Jonas Biliūnas – lyrinės prozos kūrėjas. Jo pagrindinis žanras – tai trumpa lyrinė psichologinė novelė: glaustas, lakoniškas pasakojimas, turintis vieną siužetinę liniją, netikėtas atsitikimas, o pabaigoje – efektinga, nelaukta pabaiga. Lietuvių literatūros klasikui svarbus ne tiek pats įvykis, kiek to įvykio pasekmių sukrėsta žmogaus dvasia, būties apmąstymas. Autoriaus kūriniai dažnai paremti jo tikromis gyvenimo situacijomis, todėl pasakotojas labai artimas autoriui ir dažnai yra pagrindinis veikėjas.,,Piestupys” – viena iš graudžių, liūdnų novelių, kurioje keliamos egzistencijos problemos, jaunystės ir senatvės kontrastas. Pats novelės pavadinimas ,,Piestupys” manoma, galėjęs būti kažkokios vietovės, kur Biliūnas gyveno, vardas. Tačiau svarbesnė reikšmė galėtų būti: “piestu stojasi plaukai” sakome tada, kai žmogus būna išsigandęs, tai gali būti, kad Piestupio pavadinimas ir reiškia vietovę, kur žmoguj darosi baisu. Novelė pasakojama pirmu asmeniu. Pasakotojas – vyresnio amžiaus žmogus, prisimenantis jaunystę. Kalbama apie vaiko išgyventą didžiulį sukrėtimą, susiduriant su anapusiniu antgamtiniu pasauliu, su mirtimi. Šis įvykis prisimenamas šiek tiek jį ironizuojant, kadangi dabar jau subjektas supranta apie pasakų ir mitologinių būtybių autentiškumą. Kūrinio ašis – tai kelias, kuriuo keliauja vaikai. Kelionės motyvas artimas pasakoms, mitams, kai peržengiama saugi namų erdvė ir išeinama į nepažintą, kliūčių ir sunkumų kupiną pasaulį. Joniukas su sesute turi įveikti šias kliūtis, tamsų mišką, griovį, upelį, kad pasiektų tikslą – bažnyčią, vietą, kur vėl galės jaustis saugūs. Novelė prasideda namų vaizdu, kai šeima ruošiasi adventui, tėvas siunčia vaikus “ant rarotų” (ankstyvų mišių). Atsispindi katalikiškojo gyvenimo normų besilaikanti šeima, tėvo viršenybė šeimoje, motiniškas rūpestis vaikais (motina išleisdama rūpinasi, kad Joniukas nesušaltų ir prieš jo norą apriša skara, kas pačiam berniukui atrodo labai mergaitiška, tačiau pasipriešinti motinai negalima). Dar motina pataria apsisaugoti nuo šunų ar vilkų lazdomis: ,,…tiek dabar šunų pagedusių laksto, o ir vilkų galit kartais susitikti.” Vaikai klauso tėvų, jiems nieko neprieštarauja ir išeina į bažnyčią.
Joniukas žino, kad turi apsaugoti ne tik save, bet ir seserį: ,,Žinojau, kad turiu ne tik save, bet ir seserį apginti.”, todėl nenori pasirodyti silpnas, bailus ir rodo savo drąsą, vyriškumą. Tačiau saugos jausmas berniuką lydi tik iki tol, kol esama netoli namų.,,Bet juo labiau nuo namų tolinovos, juo menkyn mano drąsa ėjo.” Įžengęs į mišką vaikas pameta savo didvyriškumą ir pradeda vis arčiau glaustis prie sesers (galima daryt išvadą, jog vyrai nelaimėje ieško pagalbos pas moteris), tampa mažu bailiu vaiku, kuris stengiasi nė šapelio nepajudinti, kad tik nieks neišgristų. Įveikus pirmąją kliūtį – mišką, iš karto iškyla antroji – taip visų siaubingai apkalbėtas Piestupys: ,,Bet kada sodžius paliko užpakaly, širdis vėl apmirė: prieš mus juodavo baisus Piestupys.” Berniuko galvoje išnyra visi kraupūs, girdėti gąsdinantys pasakojimai apie šios vietos paslaptingumą, šiurpumą: iškylantys ugniniai stulpai, aplink Šventą Joną šokančios panytės, prie popo miškelio nuogas besijuokiantis žmogus, žvengiantis juodas kumeliukas ar bliaunantis ožys. Visus šiuos kraupius vaizdus vainikuoja Burlokų kapinės, keliančios didžiulę baimę apie atgyjančius numirėlius. Pasakotojas net tekste sako:,,Kada su sesele įėjova Piestupin, visos šitos pasakos, kurias ne kartą buvau girdėjęs, dabar mano galvoj atgijo.”Dabar jis suprantąs, kad tai tik vien pasakos, tačiau vaikas būdamas tikėjo šiomis pasakomis ir laikė visa tai “už tikra”.Joniukas žino, kad nuo piktų dvasių galim apsiginti, juk ,,velniai kryžiaus ir rožančiaus bijo” (vėl parodoma, kad vaikai augę katalikiškoje šeimoje), tačiau kaip su numirėliais elgtis nei jis, nei sesutė nežinojo. Spausdamas rankoj rožančių, atėjo su sesele ties grioviu, pro kurį skersai tekėjo upelis. Aplinka vėl baugina:,,…iš dviejų priešingų pusių žiūrėjo į tave baisus, tamsus griovys, pušelėmis apaugęs, skersai į upelį leidosi nuo kalno kelias…tokioj vietoj ir drąsų žmogų neramumas paima” (galbūt nori save šiek tiek pateisinti). Galiausiai vaikai pamato numirėlį. Jų mintyse niekas kitas ir negali pasirodyti, kaip numiręs žmogus, juk jie tik apie tai dabar ir galvoja. Pasitelkę maldą, laukia kol ,,čiups mane ir pasmaugs”. Tačiau jų laimei tai buvo paprasta moteriškė einanti ,,bobutės parsivestų, nes marti apsirgusi”. Moteris nepaneigė, kad šioje vietoje nesivaideną, tik pradžiugino juos, kad ,,vaidenas ne rytais, bet iš vakaro ir naktį; kai gaidys sugieda, visos piktosios dvasios iš šio pasaulio išlaksto”. Šie moteriškės žodžiai taip pakeitė vaikų dvasinę būseną, jog jie pradėjo smagiai kvatotis iš savęs: ,,dar namie esant, gaidys giedojo, o mudu numirėlių bijova!”. Joniukas vėl pasijautė saugus, drąsus, lyg tikras vyras, nebebijojo, kad jį kas nors išgirs, specialiai nusičiaudėjo ir nužingsniavo. Lyg trijų asmenų pasakojimai sudarytų novelę: vaiko, suaugusio žmogaus ir visos kaimo bendruomenės. Visi trys jie sujungia tekstą ir įprasmina žmonių elgesį vienomis ar kitomis gyvenimiškomis situacijomis. Biliūnas tikriausiai norėjo prisiminti vaikystę, jos išgyvenimus, “pirmąsias” baimes ir apskritai žmogaus susidūrimą su jam nežinoma erdve, aptarti linijinio laiko tėkmės klausimą, parodyti katalikiškos šeimos gyvenimą, vaikų ir tėvų santykius.