Salomėja Nėris – viena talentingiausių XX a. lietuvių lyrikių. Kūrybinį kelią poetė pradėjo anksti ir jau pirmasis jos rinkinys įsitvirtino geriausiųjų poetų gretose. Eilėraštis ,,Žvaigždė – Jaunystė“ išryškina poetės bandymą atskleisti tikrąjį savo gyvenimo troškimą – gyventi ir būti jaunai amžinai. Visas eilėraštis – lyg žmogaus monologas, nes kalbama tik pirmuoju asmeniu. Lyrinį subjektą tikrai galėtume lyginti su pačia poete, juk žinome, kad eilėraštis jai buvo „širdies kalba” bei tekste yra daug moteriškojo pasaulio ženklų: dienos, ašaros, laumės, jūra, žvaigždės. Jau pačioje pradžioje atsiskleidžia lyrinio subjekto išgyvenimai. Jo troškimas būti energingam ir pajusti gyvenimo teikiamus malonumus parodo, kad kalbama apie gyvenimo gražiausią laiką – jaunystę. Pirmoje strofoje pavartota metafora ,,jaunystė – lyg žaibas“ perteikia eilėraščio žmogaus energingą būseną, veržlumą, nepastovumą. Gal todėl, kad poetė norėjo amžinai gyventi, jos eilėraštyje tiek daug pasitikėjimo savimi ir savo vertės išaukštinimo. Juk ne kiekvienas poetas ryžtųsi rašyti taip atvirai apie mirties, pavojų “nagus” kaip ji: nebijo paklysti miške, ar nuskęsti jūroje, nes tuo momentu širdį ir jausmus užvaldęs jaunystės vėjas, nešantis dvasią pavasario laukais. Eilėraščio laikas – vis besikeičiantis. Šį nepastovumą atspindi minimas metų laikas – pavasaris, kurį galėtume teigti, kaip jaunystės ir šėlsmo laikotarpį, kaip džiaugsmo momentą, bet kartu ir užsitęsusį laimės šokį. Laikas apgaubia didelę dalį poetės minčių, juk tai ir akimirka, ir diena, ir amžinybė. Šis laipsniavimas būtent taip ir išsidėsto strofose vienas po kito. Emocinė būsena “dabar” virsta apibendrinta žmogaus likimo situacija. Lyrinis subjektas pasaulį nuspalvinęs viena savita spalva, kuri trykšta meile, džiaugsmu, šviesiausiais atspalviais ir tonais, kurie atsveria pasaulio tamsybes, negandas. Eilėraščio žmogus drąsiai žvelgia į pasaulį, ketindamas jį nugalėti savo pasiryžimu ir kova už gyvenimo amžinybę.
Lyrinį ,,aš” galėtume pavadinti S. Nėries pasitikėjimu savimi. Poetė pasirodo atvira savo forma, įsileidžia mus jos dvasios gelmes, mėgindama įrodyti, koks stiprus yra jos ryšys su jaunyste. Ji jaučiasi pati laimingiausia, drąsiai be baimės žvelgia į ateitį, nes ,,man žadėjo žvaigždė jaunystė niekad negęsti”. Šios mintys įrodo tikrą poetės širdies tvirtumą, grožį bei tvirtumo ir ambicijų jungtį. Vis dėlto, eilėraštį galėtume interpretuoti priešingai, kaip suvokimą, kad gyvenimas trumpas, tačiau pilnas įvairiausių pasikeitimų bei vertingas. Tuomet manytume, jog eilėraščio žmogus, neturėdamas kitos išeities, gyvena bei ginasi vien žvaigždės jaunystės pažadu, niekad negesti.Eilėraščio kalboje gausu palyginimų, metaforų: ,,dienos – žėrinčios ašaros Laumių akyse”, lyg antgamtiškai stebuklingas laimės pliūpsnis, ,,jaunystė – lyg žaibas jaunas”. Gamtos ženklai taip pat turi didelę reikšmę. Eilėraščio subjektas, įstatytas į konkrečią padėtį, bet į ją įsiterpia gamta – beribiškumo dydis. Gamta tampa didžiuoju žmogaus buvimo pagrindu, amžinojo gyvybingumo garantija. Kita meninė priemonė – kalbos rimavimas (jaunystė – suvystė, ašaros – pavasario) leidžia manyti, kad žmogus buvo entuziastingai pasiryžęs išsakyti šiuos žodžius, nebegalėjo jų daugiau laikyti savyje. Jaunystės gretinimas su žvaigžde iš pradžių galėtų liūdinti, nes kalbama apie laikinumą, tačiau perskaitęs visą eilėraštį suprasi, kad visas grožis ir palaima nusveria laikinumo pojūtį, perkelia tave į svajonių pasaulį, iškelia tikrąsias, amžinąsias gyvenimo vertybes.