Valstybės finansų valdymas ir biudžeto reforma

Įvadas

Nuo to, kaip tvarkomi ir valdomi valstybės finansai, didele dalimi priklauso ir fiskaliniai rezultatai. Pagrindinės valstybės finansų problemos – įplaukų gavimas, išlaidų valdymas ir valstybės skola – labai panašios visame pasaulyje. Tačiau įvairiose šalyse šios funkcijos atliekamos ir valdomos skirtingai.

Nėra “teisingo” ar “neteisingo” valstybės finansų valdymo. Valstybės finansų valdymo principai vystosi kartu su valstybės institucine sąranga. Institucinė sąranga, savo ruožtu, atspindi istorinius, kultūrinius ir technologinius veiksnius.

Valstybės finansų sistema ir valdymas laikui bėgant keičiasi. Kai kurių šalių vadovai suformulavo labai aiškią valstybės finansų reformos strategiją ir sąžiningai jos laikėsi. Suverenumo, fiskalinės įtampos, regioninio bendradarbiavimo, globalizacijos ir naujosios informacinės technologijos pokyčiai radikaliai pakeitė aplinką, kurioje tvarkomi valstybės finansai. Valstybės finansų valdymas nuolat reformuojamas, kad neatsiliktų nuo greitai kintančios išorinės aplinkos.

Demokratija sustiprino gyventojų reikalavimą, kad vyriausybė būtų atskaitinga ir gerai tvarkytųsi. Vykdomos reformos numato didesnį piliečių dalyvavimą valstybės finansų valdyme. Skatinamas didesnis fiskalinis skaidrumas ir didesnė fiskalinė atskaitomybė. Neseniai TVF parengė tarptautinį fiskalinio skaidrumo geros praktikos kodeksą.

Ši paskaita susideda iš dviejų dalių. Pirmoje dalyje apžvelgiami įvairūs valstybės finansų valdymo būdai. Antroje dalyje apžvelgiamas ryšys tarp valstybės finansų tvarkymo, gero valstybės valdymo ir fiskalinio skaidrumo.

Valstybės finansų valdymas: Lyginamasis požiūris

Valstybės finansų valdymas gali pasireikšti įvairiomis formomis. Visame pasaulyje finansų valdymui didelę įtaką daro Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje susiformavusios atitinkamos tradicijos, o konkreti forma priklauso nuo regioninių ypatumų (Premchand, 1990 m.).

Jungtinės Karalystės sistema remiasi gerai sudaryta teisine chartija. Valstybės finansai apskaitomi, konsoliduojant visas pajamas ir išlaidas grynųjų pinigų pagrindu. Išlaidų planas ir visi jo pokyčiai tvirtinami įstatymu, išskyrus nedidelę dalį reguliarių išlaidų, kurios taip pat numatomos įstatymu. Pajamų prognozes Vyriausybė ruošia konfidencialiai ir jos paskelbiamos, tvirtinant biudžetą.

Prancūzijos sistema remiasi Napoleono teise, kurioje pajamų politikos priemonės, asignavimai ir išlaidos yra nurodomos atskiruose įstatymuose. Prancūzų sistemai būdinga didelė finansinės kontrolės, kurią vykdo finansų ministerija, centralizacija. Finansų kontrolieriai yra priskiriami prie visų ministerijų, vykdančių išlaidas, valstybės apskaitininkai renka pajamas, įskaitant įvairių valstybinių fondų pajamas. Valstybės išlaidas peržiūri, apskaito ir tikrina valstybės finansų inspektoriai. Prancūzų sistemai būdinga tai, kad ten vis didėja nebiudžetinių fondų skaičius.

Valstybės finansų valdymas kitose Europos valstybėse laikosi arba JK, arba Prancūzijos tradicijų. Bet yra Europos valstybių, kurios į valstybės finansų valdymą yra įtraukusios daugiau verslo pasaulyje taikomų metodų, įskaitant dvejybinio įrašo apskaitą, biudžeto atidėjimus nuvertėjimui, apskaitą kaupiamuoju pagrindu ir kartais ekologines, arba žaliąsias, sąskaitas. Kitose Europos valstybėse į biudžeto sudarymo procesą įtraukiamos išlaidos, numatomos keleriems metams.

Jungtinėse Valstijose valstybės finansų valdymo funkciją atlieka vykdomoji ir įstatymų leidžiamoji valdžia. Jungtinėse Valstijose yra bendrasis biudžetas ir keletas patikėtinių fondų. JAV Iždas (taip JAV vadinama Finansų ministerija) valdo valstybės skolą ir valstybės išteklių srautą. Įstatymų leidžiamoji valdžia parengia savo biudžetą. Vykdomoji valdžia pateikia savo nepriklausomą požiūrį į parengtą biudžetą. JAV biudžetas rengiamas pagal programines biudžeto sudarymo gaires, taikant našius ir rentabilius metodus naujiems įplaukų šaltiniams nustatyti, našias ir rentabilūs išlaidų ir normines priemones.

Lotynų Amerikoje valstybės finansams būdinga tai, kad yra daug išankstinio lėšų skirstymo, o valstybinių fondų lėšų panaudojimas yra decentralizuotas. Šiame pasaulio regione vyriausybės funkcijos dažnai priskiriamos autonominėms žinyboms. Apibrėžiant valstybės finansus, šiek tiek taikoma apskaita kaupiamuoju pagrindu, ir paprastai valstybės finansų apskaitos ir audito mechanizmas yra apjungtas vienoje ir toje pačioje žinyboje.

Rytų azijoje valstybės finansų modeliui būdinga tai, kad įprastai vyriausybės veiklai finansuoti naudojama bendra fiskalinė sąskaita. Be to, yra daug specialių sąskaitų, kurios naudojamos kvazikomercinei valstybinio sektoriaus veiklai. Taip pat yra daug nebiudžetinių sąskaitų, kurios naudojamos skolintis užsienyje ir valstybės investicijoms finansuoti. Valstybės finansus tvarko vykdomoji valdžia ir šiame procese visuomenės dalyvavimas yra gana ribotas.

Centralizuoto planavimo valstybėse biudžetas siejamas su ekonomikos planu. Pagrindinis biudžeto atskaitomybės lygmuo – įmonė. Savivaldybių, vietos ir regioninės valdžios biudžetai rengiami kaip centrinės vyriausybės biudžeto dalis. Pagrindinis valstybės finansų valdymo tikslas – ne stiprinti piliečių dalyvavimą valstybės finansų valdyme, o vykdyti planus.

Daugumoje šalių valstybės finansai tvarkomi metiniu pagrindu, nors yra keletas ES valstybių, kurios neseniai įsivedė daugiamečių biudžetų sistemą. Šalys, kurios rengia daugiamečius vyriausybės veiklos biudžetus yra Urugvajus, kuris turi penkerių metų tęstinį biudžetą, ir Švedija, sudaranti trejų metų biudžetus ir serijas pratęsiamųjų grantų (dotacijų). Kai kuriose Centrinės ir Pietų Amerikos šalyse taip pat leidžiama tam tikriems fondams daryti išlaidas iki šešių kitų kalendorinių metų mėnesių.

Paprastai valstybės pajamas, skolą ir biudžetus tvarko Finansų ministerijos. Kai kuriais atvejais biudžeto valdymo įstaiga yra Prezidentūroje (Jungtinėse Amerikos Valstijose), Planavimo ministerijoje (Korėjoje) arba atskira ministerija (Prancūzijoje).

Įstatymų leidžiamojo organo vaidmuo valstybės finansų valdyme būna įvairus. Daugelis parlamentų yra patvirtinę subalansuotų biudžetų taisyklę arba nustato valstybės skolos apribojimus ir taip varžo vykdomosios valdžios iniciatyvą. Jungtinėse Valstijose įstatymų leidžiamasis organas sudaro savo biudžetą. Kitose šalyse (Kanadoje, Olandijoje) įstatymų leidžiamasis organas apriboja valstybės skolinimąsi. Daugumoje šalių įstatymų leidžiamasis organas biudžetą tvirtina. Kai kuriose šalyse įstatymų leidžiamasis organas tvirtina tik buvusių biudžetų padidėjimą.

Biudžetai paprastai skirstomi į funkcinius ir programinius. Naujoje Zelandijoje ir Čilėje biudžetas pateikiamas kaip konsoliduotos, komercinio tipo sąskaitos, kuriose aiškiai parodytas valstybiniam sektoriui priklausantis turtas ir pajamų srautai.

Laikui bėgant valstybės finansų valdymas keičiasi. Prieš antrąjį pasaulinį karą daugelis šalių taikė įplaukų ir išlaidų pagal elementus kontrolę. Kadangi vyriausybės vaidmuo buvo gana ribotas, o išlaidos gana reguliarios ir vienalytės, įplaukų kontrolės metodas valdant valstybės finansus buvo gana efektyvus. Vis didėjant Vyriausybės vaidmeniui šalies ekonomikoje, orientavimąsi į įplaukas pakeitė orientavimasis į rezultatų sekimą ir kontrolę, valstybės išlaidų planavimas programinio principo pagalba. Po to, reaguojant į fiskalines problemas, valstybės finansų valdymas orientavosi į teikiamų visuomeninių gėrybių rezultatus, todėl pagrindinį dėmesį pradėta kreipti į rezultatų stebėjimą, mažinant neracionalias valstybės išlaidas.

Po antrojo pasaulinio karo atstatant sugriautą daugelio šalių ekonomiką, reikėjo daug investuoti. Didėjant valstybės investicinių programų finansavimo apimčiai, dauguma šalių įvedė atskirus investicijų arba kapitalo biudžetus. Vyriausybės vaidmeniui daugelio šalių ekonomikoje didėjant, valstybės finansų valdyme pradėti naudoti vis sudėtingesni planavimo metodai, pavyzdžiui, tęsiamieji investicijų planai ir daugiamečiai vyriausybės biudžetai.

Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje daugelis šalių patyrė sunkias fiskalines problemas. Tai privertė pradėti taikyti grynųjų pinigų limitus, kad būtų galima suvaldyti vedančias į deficitą išlaidas, ir valstybės finansų valdyme pradėti taikyti labiau orientuotą į ekonomiką biudžetų analizę bei detalesnį įplaukų ir išlaidų numatymą.

Didėjanti tarptautinei prekyba ir didėjančios tarptautinės investicijos daugelį šalių paskatino derinti įmonių apmokestinimo sistemas. Valstybės finansų taisyklės buvo iš dalies pakeistos, siekiant išvengti dvigubo apmokestinimo ir perkelti apmokestinimą nuo mobilios investicinės veiklos mažiau mobiliam vartojimui. Siekiant daugiau surinkti lėšų iš vartojimo, daugelyje šalių buvo įvestas pridėtinės vertės mokestis. Didėjant tarptautinei prekybai bendrose įplaukose sumažėjo prekybos mokesčių reikšmė. Didėjant įplaukoms iš vidaus mokesčių, o ne iš surenkamų mokesčių prie valstybės sienų, pasikeitė įplaukų valdymas ir organizavimas. Įplaukas renkančios organizacijos daugiausia dėmesio dabar skiria mokesčių mokėtojų sąmoningumui, visuomenės švietimui, savanoriškam įstatymų ir mokesčių mokėjimo taisyklių laikymuisi, atrankinei kontrolei ir nuobaudoms.

Valstybės skolos rinka labai greitai išsiplėtė ir tapo pasaulinės kapitalo rinkos kertiniu akmeniu. EBPO šalyse skolos finansavimas visuose valdžios lygmenyse labai išaugo, ir dėl to valstybės finansų valdymo srityje labai padidėjo finansų ministerijų vaidmuo bei skolos valdymo reikšmė. Aktyvus ir pasyvus valstybės skolos valdymas pareikalavo sukurti naujas institucijas, kurios būtų atsakingos už skolos strategiją, skolos stebėjimą, ataskaitas, plėtros ir marketingo instrumentus. Šalys, kurios negali aptarnauti valstybės skolos, dėl skolos lengvatų gali kreiptis į Paryžiaus klubą, t. y. oficialių valstybių skolintojų organizaciją.

Šalyse, kurių valstybės skola yra didelė, valstybės finansų valdymas tapo ypač priklausomas nuo to, kaip keičiasi padėtis ir nuomonės kapitalo rinkose. Valstybės finansų valdymas privertė plėtoti ryšių su visuomene pajėgumus, kad būtų galima kurti pasitikėjimą kapitalo rinkose ir bendrai plačiojoje visuomenėje. Įvykiai pasaulio kapitalo rinkose pareikalavo, kad valstybės finansų srityje būtų didesnis skaidrumas, ypač po valstybės skolos krizių Lotynų Amerikoje devintajame dešimtmetyje, Rytų Azijoje dešimtajame dešimtmetyje ir 1998 m. krizės Rusijoje.

Valstybės finansų valdymo reforma ir fiskalinis skaidrumas

Tradiciškai valstybės finansų institucijos savo misiją vertino remdamosi siauru ekonominiu valstybės finansų apibrėžimu. Dažniausiai šių institucijų misija apsiribodavo pagrindinėmis valstybės finansų funkcijomis, tokiomis kaip makroekonominis valdymas, įplaukų surinkimas, valstybės išlaidų, grynųjų pinigų ir valstybės skolos valdymas. Šiuo metu toks siauras funkcinis valstybės finansų valdymo supratimas užleido vietą orientavimuisi į platesnius valstybės veiklos rezultatus. Vis dažniau valstybės finansų institucijos vertinamos ne tik pagal jų pagrindines tiesiogines funkcijas, bet ir pagal tai, kiek jos prisideda prie gero valstybės valdymo.

Shah (1998 m.) “valstybės valdymą” apibrėžė, kaip “valdžios įtaką valstybės piliečių gyvenimo kokybei”. Valstybės finansai – tai vienas iš pagrindinių būdų, kaip gerai valdant valstybę galima daryti įtaką valstybės piliečių gyvenimo kokybės pokyčiams. Praktiškai tai priklauso nuo vyriausybės veiklos efektyvumo, valstybės finansų būklės ir fiskalinės politikos skaidrumo.

Geras valstybės valdymas yra daugiaplanis. Shah (1998 m.) nurodė keturis gero valstybės valdymo aspektus:

– piliečių dalyvavimas esant laisvai ir stabiliai politinei aplinkai

– valdžios efektyvumo, sąžiningumo ir principingumo laipsnis

– kokiu mastu valdžia gali užtikrinti socialinę pažangą ir teisingą lygybę

– kaip vyriausybė sugeba valdyti ekonomiką ir užtikrinti, kad, siekiant didinti šalies ekonomikos konkurencingumą, ištekliai būtų naudojami efektyviai ir subalansuotai.

Pažymėtini du pagrindiniai būdai, taikomi valstybės finansų valdymui reformuoti, – tai atskaitomybės didinimas ir suinteresuotųjų asmenų dalyvavimas. Kai kuriose šalyse visuomenės dalyvavimui fiskaliniuose procesuose skatinti organizuojami viešieji svarstymai ir konsultacijos, taikomi kitokie grįžtamojo ryšio mechanizmai. Siekiant didinti piliečių dalyvavimą ir didinti valstybės finansų efektyvumą, jų valdymas vis labiau decentralizuojamas.

Viena iš pagrindinių kliūčių, trukdančių gerinti valstybės valdymą valstybės finansų srityje, – skaidrumo stoka, kurią sąlygoja daugelis faktorių. Politikai valstybės finansų institucijoms gali riboti skelbti tam tikrą informaciją, o ir pačios valstybės finansų institucijos gali nenorėti šokiruoti finansų rinkas, skelbdamos nepalankias ataskaitas. Uždari, neatviri valstybės finansų procesai gali mažinti lobizmo galimybes ir konkurenciją tarp ministerijų išlaidų srityje. Tačiau uždari valstybės finansų procesai taip pat sukuria galimybes klestėti korupcijai ir savanaudiškumui. Kai kuriose šalyse institucijos, kurios valdo valstybės finansus, yra tiesiog per silpnos arba pernelyg nepatyrusios, dažnai dėl tų pačių priežasčių, kurios persekioja visą valstybės tarnybą apskritai.

Nepakankamas fiskalinis skaidrumas turi rimtas ekonomines pasekmes. Viena iš Rytų Azijos finansų krizės priežasčių buvo tai, kad tarp įmonių sektoriaus, bankų ir valstybės finansų organizacijų buvo per daug glaudūs ryšiai. Dėl skaidrumo stokos valstybiniuose finansuose kapitalo rinkoms buvo sunku įvertinti Rytų Azijos vyriausybių, įmonių ir bankų sektoriaus finansinį pajėgumą. Sveiki valstybės finansų procesai buvo paaukoti globojamų ir palaikomų įmonių ir finansų institucijų poreikiams, o tai privedė prie didelio valstybės finansų neefektyvumo bei moralinių pavojų finansų ir nekilnojamojo turto sektoriuose.

Auganti demokratija ir Rytų Azijos finansų krizės paskatino tarptautines finansų institucijas raginti valstybes greičiau siekti finansų skaidrumo pažangos. 1998 m. balandžio 16 d. Tarptautinio valiutų fondo Valdytojų valdybos laikinasis komitetas priėmė Fiskalinio skaidrumo geros praktikos kodeksą – Principų deklaraciją. Po to parengė fiskalinio skaidrumo vadovą, kuris buvo išleistas 1999 m. viduryje. Kodeksas remiasi keturiais bendrais principais:

· vaidmenų ir atsakomybės aiškumas, arba aiškios ribos tarp fiskalinės, pinigų ir valstybinių įmonių veiklos, arba tarp valstybinio ir privataus sektoriaus;

· informacijos viešumas, kuris reiškia, kad visuomenei reikia pateikti išsamią fiskalinę informaciją, įskaitant ir informaciją apie vyriausybės kvazifiskalinę veiklą;

· atviras biudžeto rengimas, vykdymas ir atskaitomybė; visa tai turi būti atliekama nustatyta tvarka, kuri užtikrintų fiskalinės informacijos pakankamumą, prieinamumą ir sąžiningumą;

· nepriklausomas sąžiningumo ir principingumo patikinimas; tai reiškia visuotinai priimtos apskaitos ir audito funkcijos bei nepriklausoma fiskalinės informacijos analizė.

Pagal šiuos keturis principus TVF parengė vadinamąjį minimalų fiskalinio skaidrumo standartą. TVF pažymi, kad yra nemaža šalių, kurioms šį standartą pasiekti teks įdėti labai daug pastangų. Minimalusis fiskalinio skaidrumo standartas numato tokias priemones:

A. Vaidmenų ir atsakomybės aiškumas

· Valstybė (valstybės sektorius) turi būti apibrėžiama taip, kaip ji apibrėžiama nacionalinių sąskaitų sistemoje.

· Turi būti nurodyti valstybei priklausantys akcijų paketai.

· Nebiudžetinei veiklai turi būti taikoma vyriausybės priežiūra ir į ją žiūrima kaip į biudžeto proceso sudėtinę dalį.

· Turi būti nurodyta visa reikšminga kvazifiskalinė centrinio banko, valstybės institucijų ir valstybinių įmonių veikla.

· Turi būti priimtas biudžetinės sandaros įstatymas ir nustatyta administracinė sistema, kuri apimtų biudžetą kartu su nebiudžetine veikla ir kurioje būtų aiškiai nustatytos fiskalino valdymo pareigos ir atsakomybė.

· Mokesčiai turi būti nustatomi įstatymu, o taikant mokesčių administravimo įstatymus turi būti laikomasi procedūrinių apsaugos priemonių.

B. Informacijos viešumas

· Nebiudžetinė veikla turi atsispindėti biudžeto ir apskaitos atskaitomybėje.

· Biudžeto dokumentuose turi būti pateikiami pradiniai ir peržiūrėti biudžeto sąmatiniai skaičiai už dvejus paskutinius metus.

· Biudžeto dokumentuose turi būti ataskaitos apie pagrindinius sąlyginius valstybės įsipareigojimus ir mokesčių išlaidas.

· Ne vėliau kaip po šešių mėnesių pasibaigus metams turi būti skelbiamos metinės ataskaitos apie centrinės vyriausybės skolos dydį ir sudėtį.

· Turi būti skelbiama informacija apie fiskalinių ataskaitų rengimo metodus.

· Fiskalinių ataskaitų tvarkaraštis turi būti skelbiamas iš anksto.

C. Atviras biudžeto rengimas, vykdymas ir ataskaitos

· Kartu su biudžetu turi būti pateikiamos šalies ekonominė vizija, įskaitant pareiškimą apie fiskalinės politikos tikslus ir prioritetus, ekonominių perspektyvų apibendrinimą ir kokybinį fiskalinės politikos tvarumo įvertinimą.

· Turi būti apibūdinta vidutinės trukmės perspektyva, įskaitant pagrindines makroekonomines prielaidas, kuriomis remiantis sudarytas biudžetas.

· Kartu su biudžetu turi būti nurodyti pagrindiniai fiskaliniai pavojai (rizika).

· Biudžeto ir fiskalinių sąskaitų klasifikacija turi visuotinai apimti visų valdžios organų veiklą. Fiksuojant sandorius, turi būti taikomas bendraties principas (pvz., rodant kaip pajamas, taip ir išlaidas pilna apimtimi); jie turi būti klasifikuojami pagal ekonomines, funkcines ir administracines kategorijas.

· Turi būti aiškiai nurodyta administracinė atsakomybė už valstybės lėšų surinkimą ir panaudojimą.

· Biudžeto dokumentuose turi būti pateiktas biudžeto balanso (deficito ar pertekliaus) apskaičiavimas nurodant, kaip jis išvedamas iš biudžete pateiktų pozicijų.

· Centrinės vyriausybės ataskaitos turi laikytis GDDS nustatyto periodiškumo ir savalaikiškumo standartų.

· Galutinės centrinės vyriausybės ataskaitos turi laikytis aukštų išsamumo ir patikimumo standartų. Jos turi atitikti biudžeto asignavimus, ir per 12 mėnesių nuo fiskalinių metų pabaigos jas turi patikrinti nepriklausomas auditorius.

D. Nepriklausomas sąžiningumo ir principingumo patikinimas

· Audito išvados turi būti pateikiamos įstatymų leidžiamajam organui, suteikiant korekcijos teisę.

· Turi būti laikomasi tarptautinių audito praktikos standartų.

· Visuomenei turi būti prieinami naudojami darbo metodai ir prielaidos, kurių pagrindu buvo sudaromos makroekonominės prognozės.

TVF fiskalinio skaidrumo vadove nusakomi ne tik minimalūs gero fiskalinio skaidrumo principai, jame taip pat apibrėžiama “gera fiskalinio skaidrumo praktika”, įgyvendinta įvairiose EBPO valstybėse.

Kalbėdamas apie vyriausybės vaidmens ir atsakomybės aiškumą, šalia nurodytų “minimalių principų”, TVF rekomenduoja, kad privataus sektoriaus, įskaitant ir bankus, reguliavimas remtųsi aiškiais politikos tikslais ir geru teisiniu pagrindu. TVF rekomenduoja, kad mokesčių ir išlaidų įgaliojimai būtų paremti stabiliais principais ir formulėmis, ir įvairaus lygmens šalies valdymo organų vaidmenys būtų aiškiai apibrėžti (konstitucine arba administracine teise). TVF taip pat rekomenduoja, kad siekiant tinkamai užtikrinti fiskalinę kontrolę, fiskalinio valdymo atsakomybės būtų aiškiai apibrėžtos. Kalbėdamas apie kvazifiskalinę veiklą, TVF siūlo, kad būtų detaliai atsiskaitoma apie centrinio banko pelną ar nuostolius, pateikiama informacija apie lengvatinį skolinimąsi ir neveiksnius valstybės finansinių institucijų aktyvus, taip pat pagrindinę valstybės nekomercinių įmonių veiklą. TVF pasisako už privatizacijos proceso viešumą ir skaidrumą. Aiški teisinė ir administracinė fiskalinio valdymo sistema bus geresnė, jei apskaitos, atskaitomybės ir audito procedūros bus nustatytos taip, kad jos neleis piktnaudžiauti steigiant nebiudžetinius fondus, akumuliuojant nepriemokas ir sudarant specifinius biudžetus. Mokesčių įstatymai turi būti visiems prieinami, lengvai suprantami ir juose mokesčių mokėtojų teisės turi būti aiškiai nusakytos. TVF rekomenduoja parengti ir priimti pagrindinį valstybės tarnautojų etikos kodeksą.

Norint užtikrinti tinkamą informacijos viešumą, TVF rekomenduoja, kad pati valdžia teiktų informaciją apie visų lygmenų valstybės organų veiklą. Jie siūlo, kad visi atskaitomybės, klasifikacijos ar pateikimo metodikos pakeitimai būtų aiškiai suformuluoti, biudžeto dokumentuose būtų pateikiamas centrinės vyriausybės sąlyginių įsipareigojimų ir mokesčių išlaidų pateisinimas ir numatomos fiskalinės pasekmės. Tokiu pat dažnumu, kaip ir ataskaitos apie skolą (nurodant aiškius skolos vertinimo metodus), turėtų būti pateikiamos ir ataskaitos apie valstybės finansinius aktyvus.

Geri atviro biudžeto rengimo, vykdymo ir atskaitomybės standartai turėtų apimti priemones, kurios išeina už aukščiau išvardintų “minimalių principų” ribų. Tai būtų tokios priemonės:

· Fiskaliniai agregatai turėtų būti numatomi trims metams į priekį, įskaitant biudžetinius metus.

· Visos fiskalinės taisyklės turi būti pakankamai išaiškintos.

· Biudžeto dokumentuose turi atsispindėti visų numatomų politikos pokyčių apibendrinimas ir jų tikėtinas fiskalinis poveikis.

· Biudžeto duomenys turi būti sugretinami tarptautiniams palyginimams.

· Valstybės išlaidų programos tikslai turi būti nustatomi būdu, leidžiančiu sugretinti rezultatus ir sąnaudas.

· Konvencinio (GFS) balanso duomenys turi būti papildyti kitais fiskaliniais rodikliais (pavyzdžiui, veiklos balansu, struktūriniu balansu ar pirminiu balansu).

· Turi būti nustatyta išsami integruota apskaitos sistema, kuri leistų patikimai įvertinti mokėjimų įsiskolinimus.

· Viešųjų pirkimų tvarka ir naudojimas turi būti standartizuotas ir prieinamas visoms suinteresuotoms šalims.

· Turi būti rengiamos reguliarios savalaikės ataskaitos apie biudžeto ir nebiudžetinių fondų rezultatus, kurie turėtų būti lyginami su pradinėmis sąmatomis. Taip pat viduryje metų turėtų būti pateikiamas visuminis žemesniųjų valdžios lygmenų fiskalinės padėties apibendrinimas.

· Turi būti stebimi vyriausybės programų rezultatai, kurių vertinimas ir lyginimas su programos uždaviniais turi būti pristatomas įstatymų leidžiamajam organui.

TVF rekomenduoja, kad norint užtikrinti nepriklausomą principingumo patikinimą, šalies vyriausiojo auditoriaus skyrimo ir pašalinimo tvarka turi būti nepriklausoma nuo valstybės vyriausiojo vykdomosios valdžios pareigūno. TVF siūlo nustatyti procedūrą, kuri užtikrintų aiškų įstatymų leidėjų vykdomą vyriausiojo auditoriaus priežiūrą. Jie rekomenduoja, kad fiskalinės statistikos principingumas būtų užtikrinamas, garantuojant nacionalinei statistikos institucijai nepriklausomumą.

Kai kurios šalys, nustatydamos savo fiskalinio ir valstybinio valdymo reformos strategijas, remiasi ne tik TVF gairėmis ir išleistais fiskalinės reformos vadovais, bet ir kitų šalių patirtimi. Naujoji Zelandija ir Singapūras ypač dažnai minimi kaip šalys, kurios pasižymi novatoriškomis valstybės finansų valdymo reformomis. Informaciją apie valstybės finansų valdymo metodus šiose dviejose valstybėse ir reformas kai kuriose kitose išsivysčiusios ekonomikos šalyse galima rasti EBPO tinklalapyje apie valstybės išlaidų valdymą: www.oecd.org/puma/links.htm

Papildoma literatūra ir interneto nuorodos

1. The IMF Manual on Fiscal Transparency, 1999. (TVF vadovas fiskalinio skaidrumo klausimais)

http://www.imf.org/external/np/fad/trans/manual/index.htm

2. Vito Tanzi, the Demise of the Nation State, IMF 1998 (Nacionalinės valstybės išnykimas)

http://www.imf.org/external/pubs/ft/wp/wp98120.pdf

3. Martin Rama, Public Sector Downsizing: an Introduction, 1999 (Valstybinio sektoriaus mažinimas: įvadas)

http://www.worldbank.org/html/prddr/web/journals/wber/revjan99/sector.htm

4. The New Zealand Government 1999 Budget Policy Statement (Naujosios Zelandijos vyriausybės pareiškimas apie 1999 m. biudžeto politiką)

http://www.treasury.govt.nz/pubs/bmb/bps/dec1998/bps98.htm

5. Shah, Anwar, Balance, Accountability and Responsiveness of Government, 1998 (Balansas, atskaitomybė ir vyriausybės reagavimas)

http://www.worldbank.org/html/dec/Publications/Workpapers/wps2000series/wps2021/wps2021.pdf