KAIP BŪTĮ SUPRATO VIDURAMŽIAIS. PATRISTIKA. SCHOLASTIKA

VIDURAMŽIŲ EPOCHA (V – XV a.)
 II-V a. viduramžių ištakos – gnosticizmas:
1) gnosticizmo formavimasis (I – II a.)
2) svarbiausių gnostinių sistemų kūrimasis (II a.vid.)
3) vėlyvasis gnosticizmas (II a. pab. – III a.)
 II – VIII a. patristika:
1) apologetinis (II a. vid. – III a.)
2) sisteminimo laikotarpis (IV a. – V a. vid.)
3) pabaigos laikotarpis (V a. vid. – VIII a. vid.)
 VIII – X a. scholastikos ištakos
 XI – XIV a. scholastika:
1) ankstyvoji scholastika (XI – XII a.)
2) scholastikos klestėjimo laikotarpis (XII – XIII a.)
3) vėlyvoji scholastika (XIII – XIV a.)
 XIV – XVII a. antroji scholastika
VIDURAMŽIŲ APŽVALGA
Viduramžių terminas vartojamas apibūdinti žmonijos istorijos periodui tarp antikos ir renesanso. Viiduramžiai, lyginant su antika, buvo suvokiami kaip “tūkstančio metų naktis”.
Viduramžiais jūs gyventumėte visai kitokiam pasaulyje negu dabartinis – jūs tikėtumėte, kad Saulė sukasi aplink Žemę, o Žemė yra pats visatos centras. Tikėtumėte, kad pasaulis buvo sukurtas per šešias dienas, kaip parašyta Pradžios knygoje. Dangaus šviesuliai juda ratu pagal matematikos dėsnius, o išminties šaltinis – klasikiniai Graikijos ir Romos autorių veikalai. Viduramžiais didžioji Europos dalis kalbėjo lotiniškai. Galingiausia institucija Romos katalikų bažnyčia ir krikščioniškasis tikėjimas dominavo visose gyvenimo srityse. Jūs, kaip filosofas, negalėtumėt paasirinkti bet kokį prieštaraujančią bažnyčiai analižės objektą, ieškoti naujų tiesų, nes bažnyčia galėjo jus apkaltinti eretiku ir sudeginti jūsų knygas ar jus pačius. Tačiau jūs turėtumėt santykinę teisę nuspręsti kaip pagrįsti jau esamas tiesas. Individualybė buvo naikinoma, nes “prieš Dievą vi

ii yra lygūs” – įtakingas valdžios prietaisas. Vis dėlto, viduramžių filosofija mokė nuosekliai ir logiškai mąstyti, tiksliai formuluoti mintis, sukūrė tokių loginio mąstymo formų, įrodymo būdų, samprotavimo stereotipų, be kurių neįmanoma įsivaizduoti vėlesnės filosofinės minties raidos, taip pat ir šiuolaikinės filosofijos.
Romos laikais buvo pasiekta “aukšta kultūra”, bet pirmaisiais amžiais ji tikrai išgyveno nuosmukį. Viduramžiais vėl įsigalėjo natūrinis ūkis ir prekių mainai. Ekonominę sanklodą nulėmė feodalizmas. Kultūra buvo perimta iš antikos ir “sukrikščioninta”, todėl tarp jų yra daug bendrumų. Vienas ryškiausių skirtumų yra Dievo vieta ir reikšmė.
Viduramžių filosofija buvo teologijos tarnaitė, tačiau jos pagrindinė funkcija – mokyti, todėl ir vadinama scholastine – mokykline. Tais laikais atvėrė duris pirmieji universitetai, kurie tapo svarbiausiais mokslo židiniais. Taigi viduramžių filosofija surado savo tikruosius namus ir ėmė paalengva tolti nuo Bažnyčios.

Patristika
Pirmykštė krikščionybė, tiesioginių Kristaus mokinių mokslas, nebuvo filosofijos sistema. Svarbiausias bažnyčios uždavinys per visą viduramžių tūkstantmetį buvo įtvirtinti ir palaikyti tikėjimą, kuris buvo paskelbtas aukščiau už žinojimą (arba filosofiją). Kadangi beveik visi protinio darbo žmonės buvo dvasininkai, t.y. bažnyčios tėvai, todėl pirmoji (ankstyvoji) krikščionybės filosofija vadinama patristika (lot. pater – tėvas). Patristikos filosofijos raida dar skirstoma į 3 laikotarpius:

a. Apologetinis (teologijos šaka, ginanti krikščionybės dogmą)
b. Sisteminimo
c. Pabaigos

Apologetai (Klemensas Aleksandrietis, Tertulianas, Origenas) tobulino krikščionių doktrinas, atsižvelgdami į ginčus ir poreikius, todėl neišvengė fr

ragmentiškumo. Jie įrodinėjo krikščionybės savarankiškumą, intelektualinę ir etinę vertę, pabrėžiant tikėjimo pranašumą prieš pagoniškąją graikų filosofiją. Tuo tarpu sistemintojai stengėsi aprėpti krikščioniškojo požiūrio į pasaulį visumą.
Pagal atsiradimo vietą patristikos filosofija skirstoma į Rytų ir Vakarų filosofiją (į Graikų Tėvų ir Lotynų Tėvų).
Patristikos laikotarpio krikščioniškųjų sistemų raida, kuri vyko kuo didesnio savarankiškumo svetimųjų atžvilgiu bei kuo nuoseklesnio atitikimo tikėjimui kryptimis, praėjo keturias pagrindines fazes:
1. Gnostikų sistema (II a.) – krikščioniškos, rytietiškos ir graikiškos filosofijos mišinys;
2. Aleksandrijos Tėvų sistema (III a., Origenas) – jaučiasi krikščioniškųjų mąstytojų savarankiškumas, tačiau jie dar orientavosi į graikų sistemas;
3. Kapadokijos Tėvų sistema (IV a., Grigalius Nisietis) – rėmėsi ankstesne Origeno sistema ir Bažnyčios tradicija;
4. Augustino sistema (IV – V a.) – kitaip nei trys pirmosios, buvo savarankiškiausias ir labiausiai tikėjimą atitikęs vakarų kūrinys. Augustinas taip tiksliai ir, kaip niekas kitas prieš jį, arčiau prisiartino prie krikščionybės pagrindų, įžengdamas į viduramžių epochą. Augustino mintis vyravo per visus viduramžius. Iš jo filosofinio mokymo sėmėsi argumentų ir reformacija, ir kontrreformacija. Be to, Augustinas tarsi užčiuopė Dekarto cogito ergo sum (“mąstau, vadinasi, esu”) ir Froido pasąmonės idėją. Tokie mąstytojai, kaip Anzelmas, Akvinietis, Liuteris ir Paskalis, yra gerokai skolingi Augustinui.

Aurelijus Augustinas (354 – 430)
Aurelijus Augustinas yra naujos, t.y. krikščioniškos, filosofijos žymiausias pirmtakas, Hipono vyskupas. Jis gimė Tagastėje (Šiaurės Afrika). Jo tėvas buvo pagonis, motina – krikščionė. Augustinas mokėsi Tagastėje, Ka

artaginoje, Romoje ir Milane. Gilinosi į Cicerono, Platono bei neoplatonikų filosofiją. Jis suartėjo su manichėjų religinių sąjūdžiu. Pagrindinė mintis buvo ta, kad pasaulis padalintas į dvi dalis: gėrį ir blogį, šviesą ir tamsą, dvasią ir materiją. Savo dvasia žmogus gali pakilti virš medžiaginio pasaulio ir padėti pamatus sielos išganymui. Tačiau Augustinui ramybės nedavė ryški sritis tarp gėrio ir blogio. Jam taip pat turėjo įtakos stoikų filosofija, kuri teigia, jog tarp gėrio ir blogio nėra ryškios ribos. Didžiausią poveikį Augustinui padarė kita svarbi vėlyvosios antikos kryptis – neoplatonizmas. Jį patraulė mintis, jog visa būtis esą dieviškosios prigimties. Jis nematė didelio prieštaravimo tarp krikščionybės (Šv. Rašto) ir Platono filosofijos. Todėl galime teigti, kad Augustinas “sukrikščionino” Platoną. Tačiau jis pabrėžė, kad religiniai klausimai turi ribą, kurios negali peržengti protas. Krikščionybė taip pat yra dieviškoji misterija, prie kurios mus priartina vien tikėjimas. Augustinas pats patyrė, jog filosofija turi ribas. Tik tapęs krikščioniu jis atgavo sielos ramybę: “Mūsų širdis nerami, kol ji nenurimsta Tavyje”. Vėliau Romoje ir Milane dėstė retoriką. Paveiktas Milano vyskupo Ambraziejaus pamokslų, 387 m. apsikrikštijo ir, grįžęs į Afriką, ėmė skelbti krikščionybės idėjas, kovojo prieš įvairias erezijas. Nuo 395 m. iki mirties buvo Hipono (Afrika) vyskupas. Augustinas filosofiją tapatino su išmintimi, padedančia žmogui siekti asmeninės laimės. Laimę esą žm
mogus pasiekia tik pažindamas Dievą ir savo sielą. Po mirties buvo pripažintas šventuoju. Augustinizmas iki šiol plačiai nauduojamas tiek protestantų, tiek katalikų teologų. Mintys gyvos, išraiškingos, įspūdingos.
Reikšmingiausius darbus Augustinas parašė vyskupaudamas. Tai 22 knygų traktatas “Apie Dievo valstybę”, autobiografinio pobūdžio 13 knygų darbas “Išpažinimai”, traktatas “Apie Trejybę” ir kt.

Dievo (Vandenyno) ir sielos (lašelio Jame) pažinimas.
Augustinui pagrindinė mąstymo kategorija yra Dievas, tik vienas esą tikroji, aukščiausioji, imanentiška (savaiminė) ir amžina būtis. Jis – nematerialus Absoliutas, t.y. toks, kokį vaizduoja Šv. Rašto knygos, nes antikinis Dievas niekada absoliutus nebuvo. Todėl tikrąją laimę žmogus gali pasiekti tik pažinęs Dievą per savo sielą. Tai pasiekti galima ne išorine patirtimi, o tik vidiniu, mistiniu išgyvenimu. Kad pažintume Dievą, kad pajaustume Jį šalia savęs, visų pirma turime Jį pamilti. Dar daugiau: mums patiems reikia virsti meile, kadangi Dievas yra meilė. Pažinti Dievą – tai gimti meilei. Juk meilė pirmiausiai yra dovana. Mylėti – tapti dovana. Dovana – tai visiškas savęs atsižadėjimas. Įteikta dovana mums jau nepriklauso, ji yra to, kam ją įteikėme. Dievas yra absoliuti meilė ir todėl Jis visiškai mums atsiduoda. Dievas – nelyginant saulės spindulys. Spindulys juk niekuomet nesistengia kaip nors pažvelgti į save iš šalies ir pasigrožėti savimi. Jis paprasčiausiai šviečia ir teikia mums šviesą. Dievas dovanuoja mums save, kadangi Jis mus myli. Jis rodosi mums visokiomis aplinkybėmis, visais gyvenimo atvejais. Už visą tai mes visi turime padėkoti Jam, ir mūsų dėkojimai turi atitikti Jo atsidavimą mums. Mes turime padovanuoti savo gyvenimą. Bet neatiduoti materialine prasme, kas laikoma šiurpiausiu nusidėjimu, o pamilti Jį visu savo gyvenimu, mylėti visus Jo kūrinius. Dievas nuolat tikisi to nuo kiekvieno savo kūrinio. Aurelijus Augustinas dažnai Dievą jaučia kaip tą, kursai egzistuoja virš visko. Taip ir mes turėtume atsispindėti Jo makropasaulyje kaip mikropasaulis. Dievas mus sukūrė savo mikrokosmo pavidalu. Turim pakelti savo sąmonę virš materijos, tartum užlipę į kalną ir žiūrėdami iš viršaus į savo gyvenimą sielos akimis.

Idėjų pažinimas.
Ką be vidinių išgyvenimų geriausiai pažįsta protas? Geriau nei daiktus, pasak Augustino, jis pažįsta amžinąsias tiesas. Protas yra ne tiesų kūrėjas, o jų priėmėjas; ribotas žmogaus protas negali sukurti amžinųjų tiesų. Skirtingai nuo graikų filosofų Augustinui tiesa pažįstama ne tiriant objektyvųjį pasaulį, o gilinantis į asmeninius subjektyvius išgyvenimus. Jis neneigia gamtos pažinimo svarbos, bet mano, kad toks pažinimas neduoda visiškai tikrų žinių, nesuteikia žmogui laimės, ir svarbiausia atitraukia jį nuo Dievo. Taigi jis išreiškia mintį, kad visokios žinios yra abejotinos, išskyrus žinojimą to, kad “aš esu” ir “aš mąstau“ (tai ypač ryšku traktate “Pataisymai“). Jis rašė, jog tai “labai įdomūs ir labai tušti ieškojimai“. “Trokštu pažinti tik Dievą ir sielą. Ir daugiau nieko? Daugiau nieko.“ Augustinas teigė, kad galima suabejoti ar egzistuoja išoriniai daiktai, tačiau abejoti tuo, kad pats gyveni nedera. Sava mintis yra pats tikriausias faktas – štai garsiausias jo principas. Jei žmogus abejoja – tai jau reiškia, kad žmogaus protas nėra tobulas. Tad reikia ieškoti tobulumo ne išorėje, o viduje. Tik siela, būdama kiekviename iš mūsų absoliutaus tobulumo žodžiu, gali atskleisti protui tiesos šaltinį. Augustinas priėjo prie minties apie idealųjį pasaulį, susėjantis su Dievu. Jis teigė, kad amžinas yra tik Dievas, todėl ir amžinosios tiesos priklauso tik Jam ir yra dieviškosios tiesos.

Teocentrinė metafizika (dvasinio antgamtinio pasaulio centralizavimas)
Aurelijus Augustinas įgyvendino savo pirmtakų siekį – Dievą padarė filosofinio mąstymo centru, viršesnį už kūrinį. Hierarchija atrodytų taip:

Čia Dievas aprėpia visą Jo sukurtą pasaulį. Dievas yra viso ko pradas, priežastis ir tikslas; viršesnis už sielą; siela viršesnė už kūną. O juslės ir valia viršesni už protą, nes Dievą galima pasiekti širdimi, bet ne protu; Aukščiausią Meilę galima pažinti tik meile, o ne sausu samprotavimu. Tai, kas yra Dievas, žodžiais neapibūdinsi. Mums stinga žodžių tai išreikšti. Vienintelė Dievo verta išraiška yra tyla. Tai ne toji tyla, kuri įsivyrauja, kai neturi ką pasakyti, o tokia turtinga tyla, kad bet koks ištartas žodis ją nuskurdintų. Mes patiriam Dievo buvimą, tačiau negalime to išreikšti.

Teodicėja (Dievo teisingumas).
Pasaulis palyginti su Dievu yra niekingas, tačiau tai yra Jo kūrinys ir todėl geras. “Visa, kas egzestuoja, vien dėl to, kad egzistuoja, yra gėris“, – teigia Augustinas ir pateikia tokius argumentus: a) prigimtyje blogio nėra, blogis kyla iš kūrinių laisvės; b) blogis nėra realus, jis yra tik gėrio stygius; nėra absoliutaus blogio, yra tik absoliutus gėris; c) blogis neardo pasaulio harmonijos, priešingai, jis būtinas jai palaikyti; siela išganoma tik įveikiant blogį. Anot Augustino, blogis kyla iš žmogaus, gėris – iš Dievo; gėris yra malonės dalykas.

Laiko ir amžinybės teorija
Augustinas laikėsi dvieju koncepsijų:
a) Laikas yra sukurtas kartu su praėinančių, t.y. laikinų, daiktų pasauliu ir išnyks kartu su Paskutiniu Teismu;
b) Objektyvaus laiko nėra.
Laikas ir erdvė (sukurtas daiktų pasaulis) atsirado kartu. Negalima sakyti, kad “anksčiau“ pasaulio sukūrimo (ar “vėliau“ jo) niekas nebuvo (ar nebus); kaip tik buvo (ir bus) – Dievas – sukuręs viską iš absoliutaus nieko. Jis nematuojamas, Jis – amžinoji “dabartis“. “Jei esamasis visada liktų esamuoju, jei nepereitų į būtąjį, tai jis jau būtų ne laikas, o amžinybė”; “Esamuoju gali būti vadinamas tik trumpiausias laiko momentas, kurio negalima dalyti į jokias dalis”. Taip Augustinas nori paaiškinti, kad laikas turi savo atkarpas, o amžinybė dalių neturi, nes būtent Dievuje nėra jokių “anksčiau“ ar “vėliau“. Laiką matuojame siela: “Tai kas dabar aišku ir suprantama, nėra nei būsimi, nei buvę dalykai, ir netikslu sakyti, jog yra tris laikai: būtasis, esamasis ir būsimasis. Bet galbūt būtų tikslu sakyti, kad yra tokie trys laikai: esamasis apie būtąjį, esamasis apie esamąjį ir esamasis apie būsimąjį. Mat visi šie trys yra mano sieloje kaip kažkas neapibrėžta ir niekur kitur aš jų nematau. Esamasis apie būtąjį yra atsiminimas, esamasis apie esamąjį – stebėjimas, esamasis apie būsimąjį – laukimas.”

Mirties klausimas

Žmogus visada žino, kad jis tėra laikinas ir kad jo gyvenimas yra baigtinis. Augustinas taip vaizduoja šį bėgimą mirties link: “Juk tą patį akimirksnį, kai kas nors įžengia į šį mirtingą gyvenimą, ima artintis mirtis. Būtent kintamumas, kuriam paklūsta kiekvienas kol gyvena – jei apskritai galima pavadinti gyvenimu – veda mus mirties link. Nėra nei vieno, kuris po metų nebūtų arčiau mirties nei prieš metus, rytoj arčiau negu šiandien, šiandien arčiau negu vakar. Tad visas gyvenimo laikas yra ne kas kita kaip bėgimas mirties link, kai niekas negali stabtelėti bent trumpam arba eiti šiek tiek lėčiau.”. Aurelijus Augustinas suvokia mirties klausimą kaip likimu nustatyta riba. Jis laikėsi predestinacijos (fatališkosios) koncepcijos. Ar iš tikrųjų taip yra? Išmatuoti objektyviai negalime. Jegu žmogus žino (galbūt subjektyviai jaučia ar medikų nustatyta) rytoj numirsiąs, ar jo stiprusis troškimas atsistoti tiesos pažinimo kelio link nesužadins Dievo malonę pratęsti jo gyvenimą, kad jis turėtų dar vieną tikrą galimybę išganyti savo sielą ir grįžti pas Dievą “praskaidręs akis”?
Ar mirtis žmogui iš anksto nulemtoma Dievo valios tvarka, ar mes patys savo gyvenimo rezultatais priartinom ar pašalinom mirties valandą? Apskritai, ar kišasi Dievas į mūsų gyvenimą? Galbūt mes savo praeito fizinio gyvenimo veiksmais nulėmėme dabartinio gyvenimo trukmę?

Scholastika
Po Aurelijaus Augustino įdiegtos savarankiškai suformuluotos teocentrinės sistemos, nuo V a. vid. neiškilo žymesnių vardų – buvo tik tenkinamasi praeities žymių bažnyčios tėvų raštų tvarkymu ir saugojimu. Pagaliau nuo VIII a. patristinę filosofiją pakeičia scholastika (lot. scholastikos – mokyklinis; gr. scholastes – atsidavęs mokslui), suklestėjusi ankstyvaisiais viduramžiais. Scholastinė filosofija siekia ne atrasti, o pagrįsti ir paneigti. Nuo antikinio mokytumo ji skirėsi tuo, jog išmintis čia dogmatizuota ir autoritarizuota ir yra teocentrinio pabūdžio. Pagrindinės nagrinėjamos problemos – filosofijos ir logikos, tikėjimo ir pažinimo, mokslo ir religijos, filosofijos ir teologijos tarpusavio santykių klausimai. Scholastika turėjo tęsti senovės graikų mokyklos, susijusios su platoniškosios Akadėmijos veikla, tradicijas. Tose mokyklose buvo dėstoma gramatika, dialektika, retorika, aritmetika, geometrija, muzika ir astronomija. Scholastai jautėsi ne pasaulėžiūros kūrėjai, o šios sistemos darbininkai. Viduramžiais scholastinę teologiją kūrė mokytojai profesionalai specialiai vienuolynų mokykloms ir universitetams. Scholastika – tai objektyvus intelektualinis pažinimo problemų tyrimas, o ne religinė praktika, susijusi su dvasiniu vienuolyno gyvenimu.
Scholastika skirstoma į 5 laikotarpius:
a) VIII – X a. scholastikos ištakos
b) XI – XII a. ankstyvoji scholastika
c) XII – XIII a. klestėjimo laikotarpis
d) XIII – XIV a. vėlyvoji scholastika
e) XIV – XVII a. antroji scholastika

Ankstyvasis (formavimosi) laikotarpis ir jo ryškiausi veikėjai [3 priedas]
Jonas Škotas Eriugena (810 – 877) – airis, neoplatonikas, panteistas savo kūrybą nutiesė kelią tarp antikinės filosofijos ir Vakarų krikščioniškosios scholastikos. Į filosofijos istoriją Eriugena įėjo kaip pirmosios viduramžių sistemos kūrėjas, scholastinio realizmo pradininkas. Jo apmąstymo objektas – visos būties prigimtis. Passak jo, filosofija esanti aukščiausias pažinumas, besiremiantis proto autoritetu, tačiau žmoguje filosofuojąs pats Dievas. Būtis – tai vieninga ir vienintelė substancija, panteistiškai įsivaizduojama gamta, iš kurios atsiranda visa tikrovės įvairovė, turinti keturis savo raidos etapus, kurios Eriugena vadina gamtomis:
1) kurianti, bet nesukurta;
2) kurianti, tačiau pati sukurta;
3) sukurta, bet pati nekurianti;
4) nekurianti ir nesukurta.
Pirma gamtos pakopa – nesukurtas Dievas Tėvas (amžinoji būtis), kuris sukuria antrąją kuriančiąją “gamtos“ (natura) pakopą -– dieviškas protas, Dievas Sūnus, platoniškosios amžinos idėjos, daiktų pirmavaizdžiai. Trečioji gamtos pakopa – nepastovi ir laikina – konkrečių juslinių daiktų aibė erdvėje ir laike. Daiktai neskiriami nuo Dievo, nes jie reiškiasi Dievuje, o Dievas daiktuose reiškiasi nematomu būdu. Žūdami daiktai sugrįžta į “nekuriančiąją ir nesukurtą“ pakopą – tą patį Dievą, kaip galutinį visų daiktų tikslą.
Anzelmas Kenterberietis (1033 – 1109) – yra vienas stipriausių ir savarankiškiausių viduramžių mąstytojų. Didžiausiu autoritetu laikė Augustiną. Anzelmas stengėsi metodologiškai sutaikyti teologiją ir filosofiją. Įžymus teologas, scholastas realistas, jis tikėjimą ir racionalizmą nelaikė priešingais dalykais. Tikėjimas, anot jo, – racionalaus pažinimo sąlyga: “Tikiu, kad suprasčiau” – tokia buvo jo teologijos formulė. Teologiniu racionalizmu Anzelmas siekė intelektualiai suvokti Dievą. Jis pagarsėjo savo spekuliatyviu ontologiniu Dievo buvimo įrodymu: Dievo buvimą esą galima išvesti iš Dievo sąvokos, tai yra iš minties gali būti išvedamas jos objektas.
Pjeras Abeliaras (1079 – 1142) – mėgino nuvainikuoti autoritetus, atskleisdamas jų filosofinių koncepcijų prieštaravimus. Jis nepriėmė savo pirmtako A. Kenterberiečio radikalaus filosofijos pajungimo teologijai, pažinimo – tikėjimui, skelbdamas kitokią teologijos racionalizavimo formulę: ”Suprantu, kad tikėčiau”. Nors jis derino filosofiją su teologija, bet po jo scholastams ir teologams buvo nelengva jo paties filosofiją suderinti su katalikybe – per daug stiprus buvo jo poleminis “taip ir ne” metodas, žadinęs scholastinę mintį iš sustingimo ir dogmatizmo.
Šitų dviejų filosofų prieštaringumas nėra toks iš tiesų, nes jie abu nori tikėti ir suprasti, bet. ar turime tirinėti pasaulį, kad jį suprastume remiantis tikėjimu, arba tikėti remiantis racionalu būties pažinimu? Abeliaras pripažindavo žmogaus proto galią pažinime ir moksle, teikdavo pirmenybę protui. Vienas iš Renesanso pirmtakų?

Klestėjimo laikotarpio žymiausi veikėjai

Bonaventūras (1221 – 1274) – mistiškas Augustinas + racionalus Aristotelis. Materiją suprato kaip “nekūniškos šviesos” įkūnijimą (“dvasinės materijos” – tai substancijos su daugybe formu, iš kurių kylanti besikeičianti pasaulio įvairovė). Dievo pažinime Bonaventūras siejo mistikuotą intuiciją su racionaliu įrodinėjimu, vis dėlto pirmenybę tiekdamas ekstazei. Ekstazė – tai sielos grįžimas į save: “Ji atsipalaiduoja nuo visokio juslinio ir protinio pažinimo, iškyla viršum viso, kas yra ir ko nėra, ir kai pasiekia sąmoningo nežinojimo būseną, tada visiškai pasineria, žvelgdama į Dievo vienybę, kuri stovi aukščiau už bet kokią būtį ir bet kokį žinojimą”.

Albertas Bolšietis Didysis (tarp 1193 ir 1207 – 1280) – Aristotelio filosofijos perdirbimas į krikščioniškąją teologiją. Jo filosofiniai darbai skirstomi į tris grupes: racionaliąją filosofiją (logika), realiąją filosofiją (matematika, fizika, metafizika) ir moralinę filosofiją.
1 – Dievas – centras. Kaip aukščiausia realybė, jis yra aukščiausias gėris, visatos viršūnė, Kūrėjas. Iš Jo kyla:
2 – visata, pasaulio sistema, kuri grįžta pas:
3 – Dievą, Atpirkėją – Aukščiausias Tikslas
4 – Albertas Didysis kviečia atsižvelgti į tai, jog kaip Dievas yra visatos viršūnė, taip žmogus yra fizinio pasaulio viršūnė, dėl žmogaus egzistuoja žemynis pasaulis, elementai, augalai ir gyvūnai – priemonės jo gyvenimo tikslams. Šitos pagalbinės priemonės jam duotos, kad jis suvogtų savo Bendrąjį Kelią (Tikslą) ir neblaškytųsi po pasaulį. Kaip tada įmanoma surasti pasaulio vientisumo principą? Kaip atskleisti amžinąją tikrovę, slypinčią po daugybę kintančių fizinio pasaulio pavidalų?

Tomas Akvinietis (1225 – 1274).
Žymiausias viduramžių filosofas scholastas buvo šventasis, mistikas, teologas ir metafizikas. Gimė netoli Neapolio, buvo Akvino grafo sūnus. Lankė vienuolių benediktinių mokyklą garsiajame Montekasino vienuolyne, vėliau mokėsi Neapolio universitete. 1224 m. Jis tapo dominikonu, naujo elgetaujančių brolių ordino nariu. Šeima pasibaisėjo tokiu sūnaus poelgiu ir prievarta jį sugrąžino namo, tačiau Tomas tvirtai laikėsi savo pašaukimo. Mokslą tęsė Paryžiuje, paskui Kelne pas Albertą Didįjį. Akvinietis buvo stambus, lėtas vyras, ir studentai jį praminė jaučiu nebyliu. Tačau jo gabumai niekam nekėlė abejonių. Albertas Didysis kartą yra pasakęs: “Šio jaučio nebylio baubimas pasklis po visą pasaulį”. Ar ši pranašystė išsipildė? 1254 m. Akvinietis sugrįžo į Paryžių ir po dviejų metų tapo profesoriumi. Paryžiuje ir Italijoje profesoriavo iki pat mirties; mirė 1274 m., keliaudamas į Liono Bažnyčios susirinkimą. Paryžiuje ir Oksforde jo mokymas buvo pasmerktas. Tik praėjus penkiasdešimčiai metų po mirties, 1323 m., Tomas Akvinietis paskelbtas šventuoju. Žinoma, kad 1273 m. jis patyrė kažką panašaus arba į viziją, arba į nervų priepuolį ir liovėsi rašęs. Sekretoriaus paragintas, tarė: “Aš negaliu. Visa, ką ligi šiol parašiau, dabar atrodo vieni niekai”.
Jo mokymas – tomizmas – iki šiol katalikybei yra aktualus ir įtakingas. Jis atliko ideologinį katalikų užsakymą – pajungti filosofiją ir mokslą teologijai; perėjo prie Aristotelio fizikos ir metafizikos metodologinio apdorojimo, konstruodamas sistemą, kurioje filosodija susiliejo du teologija, o teologija – su filosofija. Akvinietis “sukrikščionino” Aristotelį ir padarė jį suprantamą savo epochos mokslininkams. Taip susilpnėjo Augustino “sukrikščioninto” Platono įtaka. Jo filosofoja prasideda nuo realaus pasaulio suvokimo, o ne abstrakčių idėjų. Anot Akviniečio, mes ir protu galim suvokti, kad viskas aplinkui privalo turėti pirminę priežastį. Taigi Dievas apsireiškęs žmonėms ir per Bibliją, ir per protą. Tokiu būdu tėra viena “akivaizdi teologija” ir viena “prigimtinė teologija”. Ne kitaip ir moralės srityje. Biblijoje galime perskaityti Dievo prisakymus, kaip žmonės turi gyventi. Tačiau Dievas mums taip pat davė sąžinę, kuri padeda atskirti teisinga nuo neteisingo, remiantis tuo, kas įginta. Taigi į moralų gyvenimą veda du keliai. Mes žinome, kad negerai daryti žmonėms bloga, net neperskaitę Biblijos: ‘Ko nenori, kad tau darytų, to taip pat nedaryk niekam kitam”.
Akvinietis savo filosofinę sistemą [4 priedas] lygina su dviaukščiu namu. To namo pamatai ir pirmasis aukštas – tai Aristotelio filosofija, o katališkoji teologija – tai antrasis aukštas ir visą namą dengiantis stogas. Čia mes galime pamatyti , kad jo dvilypimas (esmė – būtis, forma – materija, siela – kunas ir t.t.) darniai susiveda į vieną amžinybę – absoliučią vienybę, teisingumą ir gėrį – Dievą.
Formos ir materijos santykis
Visi daiktai yra įgijusi formą materija. Forma yra būties esmė ir turinys. Materija yra daikto potencija (slaptosios galimybės). Forma aktu (tikrove) paverčia materiją daiktu. Pavyzdžiui, kaip suprasti: medis, kaip materija, medžiaga, yra daikto potencija? Kaip jūs subjektyviai ar objektyviai atskirtumėte medines kartuves medinio kryžiaus – jų slaptosios galimybės?
Esmės ir būties santykis
Visa būtis yra substancijų (individulių daiktų) aibė. Kiekviena būtybė susideda iš nesutampančių esmės (essentija) ir būties (existentija). Dievo kūrinys (esmė) “gauna” būtį Dievo valia ir ten tik “dalyvauja“. Vienintelė būtis, kurioje esmė ir būtis sutampa, yra Dievas – vienintelis kūrinių priežastis ir tikslas kaip tobuliausias gėris. Būtis egzistuoja ir keičiasi priežastingai, esant visų priežasčių priežasčiai – bepriežastiniam Dievui. Jo 5 Dievo buvimo įrodymai esą maistas protui tiek filosofams, tiek papratiems žmonėms [5 priedas].

Prigimties teologija
Realios būties atributai – vienybė, teisingumas, gėris. Jeigu jie absoliučiai sutampa, tai būtis tapati Dievui (grynoji būtis). Kaip teigia Tomas, tokia būtis ya aktuali (t.y. ta, kuri veikia) ir yra pirmine, nes “paduoda impulsą” į potencialią, išvestinę būtį. Grynoji būtis negali neegzistuoti, iš jos iškyla visa realios būties (t.y. kūrinijos, visos tikrovės) hierarchija. Hierarchija reikalinga todėl, kad harmoningai reikštųsi visos galimos tobulumo pakopos.

antgamtinis pasaulis – Tobuliausia būties pakopa
pirminė,
aktuali (veikiančioji), grynoji būtis

– turi protingą sielą; pereinamoji grandis
gamtos pasaulis į grynai dvasinę sferą
išvestinė, potenciali, – jaučia; sąmoningo proto neturi
realioji būtis

– vidinė jėga juos augina ir daugina

– žemiausioji ir plačiausioji pakopa

Dievo sąvoka – tobuliausia, Jo ontologinis (būtiškas) buvimas neįmanomas, nes mes negalime Jo esmės, Jo sąvybes pažinti tiesiogiai. Bet galime Jį pažinti netiesiogiai – “neigimo” būdu (atmetant baigtinių esybių sąvybes) arba “eminacijos” būdu (tas sąvybes be galo sustiprinant), ir pažinti per Dievo kūrinius, nes jie yra begalino Dievo tobulumo išraiška: Dievas amžinas, nes nejudinamas; Jis nesuyra, nes neturi materijos; Jis nemirtingas ir neturi dalių, nes nėra kūnas; Dievas neturi lyties; Jį negalima apibrėžti ir t.t.
Aurelijus Augustinas, kitaip nei Tomas, Dievo esmę mato ne Jo valioje apskritai, o protingoje valioje, todėl Jis nenori negalimų dalykų: sunaikinti praeities, sukurti kito Dievo, sunaikinti žmogaus ir t.t. Tomas Akvinietis tebėra katalikiškųjų pažiūrų simbolis, į kurį lygiuojasi dabarties katalikiškoji filosofija – neotomizmas.

MINTYS PAMĄSTYMUI

Aurelijus Augustinas

 Įdėmiai įsižiūrėk, ir jei toks sau nepatiksi, stenkis daugiau toks nebūti.
 Tik nuo tavęs priklauso, kiek arti ar toli Dievas. Mylėk, ir Jis prisiartins. Mylėk, ir Jis apsigyvens tavyje.
 Aprėpti protu – tai aprėpti pažinimu, ir tas, kuris yra tobulai mylimas, yra tobulai ir pažintas.
 Ne, Dievo nepamatysi akimis, Jo reikia ieškoti širdimi. Kaip kad trokšdami išvysti saulę mes prisiartiname savo kūniškas akis, idant regėtume šviesą, lygiai taip pat ir trokšdami regėti Dievą nuskaidriname tas akis, kurios leidžia Jį pamatyti.
 Meilė – raktas, kuris leidžia atverti slapčiausiais Dievo gyvenimo duris, įsiskverbti į visas Jo paslaptis.
 Mylėti – kur kas daugiau nei duoti. Mylėti – tai mokėti išklausyti, mokėti priimti, mokėti džiaugtis atėjimu.
 Dievas – meilė. Ir tasai, kuris gyvena meilėje, gyvena Dieve.
 Gyvenk meilėje, ir ji gyvens tavyje; pasilik joje, ir ji pasiliks tavyje.
 Mes pažįstame Dievą tiek, kiek mūsų širdyse yra meilės.
 Pamilk. ir kai pajusi, kaip tavo sielą užplūsta vis didėjanti meilės banga. tu imsi jausti Dievą.
 Mokaisi melstis – mokaisi mylėti. Malda – širdies rūpestis.
 Tavo malda – pokalbis su Dievu. Kai skaitai Šv. Raštą, Dievas kalba tau, o kai meldiesi, tu pats kalbiesi su Dievu. Dievo žodį gali regėti tik širdimi.
 Į tiesą grįžtame tik gailestingumo keliu. Išmok mylėti savo priešą. kuo labiau tu myli netgi savo priešus, tuo labiau panašėji į Tą, kurio saulė pakyla ir šviečia ne tik geriesiems, bet ir piktiesiems. Kuo tu didesnio panašumo, tuo tavo meilė tobulėja ir tu pradedi jausti Dievą.
 Nieko nėra nuostabesnio už meilės kelią, tačiau juo geba eiti tik nuolankieji.
 Viltis – tokia jėga, kuri glūdi slapčiausiose širdies kertelėse. Ji – gyvenimo šaltinis. Žmogus, kuris niekuo nepasitiki, paliauja gyvenęs. Viltis išblėsta, miršta troškimai.
 Viena yra gyventi, kas kita – žinoti, kad gyveni.
 Sava mintis yra pats tikriausias faktas. Jeigu daiktas egzistuoja dabartyje, tai rytoj jo gali nebebūti; jeigu tu šiandien gyveni, ateis ta diena, kai tavo kūnas numirs. Kas yra abejotina, o kas ne?
 Ar lemtis – Dievo nustatoma nuo pat žmogaus gimimo; galbūt žmogus pats savo veiksmais sąmoningai ar ne reguliuoja gyvenimo trūkmę? Ar mes kasdien gyvename, ar verčiau mirštame?

Tomas Akvinietis

 Prigimtimi vadinama visa tai, ką vienaip ar kitaip galima suvokti intelektu; nes daiktas yra pažinus tik per savo apibrėžimą ir esmę
 Kai kurios substancijos yra paprastos, o kai kurios sudėtinės, ir visose yra esmė; bet paprastose tikriau ir kilniau, nes jos ir buvimą turi kilniau, kadangi jos yra priežastis tų, kurios yra sudėtinės; bent jau pirmoji paprastoji substancija yra Dievas. Kadangi paprastųjų substancijų esmė] yra labiau nuo mūsų paslėpta, todėl reikia pradėti nuo sudėtinių substancijų esmės, kad nuo lengvesniu dalykų pradėtas mokymasis būtų veiksmingesnis.
 Valios laisvė yra bet kokios moralės prielaida: tik laisvi ir protu besiremiantys poelgiai yra geri
 Laimė – yra pažinimas, tačiau Dievo pažinimas. Pažinimas yra aukščiausioji žmogaus fundcija, o Dievas – tobuliausias pažinimo objektas
 Jei ranka nepajudins lazdos, tai lazda nepajudins ir nieko kito. Taigi esame linkę ieškoti kokios nors pirmosios priežasties, pirmojo judintojo, kuris pats nėra nekieno judinamas. Būtent taip visi ir supranta Dievą
 Dievas sukūrė tobulą pasaulį, taigi blogis randasi ne iš Dievo

 Gražu yra tai, kas pamačiu patinka. Man patinka naktis, ar ji jums graži? Kas yra grožis?
 Tiesa yra daikto ir intelekto [tikrovės ir kalbos, fakto ir teiginio, .] atitiktis. Kas atitinka tiesą: ieškojimai, pažinimas, gal meilė, ar kas kita? Kiek penki Dievo buvimo įrodymai [5 priedas] atitinka jūsų tiesos supratimą? Ar jie yra nenuginčijomi?
 Daiktas vadinamas tiesa tik tada, kai atitinka intelektą, todėl tiesa paskiau atrandama daiktuose, o pirmiau intelekte. Vadinasi, tiesa gali būti tik intelekte. Kas yra tiesa – ar ji netapati meilei?

ŽINIŲ ŠALTINIAI

1. Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai. – Vilnius, 1980.
2. KTU, Filosofija. – Kaunas: Technologija. – 2000.
3. Arno Anzenbacher, Filosofijos įvadas. – Vilnius, 1992.
4. Ernst von Aster, Filosofijos istorija. – Vilnius, 1995.
5. Fiurst M., Filosofija. – Vilnius, 1995.
6. Raeper W., Smith L., Po idėjų pasaulį. – Alma littera, 1995.
7. Tomas Akvinietis. – Logos: Vilnius, 2000

Leave a Comment