarbiausia vieta krikštynose tekdavo krikšto tėvams, o jų asmenybės bruožai bei elgesys nulemdavo kūdikio tolimesnio gyvenimo laimę ir sekmę.

Gimimo ir vardo diena
Turbūt šiandien nerasime šeimos, tiek mieste, tiek ir kaime, kur, ypač tuo atveju, kai yra jaunimo, nebūtų švenčiamos jų gimimo dienos sukaktys ar minima vardo diena. Gimtadienio tradicija pastaruoju metu vis labiau įsigali jaunesnio amžiaus žmonių tarpe, o vardinių tradiciją labiau palaiko pagyvenusieji.
Erazmas Stela, XVIa. Pradžioje rašęs apie Prūsijos lietuvių papročius, tarp kitų mini dies natalitatis, t.y. gimimo dienos šventę. Taigi, ši.ą dieną šventė jau nuo seno. Iš aprašymų matyti, kad gimimo dieną mūsų protėviai šventė linksmai, kaip ir kitas šventes(Vyšniauskaitė A., 1967, p.65).
Švęsti vardo dieną- senas krikščioniškas lietuvių šeimos paprotys. Manoma, kad vardinių šventimas labiau prigijo po krikščionybės įvedimo. Šventųjų vardais buvo pavadinamos bažnyčios, o tose bažnyčiose iškilmingai švenčiami atlaidai atinkamą, šventojo garbei skirtą, dieną(pvz.:šv.Antano- birželio 13d.; šv.Kazimiero- kovo 4d.; šv.Jono- birželio 24d.; šv. Onos- liepos 26d. ir t.t.). Žmonės, krikštyti tų šventųjų vardais, taip pat tą dieną paminėdavo savo vardadienius(Bindokienė D., 1989, p.337).
Būtų netikslu spręsti: ar svarbesnė šventė yra vardinės, ar gimimo diena. Galima teigti, kad žmogaus gimimas svarbesnis už jo pavadinimą vienokiu ar kitokiu vardu, bet gimtadienio šventimas ne visiems priimtinas. Ne tik moterys, bet ir vyrai kartais nelabai nori pripažinti slenkančių metų skaičiaus, dėl to vardo diena atrodo priimtinesnė šventė. Reiktų paminėti, kad šiais laikais yra įprasta švęsti ir gimimo ir vardo dieną.
Gimtadieniui gali būti panaudoti visi vardinių papročio elementai, būtent, gimimo sukaktį mininčio žmogaus sveikinimas, apdovanojimas, vaišinimasis. Pagal tradiciją sveikinama vardo ar gimimo dienos išvakarėse arba tą pačią dieną. Lietuvių liaudis turėjo paprotį varduvininką pakilnoti žolynais apipintoje kėdėje, apjuosdavo jį juosta, linkėdavo laimės ir sveikatos, giedodavo „Ilgiausių metų“.
Vardinės ir gimimo diena visų pirma yra šeimos šventė. Kiekvienoje šeimoje galėtų ir turėtų būti atžymima kiekvieno jos nario vardinės ra gimtadienis. Netgi be svečių, be didesnio ruošimosi ir papildomų išlaidų. Argi nebūtų gražu, jei kiekvienas šeimos narys turėtų tiktai savo šventę? Tą šventę sudarytų visų kitų tos šeimos narių bendros pastangos šia proga kuo nors jį pradžiuginti, nustebinti, parodyti jam savo meilę, pagarbą, prisirišimą. Šia proga būtina tvarkingiau, negu kasdien, šventiškai padengti stalą pusryčiams, pietums ar vakarienei, priklausomai nuo to, kuriuo laiku gali prie stalo susirinkti visa šeima. Būtinai tą dieną turi pasistengti sutartu laiku visi būti namie.
Dovanos. Kiek dėl jų kartais laužoma galva, kiek svarstoma, lyginama, ypač stengiamasi atsirevanšuoti. Dažniausiai paisoma tik vieno kriterijaus- kainos. Atrodytų, kuo dovana brangesnė, tuo ji vertingesnė. Dažnai net nepagalvojama, kokia tai primityvi galvosena. Reikėtų mums visiems ir visam laikui įsisamoninti labai paprastą tiesą: dovanos vertę sudaro žmogaus, kuris ją duoda, nusiteikimas, jo jausmų tyrumas, jo gera linkinti širdis. Dažnai smulkus suvenyras būna daug mielesnis už brangią dovaną, kuri apdovanotąjį tarsi suvaržo ir įpareigoja kažkuo dovanotojui atsilyginti. Šeimoje panašia proga, be gėlių, kurios turėtų būti visais atvejais pati pirmoji dovana, galima nupirkti ir praktiškus asmeninio naudojimo daiktus. Žinoma, tokius daiktus gali nupirkti tik tėvai vaikams, suaugę vaikai savo tėvams, suaugę broliai- seserys tarpusavyje. Paaugliai vaikai savo tėvams turėtų stengtis jų dienos proga padovanoti kokį nors savo rankų darbelį, pradžiuginti juos specialiai išmoktu eilėraščiu, dainele ar savo sukomponuotu muzikos kūrinėliu(Vyšniauskaitė A., 1967, p.67).
Ant gimtadienio vaišių stalo degamos žvakutės- iki dvidešimties metų amžiaus tiek, kiek sukanka metų, vyresniam žmogui- po vieną kiekvienam amžiaus dešimtmečiui. Gimtadienio ypač laukia vaikai, nes žvakutės degamos ant sukaktuvinio torto. Kai kuriose šeimose motinos gimimo diena yra virtusi šeimos švente: iš gimtojo lizdo išskridę, savo šeimas sukūrę sūnūs ir dukterys kasmet per motinos gimtadienį susirenka pas ją(Miškinis K., 2003, p.54).
Gimimo dienos šventėje, kaip ir per vardines, dainuojama paprastai tik tada, kai vyksta didesnio masto vaišės, ir tik tuo atveju, jei pobuvyje yra mokančių ir norinčių dainuoti žmonių. Kaip parodė apklausos statistika, triukšmingiau(su dainomis, tostais, gausiomis vaišėmis) švenčiama apie 25% visų vardinių. bei gimtadienių. Per vardines sveikinimo žodį varduvininkui sveikintojai kartais taria vos įėję į namus, pasisveikinę, teikdami gėlių arba dovaną, o kai kada jau susėdę prie stalo varduvininkui skelbia tostą, po kurio kaip siurprizą įteikia ir dovaną(Vyšniauskaitė A., 1995, p.481).
Mes, žmonės, esame socialūs, t. y. linkę bendrauti su kitais. Būtent per gimtadienį ypač norisi būti pastebėtam, pagirtam, paminėtam bei praleisti laiką su savo šeimos nariais bei artimiausiais draugais. Vieniems gimtadienis yra labai svarbi šventė, kiti teigia, jog tai – eilinė diena. Man regis, kad gimimo diena kiekvienam žmogui yra svarbi šventė, juk prabėga metai, per juos nutinka daug įvykių, neretai labai svarbių. Artėjant gimtadieniui norom nenorom apninka mintys apie nuveiktus darbus, prarastas ar neišnaudotas galimybes, ateities planus, gyvenimo prasmę, vertybes ir pan. Be to, gimtadienis yra diena, kada savo draugams gali padėkoti už tai, kad juos turi. Nekyla abejonių, kad tokią dieną yra svarbu pažymėti ir bent simboliškai pasveikinti sukaktuvininką, deja, dabartiniai šventimo būdai, ypač jaunimo tarpe, dažnai yra susiję su per dideliu alkoholio vartojimu, o kartais net su narkotikais ar smurtu.

Laidotuvės.
Laidotuvės- mirusiųjų laidojimo apeigos, išreiškiančios žmonių požiūrį į mirusįjį ir mirtį. Atsirado paleolite. Šios apeigos susijusios su tikėjimu į pomirtinį gyvenimą. Pirmykščių žmonių laidotuvėse atsispindėjo tikėjimas, kad mirusiojo vėlė gyvena ir gali padėti ar pakenkti gyviesiems(Miškinis K., 2003, p.52).
Kai mirtis atsilankydavo į Lietuvos kaimą, parapijos bažnyčios varpų gaudesys tą žinią pranešdavo artimesniems ir tolimesniems kaimynams. Žmonės sakydavo, kad varpas palydi mirusiojo vėlę į dangų, o be to skambėjimo jai reikėtų ilgai klaidžioti, kol pagaliau atrastų kelią į amžinąją poilsio vietą. Tačiau šis tikėjimas yra atsiradęs jau naujesniais laikais. Anksčiau liaudis tikėjo, kad velionio vėlė pasilieka prie lavono iki jis išlydimas iš namų ir įleidžiamas į duobę kapinėse. Vėlė mato, kokias šermenis iškėlė gyvieji, girdi jų maldas, raudas, giesmes. Kartais ji užkandžiauja kartu su laidotuvių dalyviais(buvo valgoma toje pačioje patalpoje, kur pašarvotas numirėlis), ragaudama patinkančius valgius iš jų lėkštės arba siurbčiodama gėrimą iš jų stiklinės. Žinoma, gyvieji jos nemato. Skambinimu, giedojimu ir garsiu raudojimu prie mirusiojo buvo stengiamasi nuvaikyti piktas dvasias, kurios slankioja aplinkui ir stengiasi pagriebti jo vėlę(Bindokienė D.,1989, p.341).
Žmogui mirus, jis buvo nuprausiamas, aprengiamas, apaunamas ir pašarvojamas. Buvo žiūrima, kad jo drabužiai būtų švarūs, tvarkingi(nebūtinai nauji), kojinės prisegtos, neapsmukusios. Mat žmogus po mirties dėvi tais pačiais drabužiais, su kuriais dedamas į karstą. Jais apsivilkusi, vėlė grįžta aplankyti savųjų Vėlinėse, Kūčiose. Su tais drabužiais ji bus ir Paskutinio teismo dieną. Kokia gėda tuomet bus artimiesiems, jeigu mylimas asmuo ateis apsmukęs, apšepęs arba basas.
Numirėlį paprastai šarvodavo namie, didžiausioje trobos patalpoje, kad tilptų susirinkę kaimynai ir dar liktų vietos vaišių stalams. Tris dienas(anksčiau dar ilgiau) prie velionio vyksta budėjimas. Šermenyse žmonės gieda, meldžiasi, kalba arba gieda rožančių ir Visų Šventųjų litaniją. Ypač buvo mada giedoti liūdnas(kartais ir bauginančias) giesmes apie mirtį, nusidėjusių likimą ir bausmes už nuodėmes. Atsisveikinimų su mirusiuoju niekas neruošdavo. Jau pats faktas, kad kaimynai, artimieji, giminės ir gentys susirinko į šermenis, yra mirusiojo pagerbimas ir atsisveikinimas su juo. Galime sakyti, kad panašiausios į dabartinius atsisveikinimus prie mirusiojo karsto buvo senosios raudos. Jose taip pat išskaičiuojami gerieji, kilnieji mirusiojo darbai, svarbesnieji gyvenimo įvykiai, apgailestaujama, kad jis paliko šeimą, draugus, gimines ir t.t.
Senovės lietuviai į savižudžius žiūrėdavo nepalankiai: jiems nebuvo keliamos šermenys, jie laidoti paslapčiomis atskirame kapinių kampe ar už tvoros. .Visuotinai tikėta, kad pakaruoklio vėlė vaidenasi, todėl laidojant „reikia jam nukirsti galvą ir įdėti tarp kojų“, „pilvą perkalti pagaliu“, „į kapą įsmeigti penkių sprindžių ir septynių krumplių šermukšninę lazdelę smaigaliu žemyn“ ir pan.
Dabar mirusį žmogų dažniausiai laidoja su krikščioniškomis apeigomis. Velionį šarvoja specialioje ar šiaip didesnėje patalpoje. Vieną dvi dienas jį lanko pažįstami, giminės, atneša vainikų, gėlių. Puokštes ir vainikus perriša juodais arba baltais- tradiciniais gedulingų spalvų- kaspinais. Mirusiųjų ir gyvųjų drabužiai taip pat gedulingų spalvų. Giesmininkai gieda šventas giesmes. Paskui velionį veža į bažnyčią, kunigas laiko gedulingas mišias ir lydi į kapus. Pažįstami, giminės ir kunigas sako atsisveikinimo kalbas. Iš kapinių artimiausieji vyksta gedulingų pietų ir dar kartą pamini mirusįjį.
Lietuviai visada gerbė mirusiųjų atminnimą, kapines laikė šventa ramybės vieta ir iš kartos į kartą perduodavo mirusiųjų pagerbimo bei atminimo papročius.(Miškinis K.,2003, p.54)

Motinos diena.
Prie šeimos švenčių priskiriame ir Motinos dieną, nors ji yra kartu ir tarptautinė šventė, sukurta šeimos motinos pagerbimui. Motinos vaidmuo visuomenei toks svarbus, kad jos dienos šventimas išeina iš uždarų šeimos ribų.
Motinos diena – viena gražiausių pavasario švenčių, turinčių gilias tradicijas ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tai diena, kai gražiausi gėlių žiedai dovanojami pačiam artimiausiam žmogui – mamytei.
Tai yra gana „jauna, nauja“ šventė, pradėta švęsti 1908m. Filadelfijoje, JAV. Atsikūrus nepriklausomai Lietuvai, Motinos diena buvo taip pat švenčiama platesniu mastu: pirmiausia didesniuose miestuose ir miesteliuose, įvairių organizacijų rėmuose, o paskui ir visame krašte.
Motinos dienos šventė lietuviams buvo labai artima. Nuo seniausių senovės laikų motina Lietuvoje gerbiama, vertinama ir mylima. Nepriklausomos Lietuvos konstitucijoje(1922m) taip rašoma apie motiną: „Motinystė yra ypatingoje valstybės globoje“(XIII sk., 98str.).
Tai diena, kai motinai parodoma ypatinga pagarba, padėka ir meilė. Ji apdovanojama gėlėmis ar kitokiomis dovanėlėmis. Vaikai stengiasi mamytę pasveikinti, atlikti už ją įvairius smulkius darbelius, kad tas sekmadienis taptų motinai poilsio ir džiaugsmo diena. Lietuvoje buvo įprasta, kad vaikai, sveikindami mamytę, padeklamuoja eilėraštį, padainuoja dainelę. Motinos vieta prie šeimos stalo yra papuošiama gėlėmis. Jeigu kaiminystėje gyvena motinų, ypač senesnio amžiaus, kurių vaikai toli, arba kurių jau niekas neprisimena, stengiamasi jas pasveikinti, aplankyti, padaryti joms džiaugsmą(Bindokienė D., 1989, p.335).
Pasaulyje paplitę siūlymai motinoms pagerbti naudingi ir mums. Svarbesni yra šie:
• Pavaduoti motiną darbe, kad ji galėtų pailsėti.
• Gėlėmis papuošti motinos kėdę arba stalą.
• Jeigu gyveni kitur, nusiųsti šiltą laišką su gerais linkėjimais.
• Aplankyti ir papuošti mirusios motinos kapą.
• Pačiam paminėti Motinos dieną ir kitus raginti tai daryti.
• Stengtis visada gerbti ir remti motiną, kaip ir per Motinos dieną. Siekti, kad ir kiti taip darytų,- tai atneš palaimą visai tautai(Miškinis K., 2003, p.58).

3.KŪČIOS- IŠIMTINAI ŠEIMOS ŠVENTĖ.

Kūčių pavadinimas kilęs nuo pagrindinio šios šventės patiekalo – kūčios – pavadinimo. Iš ryto pagal tradiciją visi šeimos nariai atlieka svarbiausius darbus, po to gerai nusiprausia, išsivanoja pirtyje (taip simboliškai apvalydami save ne tik nuo nešvarumų, bet ir nuo blogio bei ligų) ir, per dieną dažniausiai nieko nevalgę, o jei valgę, tai tik sausai, vakarop sėda prie Kūčių stalo. Daugelis net ir šiandien mūsų krašte tiki, kad iki Kūčių reikia atlikti visus svarbiausius darbus, atiduoti visas skolas, susitaikyti su žmonėmis, kuriems ką nors negero esi padaręs, ar kurie tave yra įskaudinę. Priešingu atveju visą laiką būsi paskendęs skolose ir nuolat nesutarsi su aplinkiniais.
Kūčios – išimtinai šeimos šventė, bet nuo seno Lietuvoje buvo įprasta tokį vakarą į svečius pasikviesti ir netol.iese gyvenantį vienišą kaimyną.
Kūčios – paskutinis Advento vakaras ir nuo seno įprasta jį praleisti santūriai. Susirinkus visiems, sugiedama tradicinė giesmė, vyriausias pagal amžių žmogus arba sodybos šeimininkas pasveikina susėdusius prie stalo su Kūčiomis, padėkoja Visagaliui už tai, kas per metus buvo gero, ką dangus ir žemė atsiuntė, palinki sėkmės ateinančiais, perlaužia duoną ir ja pavaišina kitus (dabar dažniausiai dalijamas bažnyčioje pašventintas kalėdaitis – paplotėlis). Po to palinkėjimais dažniausiai apsikeičia ir kiti šeimos nariai. Prisimenami ir paskutiniaisiais metais mirę artimi žmonės, tie šeimos nariai, kurių tą vakarą dėl įvairių priežasčių nėra namuose(Žemaičių Žemės žurnalas, 2003).
Kūčių vakarą daug kur yra tradicija padėti lėkštes (ar bent vieną iš jų) tiems šeimos nariams, kurie jau yra mirę – tikima, kad tokį vakarą jų vėlės sugrįžta į namus ir vaišinasi kartu. Dėl tos pačios priežasties vis dar gyvuoja tradicija Kūčių vakarą nenukraustyti vaišių stalo – jei nukraustysi, giminių aplankyti, namų apžiūrėti sugrįžusios vėlės neras vaišių, supyks.
Nuo seno gyvuoja tradicija Kūčių vakarą bent po kąsnelį Kūčių stalo vaišių nunešti į tvartą gyvuliams – tai namų šeimininko pareiga.
Bendras šeimos narių valgymas, dalijimasis maistu su gyvuliais rodė rūpinimąsi, kad šeimoje visus metus vyrautų taika, būtų darnūs žmonių ir gamtos santykiai.
Kalėdų rytmetį visi keliasi anksti ir nukrausto stalą. Pirmąją Kalėdų dieną būna namie. Pasakoja, ką sapnavę, nes tikėta, jog Kalėdų nakties sapnas išsipildys. Per Kalėdas irgi gausu įvairių tikėjimų, orų spėjimų. Lietuviai tikėjo magiška sveikinimų ir linkėjimų galia. Todėl nekantriai laukė kalėdotojų. Pastarųjų tikslas- aplankyti visus kiemus, pasveikinti šeimininkus, palinkėti visokių gėrybių. Kalėdodavo vaikinai ir merginos. Už linkėjimus kalėdotojai gaudavo vaišių ir dovanų. Šykštėti dovanų buvo didelė negarbė(Miškinis K., 2003, p.56).IŠVADOS
• Būtina įsisąmoninti nors ir nykstančių švenčių papročių ar apeigų tikslus, idėjas. Nors į senąsias tradicijas žvelgiame tegul ir ne visai taip rimtai kaip protėviai, vis dėlto reikia įvertinti jų reikšmę seniau ir dabar. Juk liaudies tradicijos paliko mūsų tautos savitumą.LITERATŪRA
1. Bindokienė D. Lietuvių papročiai ir tradicijos. Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, Chicago, Illinois, 1989. p.315-348.
2. Dundulienė P. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos. Vilnius, Mintis, 1991. p. 5-10.
3. Dundulienė P. Senieji lietuvių šeimos papročiai. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vilnius, 1999. p. 80-87.
4. Miškinis K. Šeima žmogaus gyvenime. Kaunas, 2003. p. 47-60.
5. Vyšniauskaitė A. Lietuvių šeimos tradicijos. Vilnius, Mintis, 1967. p.57-67.
6. Vyšniauskaitė A. Lietuvių šeima ir papročiai. Vilnius, Mintis, 1995. p.467-483.
7. Žemaičių Žemės žurnalas, 2003m. Nr.1. [interaktyvus]. Žemaičių draugijos informacinis kultūros centras. Prieiga per internetą:

Leave a Comment