Impresionizmas

Ištikimybės gamtai principą išpuoselėjo XIX a. aštuntojo dešimtmečio meno kryptis. Ši kryptis pavadinta impresionizmu. Pirmiausiai ji susiformavo prancūzų tapyboje kaip priešprieša soloniniam akademizmui; vėliau reiškėsi daugelio Europos šalių dailėje, literatūroje, muzikoje, teatre. Impresionizmo pagrindas – įsitikinimas, kad viskas pasaulyje nuolat kinta ir tikra yra tik tai, ką atskiras žmogus mato ir jaučia konkrečią akimirką. Impresionistų kūrybai būdinga trumpalaikių pojūčių, unikalių įspūdžių, intymių pergyvenimų perteikimas. Vaizdus detales kūrinyje sieja ne mintis o nuotaika. Impresionistai stengėsi atspindėti drobėje įspūdžių, kuriuos patirdavo stebėdami gamtą, reealų gyvenimą, akimirkas. Jie tvirtino, kad joks dailininkas iki šiol nevaizdavo gamtos taip, kaip ją iš tikrųjų mato – visi daiktai paveiksle būdavo vaizduojami vienodai tiksliai. Iš tikrųjų žmogaus akis aiškiai pamatyti tegali tik nedidelę dalį daiktų, patekusių į regos lauką. Visa kita pranyksta nenusakomam šviesų ir spalvų žaisme. Todėl impresionistai atsisakė ryškių kontūrų ir tamsių šešėlių. Jie vaizdavo ne tiek pačius daiktus, kiek juos supančią šviesą ir atmosferą. Noras “pagauti šviesą teptuko galiuku” privertė juos dirbti gamtoje, po atviru dangumi, tapyti išš natūros. Jie naudojo šviesias grynas spalvas, dažus ant drobės tepdavo lengvai, mažais į kablelius panašiais potėpiais. Į paveikslą žiūrint iš toliau, tokios šviesos dėmelės susiliedavo į reikiamą toną, sukurdavo šiltą vasaros dieną virpančio oro įspūdį. Kai kuriuos šviesos perteikimo pavyzdžius impresionistai rado ro

omantiko Delakrua ir anglų dailininkų Konstablio ir Ternerio tapyboje. Pagrindinis uždavinys – ušfiksuoti kūrėjo nuotaiką kūrybos procese. Siekė išorinio priartėjimo prie antikinio ir renesansinio meno idealų ir visiškai nesiekė realaus ryšio su gyvenimu.Būdinga šviesos ir oro perteikimas.
Impresionistai daug naujo įnešė ir į paveikslo kompoziciją. Ankstesni paveikslai buvo kruopščiai apgalvoti, ramūs, todėl neretai veikiantieji asmenys atrodė tarsi tyčia pozuotų. Impresionistai komponavo paveikslą taip, lyg tai būtų atsitiktinai paimtas gabalėlis tikrovės. Dažnai paveikslo kraštas tarsi nukirsdavo žmogaus figūrą arba kokį nors daiktą.
Savo paveikslams impresionistai neieškojo kokių nors intriguojančių žaismingo turinio siužetų. Jie tapė įprastus daiktus, peizažus, miesto vaizdus, savo amžininkus. Aišku, kad po to, kai XIX a. dailininkai vaizdavo tik seniai praėjusius laikus ir tolimas šalis, šiuolaikine realybe dvelkiantys paveikslai tiesiog gaivino.

Kita vertus, impresionistai tiikrovę vaizdavo lyg ir be aistros, stengdamiesi maksimaliai tiksliai perteikti tik išorinę, matomą pusę. Norėdami parodyti praeinančių akimirkų ir besikeičiančio oro bei apšvietimo reikšmingumą, jie pradėjo tapyti tuos pačius motyvus atskirais dienos ir metų laikais, t.y. kūrė skirtingo kolorito ir nuotaikos paveikslus.
Impresionistams prireikė primygtinai ginti savojo meno principus. Kadangi jų darbai nebuvo priimami į oficialias parodas, kelias parodas surengė jie patys. Kritika ir publika sutiko jas labai priešiškai, negailėjo įžeidimų ir patyčių.Impresionistų paveikslų novatoriškumas ir ypatingas žavesys susilaukė įvertinimo tik po ke
elių dešimtmečių, kai patys dailininkai jau buvo pasenę. Dabar jų paveikslai labai vertinami ir priskiriami geriausiems pasaulio meno kûriniams.
Pats nuosekliausias impresionistas buvo Klodas Monė (1840 – 1926), sukūręs šviesos užlietus tarsi vibruojančius peizažus. Daugelyje jo paveikslų serijų kartojasi šieno kupetų, tvenkinyje žydinčių vandens lelijų, topolių alėjų ir kiti motyvai. Jie užfiksuoti įvairiu dienos metu, esant skirtingam orui: tai apsupti gęstančios vakarinės žaros, tai užlieti vidurdienio saulės mirgėjimo. Nutapęs ryto rūke skęstantį uostą, paveikslą dailininkas pavadino “Įspūdis. Saulėtekis”. Iš šio paveikslo pavadinimo atsirado impresionizmo terminas. Visa kas pasakyta apie impresionistus, visiškai tinka ir Kamilio Pisaro (1830 – 1963) kūrybai. Jo nutapytuose miesto vaizduose matome pilnus ekipažų Paryžiaus bulvarus, tamsiomis dėmelėmis perteiktas pėsčiųjų figūrėles. Tapyti žmones mėgo ir Ogiustas Renuaras (1841 – 1919) Ypač minkštai nutapyti jo paveikslai, vaizduojantys nuostabias moteris švelniais, šiek tiek vaikiškais veidais arba besiilsinčius ar besilinksminančius užmiesčio pokylyje miestiečius.
Impresionizmas spalvomis, pustoniais ir atspalviais, polinkiu į visa, kas trumpalaikiška ir keičiasi, labiausiai atitiko tapybos reikalavimus. Bet atsirado meistras, kuris impresionistų idėjas pabandė atspindėti skulptūroje. Tai buvo prancūzas Ogiustas Rodenas (1840 – 1917). Rodenas skulptūroje įkūnijo tariamą neužbaigtumą, bronzos ir marmuro paviršių gyvą pulsavimą,skrydyje aptiktą judėjimą. Kita vertus jo skulptūrų jausmingumas patetika impresionizmui visai svetimi. Rodenas sukūrė keletą rašytojo O. de Balzako portreto variantų. Vienas iš jų laikomas XIX a. klasika.

Literatūroje impresionizmas ne
e toks autonomiškas, kaip tapyboje. Jo poetika sumišusi su natūralizmo, simbolizmo ir kitomis modernistinių srovių principais. Impresionizmo lyrikai būdinga vaizdo tapybiškumas, trumpalaikių reiškinio savybių pabrėžimas, emocingumas, akustinė žodžių harmonija, prozai – fragmentiškas siužetas, savarankiški lyriniai epizodai, pasakojimo subjektyvumas, didelė potekstės reikšmė, trūkčiojantis, nervingas ritmas. Impresionizmo dramoje vyrauja poetiniai elementai, sugestyvūs dramatiški pergyvenimai, joje maža buitinio konkretumo, neryškus veiksmas.
Lietuvių literatūroje impresionizmo užuomazgų yra XX a. pradžios Šatrijos Raganos, K. Puidos, Vaidilutės lyriniuose vaizdeliuose. Impresionizmo poetikos bruožai būdingi K. Jurgelio iš dalie B. Sruogos poezijai. Ryškiausias lietuvių impresionistas – I. Šeinius. Gamtos, nelaimingos meilės motyvų Šeiniaus apysakose (“Kuprelis”, “Vasaros vaišės”) svarbią vietą užima nuotaika, intymus pasakojimas, stilizuota frazė. XX a. 3-4 dešimtmetyje impresionizmo bruožai susipynę su realizmo, ekspresionizmo, neoromantizmo elementais.
Muzika. Kompozitoriai impresionistai stengėsi perteikti regimųjų ar girdimųjų įspūdžių, antikinio meno kūrinių, tolimųjų kraštų egzotikos sukeltas nuotaikas, daug dėmesio skyrė muzikos skambesio spalvingumui, tembrą laikė savarankišku muzikos elementu, išplėtė mažoro-minoro tonacinės sistemos ribas, harmoniją praturtino sudėtingų akordų kompleksais, faktūroje gretino aukštąjį ir žemąjį registrus. Orkestre gausiai vartojo instrumentų solo, atsisakė griežtos ritmikos, kultivavo daugiausia smulkiuosius žandrus. Muzikoje impresionizmas susiformavo XIX a. 10 dešimtmetyje Prancūzijoje. Nuosekliausia reiškėsi K. Debiusi kūryboje. Lietuvoje impresionizmo bruožai būdingi kai kuriems S. Vainiūno kūriniams (“Mažoji vabzdžių siuita”, I koncertas fortepijonui ir orkestrui).
Impresionizmo tradicijas ku
urį laiką tęsė vadinamasis neoimpresionizmas (priešdėlis neo reiškia naujas), XIX a. pabaigos tapybos kryptis. Jos pradininkas ir pagrindinis atstovas Žoržas Sera (1859 – 1891). Naudodamiesi naujausiais mokslo laimėjimais, neoimpresionistai studijavo, kaip žmogaus akis priima šviesą ir, priklausomai nuo to, kūrė savitą tapybos techniką. Drobę jie tapė grynomis spalvomis, dažus išdėstydami paveikslo paviršiuje vienodo dydžio taškeliais. Rinkdamasis spalvas dailininkas irgi nebuvo visiškai laisvas. Pavyzdžiui, šešėliai savo spalvomis turėjo papildyti figūrų spalvas (viena kitą papildančios spalvų poros buvo raudona – žalia, mėlyna – oranžinė, geltona – šviesiai violetinė). Tapyti paveikslai panašesni į mozaikas, o ne į gamtoje matytus vaizdus.

Leave a Comment