KAIP BŪTĮ SUPRATO VIDURAMŽIAIS. PATRISTIKA. SCHOLASTIKA

VIDURAMŽIŲ EPOCHA (V – XV a.)

 II-V a. viduramžių ištakos – gnosticizmas:

1) gnosticizmo formavimasis (I – II a.)

2) svarbiausių gnostinių sistemų kūrimasis (II a.vid.)

3) vėlyvasis gnosticizmas (II a. pab. – III a.)

 II – VIII a. patristika:

1) apologetinis (II a. vid. – III a.)

2) sisteminimo laikotarpis (IV a. – V a. vid.)

3) pabaigos laikotarpis (V a. vid. – VIII a. vid.)

 VIII – X a. scholastikos ištakos

 XI – XIV a. scholastika:

1) ankstyvoji scholastika (XI – XII a.)

2) scholastikos klestėjimo laikotarpis (XII – XIII a.)

3) vėlyvoji scholastika (XIII – XIV a.)

 XIV – XVII a. antroji scholastika

VIDURAMŽIŲ APŽVALGA

Viduramžių terminas vartojamas apibūdinti žmonijos istorijos periodui tarp antikos ir renesanso. Viduramžiai, lyginant su antika, buvo suvokiami kaip “tūkstančio metų naktis”.

Viduramžiais jūs gyventumėte visai kitokiam pasaulyje negu dabartinis – jūs tikėtumėte, kad Saulė sukasi aplink Žemę, o Žemė yra pats visatos centras. Tikėtumėte, kad pasaulis buvo sukurtas per šešias dienas, kaip parašyta Pradžios knygoje. Dangaus šviesuliai juda ratu pagal matematikos dėsnius, o išminties šaltinis – klasikiniai Graikijos ir Romos autorių veikalai. Viduramžiais didžioji Europos dalis kalbėjo lotiniškai. Galingiausia institucija Romos katalikų bažnyčia ir krikščioniškasis tikėjimas dominavo visose gyvenimo srityse. Jūs, kaip filosofas, negalėtumėt pasirinkti bet kokį prieštaraujančią bažnyčiai analižės objektą, ieškoti naujų tiesų, nes bažnyčia galėjo jus apkaltinti eretiku ir sudeginti jūsų knygas ar jus pačius. Tačiau jūs turėtumėt santykinę teisę nuspręsti kaip pagrįsti jau esamas tiesas. Individualybė buvo naikinoma, nes “prieš Dievą vii yra lygūs” – įtakingas valdžios prietaisas. Vis dėlto, viduramžių filosofija mokė nuosekliai ir logiškai mąstyti, tiksliai formuluoti mintis, sukūrė tokių loginio mąstymo formų, įrodymo būdų, samprotavimo stereotipų, be kurių neįmanoma įsivaizduoti vėlesnės filosofinės minties raidos, taip pat ir šiuolaikinės filosofijos.

Romos laikais buvo pasiekta “aukšta kultūra”, bet pirmaisiais amžiais ji tikrai išgyveno nuosmukį. Viduramžiais vėl įsigalėjo natūrinis ūkis ir prekių mainai. Ekonominę sanklodą nulėmė feodalizmas. Kultūra buvo perimta iš antikos ir “sukrikščioninta”, todėl tarp jų yra daug bendrumų. Vienas ryškiausių skirtumų yra Dievo vieta ir reikšmė.

Viduramžių filosofija buvo teologijos tarnaitė, tačiau jos pagrindinė funkcija – mokyti, todėl ir vadinama scholastine – mokykline. Tais laikais atvėrė duris pirmieji universitetai, kurie tapo svarbiausiais mokslo židiniais. Taigi viduramžių filosofija surado savo tikruosius namus ir ėmė palengva tolti nuo Bažnyčios.

Patristika

Pirmykštė krikščionybė, tiesioginių Kristaus mokinių mokslas, nebuvo filosofijos sistema. Svarbiausias bažnyčios uždavinys per visą viduramžių tūkstantmetį buvo įtvirtinti ir palaikyti tikėjimą, kuris buvo paskelbtas aukščiau už žinojimą (arba filosofiją). Kadangi beveik visi protinio darbo žmonės buvo dvasininkai, t.y. bažnyčios tėvai, todėl pirmoji (ankstyvoji) krikščionybės filosofija vadinama patristika (lot. pater – tėvas). Patristikos filosofijos raida dar skirstoma į 3 laikotarpius:

a. Apologetinis (teologijos šaka, ginanti krikščionybės dogmą)

b. Sisteminimo

c. Pabaigos

Apologetai (Klemensas Aleksandrietis, Tertulianas, Origenas) tobulino krikščionių doktrinas, atsižvelgdami į ginčus ir poreikius, todėl neišvengė fragmentiškumo. Jie įrodinėjo krikščionybės savarankiškumą, intelektualinę ir etinę vertę, pabrėžiant tikėjimo pranašumą prieš pagoniškąją graikų filosofiją. Tuo tarpu sistemintojai stengėsi aprėpti krikščioniškojo požiūrio į pasaulį visumą.

Pagal atsiradimo vietą patristikos filosofija skirstoma į Rytų ir Vakarų filosofiją (į Graikų Tėvų ir Lotynų Tėvų).

Patristikos laikotarpio krikščioniškųjų sistemų raida, kuri vyko kuo didesnio savarankiškumo svetimųjų atžvilgiu bei kuo nuoseklesnio atitikimo tikėjimui kryptimis, praėjo keturias pagrindines fazes:

Tomas Akvinietis (1225 – 1274).

Žymiausias viduramžių filosofas scholastas buvo šventasis, mistikas, teologas ir metafizikas. Gimė netoli Neapolio, buvo Akvino grafo sūnus. Lankė vienuolių benediktinių mokyklą garsiajame Montekasino vienuolyne, vėliau mokėsi Neapolio universitete. 1224 m. Jis tapo dominikonu, naujo elgetaujančių brolių ordino nariu. Šeima pasibaisėjo tokiu sūnaus poelgiu ir prievarta jį sugrąžino namo, tačiau Tomas tvirtai laikėsi savo pašaukimo. Mokslą tęsė Paryžiuje, paskui Kelne pas Albertą Didįjį. Akvinietis buvo stambus, lėtas vyras, ir studentai jį praminė jaučiu nebyliu. Tačau jo gabumai niekam nekėlė abejonių. Albertas Didysis kartą yra pasakęs: “Šio jaučio nebylio baubimas pasklis po visą pasaulį”. Ar ši pranašystė išsipildė? 1254 m. Akvinietis sugrįžo į Paryžių ir po dviejų metų tapo profesoriumi. Paryžiuje ir Italijoje profesoriavo iki pat mirties; mirė 1274 m., keliaudamas į Liono Bažnyčios susirinkimą. Paryžiuje ir Oksforde jo mokymas buvo pasmerktas. Tik praėjus penkiasdešimčiai metų po mirties, 1323 m., Tomas Akvinietis paskelbtas šventuoju. Žinoma, kad 1273 m. jis patyrė kažką panašaus arba į viziją, arba į nervų priepuolį ir liovėsi rašęs. Sekretoriaus paragintas, tarė: “Aš negaliu. Visa, ką ligi šiol parašiau, dabar atrodo vieni niekai”.

Jo mokymas – tomizmas – iki šiol katalikybei yra aktualus ir įtakingas. Jis atliko ideologinį katalikų užsakymą – pajungti filosofiją ir mokslą teologijai; perėjo prie Aristotelio fizikos ir metafizikos metodologinio apdorojimo, konstruodamas sistemą, kurioje filosodija susiliejo du teologija, o teologija – su filosofija. Akvinietis “sukrikščionino” Aristotelį ir padarė jį suprantamą savo epochos mokslininkams. Taip susilpnėjo Augustino “sukrikščioninto” Platono įtaka. Jo filosofoja prasideda nuo realaus pasaulio suvokimo, o ne abstrakčių idėjų. Anot Akviniečio, mes ir protu galim suvokti, kad viskas aplinkui privalo turėti pirminę priežastį. Taigi Dievas apsireiškęs žmonėms ir per Bibliją, ir per protą. Tokiu būdu tėra viena “akivaizdi teologija” ir viena “prigimtinė teologija”. Ne kitaip ir moralės srityje. Biblijoje galime perskaityti Dievo prisakymus, kaip žmonės turi gyventi. Tačiau Dievas mums taip pat davė sąžinę, kuri padeda atskirti teisinga nuo neteisingo, remiantis tuo, kas įginta. Taigi į moralų gyvenimą veda du keliai. Mes žinome, kad negerai daryti žmonėms bloga, net neperskaitę Biblijos: ‘Ko nenori, kad tau darytų, to taip pat nedaryk niekam kitam”.

Akvinietis savo filosofinę sistemą [4 priedas] lygina su dviaukščiu namu. To namo pamatai ir pirmasis aukštas – tai Aristotelio filosofija, o katališkoji teologija – tai antrasis aukštas ir visą namą dengiantis stogas. Čia mes galime pamatyti , kad jo dvilypimas (esmė – būtis, forma – materija, siela – kunas ir t.t.) darniai susiveda į vieną amžinybę – absoliučią vienybę, teisingumą ir gėrį – Dievą.

Formos ir materijos santykis

Visi daiktai yra įgijusi formą materija. Forma yra būties esmė ir turinys. Materija yra daikto potencija (slaptosios galimybės). Forma aktu (tikrove) paverčia materiją daiktu. Pavyzdžiui, kaip suprasti: medis, kaip materija, medžiaga, yra daikto potencija? Kaip jūs subjektyviai ar objektyviai atskirtumėte medines kartuves medinio kryžiaus – jų slaptosios galimybės?

Esmės ir būties santykis

Visa būtis yra substancijų (individulių daiktų) aibė. Kiekviena būtybė susideda iš nesutampančių esmės (essentija) ir būties (existentija). Dievo kūrinys (esmė) “gauna” būtį Dievo valia ir ten tik “dalyvauja“. Vienintelė būtis, kurioje esmė ir būtis sutampa, yra Dievas – vienintelis kūrinių priežastis ir tikslas kaip tobuliausias gėris. Būtis egzistuoja ir keičiasi priežastingai, esant visų priežasčių priežasčiai – bepriežastiniam Dievui. Jo 5 Dievo buvimo įrodymai esą maistas protui tiek filosofams, tiek papratiems žmonėms [5 priedas].

Prigimties teologija

Realios būties atributai – vienybė, teisingumas, gėris. Jeigu jie absoliučiai sutampa, tai būtis tapati Dievui (grynoji būtis). Kaip teigia Tomas, tokia būtis ya aktuali (t.y. ta, kuri veikia) ir yra pirmine, nes “paduoda impulsą” į potencialią, išvestinę būtį. Grynoji būtis negali neegzistuoti, iš jos iškyla visa realios būties (t.y. kūrinijos, visos tikrovės) hierarchija. Hierarchija reikalinga todėl, kad harmoningai reikštųsi visos galimos tobulumo pakopos.

antgamtinis pasaulis – Tobuliausia būties pakopa

pirminė,

aktuali (veikiančioji), grynoji būtis

– turi protingą sielą; pereinamoji grandis

gamtos pasaulis į grynai dvasinę sferą

išvestinė, potenciali, – jaučia; sąmoningo proto neturi

realioji būtis

– vidinė jėga juos augina ir daugina

– žemiausioji ir plačiausioji pakopa

Dievo sąvoka – tobuliausia, Jo ontologinis (būtiškas) buvimas neįmanomas, nes mes negalime Jo esmės, Jo sąvybes pažinti tiesiogiai. Bet galime Jį pažinti netiesiogiai – “neigimo” būdu (atmetant baigtinių esybių sąvybes) arba “eminacijos” būdu (tas sąvybes be galo sustiprinant), ir pažinti per Dievo kūrinius, nes jie yra begalino Dievo tobulumo išraiška: Dievas amžinas, nes nejudinamas; Jis nesuyra, nes neturi materijos; Jis nemirtingas ir neturi dalių, nes nėra kūnas; Dievas neturi lyties; Jį negalima apibrėžti ir t.t.

Aurelijus Augustinas, kitaip nei Tomas, Dievo esmę mato ne Jo valioje apskritai, o protingoje valioje, todėl Jis nenori negalimų dalykų: sunaikinti praeities, sukurti kito Dievo, sunaikinti žmogaus ir t.t. Tomas Akvinietis tebėra katalikiškųjų pažiūrų simbolis, į kurį lygiuojasi dabarties katalikiškoji filosofija – neotomizmas.

MINTYS PAMĄSTYMUI

Aurelijus Augustinas

 Įdėmiai įsižiūrėk, ir jei toks sau nepatiksi, stenkis daugiau toks nebūti.

 Tik nuo tavęs priklauso, kiek arti ar toli Dievas. Mylėk, ir Jis prisiartins. Mylėk, ir Jis apsigyvens tavyje.

 Aprėpti protu – tai aprėpti pažinimu, ir tas, kuris yra tobulai mylimas, yra tobulai ir pažintas.

 Ne, Dievo nepamatysi akimis, Jo reikia ieškoti širdimi. Kaip kad trokšdami išvysti saulę mes prisiartiname savo kūniškas akis, idant regėtume šviesą, lygiai taip pat ir trokšdami regėti Dievą nuskaidriname tas akis, kurios leidžia Jį pamatyti.

 Meilė – raktas, kuris leidžia atverti slapčiausiais Dievo gyvenimo duris, įsiskverbti į visas Jo paslaptis.

 Mylėti – kur kas daugiau nei duoti. Mylėti – tai mokėti išklausyti, mokėti priimti, mokėti džiaugtis atėjimu.

 Dievas – meilė. Ir tasai, kuris gyvena meilėje, gyvena Dieve.

 Gyvenk meilėje, ir ji gyvens tavyje; pasilik joje, ir ji pasiliks tavyje.

 Mes pažįstame Dievą tiek, kiek mūsų širdyse yra meilės.

 Pamilk… ir kai pajusi, kaip tavo sielą užplūsta vis didėjanti meilės banga… tu imsi jausti Dievą.

 Mokaisi melstis – mokaisi mylėti. Malda – širdies rūpestis.

 Tavo malda – pokalbis su Dievu. Kai skaitai Šv. Raštą, Dievas kalba tau, o kai meldiesi, tu pats kalbiesi su Dievu. Dievo žodį gali regėti tik širdimi.

 Į tiesą grįžtame tik gailestingumo keliu. Išmok mylėti savo priešą… kuo labiau tu myli netgi savo priešus, tuo labiau panašėji į Tą, kurio saulė pakyla ir šviečia ne tik geriesiems, bet ir piktiesiems… Kuo tu didesnio panašumo, tuo tavo meilė tobulėja ir tu pradedi jausti Dievą.

 Nieko nėra nuostabesnio už meilės kelią, tačiau juo geba eiti tik nuolankieji.

 Viltis – tokia jėga, kuri glūdi slapčiausiose širdies kertelėse. Ji – gyvenimo šaltinis. Žmogus, kuris niekuo nepasitiki, paliauja gyvenęs. Viltis išblėsta, miršta troškimai.

 Viena yra gyventi, kas kita – žinoti, kad gyveni.

 Sava mintis yra pats tikriausias faktas. Jeigu daiktas egzistuoja dabartyje, tai rytoj jo gali nebebūti; jeigu tu šiandien gyveni, ateis ta diena, kai tavo kūnas numirs. Kas yra abejotina, o kas ne?

 Ar lemtis – Dievo nustatoma nuo pat žmogaus gimimo; galbūt žmogus pats savo veiksmais sąmoningai ar ne reguliuoja gyvenimo trūkmę? Ar mes kasdien gyvename, ar verčiau mirštame?

Tomas Akvinietis

 Prigimtimi vadinama visa tai, ką vienaip ar kitaip galima suvokti intelektu; nes daiktas yra pažinus tik per savo apibrėžimą ir esmę

 Kai kurios substancijos yra paprastos, o kai kurios sudėtinės, ir visose yra esmė; bet paprastose tikriau ir kilniau, nes jos ir buvimą turi kilniau, kadangi jos yra priežastis tų, kurios yra sudėtinės; bent jau pirmoji paprastoji substancija yra Dievas. Kadangi paprastųjų substancijų esmė] yra labiau nuo mūsų paslėpta, todėl reikia pradėti nuo sudėtinių substancijų esmės, kad nuo lengvesniu dalykų pradėtas mokymasis būtų veiksmingesnis.

 Valios laisvė yra bet kokios moralės prielaida: tik laisvi ir protu besiremiantys poelgiai yra geri

 Laimė – yra pažinimas, tačiau Dievo pažinimas. Pažinimas yra aukščiausioji žmogaus fundcija, o Dievas – tobuliausias pažinimo objektas

 Jei ranka nepajudins lazdos, tai lazda nepajudins ir nieko kito. Taigi esame linkę ieškoti kokios nors pirmosios priežasties, pirmojo judintojo, kuris pats nėra nekieno judinamas. Būtent taip visi ir supranta Dievą

 Dievas sukūrė tobulą pasaulį, taigi blogis randasi ne iš Dievo

 Gražu yra tai, kas pamačiu patinka. Man patinka naktis, ar ji jums graži? Kas yra grožis?

 Tiesa yra daikto ir intelekto [tikrovės ir kalbos, fakto ir teiginio, …] atitiktis. Kas atitinka tiesą: ieškojimai, pažinimas, gal meilė, ar kas kita? Kiek penki Dievo buvimo įrodymai [5 priedas] atitinka jūsų tiesos supratimą? Ar jie yra nenuginčijomi?

 Daiktas vadinamas tiesa tik tada, kai atitinka intelektą, todėl tiesa paskiau atrandama daiktuose, o pirmiau intelekte. Vadinasi, tiesa gali būti tik intelekte. Kas yra tiesa – ar ji netapati meilei?

ŽINIŲ ŠALTINIAI

1. Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai. – Vilnius, 1980.

2. KTU, Filosofija. – Kaunas: Technologija. – 2000.

3. Arno Anzenbacher, Filosofijos įvadas. – Vilnius, 1992.

4. Ernst von Aster, Filosofijos istorija. – Vilnius, 1995.

5. Fiurst M., Filosofija. – Vilnius, 1995.

6. Raeper W., Smith L., Po idėjų pasaulį. – Alma littera, 1995.

7. Tomas Akvinietis. – Logos: Vilnius, 2000