Saulė, Mėnulis ir Žvaigždės

Saulė, Mėnulis ir žvaigždės

Rankiojimo ir medžioklės laikotarpiu Saulė daugiausia vaizduota zoomorfiniu (dvasių ir dievų vaizdavimas žvėrių, gyvulių pavidalu) pavidalu. Vėliau, kaplinės žemdirbystės laikais, pradėta laikyti antropomorfine (žmogaus pavidalo, panaus į žmogų) būtybe, dievybe, dangaus šeimininke, tapo moterimi. Imta vaizduoti kaip mergina su ilgais auksiniais ar linų plaukais, su linų žiedų vainiku, kurį nusipynusi pati arba jai nupynęs mėnulis. Kituose mituose vaizduojama su auksine karūna ant galvos, apsirengusi ilgais auksiniais drabužiais, su skraiste ant pečių. Dar kitur vaizduota gražia ir paprasta moterimi, auuksakase, apsisiautusia žibančiu apsiaustu.

Saulė, kaip ir kiekviena moteris, dirbanti įvairius darbus: verpianti, siuvanti, skalbianti, brendanti per vandenį, sodinanti sodą, daržą, besidabinanti, semianti jūroje vandenį, einanti į pirtį, raikanti duoną, skaičiuojanti žvaigždes, einanti į vaišes. Mitologinėse sakmėse suasmeninta deivė Saulė kartais šypsosi, juokiasi, kartais liūdi, verkia, rauda kruvinomis ašaromis.

Lietuviai Saulę labai mylėjo, gerbė, kalbėjo jai maldas. Saulei leidžiantis, žmonės baigdavo darbus, nes tikėjo, kad tada prasideda velnio viešpatavimas. Baigiant darbus, buvo įprasta sakyti: „Dienužę vargstant, vakaro sulaukus, Saulyte močiute, pastiprink mus“.

Saulei tekant, buvo attliekami patys svarbiausi darbai. Dainoje sakoma: „Aušra aušrelė, šviesi pazarėlė, rengia brolelį į karelį“. Visi nekasdieniniai žygiai pradedami Saulei tekant: brolelis žirgelį balnoja, pas mergelę joja, per vestuves jaunikis pas nuotaką vyksta, nuotaka važiuoja iš savo gimtųjų namų pas vyrą. Saulė iš

štirpdo sniegą ir ledą, neleidžia šalčiui sušaldyti medžių, išaugina gražius žmones. Ji vadinama gražiausiais vardais – šviesiąja, švitriąja, meiliąja Saulele.

Saulė buvo laikoma gyvybės teikėja. Gyvybę ji ne tik suteikianti, bet ir palaikanti. Todėl gyvulius skersdavo dažniausiai prieš Saulės patekėjimą, tikėdami, kad jie ilgai nenusibaigsią, jei bus Saulei šviečiant. Užmušta gyvatė nenudvėsianti iki Saulės nusileidimo. Be to, leidžiantis Saulei, žadindavo ligonius ir apskritai miegančius, kad Saulė nenusineštų jų gyvybės. Miegas leidžiantis Saulei buvo vadinamas saulės miegu. Jei ligonis mirė iki Saulės nusileidimo, žmonės manė, kad jis sulauks saulėtekio.

Iš didelės pagarbos Saulei buvo draudžiama rodyti į ją pirštu, rodyti jai liežuvį, pamėgdžioti, nes už tai Saulė galinti supykti, o supykusi ir nubausti. Į Saulę ir debesį buvo leidžiama rodyti tik veidu.

Saulės gyvenimas laikytas amžinu, niekad neesibaigiančiu. Ji visus žmones lygiai mylinti, visiems lygiai šviečianti. Saulė net ir kelmo neaplenkianti. Geri žmonės būdavo palyginami su Saule.

Saulei šviečiant, retai pasirodančios blogos dvasios, demonai. Vadinasi, blogis visuomet pradeda siautėti nakčia. Saulei nusileidus, žmonės nedirbdavo kai kurių darbų, bijodami, kad jiems nepakenktų blogosios dvasios. Rytų ir Pietų Lietuvoje tuo metu moterys slėpdavo kuodelius, kad laumės nepriterštų. Be to, neidavo kulti, kad velniai netalkintų.
Saulė buvo laikoma Mėnulio žmona, kartais seserimi, o visos žvaigždės, tarp jų ir Aušrinė, Vakarinė, Indraja, Vaivora, Ži
iezdrė, Sėlija, taip pat Žemė – dukterimis. Šis tikėjimas, greičiausiai, susiformavo ankstyvojo matriarchato laikotarpiu, kai dar viešpatavo grupinės santuokos, kai tuoktis galėjo broliai su seserimis, kartais ir tėvai su vaikais. Išlikę pasakojimai apie tai, kad Saulė siuntė piršlį pas Mėnulį, taip pat rodo, jog tokie tikėjimai atsirado ankstyvojo matriarchato laikais, kai viešpatavo paprotys moterims rinktis vyrą ir siūlyti tuoktis.
Yra sakmė, kad labai seniai Saulė ir Mėnulis gyvenę viename namelyje, įsimylėję vienas kitą ir pirmiausia susilaukę dukters Žemės. Po kurio laiko susipyko ir norėjo skirtis, bet negalėjo pasidalyti dukters. Tada Dievas pasiuntė Griausmą, kuris taip patvarkęs: dieną į Žemę žiūrės Saulė, o naktį – Mėnuo. Taip jie iki šiol pildo Dievo valią. O kai jie abu nori žiūrėti į Žemę, tai Griausmas vieną kurį nuvaro. Anot kitų mitų, Saulė su Mėnuliu, neįstengdami pasidalyti dukters Žemės, ėję lenktynių: kuris pralenksiąs, to ir būsianti duktė Žemė. Lenktynes laimėjusi Saulė. Todėl ji Žemę žiūrinti dieną.
Upytės apylinkėje pasakojama, kad Mėnulis vedęs Saulę. Jiems gimusi dukrelė, kurią pavadinę žvaigžde.
Mėnulis įvairiuose pasaulio kraštuose, taigi ir Lietuvoje, žmones sudomino jau akmens amžiuje. Pirmiausia pastebėta besikeičiančios Mėnulio fazės ir jų ryšys su oro kaita, su vandenų potvyniais ir atoslūgiais. Seniausi Mėnulio piešiniai ant uolų, kaulo, akmenų žinomi iš paleolito laikų (jie nupiešti maždaug pr
rieš 20 000-30 000 metų) . Tokių piešinių rasta Anglijoje ir kitur. Greičiausiai, tai buvo seniausio kalendoriaus užuomazga.
Lietuviai Mėnulį laikė ir vadino dievaičiu. XX a. pradžioje kai kur Pietų Lietuvoje ir kaimyninėje Baltarusijoje (apie Lydą, Rodunę, Pelesą ir kt.) Mėnulį vadina dzievaičiu, sakydami: „Dzievaitis patekėjo, dzievaitis nusileido“, „Dzievaicis žibina“. Senojoje sutartinėje (trejinėje) dainuojama: „Jaunas Mėnulis, dievo sūnelis“ (Kavarskas). Dzievaičiu žmonės vadino ir mėnesio trukmę, pvz., „Tris dzievaičius nebuvau namie“. Lietuvoje Mėnulis turėjo daug vardų: Mėnuo, Mėnesis, Mėnesys, Mėnesėlis (buvo sakoma: „Mėnuo patekėjo“, „Mėnesis žvaigždėms kloniojas“, „Užtekėjo Mėnesėlis tarp dviejų žvaigždučių“). Senovinis Mėnulio pavadinimas Mėnuo arba Mėnesis atitinka laiko tarpą, kai kur vadinamą mėnesčiu (jis irgi kilęs iš žodžio Mėnulis). Toks pat pavadinimas Mėnuliui ir mėnesiusi vartotas senovės anglų, vokiečių, kai kur slavų. Lietuvių vartojamas Mėnulio pavadinimas turi bendrą šaknį su daugelio indoeuropiečių tautų šio dangaus šviesulio pavadinimu. Galima manyti, kad žodis Mėnulis kilęs iš žodžio Mainulis, reiškiančio Mėnulio išvaizdos kaitą (mainymąsi).
Mėnulio fazes žmonija žino jau nuo akmens amžiaus. Joms žymėti liaudis turėjo savotiškus ženklus. Pavyzdžiui, laiko trukmė nuo jauno iki jauno buvo žymima greta vienas kito nupieštais dviem jaunais mėnuliais, delčios pradžia vaizduota didžiąja D raide, arba pusrutuliu. Mėnulio fazės skaičiuojamos nuo jo pasirodymo ant dangaus maždaug po 2-3 nebuvimo dienų. Mėnulis pasirodo vakarinėje dangaus pu
usėje siauručio pjautuvo pavidalu šiek tiek nuožulniai į viršų atsuktais ragais.
Jauno Mėnulio pasirodymą danguje žmonės vadino jo gimimu, užgimimu. Pati fazė skirtingose Lietuvos vietose vadinta įvairiai: jaunatimi, jaunu, jauniumi, jaunikiu. Kai kur jauno Mėnulio pradžia buvo vadinama jaunmėnesiu, o pabaiga – jaungaliu.
Jaunu ši mėnulio fazė vadinama ne tik Lietuvoje, bet kaimyninėse Lenkijoje, Baltarusijoje. Apskritai Mėnulio vadinimas jaunu yra baltiškos kilmės, paplitęs šiaurės rytų kryptimi. Slavų kraštuose jis žinomas tose vietose, kur seniau kalbėta baltų kalbomis. Kituose slavų, taip pat germanų ir romanų kraštuose jaunas buvo vadinamas nauju Mėnuliu, pvz., lotynų „luna nova“, rusų „novaja luna“, lenkų „“nowy miesiąc“, vokiečių „Neumond““ ir pan.
Jaunatį ir pilnatį žmonės laikė svarbiausiomis Mėnulio fazėmis. Tikėta, kad pilnatis simbolizuoja grožį ir visokią gerovę. Savaitės diena – subata – šeštadienis – iš pradžių ir reiškė Mėnulio pilnaties dieną. Tos dienos vakarą buvo atliekamos apeigos. Senovės babiloniečiai (maždaug prieš 3000 metų) šią dieną vadino šabattu arba šabpattu. Reikia manyti, kad tą pačią reikšmę turėjo hebrajų šabat, lietuvių subata, slavų – subota ir pan. Tolimi mūsų protėviai kalendorines šventes pradėdavo švęsti pilnaties arba jaunaties dieną, dažniausiai subatoje. Rašytiniai šaltiniai rodo, kad lietuvių žyniai skaičiavę laiką (mėnesius, savaites, dienas) pradėdami nuo Mėnulio jaunaties.
Kai pilnas Mėnulis pradeda mažėti iš dešinės pusės, pereidamas į delčią arba į seną, žemaičiai sakydavo: „Mėnuo ryžta“, arba „Po pilnijos seka paraižos“. Per paraižas arba po jų sėdavo javus, sodindavo daržoves, tikėdamiesi gero derliaus.
Pilnam Mėnuliui mažėjant, apie Alytų sakydavo, kad jis „verčiasi“, kitur (Aukštaitijoje) – „dyla“. Kai kur Lietuvoje ši frazė vadinta senu Mėnuliu. Tokiu atveju pasibaigus pilnačiai, buvo sakoma, kad Mėnulis „jau į seną“. Kai senas Mėnulis įgauna pjautuvo pavidalą, jis vadinamas senogaliu, senagale, senugaliu (Raguva, Panevėžio raj.), senagaliu (Švenčionių raj.). Pagal oro būklę, esant šiai Mėnulio fazei, žmonės sprendė apie būsimą orą ir darbų sėkmę. Pavyzdžiui, jei žiemą senagalyje sninga, tai bus gili žiema, daug sniego. Pradėti tuo metu darbai bus nesėkmingi.
Pažymėtina, kad Mėnulio delčios, arba senagalio, paskutinei fazei apibūdinti lietuviai vartojo archaišką (šiandien beveik išnykusį) žodį vetušas (artimas lotynų k. žodžiui „vetus“), t.y. labai senas, nukaršęs. Vetušą mini ir K.Sirvydas pirmajame lietuviškame žodyne (išl. 1620 m.). seno Mėnulio vardas Vetušas buvo išlikęs kai kuriose Vilniaus krašto vietovėse iki XX a. pradžios, ypač apie Tverečių, Švenčionis, Dūkštas (Maišiagalos apyl.) ir kitur. Vetušu Mėnulį vadino ir asimiliuotuose lietuvių kraštuose, ypač Rytų Lenkijoje apie Naugarduką, Suvalkus. Šių sričių gyventojai galasenio Mėnulį vadino: „vietek“, „viotek“ ir pan. J.Lasickio (XVI a.) minimas dievas Vetustis yra ne kas kitas kaip Mėnulio sengalio fazė, senovėje vadinta Vetušu.
Visiškai Mėnuliui sudilus, buvo sakoma, kad jis „numiršta“, „pargriūna“, „suyra“. Mėnulio išnykimo laikas Pietryčių Lietuvoje vadinamas padaužais. 3 paros, kai Mėnulis nesirodo danguje, – tai suvartų laikas.
Archaiškas yra tikėjimas, kad senagalyje „Mėnuliui sugriuvus“ (kai jo danguje nesimato), jis eina į kitą pasaulį, kur šviečia mirusiems žmonėms. Tikėjimas į Mėnulio ryšį su mirusiųju pasauliu padėjo atsirasti užkalbėjimams nuo įvairių ligų atsisukus į Mėnulį.
Kai per suvartas Mėnulis dingdavo, Šiaurės Lietuvoje žmonės sakydavo, jog jį paslėpė velnias ir ragana, kad nešviestų jiems vagiant gyvulius. Po kelių dienų jie Mėnulį išleidžia. Kad ragana su velniu Mėnulio nepavogtų, jį saugo žvaigždės.
Mėnulis buvo nakties žibintas, išblaškantis tamsybę, kuri senovės žmogui atrodė nepaprastai grėsminga. Tikėta, kad tamsoje slankiojančios piktosios būtybės, o Mėnulis padeda žmonėms apsisaugoti nuo visokiausių pavojų.
Mėnulio kultas daugelyje pasaulio šalių iš pradžių egzistavo kaip sudėtinė medžiotojų kulto dalis. Perėjęs per daugelį šimtmečių ir pasipildęs naujais motyvais, šis kultas daugiausia išliko tose bendruomenėse, kurios nuo seno vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste.
Kaip keitėsi požiūris į Mėnulį, puikiai atspindi mįslės. Archainėse mįslėse paprastai jis lyginamas su seniausiais maisto gaminiais, pavyzdžiui, su papločiais, duona, sūriu, taip pat ir su valgymui naudotais indais: dubenimis, lėkštėmis. Lietuvoje plačiai žinomos mįslės: „Vidury dvaro blynas karo“, „Ant kamino blynas“, „Vidury kiemo guli paplotis“, „Ant stogo paplotis, ant aukštinio blynas“ (Ožkabaliai, Vilkaviškio raj.). Apie Rokiškį, Pandėlį, Južintus ir kitur mįslių Mėnulis lyginamas su duona: „Prieš mūsų klėtelę kabo duonos kumpelis“ (įmenama: Mėnulio jaunatis arba delčia). Apie Rokiškį, Panevėžį ir kitur minėtos frazės Mėnulis mįslėje taip apibūdinamas: „Gale gryčios raguolis kabo“, „Už babos grytelės kabo duonos kąsnelis, šunys loja – pasiekti negali“, „Pilna marška trupinių ir lustas duonos“, „Tarp žirnių sėdi kepalas“ (pastaroji mįslė įmenama: mėnuo ir žvaigždės).
Rytų Lietuvoje priešpilnis mėnulis mįslėse kartais lyginamas su sūriu, pavyzdžiui: „Šuliny sūris“ arba „Šulinio gale sūris“. Pietryčių Lietuvoje Mėnulio jaunatis arba delčia lyginama su dubens kraštu, pavyzdžiui, „Vidury prūdo kraštas bliūdo“ (Dieveniškės). Mėnulio pilnatis mįslėse apibūdinama kaip lėkštė, pavyzdžiui, „Torielka šulny“ (Salakas) , „Šulinyje tarėlis“ (Panevėžyje). Žvaigždės mįslėse buvo vaizduojamos žarijomis arba pagaikščiais (nuodėguliais), pavyzdžiui: „Pilna marška žarijų“, „Pilnas kiemas pagaikščių“.
Apie tai, kad žiloje senovėje lietuviai Mėnulį laikė moterimi, rodo žemaičių vyskupo Petro (XIV a.) raštai, kuriuose sakoma, jog lietuviai po Saulės labiausiai garbina Mėnulį, laiko jį moterimi ir vadina Lela Manelia. Pasak jo, Mėnulis valdė naktį ir matavo laiką. Mėnulio laikymas moteriška būtybe galėjo būti seniausių matriarchato laikų vaizdinių.
Labai archaiškas yra ir Mėnulio vaizdavimas mįslėse elniu. Tokių mįslių šiandien išliko nedaug, pavyzdžiui, „Šili šilutė, žibi žibutė, danguj elnias“ (įmenama: šilutė – gyvatė, žibutė – žuvis, elnias – Mėnulis).
Eurazijoje akmens amžiuje atsiradusioje medžiotojų mitologijoje elnias įkūnijo Visatą, Dangų, Mėnulį. Jis buvo apsuptas sakrališkumo ir turėjo labai svarbū vaidmenį medžiotojų apeigose. Tuo metu apie elnią sukurta daugybė mitų ir tikėjimų.
Senieji rašytiniai šaltiniai (Erazmas Stela ir kt.) sako, kad lietuviai elnius laikė dievo tarnais. Alkuose juos saugojo sargai. J.Bretkūnas (XVI a.) ir M.Pretorijus (XVII a.) irgi rašo, kad lietuviai elnius laikė šventais gyvuliais.
Lietuvių mįslėse Mėnulis taip pat vaizduojamas naminiais gyvuliais – arkliuku, kumeliuku, o dažniausiai – jaučiu. Pavyzdžiui Mėnuliu turi būti įmenama mįslė: „Laukas arklys per vartus žiūri“ (Seinai). Jaunas Mėnulis (apie Salaką) įmenamas kumeliuku: „Seredoj, subatoj gimė dievo kumeliukas auksinėm kamanom, sidabrinėm patkavom“.
Pažymėtina, kad lietuvių stebuklinėse pasakose veikia Mėnulis, pasivertęs arkliu, arba Mėnulio arklys, kuris kalba, herojui duoda protingus patarimus, padeda jam atlikti nepaprastus antgamtinius žygius. Mėnulio pasivertimas arkliu gana dažnas lietuvių mitologijoje, taip pat ir mitologinėse mįslėse.
Mįslėse Mėnulis vaizduojamas ir jaučiu: „Palšas jautis pro langą žiūri“ (Baisiogala), „Žalas jautis pro varus daboja“ (Pilypai, Švenčionių raj.). Panašių mįslių užrašyta įvairiose Lietuvos vietose. Stebuklinėse pasakose Mėnulis galįs pasirodyti tai jaučiu, tai arkliu.
Lietuvių, kaip ir latvių, mitologijoje yra žinomi dievaičio Mėnulio ir deivės Saulės arkliai bei jaučiai. Jaučių su balta žvaigžde kultas mūsų krašte buvo išlikęs iki nesenų laikų. Ypatinga reikšmė lietuvių kulte buvo teikiama juodiems dvyniams jaučiams, kuriais pavasarį žmonės stengdavosi pradėti pirmąjį arimą. Jaučių ragais ar galvomis puošdavo trobų kraigus. Tai priminė žmonėms Mėnulio jaunatį ar delčią. Jaučio (naminio arba laukinio) ir arkliuko kultas siejosi su dangaus kūnais ir atmosferos reiškiniais.
Mįslėse Mėnulis kartais vaizduojamas piemeniu, ganančiu avis – žvaigždes. Dzūkų mįslėje sakoma: „Raguotas piemuo šimtą avių gano“ (Valkininkai). Šioje mįslėje raguotas piemuo, be abejo, vaizduoja jauno ar delčios fazėje esantį Mėnulį, o avys – žvaigždes.
Mįsles apie piemenį Mėnulį ir avis – žvaigždes interpretuojant mitologiniu požiūriu, tenka pažymėti, kad jose galėjo būti vaizduojamas lietuvių patriarchato laikų pagoniškasis mirusiųjų pasaulis, kuris įsivaizduotas kaip ganykla su avimis, rečiau – su karvėmis. Pagrindinis ganytojas – piemuo, svarbiausias mįslių veikėjas Mėnulis, galėjo išlaikyti archainę religinę vėlių globėjo prasmę. Dievaitis Mėnulis kai kuriose lietuvių mituose vaizduojamas kaip mirusiųjų globėjas.
Įdomu ir tai, kad vėlesnių laikų lietuvių mitologinėja tautosakoje žvaigždės laikomos gyvųjų žmonių vėlėmis. Buvo tikima, kad, užgimus žmogui, užsidega jo žvaigždė, o jam mirus ji nukrinta.
Mitologinė lietuvių tautosaka Mėnulį vaizduoja gražiu jaunikaičiu su sidabriniais drabužiais, kuris vaikščioja po žemę ir vilioja merginas. Vargdienė mergaitė ištekanti už gražuolio vyro Mėnulio. Kitame mite Mėnulis atvažiuoja pas vyriausią senelių dukterį pirštis. Tėvai sutinka išleisti už jo dukterį ir iškelia vestuves. Po kurio laiko tėvas nuvažiavęs pas žentą Mėnulį paviešėti. Duktė prisikepusi ant Mėnulio plikės blynų ir pavaišinusi tėvą.
Ilgainiui lietuviai Mėnulį ėmė laikyti dievu – Saulės vyru, kuris kaplinės žemdirbystės laikais, kai viešpatavo matriarchatas, buvo mažiau svarbus negu Saulė motina, gyvybės pažadintoja, žemės, duodančios vaisius, atgaivintoja. Žmonės tikėjo, kad Saulė savo šiluma suteikianti Žemei pirmąsias gyvybės užuomazgas, o Mėnulis ją apvaisina ir gaivina. Taigi Mėnuo – Žemės pats (arba patinas), vyriškos lyties dievaitis.
Kai kur Mėnulis vadinamas Saulės broliu arba Sauliabroliu. Apie Anykščius buvo sakoma, kad kai Saulė nusėda, tai jos brolis Mėnuo šviečia. Žemaitijoje Sauliabroliais vadino baltų stulpus, susidarančius abiejuose Saulės pusėse prieš saulėlydį ir reiškiančius oro pasikeitimą.
Tautosakoje Mėnuo vadinamas tėvu, tėveliu. Dainoje Mėnuo tėvelis globojantis skriaudžiamas merginas, našlaitei skiriantis dalį.Mėnulį tėvelį žmonės prašydavo atitolinti nuo žmonių ligas, badą, gaisrus, karus, skendimą vandenyje ir pan. Klaidžiojantiems jis parodantis kelią.
„Užgimusį“ arba „pabudusį danguje“ jauną Mėnulį žmonės sveikindavo maldomis, giesmėmis, šokamais rateliais. Kalbamų maldų į Mėnulį net XX a. pradžioje buvo išlikę daugelyje Lietuvos vietų. Užtinkame jų dar ir šiandien. Pamatę jauną Mėnulį, žmonės nusiimdavo kepurę, nusilenkdavo jam, kalbėdavo iš tėvų protėvių paveldėtas maldeles, kartais pradėdami jas ir užbaigdami krikščionybės išmokintu persižegnojimu, dažnai ne plika ranka, o su skepeta, pirštine, skvernu. Rimšėje (Ignalinos raj.) į jauną Mėnulį kalbėdavo: „Jaunas jaunikaitis, šios dienos karalaitis, dzieve duok tau ratų, visom šalim zgadų. Dieve, duok tau pilnatį, o man dangaus karalystį“. Kaimuose apie Rimšę moterys, pamačiusios jauną Mėnulį, persižegnodavo per prijuostę ir kalbėdavo: „Jaunas jaunikaiti, /Dangaus karalaiti, /Man dalis ščėstis, /Tau aukso karūna. /Tau jaunystė, man bagotystė. / Po smerčiai man dangaus karalystė“. Paskui kalbėdavo tris kartus „Sveika Marija“.
Lietuvių mitologinėje tautosakoje minimos septynios Saulės dukterys. Iš jų daugiausiai žinoma Aušrinė ir Vakarinė, paprastai vadinamos žvaigždėmis. Abi jos patarnaudavo Saulei ir jos vyrui Mėnuliui: Aušrinė kūrė ugnį, nešė vandenį, virė sriuba, o Vakarinė klojo Saulei patalą.
Aušrinė ir Vakarinė buvo vaizduojamos mergelėmis, kurias pamilsta Mėnulis. Aušrinė rengiasi tekėti už Mėnulio, kelia vestuves, tačiau dievas Perkūnas sutrugdo. Jis atjoja raitas, perkerta ąžuolą, apšlaksto jo krauju nuotakos Aušrinės drabužius, ir vestuvės neįvyksta.
Tautosakoje Aušrinė buvo siejama su Perkūno medžiu – dažniausiai ąžuolu, kuris yra pasaulio medis. Tai ypač atsispindi archainiuose užkalbėjimuose – sakoma, kad pamaryje auga ąžuolas, kurio pašaknyse guli gyvatė, o šakose sėdi Aušra Aušrinė – graži mergelė.
Vakarinę žvaigždę dar vadindavo Žvėrine žvaigžde, nes jai šviečiant, žvėrys išeina iš savo guolių į medžioklę. Žvėrine ji buvo vadinama ne tik Lietuvoje, bet ir pietų slavų kraštuose (dalyje Čekoslovakijos, Lenkijoje). Vakarų Lietuvoje vakarinė žvaigždė kai kada buvo vadinama Geležine dėl sadvo ryškaus blizgėjimo. Šioje Lietuvos dalyje buvo žinomos Didžioji Žvėrinė ir Mažoji Žvėrinė. Tik dabar sunku nustatyti, kokias planetas taip vadindavo.
Kalbant apie Aušrinę žvaigždę, nereikia jos painioti su Aušra (Aurora), t.y. su rytinės dangaus dalies švytėjimu, kurį liaudis aiškiai skiria nuo Aušrinės žvaigždės. Lietuvių Aušra – dienojimas, kaip ir Aušrinė žvaigždė, buvo suasmeninta ir sudievinta. Rytmetinė Aušra, Aušrelė, dar seniau Auštra rodo besiartinančią dieną. Apie tai praneša paukščiai, pirmiausiai gaidžiai. Aušrai pasirodžius, senovės žmonės sakydavo: „Aušta dienelė, dungaus žarelė, sėdi mergelė ant aukso krėslelio“.
Aušrinė žvaigždė mituose laikoma nepaprastai gražia mergele, vadinama dangaus karaliūne. Ant galvos ji turėjo Saulės atvaizdą, dėvėjo žvaigždžių prisagstytą apsiaustą, susegtą ant peties sege su Mėnuliu viduryje. Jos šypsena – ryto Aušra, ašaros – deimantai. Kai lietus lydavo, o Saulė šviesdavo, senieji žmonės sakydavo, kad dangaus karaliūnė verkia. Ji valdė visas žvaigždes.
Apie panašią Aušrinę nepaprasto grožio mergelę su Saule kaktoje, Mėnuliu pakaušyje ir žvaigždėmis paausiuose užsimenama lietuvių stebuklinėse pasakose. Kitų mitų tekstuose Aušrinė vaizduojama gražesnė net už Saulę. Šios dangaus deivės tarpusavy nesutaria, nes abi myli Mėnulį ir varžosi, kuri gražesnė. Saulė laikoma labai gražia, tačiau ji pati pripažįsta, kad už ją gražesnė yra Aušrinė.
Aušrinei žmonės melsdavosi, savo maldoms priskirdami ypatingą galią. Rytą pasirodžius Aušrinei žvaigždei, žmonės sakydavo: „Aušrine žvaigždele, šviesybė dėl smertelės užlaikyta.“ . kas tą maldelę tris kartus sukalbėdavo – nei ugnelėj nedegdavo, nei vandeny neskęsdavo, nei staigia mirtimi nemirdavo (Kabeliai, Varėnos raj.).
Lietuviai didelę pagarbą teikė ir Vakarinei žvaigždei, kuri irgi buvo laikoma dievaite. Ją paprastai pagerbdavo vakarais baigdami atlikti arba atlikę dienos darbus, taip pat pradėdami švęsti ilgesnių švenčių ciklą. Vakarinę žvaigždę itin garbindavo per didelius darbymečius: Kalbėdavo jai maldas, giedodavo giesmes. Pavyzdžiui, vienoje rugiapjūtės mitinėje-epinėje giesmėje rugių pjovėjos ir rišėjai (vyrai), nusiėmę kepures ir tris kartus nusilenkę besileidžiančiai Saulei vakaruose, giedodavo Vakarinei skirtą giesmę.
Astralinė mitologija pateikia žinių apie kitas Saulės dukras, kurių vaizdiniai siejasi su planetomis, nuo žilos senovės vadintomis žvaigždėmis. Minima Indraja, apie kurią Aukštaitijoje surinko žinių E.Šimkūnaitė. Šias žinias vėliau aptarė P.Slavėnas. Pasak minėtų tyrinėtojų, Indraja gali būti siejama su Jupiterio planeta.
Saulės duktė Indraja iš pradžių buvusi vandenų laumė, gal ir Perkūno žmona. Jos pareigos – atskirti šungrybius nuo valgomųjų grybų. Kai kurie grybai ir buvo vadinami laumgrybiais, o grybų ratai – laumės ratais. Po nepavykusios Indrajos santuokos su Perkūnu ji tapusi žvaigžde (planeta).
Be Aušrinės- Vakarinės ir Indrajos, Saulė turėjusi dar tris dukras (planetas), kurios mitologinėse pasakose vadintos: Vaivora (Merkurijus), Žiezdrė (Marsas) ir Sėlija (Saturnas). Buvęs dar jų brolis Pažarinis. Mituose minimas ir Indrajos vyras Salys arba Sielys. Taigi Saulė turėjusi šešias dukras (su Žeme – septynias), kurių trys gyvenančios netoli motinos Saulės, o kitos trys vaikščiojančios po žmones. Čia aiškiai atsispindi seniai pastebėtas judėjimo kontrastas tarp artimesnių Saulei planetų: Merkurijaus bei Veneros ir tolimesnių – Marso, Jupiterio, Saturno. Vakarinė Saulei patalą klojusi, Aušrinė, arba Rytmetinė jai ugnį kūrusi, pusrytį ruošusi, tik Vaivora tingėjusi darbą dirbti, vien tik seserų kaspinus vėdinusi. Saulė savo dukras barė, kad viena aslos neiššlavusi, antra stalo nenuvaliusi, o gyrusi trečiąją, darbščiąją, kuri langelius nušluosčiusi. Kasmet Saulė laisdavo dukras į Žemę paviešėti: trims dienoms Vaivorą, devynioms dienoms Aušrinę, trejoms devynerioms dienoms Indrają. Taigi visos planetos – Saulės dukros yra moteriškos lyties, o pavyzdžiui romėnai visas planetas, išskyrus Venerą, vadino vyrų vardais. Net ir Venera turėjo vyrišką vardą – Liuciferis. Matyt, lietuviai planetoms davė vardus matriarchato laikotarpiu, t.y. ankščiau negu romėnai.
Dauguma baltų mitų sako, kad žvaigždės yra Saulės ir Mėnulio vaikai – sūneliai ir dukrelės. Saulės dukros ir Saulės sūnūs tarpusavyje tuokiasi. Mėnulis – Saulės dukrų tėvas- irgi nevengia ryšio su savo dukromis. Be to, pati Saulė, Mėnulio žmona, ir žvaigždės kartais mituose laikomos jo seserimis. Tai leidžia manyti, kad šie mitai apie suasmenintus dangaus kūnus buvo jau ankstyvosios giminės santvarkos laikotarpiu, kai dar praktikuota grupinės santuokos, kai tuokdavosi artimi giminaičiai. Saulės laikymą tai Mėnulio žmona, tai jo seserimi arba žvaigždių – tai Mėnulio broliu, tai seserimis, tai dukterimis su tėvu būtų galima paaiškinti tik tuo, kad jie visi kilę iš vienos motinos, – ankstyvojo matriarchato laikotarpiu tai buvo visai įmanoma. Pati Saulė galėjo būti dangaus (šviesos) duktė, kurios dvyniai broliai – Dievo sūneliai- buvo Rytų ir Vakarų žaros, indoeurpiečių mituose besimeilinantys savo seseriai Saulei, pas kuriuos ji kasdien pabuvojanti. Lietuvių tautosakoje minėtos žaros vaizduojamos baltu ir juodu žirgais.
Panašūs, bet vėlesnės kilmės mitai sako, kad Mėnulį už meilę savo dukrai Aušrinei baudžia dievas Perkūnas, padalydamas jį kardu. Latvių tautosakoje Mėnulį kardu perkerta jo žmona Saulė už tai, kad jis paviliojo Ausekliui skirtą nuotaką. Šie mitai, matyt, buvo sukurti tada, kai atgyvenanti grupinė santuoka jau nyko ir siekta nustatyti naują šeimos sudarymo sistemą. Nesilaikantieji buvo baudžiami. Buvusios kraujomaišos pėdsakų visgi išliko daugelyje tradicijų. Kraujomaiša, matyt, kadaise traktuota kaip vaisingumo padidinimo būdas.

Leave a Comment