Turinys 1. Istorinis, kultūrinis epochos apibūdinimas……………………………………….2 psl. 2. Meninio stiliaus apibūdinimas, būdingi stilistiniai bruožai…………………2 psl. 3. Meninio kūrinio analizė…………………………………………………. ……………..3 psl. 4. Išvados………………………………………………….. ……………………………………7 psl. 5. Literatūros sąrašas…………………………………………………. ……………………..8 psl.
Istorinis, kultūrinis epochos apibūdinimas Viduramžių meno plėtojimasis eina stipriais ir nelygiais ritmais.Kuomet XII amžiaus viduryje Europos Pietuose pilnai žydėjo romaninisstilius, Šiaurėje pradeda rastis gotikinės formos. Ile – de – France panažukuriasi kitas menas. Romaninė skulptūra ir romaninė architektūra pamažuišsižada savo pagrindinių pradų. Jos pradeda svyruoti tarp senosios irnaujosios dailės, ima bandyti ir tyrinėti naują konstrukciją ir naująplastiką. Tai tikra revoliucija. Architektūroje ji atnaujina ritmą, plotoir masių koncepciją, laužo senus pagrindus ir pertaiso visą sąstatą.Skulptūroje ji irgi keičia kompozicijos ir reljefo principus. Iš pamatųžiūrint, tai visiškos naujos, savitos Europos formos. Naujasis menas prasideda architektūra. Pradžioje romaninio stiliausbruožai pynėsi su besiformuojančiais gotikiniais (gotikinės konstrukcijosišsirutuliojo iš romaninio bazilikinio konstrukcijų). Kai kuriuosepastatuose išliko masyvios sienos, romaninės architektūros bei skulptūrosdetalės. Pradėta naudoti nauja karkasinė konstrukcija, pilioriai, remiantysbriaunuotus smailiaarkius skliautus su nerviūromis. Atsirado vertikaluserdvės skirstymas, smailios arkos. Svarbiausias elementas – vadinamojigotikinë oginų kryžmė. Tai įvestos į skliauto briaunas kryžminës arkos,kurios keičia visos konstrukcijos ritmą. Pastatas darosi lengvesnis ir augaį viršų. Iš pradžių dar inkrustuotos viena puse į skliauto masę arkosvėliau darosi beveik nepriklausomos. Jau žinomas arabams ir romanineiarchitektūrai, smailus profilis pasirodo visur: didelėse arkose, tribūnose,languose ir net skliautuose bei oginose. Gotika pergyveno 3 etapus – ankstyvąjį, brandųjį ir vėlyvąjį.Ankstyvasis raidos laikotarpis (XII a. pabaiga – XIV a. pradžia) susijęs su
Paryžiaus, kaip Europos kultūros centro, dominavimu. Šio laikotarpiopabaigoje susiformavo gotikinio stiliaus pagrindai. Lietuvoje gotikinė architektūra paplito XIV a. viduryje ir išsilaikėiki XVI a. Žymiausi išlikę kulto statiniai – Šv. Mikalojaus ir Šv. Onosbažnyčios Vilniuje, Zapyškio bažnyčia prie Nemuno ir nemažai kitų. Gotikaipriskirtinas ir gynybinės paskirties statinys – Trakų pilis.Meninio stiliaus apibūdinimas, būdingi stilistiniai bruožai Viduramžių architektūroje pagrindinis vaidmuo tenka bažnyčių statybai.Didžiausi sunkumai kildavo keliant tvirtus, gaisrui atsparius pastatųkarkasus. Romaniškųjų bažnyčių skliautai – sunkūs pasagiški ar kryžminiai.Juos išlaikyti įstengdavo tik masyvios vientisos sienos. Jose buvo negalimapalikti didelių angų langams, todėl bažnyčios visuomet skendėjo tamsoje. Šįtrūkumą stengėsi pašalinti gotikos laikais, dėl to reikėjo iš esmės keististatybos principus. Smailėjančios langų ir durų arkos išskyrė gotikinę bažnyčią iš jospirmtakių. Bažnyčios buvo nebepanašios į tvirtoves kaip romanikos laikais.Jos lengvai grakščiais bokštais stiebiasi į dangų – tarsi būtų visai ne išakmens. Vitražiniai langai užima tiek vietos, kad sienų tarytum nėra.Skliautus palaiko puskolonių apsupti stulpai. Viršuje puskolonės šakojasi įnerviūras. Jas mūrijo iš pjaustyto akmens arba figūrinių plytų. Antnerviūrų gulė skliautai, kurie, priešingai negu romaniniai, buvo lengvesniir siauresni. Tačiau skliautams ir nerviūroms reikėjo atramos, todėlišorinėje pusėje, prie sienų, buvo pristatomi stulpai – kontraforsai, oaukštai, tarp centrinės navos sienų ir kontraforsų, statomos palinkusiosatraminės pusarkės – arkbutanai. Stulpai, nerviūros, kontraforsai irarkbutanai sudarė ,,griaučius”, kurie galėjo stovėti patys savaime. Visaskarkasas atrodė įtemptas tarsi lankas – romaninio sunkumo neliko nė ženklo.
Visos statinio dalys tarsi kyla aukštyn. Vakarinio fasado smailėjančiųbokštų skrydžiui tarsi padeda grakštus ties kryžiaus viduriu esantisbokštelis ir smailėjantys dekoratyviniai bokšteliai – fialos, neretai tarsimiškas dengiančios pastatą. Lengvumo ir grakštumo įspūdį stiprina pjaustytoakmens nėrinių papuošimai. Pjaustyto akmens langų angose kartojasiapskritas ornamentas, iš viršaus panašus į daugialapę gėlę (rozetės), arbatrilapiai ir keturlapiai motyvai. Vėliau juos pakeitė žuvų arbabesidraikančių vėjyje ugnies liežuvių raštai. Paprastai gotikinės bažnyčios buvo statomos lotyniškojo kryžiausformos. Kontraforsai ir arkbutanai jų išorei teikia savitumo. Prabangaišsiskiria vakarinis fasadas puikiai puoštais portalais, virš portalųnusmailintais dekoratyviniais frontonais, dideliu apvaliu langu – rože irdaugybe skulptūrų. Fasadą paprastai supa du bokštai. Daugelyje katedrų šiebokštai liko nebaigti, nors statyba trukdavo šimtmečius. Bažnyčių erdvė, aukštis ir iškilminga didybė įėjusįjį tiesiogstulbindavo. Per spalvotus stiklus besiskverbianti plevenanti raudona arbasodri mėlyna šviesa aplinkai teikė paslaptingumo. Viduramžiais tikintysisčia tarsi jusdavo dangiškąją malonę. Dar daugiau lengvumo ir savitumobažnyčių erdvei teikė atverto į viduriniąją navą nedidelės galerijos. Karkasas, ant kurio laikėsi gotikinės katedros portalas, buvo genialusišradimas ir reikalavo ypatingų inžinerinių žinių. Kaip susiformavo šisstatybos metodas, mes nežinome. Šiaip ar taip jis ypač tobulas Š.Prancūzijos katedrose.Meninio kūrinio analizė
Į tą vietą, kur stovi Onos bažnyčia, subėga Tiesos, Biliūno, Švietimogatvės ir Pilies skersgatvis. Tai vienas seniausių miesto kampelių, kurįpuošia nemaža vertingų pastatų. Onos bažnyčia – visasąjunginės reikšmės architektūrinis paminklas irgražiausias gotikinis pastatas respublikoje. Tai senas pastatas. Senuose dokumentuose minima, kad Onos bažnyčia
1500-1501 metais buvo atnaujinta; vėliau (1563) griuvo skliautai. Tik 1581metais buvo baigtas jos remontas. Tie metai ir laikomi pagrindiniais šiopastato istorijoje. Pagaliau ir pats bažnyčios statymo būdas, jos stiliusbūdingas XVI amžiui – gotikos klestėjimo mūsų krašte laikotarpiui. Dviejose plytose išlikę kažkokie ženklai ir raidės, padarytos aštriuįrankiu, yra, gal būt, cechų ar meistrų emblemos. Tačiau tikrų žinių, kasyra Onos bažnyčią projektavęs ir statęs, nėra, todėl ilgainiui apie ją buvosukurta nemaža legendų. …Viena legenda pasakoja, kad šią bažnyčią statę du meistrai – uošvisir žentas. Uošvis, pastatęs sienas iki langų, darbą metęs, nes negalėjęspakęsti žento pastabų. Žentas pasiryžęs statybą užbaigti ir išvykęs įtolimus kraštus pasižiūrėti, kaip ten statoma. Sugrįžęs Vilniun ir neradęsčia uošvio, pats baigęs pradėtą pastatą. Taip ir likusios skirtingospastato dalys: sunki apatinė, iki langų, – uošvio dalis, o grakštiviršutinė – jauno žmogaus kūrinys. Pastatas yra keturkampio formos, turi 22 metrus ilgio ir 10 metrųpločio, statytas iš natūralios spalvos gelsvų plytų, kurios vėliau buvonudažytos raudonai. Labai didelio formato plytos surištos kalkių skiediniu.Sienos, palyginti, plonos; jų pamatai kadaise buvo sustiprinti kryžmaisudėtais alksniniais sienojais, nes pastatui grėsdavo upės artumas irpožeminiai šaltiniai. Be įėjimo, padaryto pagrindiniame fasade, dar buvoįėjimas iš šono ir iš kaimyninio bernardinų vienuolyno. Prie bažnyčios,kaip senais laikais buvo įprasta, būta kapinių. Bažnyčia žiūrovo dėmesį ypač patraukia savo priekiniu fasadu. Atrodo,fasadas tyčia pastūmėtas į gatvę, kad praeivis iš tolo jį pastebėtų irgalėtų juo kaip reikiant pasigrožėti. Žiūrint į šį meno šedevrą, kiekvienam darosi aišku, kad jo kūrėjasbuvo ne tiktai gabus, bet ir drąsus meistras. Juk statyti tokį kūrinį ištrapios medžiagos – plytų – tikrai reikėjo turėti nemaža drąsos. VakarųEuropoje panašūs pastatai daugiausia buvo statomi iš tinkamesnėsornamentams medžiagos – specialaus akmens. Pastate labai gausu ornamentų, ypač priekiniame fasade. Iš pradžiųgalinis fasadas taip pat buvo turtingai dekoruotas, bet paskiau jis buvoperdirbtas ir tapo kuklesnis. Laimingai išlikęs priekinis fasadas – visopastato puošmena. Žiūrint į jį, visų pirma pastebime įvairių formų gausumą.Jų tiek daug, kad ramių plokštumų beveik nėra. Tiesės sudaro stačiakampius,o lenktosios linijos – arkas ir lankus. Dominuoja vertikalios linijos;horizontalios, atrodo, reikalingos tik kaip atrama pirmosioms. Visas fasadas sueina į tris pasgrindinius bokštus. Yra ir mažesniųbokštelių (pinaklių), kurie skiria vidurinį bokštą nuo kapinių. Vidurinisbokštas ir pinakliai išaugę ant trijų įėjimo angų, virš kurių kylagaubtinis lankas. Fasado kraštuose išvesti du liekni aštuoniasieniai bokštai. Juose,kaip ir vidurinėje dalyje, pasikartoja stačiakampis ir gaubtinis lankas.Nusagstyti pumpurėliais bokštai ir bokšteliai veržte veržiasi į aukštį. Stačiakampiai, liekni fasado piliastrėliai, pinakliai, “lazdelės” ir“virvutės” – visa tai sudaro nuostabią harmoniją. Briaunų iškilimai iridubimai saulėtą dieną sukelia įspūdingą šešėlių žaismą. Visam šiamturtingam įvairiomis figūromis pastatui statytojai panaudoja net 33 formųplytas. Labai įdomi figūra susidaro iš “virvių”. Tai du aukštistačiakampiai, iš kurių kyla neužbaigtas trečias stačiakampis. Pagrindinėsjos formos primena nacionalinį ornamentą, vadinamą “Gedimino stulpais”.Panašus ornamentas, tik žymiai ryškesnis, pakartotas greta esančiosBernardinų bažnyčios bokšte. Šoninių fasadų ornamentika kukli. Šiuos fasadus remia nežymūs sienųramsčiai – kontraforsai. Langai aukšti, smailialankiai. Stogas taip pataukštas, dengtas čerpėmis. Savo pradinėje stadijoje bažnyčios vidus buvo labiau suderintas suišore. Skliautai buvo žvaigždėti, gotikiniai. Žymūs pakeitimai buvo atlikti dar XVI amžiuje. Jau tada buvo padarytimasyvūs skliautai, kurie ne tik nesiderino su pastato visuma, bet savosunkumu taip slėgė sienas, jog jos sutrūkinėjo, o dešinioji net išlinko. Keletą šimtmečių bažnyčią žalojo gaisrai. Atstatymai įnešdavo visnaujų elementų, dažnai svetimų pastato visumai. Laimei, priešakinis fasadasmažiausiai nukentėjo. Vienuoliai bernardinai, kuriems bažnyčia priklausė XVII-XVIII amžiais,koridoriumi sujungė ją su vienuolynu ir padarė kitus pakeitimus. Vidujeįrengti barokiniai altoriai, nesideriną su pastato architektūra. Per 1794 metų sukilimą bažnyčia apdegė. 1821 metais ji nukentėjo nuoprancuzų, kurie čia įrengė karinius sandelius ir laikė karo belaisvius. Visdėlto Napoleonas gerėjosi ja. Pasakojama, kad Napoleonas, pamatęs ją,taręs; “Jei galėčiau, – pasidėčiau šią bažnyčią ant delno ir nusineščiauParyžiun”… Paie XIX amžiaus vidurį Onos bažnyčia vėl buvo atnaujinta. Ypačdidelis remontas buvo atliktas 1902-1904 metais: ne tik sustiprintaspastatas, bet ir stengtasi, kiek galima, grąžinti jam pirmykščią. Išvaizdą.Vietoj supuvusių sienojų, kuriais kadaise stiprinti pamatai, buvo padėtitvirti cementiniai blokai. Vietoj sunkių skliautų padaryti nauji išlengvesnių, tuščiavidurių plytų. Padaryta ištisa geležinių sąsajų sistema,kuri susriprino svarbiausias pastato dalis; nukaltos geležinės langųgrotos. Priešakinio fasado atskiros dalys taip pat buvo sustiprintosgeležinėmis sasąjomis ir paslėptais mūre stulpeliais. Abipus didžiųjų durųbuvo atidengti seniau užmūryti gretutiniai įėjimai. Tuomet sumažėjo irkontrastas tarp apatinės, sunkesnės, ir grakščios viršutinės fasado dalies. XX amžiaus pradžioje buco rekonstruota ir pro bažnyčia einanti gatvė.Iki to laiko ji buvo daugiau kaip metrą iškilusi virš bažnyčios grindinioir dalį fasado užstodavo. Nukasus žemę, atsidengė visas fasadas. Greta bažnyčios iškilo nauja varpinė, savo formomis imituojantigotiką. Ją projektavo XIX amžiaus anroje pusėje arch. V. Čaginas, siekdamasuždengti erdvę iš dešinės pusės ir sudaryti pilną gotikinių pastatųansmblį. Deja, imitacija nenusisekė. Tai lengva pastebėti tirk iš gatvėspusės, tiek – dar ryškiau – iš priešingos pusės – nuo pastato, esančio tarpBernardinų bažnyčios ir Vilnelės. Nepaisant kai kurių pakitimų, Onos bažnyčios pastatas – vertingasarchitektūros kūrinys, kurį nuolat lanko turistai, piešia dailininkai,studijuoja architektai.Išvados Tai Krikščioniškos bažnyčios viešpatavimo laikų stilius.Architektūroje vyrauja vertikalios linijos, plokštumos suskaidytos,didžiąją jų dalį užima vitražiniai langai, statinius vainikuoja dešimtysbokštų ir bokštelių. Architektūros srityje dirba ne nuo darbų laisvivalstiečiai, o profesionalūs architektai ir statybininkai. Šiuo stiliumistatomi ne tik kulto pastatai, bet ir gynybinės pilys, rotušės, gyvenamiejinamai. Skulptūroje ir tapyboje tebevyrauja religinė- biblijinė tematika.Plačiai naudojamos miniatiūros. Lietuvoje daug brandžių šio stiliaus kultopastatų.
Literatūros sąrašas: 1. Martindale A. “Gotikos menas” – V., 2000 2. Baltrušaitis J. “Visuotinė meno istorija” – K., 1992, II dalis 3. http://www. siauliai.mok.lt/mindaugas_sv/Gotika.htm. 4. www.mokslo.centras.lt/data/darbai/mc664.shtml.