……………………..8 psl.
Istorinis, kultūrinis epochos apibūdinimas
Viduramžių meno plėtojimasis eina stipriais ir nelygiais ritmais.
Kuomet XII amžiaus viduryje Europos Pietuose pilnai žydėjo romaninis stilius, Šiaurėje pradeda rastis gotikinės formos. Ile – de – France panažu kuriasi kitas menas. Romaninė skulptūra ir romaninė architektūra pamažu išsižada savo pagrindinių pradų. Jos pradeda svyruoti tarp senosios ir naujosios dailės, ima bandyti ir tyrinėti naują konstrukciją ir naują plastiką. Tai tikra revoliucija. Architektūroje ji atnaujina ritmą, ploto ir masių koncepciją, laužo senus pagrindus ir pertaiso visą sąstatą.
Skulptūroje ji irgi keičia kompozicijos ir reljefo principus. Iš pamatų žiūrint, tai visiškos naujos, savitos Europos formos.
Naujasis menas prasideda architektūra. Pradžioje romaninio stiliaus bruožai pynėsi su besiformuojančiais gotikiniais (gotikinės konstrukcijos išsirutuliojo iš romaninio bazilikinio konstrukcijų). Kai kuriuose pastatuose išliko masyvios sienos, romaninės architektūros bei skulptūros detalės.
Pradėta naudoti nauja karkasinė konstrukcija, pilioriai, remiantys briaunuotus smailiaarkius skliautus su nerviūromis. Atsirado vertikalus erdvės skirstymas, smailios arkos. Svarbiausias elementas – vadinamoji gotikinë oginų kryžmė.
Tai įvestos į skliauto briaunas kryžminës arkos, kurios keičia visos konstrukcijos ritmą. Pastatas darosi lengvesnis ir auga į viršų. Iš pradžių dar inkrustuotos viena puse į skliauto masę arkos vėliau darosi beveik nepriklausomos. Jau žinomas arabams ir romaninei architektūrai, smailus profilis pasirodo visur: didelėse arkose, tribūnose, languose ir net skliautuose bei oginose.
Gotika pergyveno 3 etapus – ankstyvąjį, brandųjį ir vėlyvąjį.
Ankstyvasis raidos laikotarpis (XII a. pabaiga – XIV a. pradžia) susijęs su
Paryžiaus, kaip Europos kultūros centro, dominavimu. Šio laikotarpio pabaigoje susiformavo gotikinio stiliaus pagrindai.
Lietuvoje gotikinė architektūra paplito XIV a. viduryje ir išsilaikė iki XVI a. Žymiausi išlikę kulto statiniai – Šv. Mikalojaus ir Šv. Onos bažnyčios Vilniuje, Zapyškio bažnyčia prie Nemuno ir nemažai kitų. Gotikai priskirtinas ir gynybinės paskirties statinys – Trakų pilis.
Meninio stiliaus apibūdinimas, būdingi stilistiniai bruožai
Viduramžių architektūroje pagrindinis vaidmuo tenka bažnyčių statybai.
Didžiausi sunkumai kildavo keliant tvirtus, gaisrui atsparius pastatų karkasus. Romaniškųjų bažnyčių skliautai – sunkūs pasagiški ar kryžminiai.
Juos išlaikyti įstengdavo tik masyvios vientisos sienos. Jose buvo negalima palikti didelių angų langams, todėl bažnyčios visuomet skendėjo tamsoje. Šį trūkumą stengėsi pašalinti gotikos laikais, dėl to reikėjo iš esmės keisti statybos principus.
Smailėjančios langų ir durų arkos išskyrė gotikinę bažnyčią iš jos pirmtakių. Bažnyčios buvo nebepanašios į tvirtoves kaip romanikos laikais.
Jos lengvai grakščiais bokštais stiebiasi į dangų – tarsi būtų visai ne iš akmens. Vitražiniai langai užima tiek vietos, kad sienų tarytum nėra.
Skliautus palaiko puskolonių apsupti stulpai. Viršuje puskolonės šakojasi į nerviūras. Jas mūrijo iš pjaustyto akmens arba figūrinių plytų. Ant nerviūrų gulė skliautai, kurie, priešingai negu romaniniai, buvo lengvesni ir siauresni. Tačiau skliautams ir nerviūroms reikėjo atramos, todėl išorinėje pusėje, prie sienų, buvo pristatomi stulpai – kontraforsai, o aukštai, tarp centrinės navos sienų ir kontraforsų, statomos palinkusios atraminės pusarkės – arkbutanai. Stulpai, nerviūros, kontraforsai ir arkbutanai sudarė ,,griaučius”, kurie galėjo stovėti patys savaime. Visas karkasas atrodė įtemptas tarsi lankas – romaninio sunkumo neliko nė ženklo.
Visos statinio dalys tarsi kyla aukštyn. Vakarinio fasado smailėjančių bokštų skrydžiui tarsi padeda grakštus ties kryžiaus viduriu esantis bokštelis ir smailėjantys dekoratyviniai bokšteliai – fialos, neretai tarsi miškas dengiančios pastatą. Lengvumo ir grakštumo įspūdį stiprina pjaustyto akmens nėrinių papuošimai. Pjaustyto akmens langų angose kartojasi apskritas ornamentas, iš viršaus panašus į daugialapę gėlę (rozetės), arba trilapiai ir keturlapiai motyvai. Vėliau juos pakeitė žuvų arba besidraikančių vėjyje ugnies liežuvių raštai.
Paprastai gotikinės bažnyčios buvo statomos lotyniškojo kryžiaus formos. Kontraforsai ir arkbutanai jų išorei teikia savitumo. Prabanga išsiskiria vakarinis fasadas puikiai puoštais portalais, virš portalų nusmailintais dekoratyviniais frontonais, dideliu apvaliu langu – rože ir daugybe skulptūrų. Fasadą paprastai supa du bokštai. Daugelyje katedrų šie bokštai liko nebaigti, nors statyba trukdavo šimtmečius.
Bažnyčių erdvė, aukštis ir iškilminga didybė įėjusįjį tiesiog stulbindavo. Per spalvotus stiklus besiskverbianti plevenanti raudona arba sodri mėlyna šviesa aplinkai teikė paslaptingumo. Viduramžiais tikintysis čia tarsi jusdavo dangiškąją malonę. Dar daugiau lengvumo ir savitumo bažnyčių erdvei teikė atverto į viduriniąją navą nedidelės galerijos.
Karkasas, ant kurio laikėsi gotikinės katedros portalas, buvo genialus išradimas ir reikalavo ypatingų inžinerinių žinių. Kaip susiformavo šis statybos metodas, mes nežinome. Šiaip ar taip jis ypač tobulas Š.
Prancūzijos katedrose.
Meninio kūrinio analizė
Į tą vietą, kur stovi Onos bažnyčia, subėga Tiesos, Biliūno, Švietimo gatvės ir Pilies skersgatvis. Tai vienas seniausių miesto kampelių, kurį puošia nemaža vertingų pastatų.
Onos bažnyčia – visasąjunginės reikšmės architektūrinis paminklas ir gražiausias gotikinis pastatas respublikoje.
Tai senas pastatas. Senuose dokumentuose minima, kad Onos bažnyčia
1500-1501 metais buvo atnaujinta; vėliau (1563) griuvo skliautai. Tik 1581
metais buvo baigtas jos remontas. Tie metai ir laikomi pagrindiniais šio pastato istorijoje. Pagaliau ir pats bažnyčios statymo būdas, jos stilius būdingas XVI amžiui – gotikos klestėjimo mūsų krašte laikotarpiui.
Dviejose plytose išlikę kažkokie ženklai ir raidės, padarytos aštriu įrankiu, yra, gal būt, cechų ar meistrų emblemos. Tačiau tikrų žinių, kas yra Onos bažnyčią projektavęs ir statęs, nėra, todėl ilgainiui apie ją buvo sukurta nemaža legendų.
…Viena legenda pasakoja, kad šią bažnyčią statę du meistrai – uošvis ir žentas. Uošvis, pastatęs sienas iki langų, darbą metęs, nes negalėjęs pakęsti žento pastabų. Žentas pasiryžęs statybą užbaigti ir išvykęs į tolimus kraštus pasižiūrėti, kaip ten statoma. Sugrįžęs Vilniun ir neradęs čia uošvio, pats baigęs pradėtą pastatą. Taip ir likusios skirtingos pastato dalys: sunki apatinė, iki langų, – uošvio dalis, o grakšti viršutinė – jauno žmogaus kūrinys.
Pastatas yra keturkampio formos, turi 22 metrus ilgio ir 10 metrų pločio, statytas iš natūralios spalvos gelsvų plytų, kurios vėliau buvo nudažytos raudonai. Labai didelio formato plytos surištos kalkių skiediniu.
Sienos, palyginti, plonos; jų pamatai kadaise buvo sustiprinti kryžmai sudėtais alksniniais sienojais, nes pastatui grėsdavo upės artumas ir požeminiai šaltiniai. Be įėjimo, padaryto pagrindiniame fasade, dar buvo įėjimas iš šono ir iš kaimyninio bernardinų vienuolyno. Prie bažnyčios, kaip senais laikais buvo įprasta, būta kapinių.
Bažnyčia žiūrovo dėmesį ypač patraukia savo priekiniu fasadu. Atrodo, fasadas tyčia pastūmėtas į gatvę, kad praeivis iš tolo jį pastebėtų ir galėtų juo kaip reikiant pasigrožėti.
Žiūrint į šį meno šedevrą, kiekvienam darosi aišku, kad jo kūrėjas buvo ne tiktai gabus, bet ir drąsus meistras. Juk statyti tokį kūrinį iš trapios medžiagos – plytų – tikrai reikėjo turėti nemaža drąsos. Vakarų
Europoje panašūs pastatai daugiausia buvo statomi iš tinkamesnės ornamentams medžiagos – specialaus akmens.
Pastate labai gausu ornamentų, ypač priekiniame fasade. Iš pradžių galinis fasadas taip pat buvo turtingai dekoruotas, bet paskiau jis buvo perdirbtas ir tapo kuklesnis. Laimingai išlikęs priekinis fasadas – viso pastato puošmena. Žiūrint į jį, visų pirma pastebime įvairių formų gausumą.
Jų tiek daug, kad ramių plokštumų beveik nėra. Tiesės sudaro stačiakampius, o lenktosios linijos – arkas ir lankus. Dominuoja vertikalios linijos;
horizontalios, atrodo, reikalingos tik kaip atrama pirmosioms.
Visas fasadas sueina į tris pasgrindinius bokštus. Yra ir mažesnių bokštelių (pinaklių), kurie skiria vidurinį bokštą nuo kapinių. Vidurinis bokštas ir pinakliai išaugę ant trijų įėjimo angų, virš kurių kyla gaubtinis lankas.
Fasado kraštuose išvesti du liekni aštuoniasieniai bokštai. Juose, kaip ir vidurinėje dalyje, pasikartoja stačiakampis ir gaubtinis lankas.
Nusagstyti pumpurėliais bokštai ir bokšteliai veržte veržiasi į aukštį.
Stačiakampiai, liekni fasado piliastrėliai, pinakliai, “lazdelės” ir “virvutės” – visa tai sudaro nuostabią harmoniją. Briaunų iškilimai ir idubimai saulėtą dieną sukelia įspūdingą šešėlių žaismą. Visam šiam turtingam įvairiomis figūromis pastatui statytojai panaudoja net 33 formų plytas. Labai įdomi figūra susidaro iš “virvių”. Tai du aukšti stačiakampiai, iš kurių kyla neužbaigtas trečias stačiakampis. Pagrindinės jos formos primena nacionalinį ornamentą, vadinamą “Gedimino stulpais”.
Panašus ornamentas, tik žymiai ryškesnis, pakartotas greta esančios
Bernardinų bažnyčios bokšte.
Šoninių fasadų ornamentika kukli. Šiuos fasadus remia nežymūs sienų ramsčiai – kontraforsai. Langai aukšti, smailialankiai. Stogas taip pat aukštas, dengtas čerpėmis.
Savo pradinėje stadijoje bažnyčios vidus buvo labiau suderintas su išore. Skliautai buvo žvaigždėti, gotikiniai.
Žymūs pakeitimai buvo atlikti dar XVI amžiuje. Jau tada buvo padaryti masyvūs skliautai, kurie ne tik nesiderino su pastato visuma, bet savo sunkumu taip slėgė sienas, jog jos sutrūkinėjo, o dešinioji net išlinko.
Keletą šimtmečių bažnyčią žalojo gaisrai. Atstatymai įnešdavo vis naujų elementų, dažnai svetimų pastato visumai. Laimei, priešakinis fasadas mažiausiai nukentėjo.
Vienuoliai bernardinai, kuriems bažnyčia priklausė XVII-XVIII amžiais, koridoriumi sujungė ją su vienuolynu ir padarė kitus pakeitimus. Viduje įrengti barokiniai altoriai, nesideriną su pastato architektūra.
Per 1794 metų sukilimą bažnyčia apdegė. 1821 metais ji nukentėjo nuo prancuzų, kurie čia įrengė karinius sandelius ir laikė karo belaisvius. Vis dėlto Napoleonas gerėjosi ja. Pasakojama, kad Napoleonas, pamatęs ją, taręs; “Jei galėčiau, – pasidėčiau šią bažnyčią ant delno ir nusineščiau
Paryžiun”…
Paie XIX amžiaus vidurį Onos bažnyčia vėl buvo atnaujinta. Ypač didelis remontas buvo atliktas 1902-1904 metais: ne tik sustiprintas pastatas, bet ir stengtasi, kiek galima, grąžinti jam pirmykščią. Išvaizdą.
Vietoj supuvusių sienojų, kuriais kadaise stiprinti pamatai, buvo padėti tvirti cementiniai blokai. Vietoj sunkių skliautų padaryti nauji iš lengvesnių, tuščiavidurių plytų. Padaryta ištisa geležinių sąsajų sistema, kuri susriprino svarbiausias pastato dalis; nukaltos geležinės langų grotos.
Priešakinio fasado atskiros dalys taip pat buvo sustiprintos geležinėmis sasąjomis ir paslėptais mūre stulpeliais. Abipus didžiųjų durų buvo atidengti seniau užmūryti gretutiniai įėjimai. Tuomet sumažėjo ir kontrastas tarp apatinės, sunkesnės, ir grakščios viršutinės fasado dalies.
XX amžiaus pradžioje buco rekonstruota ir pro bažnyčia einanti gatvė.
Iki to laiko ji buvo daugiau kaip metrą iškilusi virš bažnyčios grindinio ir dalį fasado užstodavo. Nukasus žemę, atsidengė visas fasadas.
Greta bažnyčios iškilo nauja varpinė, savo formomis imituojanti gotiką. Ją projektavo XIX amžiaus anroje pusėje arch. V. Čaginas, siekdamas uždengti erdvę iš dešinės pusės ir sudaryti pilną gotikinių pastatų ansmblį. Deja, imitacija nenusisekė. Tai lengva pastebėti tirk iš gatvės pusės, tiek – dar ryškiau – iš priešingos pusės – nuo pastato, esančio tarp
Bernardinų bažnyčios ir Vilnelės.
Nepaisant kai kurių pakitimų, Onos bažnyčios pastatas – vertingas architektūros kūrinys, kurį nuolat lanko turistai, piešia dailininkai, studijuoja architektai.
Išvados
Tai Krikščioniškos bažnyčios viešpatavimo laikų stilius.
Architektūroje vyrauja vertikalios linijos, plokštumos suskaidytos, didžiąją jų dalį užima vitražiniai langai, statinius vainikuoja dešimtys bokštų ir bokštelių. Architektūros srityje dirba ne nuo darbų laisvi valstiečiai, o profesionalūs architektai ir statybininkai. Šiuo stiliumi statomi ne tik kulto pastatai, bet ir gynybinės pilys, rotušės, gyvenamieji namai. Skulptūroje ir tapyboje tebevyrauja religinė- biblijinė tematika.
Plačiai naudojamos miniatiūros. Lietuvoje daug brandžių šio stiliaus kulto pastatų.
Literatūros sąrašas
1. Martindale A. “Gotikos menas” – V., 2000
2. Baltrušaitis J. “Visuotinė meno istorija” – K., 1992, II dalis
3. http://www. siauliai.mok.lt/mindaugas_sv/Gotika.htm.
4. www.mokslo.centras.lt/data/darbai/mc664.shtml.