gotika

Turinys

1. Istorinis, kultūrinis epochos

apibūdinimas................2 psl.

2. Meninio stiliaus apibūdinimas, būdingi stilistiniai

bruožai.......2 psl.

3. Meninio kūrinio

analizė....................

.......3 psl.

4.

Išvados.....................

..............7 psl.

5. Literatūros

sąrašas....................

..........8 psl.

Istorinis, kultūrinis epochos apibūdinimas

Viduramžių meno plėtojimasis eina stipriais ir nelygiais ritmais.
Kuomet XII amžiaus viduryje Europos Pietuose pilnai žydėjo romaninis
stilius, Šiaurėje pradeda rastis gotikinės formos. Ile – de – France panažu
kuriasi kitas menas. Romaninė skulptūra ir romaninė architektūra pamažu
išsižada savo pagrindinių pradų. Jos pradeda svyruoti tarp senosios ir
naujosios dailės, ima bandyti ir tyrinėti naują konstrukciją ir naują
plastiką. Tai tikra revoliucija. Architektūroje ji atnaujina ritmą, ploto
ir masių koncepciją, laužo senus pagrindus ir pertaiso visą sąstatą.
Skulptūroje jji irgi keičia kompozicijos ir reljefo principus. Iš pamatų
žiūrint, tai visiškos naujos, savitos Europos formos.

Naujasis menas prasideda architektūra. Pradžioje romaninio stiliaus
bruožai pynėsi su besiformuojančiais gotikiniais (gotikinės konstrukcijos
išsirutuliojo iš romaninio bazilikinio konstrukcijų). Kai kuriuose
pastatuose išliko masyvios sienos, romaninės architektūros bei skulptūros
detalės. Pradėta naudoti nauja karkasinė konstrukcija, pilioriai, remiantys
briaunuotus smailiaarkius skliautus su nerviūromis. Atsirado vertikalus
erdvės skirstymas, smailios arkos. Svarbiausias elementas – vadinamoji
gotikinë oginų kryžmė. Tai įvestos į skliauto briaunas kryžminës arkos,
kurios keičia visos konstrukcijos ritmą. Pastatas darosi lengvesnis ir auga
į viršų. Iš pradžių dar inkrustuotos vviena puse į skliauto masę arkos
vėliau darosi beveik nepriklausomos. Jau žinomas arabams ir romaninei
architektūrai, smailus profilis pasirodo visur: didelėse arkose, tribūnose,
languose ir net skliautuose bei oginose.

Gotika pergyveno 3 etapus – ankstyvąjį, brandųjį ir vėlyvąjį.
Ankstyvasis raidos laikotarpis (XII a. pabaiga – XIV a. pradžia) susijęs su

u
Paryžiaus, kaip Europos kultūros centro, dominavimu. Šio laikotarpio
pabaigoje susiformavo gotikinio stiliaus pagrindai.

Lietuvoje gotikinė architektūra paplito XIV a. viduryje ir išsilaikė
iki XVI a. Žymiausi išlikę kulto statiniai – Šv. Mikalojaus ir Šv. Onos
bažnyčios Vilniuje, Zapyškio bažnyčia prie Nemuno ir nemažai kitų. Gotikai
priskirtinas ir gynybinės paskirties statinys – Trakų pilis.

Meninio stiliaus apibūdinimas, būdingi stilistiniai bruožai

Viduramžių architektūroje pagrindinis vaidmuo tenka bažnyčių statybai.
Didžiausi sunkumai kildavo keliant tvirtus, gaisrui atsparius pastatų
karkasus. Romaniškųjų bažnyčių skliautai – sunkūs pasagiški ar kryžminiai.
Juos išlaikyti įstengdavo tik masyvios vientisos sienos. Jose buvo negalima
palikti didelių angų langams, todėl bažnyčios visuomet skendėjo tamsoje. Šį
trūkumą stengėsi pašalinti gotikos laikais, dėl to reikėjo iš esmės keisti
statybos principus.

Smailėjančios langų ir durų arkos išskyrė gotikinę bažnyčią iš jos
pirmtakių. Bažnyčios buvo nebepanašios į tvirtoves kaip romanikos laikais.
Jos lengvai grakščiais bokštais stiebiasi į dangų – tarsi būtų visai ne iš
akmens. Vitražiniai langai užima tiek vietos, kad sienų tarytum nėra.
Skliautus palaiko puskolonių apsupti stulpai. Viršuje puskolonės šakojasi į
nerviūras. Jas mūrijo iš pjaustyto akmens arba figūrinių plytų. Ant
nerviūrų gulė skliautai, kurie, priešingai negu romaniniai, buvo lengvesni
ir siauresni. Tačiau skliautams ir nerviūroms reikėjo atramos, todėl
išorinėje pusėje, prie sienų, buvo pristatomi stulpai – kontraforsai, o
aukštai, tarp centrinės navos sienų ir kontraforsų, statomos palinkusios
atraminės pusarkės – arkbutanai. Stulpai, nerviūros, kontraforsai ir
arkbutanai sudarė ,,griaučius”, kurie galėjo stovėti patys savaime. Visas
karkasas atrodė įtemptas ta

arsi lankas – romaninio sunkumo neliko nė ženklo.
Visos statinio dalys tarsi kyla aukštyn. Vakarinio fasado smailėjančių
bokštų skrydžiui tarsi padeda grakštus ties kryžiaus viduriu esantis
bokštelis ir smailėjantys dekoratyviniai bokšteliai – fialos, neretai tarsi
miškas dengiančios pastatą. Lengvumo ir grakštumo įspūdį stiprina pjaustyto
akmens nėrinių papuošimai. Pjaustyto akmens langų angose kartojasi
apskritas ornamentas, iš viršaus panašus į daugialapę gėlę (rozetės), arba
trilapiai ir keturlapiai motyvai. Vėliau juos pakeitė žuvų arba
besidraikančių vėjyje ugnies liežuvių raštai.

Paprastai gotikinės bažnyčios buvo statomos lotyniškojo kryžiaus
formos. Kontraforsai ir arkbutanai jų išorei teikia savitumo. Prabanga
išsiskiria vakarinis fasadas puikiai puoštais portalais, virš portalų
nusmailintais dekoratyviniais frontonais, dideliu apvaliu langu – rože ir
daugybe skulptūrų. Fasadą paprastai supa du bokštai. Daugelyje katedrų šie
bokštai liko nebaigti, nors statyba trukdavo šimtmečius.

Bažnyčių erdvė, aukštis ir iškilminga didybė įėjusįjį tiesiog
stulbindavo. Per spalvotus stiklus besiskverbianti plevenanti raudona arba
sodri mėlyna šviesa aplinkai teikė paslaptingumo. Viduramžiais tikintysis
čia tarsi jusdavo dangiškąją malonę. Dar daugiau lengvumo ir savitumo
bažnyčių erdvei teikė atverto į viduriniąją navą nedidelės galerijos.

Karkasas, ant kurio laikėsi gotikinės katedros portalas, buvo genialus
išradimas ir reikalavo ypatingų inžinerinių žinių. Kaip susiformavo šis
statybos metodas, mes nežinome. Šiaip ar taip jis ypač tobulas Š.
Prancūzijos katedrose.

Meninio kūrinio analizė

Į tą vietą, kur stovi Onos bažnyčia, subėga Tiesos, Biliūno, Švietimo
gatvės ir Pilies skersgatvis. Tai vienas seniausių miesto kampelių, kurį
puošia nemaža vertingų pastatų.

Onos bažnyčia – visasąjunginės reikšmės architektūrinis paminklas i

ir
gražiausias gotikinis pastatas respublikoje.

Tai senas pastatas. Senuose dokumentuose minima, kad Onos bažnyčia
1500-1501 metais buvo atnaujinta; vėliau (1563) griuvo skliautai. Tik 1581
metais buvo baigtas jos remontas. Tie metai ir laikomi pagrindiniais šio
pastato istorijoje. Pagaliau ir pats bažnyčios statymo būdas, jos stilius
būdingas XVI amžiui – gotikos klestėjimo mūsų krašte laikotarpiui.

Dviejose plytose išlikę kažkokie ženklai ir raidės, padarytos aštriu
įrankiu, yra, gal būt, cechų ar meistrų emblemos. Tačiau tikrų žinių, kas
yra Onos bažnyčią projektavęs ir statęs, nėra, todėl ilgainiui apie ją buvo
sukurta nemaža legendų.

.Viena legenda pasakoja, kad šią bažnyčią statę du meistrai – uošvis
ir žentas. Uošvis, pastatęs sienas iki langų, darbą metęs, nes negalėjęs
pakęsti žento pastabų. Žentas pasiryžęs statybą užbaigti ir išvykęs į
tolimus kraštus pasižiūrėti, kaip ten statoma. Sugrįžęs Vilniun ir neradęs
čia uošvio, pats baigęs pradėtą pastatą. Taip ir likusios skirtingos
pastato dalys: sunki apatinė, iki langų, – uošvio dalis, o grakšti
viršutinė – jauno žmogaus kūrinys.

Pastatas yra keturkampio formos, turi 22 metrus ilgio ir 10 metrų
pločio, statytas iš natūralios spalvos gelsvų plytų, kurios vėliau buvo
nudažytos raudonai. Labai didelio formato plytos surištos kalkių skiediniu.
Sienos, palyginti, plonos; jų pamatai kadaise buvo sustiprinti kryžmai
sudėtais alksniniais sienojais, nes pastatui grėsdavo upės artumas ir
požeminiai šaltiniai. Be įėjimo, padaryto pagrindiniame fasade, dar buvo
įėjimas iš šono ir iš kaimyninio bernardinų vienuolyno. Prie bažnyčios,
kaip senais laikais buvo įprasta, būta kapinių.

Bažnyčia žiūrovo dė
ėmesį ypač patraukia savo priekiniu fasadu. Atrodo,
fasadas tyčia pastūmėtas į gatvę, kad praeivis iš tolo jį pastebėtų ir
galėtų juo kaip reikiant pasigrožėti.

Žiūrint į šį meno šedevrą, kiekvienam darosi aišku, kad jo kūrėjas
buvo ne tiktai gabus, bet ir drąsus meistras. Juk statyti tokį kūrinį iš
trapios medžiagos – plytų – tikrai reikėjo turėti nemaža drąsos. Vakarų
Europoje panašūs pastatai daugiausia buvo statomi iš tinkamesnės
ornamentams medžiagos – specialaus akmens.

Pastate labai gausu ornamentų, ypač priekiniame fasade. Iš pradžių
galinis fasadas taip pat buvo turtingai dekoruotas, bet paskiau jis buvo
perdirbtas ir tapo kuklesnis. Laimingai išlikęs priekinis fasadas – viso
pastato puošmena. Žiūrint į jį, visų pirma pastebime įvairių formų gausumą.
Jų tiek daug, kad ramių plokštumų beveik nėra. Tiesės sudaro stačiakampius,
o lenktosios linijos – arkas ir lankus. Dominuoja vertikalios linijos;
horizontalios, atrodo, reikalingos tik kaip atrama pirmosioms.

Visas fasadas sueina į tris pasgrindinius bokštus. Yra ir mažesnių
bokštelių (pinaklių), kurie skiria vidurinį bokštą nuo kapinių. Vidurinis
bokštas ir pinakliai išaugę ant trijų įėjimo angų, virš kurių kyla
gaubtinis lankas.

Fasado kraštuose išvesti du liekni aštuoniasieniai bokštai. Juose,
kaip ir vidurinėje dalyje, pasikartoja stačiakampis ir gaubtinis lankas.
Nusagstyti pumpurėliais bokštai ir bokšteliai veržte veržiasi į aukštį.

Stačiakampiai, liekni fasado piliastrėliai, pinakliai, “lazdelės” ir
“virvutės” – visa tai sudaro nuostabią harmoniją. Briaunų iškilimai ir
idubimai saulėtą dieną sukelia įspūdingą šešėlių žaismą. Visam šiam
turtingam įvairiomis figūromis pastatui statytojai panaudoja net 33 formų
plytas. Labai įdomi figūra susidaro iš “virvių”. Tai du aukšti
stačiakampiai, iš kurių kyla neužbaigtas trečias stačiakampis. Pagrindinės
jos formos primena nacionalinį ornamentą, vadinamą “Gedimino stulpais”.
Panašus ornamentas, tik žymiai ryškesnis, pakartotas greta esančios
Bernardinų bažnyčios bokšte.

Šoninių fasadų ornamentika kukli. Šiuos fasadus remia nežymūs sienų
ramsčiai – kontraforsai. Langai aukšti, smailialankiai. Stogas taip pat
aukštas, dengtas čerpėmis.

Savo pradinėje stadijoje bažnyčios vidus buvo labiau suderintas su
išore. Skliautai buvo žvaigždėti, gotikiniai.

Žymūs pakeitimai buvo atlikti dar XVI amžiuje. Jau tada buvo padaryti
masyvūs skliautai, kurie ne tik nesiderino su pastato visuma, bet savo
sunkumu taip slėgė sienas, jog jos sutrūkinėjo, o dešinioji net išlinko.

Keletą šimtmečių bažnyčią žalojo gaisrai. Atstatymai įnešdavo vis
naujų elementų, dažnai svetimų pastato visumai. Laimei, priešakinis fasadas
mažiausiai nukentėjo.

Vienuoliai bernardinai, kuriems bažnyčia priklausė XVII-XVIII amžiais,
koridoriumi sujungė ją su vienuolynu ir padarė kitus pakeitimus. Viduje
įrengti barokiniai altoriai, nesideriną su pastato architektūra.

Per 1794 metų sukilimą bažnyčia apdegė. 1821 metais ji nukentėjo nuo
prancuzų, kurie čia įrengė karinius sandelius ir laikė karo belaisvius. Vis
dėlto Napoleonas gerėjosi ja. Pasakojama, kad Napoleonas, pamatęs ją,
taręs; “Jei galėčiau, – pasidėčiau šią bažnyčią ant delno ir nusineščiau
Paryžiun”.

Paie XIX amžiaus vidurį Onos bažnyčia vėl buvo atnaujinta. Ypač
didelis remontas buvo atliktas 1902-1904 metais: ne tik sustiprintas
pastatas, bet ir stengtasi, kiek galima, grąžinti jam pirmykščią. Išvaizdą.
Vietoj supuvusių sienojų, kuriais kadaise stiprinti pamatai, buvo padėti
tvirti cementiniai blokai. Vietoj sunkių skliautų padaryti nauji iš
lengvesnių, tuščiavidurių plytų. Padaryta ištisa geležinių sąsajų sistema,
kuri susriprino svarbiausias pastato dalis; nukaltos geležinės langų
grotos.

Priešakinio fasado atskiros dalys taip pat buvo sustiprintos
geležinėmis sasąjomis ir paslėptais mūre stulpeliais. Abipus didžiųjų durų
buvo atidengti seniau užmūryti gretutiniai įėjimai. Tuomet sumažėjo ir
kontrastas tarp apatinės, sunkesnės, ir grakščios viršutinės fasado dalies.

XX amžiaus pradžioje buco rekonstruota ir pro bažnyčia einanti gatvė.
Iki to laiko ji buvo daugiau kaip metrą iškilusi virš bažnyčios grindinio
ir dalį fasado užstodavo. Nukasus žemę, atsidengė visas fasadas.

Greta bažnyčios iškilo nauja varpinė, savo formomis imituojanti
gotiką. Ją projektavo XIX amžiaus anroje pusėje arch. V. Čaginas, siekdamas
uždengti erdvę iš dešinės pusės ir sudaryti pilną gotikinių pastatų
ansmblį. Deja, imitacija nenusisekė. Tai lengva pastebėti tirk iš gatvės
pusės, tiek – dar ryškiau – iš priešingos pusės – nuo pastato, esančio tarp
Bernardinų bažnyčios ir Vilnelės.

Nepaisant kai kurių pakitimų, Onos bažnyčios pastatas – vertingas
architektūros kūrinys, kurį nuolat lanko turistai, piešia dailininkai,
studijuoja architektai.

Išvados

Tai Krikščioniškos bažnyčios viešpatavimo laikų stilius.
Architektūroje vyrauja vertikalios linijos, plokštumos suskaidytos,
didžiąją jų dalį užima vitražiniai langai, statinius vainikuoja dešimtys
bokštų ir bokštelių. Architektūros srityje dirba ne nuo darbų laisvi
valstiečiai, o profesionalūs architektai ir statybininkai. Šiuo stiliumi
statomi ne tik kulto pastatai, bet ir gynybinės pilys, rotušės, gyvenamieji
namai. Skulptūroje ir tapyboje tebevyrauja religinė- biblijinė tematika.
Plačiai naudojamos miniatiūros. Lietuvoje daug brandžių šio stiliaus kulto
pastatų.

Literatūros sąrašas:

1. Martindale A. “Gotikos menas” – V., 2000

2. Baltrušaitis J. “Visuotinė meno istorija” – K., 1992, II dalis

3. http://www. siauliai.mok.lt/mindaugas_sv/Gotika.htm.

4. www.mokslo.centras.lt/data/darbai/mc664.shtml.

Leave a Comment