Dekartas

1782 0

R. Dekarto kūryba sutampa su naujųjų laikų kultūros pa­kilimo pradžia. Jo filosofijoje jau ryškiai suformuluota ta proto “egzistencijos” samprata, kuri visą naujųjų laikų filo­sofiją skiria nuo ankstesniųjų epochų ir sudaro naujųjų lai­kų pasaulėvokos, filosofavimo ir kultūros patosą.

R. Dekarto filosofijos novatoriškumas ir poveikis naujųjų laikų mąstysenai išryškėja būtent praėjusių kultūros epo­chų— antikos ir viduramžių—mąstysenos fone.

Vaduodamasis iš mitinės pasaulėžiūros, antikos žmogus būties pagrindą pajuto esant ne mitų pavidalais racionalizuo­tuose psichologizmuose, o pačioje racionalizacijos galioje, ku­rios tyrinėjimas ir plėtojimas atvedė antiką į būties ir mąs­tymo tapatumo sampratą — pasaulio kultūros istorijoje dar neregėtą žmogaus racionalaus santykio su aplinka absoliutizaciją. Tai buvo tikra žmogaus savivokos revoliucija.

Ryškiausius akcentus įgijęs Platono ir Aristotelio filosofi­nėse koncepcijose, proto kaip būties supratimas veikė ir vi­duramžių Europos pasaulėjautą bei mąstyseną, apsiformindamas dieviškojo absoliuto (ontologinio proto) bei žmogaus (em­pirinio proto) sampratomis, kurių prieštara sąlygojo laisvos valios problemą — svarbiausią viduramžių ratio palikimą to­lesnei Europos filosofijos, kaip pažinimo metodologijos, raidai. Tai reiškė, kad, būdamas empiriškai determinuota žmogiškąja galia, protas turi spręsti savo paažintinės galios ribų, savo tikrumo klausimą, turi užsiimti savo teisės atskleidinėti būties esmę pagrindimo dalykais. Tie klausimai pasidarė ypač aktualūs, vykstant didžiajam Renesanso žmogaus psichologi­niam persiorientavimui iš tikėjimo į žinojimo problematiką. Renesansinis mąstymo, kaip vienintelio tikro būties kriteri­jaus, ir būties, kaip fi

izinio buvimo, suvokimas yra ta galia, kurią teigdamas kaip kamuojančią ir išraiškos reikalaujančią pasaulėjautą, R. Dekartas laužo ilgaamžį mąstysenos scholastinio palikimo luobą ir kelia naujojo filosofavimo, naujo pa­saulio pažinimo būdo daigus.

Feodalizmo įsčiose užsimezgę kapitalizmo pradmenys ugdė naują žmogų — prekinio kapitalo galią vis geriau pajaučiantį, jos teikiama žemiškųjų malonumų laisve vis nuosekliau pa­sinaudoti išmokstantį žmogų, kuris apie savo atėjimą pareiškė visų pirma moraline ir menine viduramžių gyvenimo normų negacija, bene ryškiausiai ženklinusia naujų laikų vėjus XIV—XV amžių Italijoje.

Gyvenimo geismas ieškojo išraiškos visose gyveninio sri­tyse, ir Europa iš asketiškai susivaržiusio vienuolyno netrukus tapo veiklių, sujudusių visuomenių sambūriu. Žmonės, rodėsi, nuleido akis nuo dangaus ir, atlėgus „dieviškajai šviesai”, tarsi iš naujo pamatė aplinką ir save. Žmonės įsižiūrėjo į aplinkos daiktus ir pamatė, kaad jie galėtų būti padaryti ir patogiau, ir protingiau, ir kur kas gražiau. Ilgalaikio patogaus įsikūrimo po savo padange aistros pamažu apėmė Europą ir labai smar­kiai pakeitė jos gyvenimo būdą. Vienas po kito gimė išradi­mai ir atradimai, į pasaulį lieję visai naują, ligi tol neregėta šviesą.

Kito ir teorinis protas.

Viduramžių žmogus, religinio tikėjimo orientuotas į visuotinybę, visada stengėsi būti universalus, visapusiškas. Tas visapusiškumas viduramžiškojo obskurantizmo atmosferoje dažnai reiškėsi labai savotiškai — kaip „idėjinio tyrumo” sie­kimas, stengimasis visą gyvastį pajungti ,,visuotinybę” postu­luojančiam tikėjimui. Su

uprantama, kodėl orientacija į žemiš­kojo buvimo prioriteto teigimą pagimdė tiek universalių Rene­sanso titanų. Mokslinės minties atgimimas prasidėjo taip pat nuo „visuotiniausio” gamtos mokslo — astronomijos: vidur­amžiškoji spiritualistinė visuotinybė turėjo būti neigiama to­kiais pat visuotiniais gamtos tvarkos priešpastatymo aktais.

Nuo to pradėjo Dž. Brunas, viduramžiškąja! pasaulio dieviškojo unikalumo sampratai priešpastatęs materialųjį ir ra­cionalųjį visatos pliuralizmą — tegul ir nelabai apibrėžtą, dau­giau poetišką, tačiau sunkiai paneigiamą.

Kur kas konkretesnė, „žemiškesnė” buvo M. Koperniko heliocentrinė pasaulio sąrangos schema, kurios konkretizavi­mu ir matematiniu pagrindimu sėkmingai užsiėmė J. Kepleris ir, galima sakyti, galutinai užbaigė G. Galilėjus, eksperimen­tiškai pagrindęs koperniškosios pasaulėrangos funkcionavimo mechanizmą. Išties, jeigu natūralus kūno judesys yra tiesiaeigis, o į figūras jį komponuoja kūnų sąveika, tuo labiau, jei

viduramžių judesio idealo — judėjimo apskritimu—gamtos prigimtis nepripažįsta, tai kieno gi valią byloja gamtos kalba? Judėjimas apskritimu empiriškai, žinoma, įmanomas; galbūt dievo iš principo neneigia ir gamtos kalba, tačiau, jeigu ju­desio gyvybę materijai įkvepia ir dievas, jeigu dievas ir yra pirmoji viso judėjimo priežastis, tai, šiaip ar taip, kaip rodo gamtos judėjimo mechanika, tą postūmio efektą kaip pasau­lio tvarką mes patiriam iš kur kas didesnių nuotoliu, negu manyta iki šiol: kaip harmonijos pradas, ši jėga turi apimti ir anaiptol neharmoningą dangaus kūnų judėjimą, vadinasi, die­viškosios harmonijos sfera įgauna neapibrėžtus kontūrus, ir pr

rieš žmogaus akis atsiveria savo materialiajai (gamtinei) tvarkai paklūstanti tiesiog neaprėpiama visata. Žemė, buvusi pasaulio centru, nuo horizonto kylanti tiesiai į dangų, staiga išsiplėtė už regimų horizontų, padidėjo ir kartu sumažėjo protui atsivėrusių fizinių visatos erdvių fone. Žmogaus pa­saulis tapo nebe vieninteliu, bet vienu iš daugelio visatos pa­saulių, judančiu anaiptol ne dieviškojo imperatyvo keliu, o nelabai aiškiu savo prigimties taku, pilnu paslapčių ir šaltos kitų pasaulių šviesos.

Tas „susvetimėjimas” savo žemei neįstūmė žmogaus į ne­viltį. Priešingai, jis gimdė dar didesnį troškimą išsiaiškinti, kas ir kodėl yra taip, kaip yra, kaip jis mato esant, priešingai visiems ankstesniems įsitikinimams.

Tokioje atmosferoje, atlėgus itališkajam politinių ir me­ninių aistrų kvaituliui, ispanų ir portugalų kelionių karštligei, Europoje, ypač jos šiaurinėje, ramesnio temperamento zonoje, kad ir gesinama bažnytinės reakcijos, įsidega lėta, bet galin­ga pasaulio mokslinio tyrimo, eksperimentinio tikrinimo ir apmąstymo aistra.

R. Dekartas yra tipiškas šitos Europos aistros apsėstasis, tęsiantis geriausias dar Biblijos tyrinėtojų pradėtas tiesos mokslinio ieškojimo tradicijas. Visi būties pavidalai — nuo oro iki žemės gelmių, nuo žmogaus širdies iki jo proto, nuo pasaulio ribų iki būties beribiškumo — yra jo tyrinėjimo lau­kai, ir visur jis palieka neišdildomus pėdsakus.

Renė Dekartas (Renė Descartes) gimė 1596 metais ir vai­kystę praleido mažame pietų Prancūzijos miestelyje, kuris visam amžiui paliko R. Dekartui tr

rauką į nuošalias erdves. Seimą buvo apsišvietusi, pasiturinti ir, laikui atėjus, atidavė sūnų į geriausią, vėliau visoje Europoje išgarsėjusią La Flešo jėzuitų kolegiją. R. Dekartas mokėsi labai rimtai ir /kaip tik dėl to guvus jo protas gerai pajuto visą scholastinio moks­lingumo nepagrįstumą ir nepakankamumą. Bene svarbiausias kolegijos laikų „atradimas” buvo matematikos galios pajauti­mas — matematika jaunajam R. Dekartui ypač patiko dėl jos samprotavimų tikrumo ir akivaizdumo, ir jis stebėjosi, kodėl ant to tvirto pagrindo nepastatyta nieko didingesnio.

Baigęs mokyklą, R. Dekartas nusprendė atsisakyti scholas­tų praktikuojamos problematikos ir savo jėgomis studijuoti „didžiąją pasaulio knygą”.

1614—1618 metais R, Dekartas gyvena Paryžiuje ir kurį laiką nevengia visų jaunam ir pasiturinčiam žmogui prieina­mų gyvenimo malonumų. Tačiau po ta išorinio nerūpestingu­mo skraiste vyksta įtemptas intelektualinis darbas. Jis baigia­si visišku gyvenimo būdo pakeitimu. Iš pradžių R. Dekartas slepiasi nuo draugų pačiame Paryžiuje, paskui nutaria išvykti kur nors atokiau.

Patogiausia jam pasirodo — neprieštaraujant ir tėvo pla­nams — stoti į armiją ir, prisidengus karininko munduru, pa­matyti kuo daugiau pasaulio, o svarbiausia — įgyti laisvo laiko savo moksliniams tyrinėjimams. Tai buvo būtina tuo labiau, kad R. Dekartas, gilindamasis į mokslo klausimus, anot jo paties, taip susipainiojęs abejonėse, jog aiškiai paju­tęs visišką savo neišmanymą.

Nuo 1618 m. R. Dekartas beveik penketą metų tarnauja Olandijoje ir Vokietijoje. 1619 metų lapkričio 10 dieną (tą dieną jis tiksliai įsimena visam gyvenimui) jis pirmąsyk suvokė, kad iš dvejonių yra, išeitis, ir tą išeitį rodo ne kas kita, kaip matematika. Matematika vadovaujasi tam tikrais pra­diniais visai akivaizdžiais teiginiais ir, remdamasi tiksliai api­brėžtomis taisyklėmis, kuria abejonių nekeliantį mokslą. Radus tokius išeities taškus ir atitinkamas taisykles, galima, matyt, ir kituose moksluose gauti tokius pat tikslius kaip ma­tematikoje rezultatus. Vis dėlto apibrėžtesnių savo pozicijos parametrų R. Dekartas kol kas nebuvo radęs, tačiau ieškoti jų nuo šiol buvo svarbiausias jo gyvenimo tikslas. Dėl to reikė­jo kryptingiau susipažinti su visais mokslais, ypač su mate­matika.

Armijos tarnyba tam netiko, ir 1622 m. R. Dekartas ją pa­lieka. Patvarkęs turto reikalus, jis išvyksta į Italiją, pabuvoja Šveicarijoje ir 1625 m. apsigyvena Paryžiuje. Čia greitai įsi­jungia į gyvą intelektualinį bendravimą. Didelį poveikį R. De­kartui padaro bendravimas su M. Mersenu, žymiu mokslininku ir XVII a. Europos mokslo plėtotės organizatoriumi (jo suburtų mokslininkų bendrijos pagrindu 1666 m. buvo įkur­ta Paryžiaus mokslų akademija). R. Dekartas palaiko ryšius__ su tokiais M. Merseno aplinkos žmonėmis, kaip matematikai P. Ferma, 2. P. de Robervalis, F. de Besi, K. Midoržas, kitais mokslininkais, inžinieriais, filosofais.

Paryžiuje R. Dekartas ima garsėti kaip naujos filosofinės sistemos kūrėjas. Deja, „sistemos”, išrutuliotos tokiu nuosek­lumu ir griežtumu, kaip norėjo pats autorius, iš tiesų dar nėra, ir draugų susidomėjimas ragina jį atsidėti pačiam rim­čiausiam darbui.

Jausdamas savo kelio teisingumą ir netrokšdamas viena­dienių ginčų garbės, R. Dekartas nutaria vėl išvykti. Pasiren­ka jam jau žinomą Olandiją, Amsterdamą, kur manė galėsiąs gyventi kaip pačioje nuošaliausioje dykumoje. Olandijoje, retkarčiais išvykdamas, R. Dekartas gyvena dvidešimt metų. Čia jis gludina samprotavimo taisykles, čia suformuluoja savo filosofijos principus, sukuria pagrindinius savo fizikos ir metafizikos darbus.

Iš pažiūros R. Dekarto gyvenimas Olandijoje atrodo ramus ir net laimingas. Jis visiškai pasineria į savo metodologinius, apmąstymus ir mokslinius tyrimus, o kai pasidaro pernelyg žinomas — niekam nieko nesakęs, keičia gyvenamąją vietą ir vėl gyvena tik savo intelekto pasaulyje.

Pirmaisiais savo buvojimo Olandijoje metais R. Dekartas intensyviai formuluoja savo metodologinius principus, dės­tydamas juos darbe „Proto vadovavimo taisyklės” („Regulae ad directionem ingenii”). Darbas liko nebaigtas, nes nuo 1630 metų R. Dekartas atsideda sistemingam savo sukurtuoju pa­žinimo metodu pagrindžiamos pasaulėžvalgos išdėstymui. Daug laiko skiria įvairiausiems eksperimentams, ypač domisi teorine ir taikomąja optika, dangaus reiškiniais, geometrijos problemomis. 1633 m. vasarą veikalas „Pasaulis, arba traktatas apie šviesą” („Le Monde, ou Traitė de la Lumiėre”) buvo beveik užbaigtas — liko tik kai ką pataisyti ir, prieš išsiun­čiant į Paryžių spausdinimui, perrašyti. Tačiau kaip tik tuo metu R. Dekartas sužinojo, kad inkvizicija pasmerkė G. Ga­lilėjaus knygą „Dialogas apie dvi svarbiausias pasaulio siste­mas”, kur buvo dėstomi M. Koperniko sistemos pranašumai. Žinia R. Dekartui buvo toks smūgis, kad savo kūrinio jis nu­tarė nebespausdinti. (Nepaskelbtas rankraštis, jei nebuvo su­naikintas paties R. Dekarto, ilgainiui dingo.) Šitą sprendimą jis padarė nelengvai, tačiau, vengdamas konflikto su bažnyčia, savo pažiūras nutarė išdėstyti santūriau — ne kaip naujos pasaulėžvalgos teorinius pagrindus, o kaip mokslo metodolo­gijos darbą. 1637 m. Leidene prancūzų kalba pasirodė R. De­karto veikalas „Samprotavimas apie metodą” su trimis prie­dais: „Dioptrika”, „Meteorais” ir „Geometrija”. Knygoje pirmą kartą viešai išdėstomos R. Dekarto metodą išreiškiančios tai­syklės, kurių praktinę reikšmę rodo trys priedai iš įvairių žinijos sričių. Veikalas susilaukė didelio dėmesio ir ne vienu atveju sukėlė vis labiau įsiaitrinančius ginčus.

Nepaisant polemikos, kelių asmeninių nelaimių (dukters, tėvo, sesers mirtys), R. Dekartas įtemptai dirba, ir 1641 m. Paryžiuje lotynų kalba pasirodo antras jo darbas — „Apmąs­tymai apie pirmąją filosofiją, kuriais įrodinėjamas dievo eg­zistavimas ir sielos nemirtingumas” („Meditationes de prima philosophia in qua Dei existentia et animae immortalitas demonstratur”). 1642 m. veikalas antrąkart išleidžiamas Amster­dame. Išverstas į prancūzų kalbą, 1647 m. jis vėl pasirodė Pa­ryžiuje.

Tai buvo pagrindinis R. Dekarto filosofijos veikalas. Mąs­tytojo autoritetas augo. Tačiau ir dabar R. Dekartas stengėsi likti nuošalyje, palaikyti kuo geriausius santykius su bažnyčia, nors jo filosofinės idėjos buvo nelabai patrauklios ir — ne­žiūrint jų autoriaus idėjinio konformistiškumo — pernelyg pa­vojingos religinėms dogmoms. Tai pajuto kai kurie teologai ir pradėjo dogmatinių pretenzijų bylą. O R. Dekartas tuo me­tu rašo „Filosofijos pradus” („Principia philosophiae”), kuriuos 1644 m. išleidžia Amsterdame. Autorizuotas šio veikalo vertimas į prancūzų kalbą pasirodo 1647 m. Šis darbas — tai visos R. Dekarto pasaulėžiūros sąvadas, vadovėliškai dėstantis svar­biausias filosofo mintis ir išgrynintų metodologinių principų bei visų sukauptų mokslo faktų pagrindu konstruojantis pa­tobulintą pasaulio sąrangos modelį. Su savo idėjomis norėda­mas supažindinti kuo didesnį būrį žmonių, jis ypač troško atverti joms kelius į universitetų auditorijas. Su tuo rūpesčiu ir bandymu į gyvenimo pabaigą apsistoti gimtajame krašte, matyt, susijusios R. Dekarto kelionės į Prancūziją 1644, 1647 ir 1648 metais. Čia jis įgyja naujų draugų, pakoreguoja savo santykius su jėzuitais, tačiau draugų pagarba pasireiškia dau­giau moksliniais ginčais, jėzuitai tenkinasi daugiareikšme tyla, o Prancūzijos vyriausybės jam žadėta pensija taip ir lieka tuščiu pažadu. Tokiomis aplinkybėmis grįžimas į tėvynę R. De­kartui vis aiškiau iškyla kaip nereali svajonė. Olandijoje jis jaučiasi tikriau. Čia jis domisi anatomija, ketindamas pratęsti

„Filosofijos pradus” dalimis apie gyvosios gamtos sąrangą. 1648 m. jis baigia vieną paskutinių darbų — „Žmogaus kūno aprašymas. Apie vaisiaus atsiradimą”. 1649 m. išeina „Sielos aistros” — psichologijai ir etikai skirtas kūrinys. Deja, ramybes nėra ir Olandijoje. Be to, miršta geriausias R. Dekarto draugas M. Mersenas, ir R. Dekartas ruošiasi dar kartą pabėgt nuošalumon. Šį kartą, pasinaudodamas karalienės Kristinos kvietimu, — į Švediją.

Tai buvo paskutinis R. Dekarto bėgimas. Ramybės Kristi­nos rūmuose jis nerado. Mat, panūdusiai studijuoti filosofiją dvidešimt trejų metų karalienei patogiausias laikas užsiėmi­mams pasirodė penkta valanda ryto. R. Dekartui, kuris nepasižymėjo prigimties tvirtumu ir buvo įpratęs keltis tik apie pusiaudienį, tai buvo pražūtingas režimo laužymas. Atšiaurūs rytmečiai netruko atsiliepti: R. Dekartas susirgo plaučių už­degimu ir 1650 m. vasario 11 d. mirė.

Po šešiolikos metų R. Dekarto palaikai buvo pervežti į Paryžių. Jo draugai ir gerbėjai rengėsi pačiai iškilmingiau­siai ceremonijai, tačiau išvakarėse karalius įsakė nuo kalbų susilaikyti: 1663 m. R. Dekarto kūriniai buvo įtraukti į Index librorum prohibitomm.

Protui vaduojantis iš scholastinių spekuliacijų nelaisvės, pirmiausia turėjo būti atskleistas pats scholastinio filosofa­vimo nepatikimumas. Dažnai jis būdavo toks ryškus, kad sveiką nuovoką patenkinantis „akivaizdumas”, „aiškumas” ilgam tapo tiesos kriterijumi. Šios nuostatos metodologinė funkcija ypač ryški R. Dekarto amžininko F. Bekono indukci­nio pažinimo teorijoje.

R. Dekartas supranta, kad „akivaizdžių tiesų” buvimo fak­tas nepanaikina klausimo apie paties fakto galimumą. Kodėl, nepaisant tokios galimybės, žmogus vis dėlto labai dažnai suklysta? Einant F. Bekono keliu, apriorinės prielaidos taip pat neišvengiamos, ir kas gali garantuoti, kad jos neklaidin­gos, ypač tada, kai jos liečia empiriškai nepatikrinamus daly­kus? Todėl proto (kaip visiškai akivaizdžios galios) vertės sumenkinti negalima. Visa, ką mes galime daryti, — tai tikėti juo ne besąlygiškai, o abel^ti ir apskritai, ir kiekvienu,konk­rečiu atveju.

Abejoti galima ir reikia viskuo: ir tiesomis, ir nuomonėmis, ir pojūčiais, ir mūsų mąstomais daiktais. Kad pojūčiai mus apgaudinėja — nenauja ir lengvai patvirtinama, todėl jais abejoti reikia ypač nuosekliai, kol suabejosime visos aplinku­mos ir net savo pačių egzistavimo tikrumu. Kas lieka šitaip abejojančiam? Tik pats abejojimas. Jis yra toks abejonių ne­keliantis faktas, kad vienintelis tegali liudyti mąstymo aktą. Tuo remdamasis, R. Dekartas ir formuluoja savo garsųjį cogito ergo sum (mąstau, vadinasi, egzistuoju).

Nuo scholastinių spekuliacijų pasaulio atsiriboti įgalinęs R. Dekarto abejojimas yra toks radikalus, kad „sunaikina” visą šio pasaulio tikrumą. Bet jeigu taip, tai nieko tikra nereiš­kia ir abejojimo neabejotinumas. Anaiptol: abejojimo akto tikrumas nepriklauso nuo to, kuo abejojama. Būdamas ,,kaž­kuo”, palyginus su abejojimo turinio „niekuo”, jis, anot R. De­karto, reiškia tą atramos tašką, kuris filosofui būtinas taip pat, kaip buvo būtinas Archimedui.

Kaip tas „kažkas” gali teigti save kaip ne „nieką”? Aiš­ku— tik savivokos dėka. O kuo esant jis save suvokia? Tik paties bendriausio pobūdžio esatimi — dvasiškumu. Taip dva­siškumas tampa abejonės „kūnu”, abejonė arba mąstymas — dvasiškumo esme, o aš, kurio buvimą įrodo abejojimo akto neabejotinumas, — visų pirma dvasine esatimi.

Abejojimo, kaip dvasinės veiklos būdo, supratimas R. De­kartui parankus ne tik minties judrumo prigimčiai paaiškinti. Jeigu abejonė neturėtų jokio kito, išskyrus savo pačios, buvi­mo tikrumą, tai, matyt, pažinimo negalią turėtų lemti kažko­kia dvasiai priešiška galia. Tačiau pats reikalas taip lemti įrodytų, jog dvasia yra. Sugebėjimas pakenkti rodytų, kad ta jėga —visagalė ir absoliuti. Bet kenkimas, apgaudinėji­mas rodytų pačios absoliutybės silpnybę, trūkumą. Kadangi absoliutybė yra tobulybė, ji negali būti aš priešiška galia, priešingai — ji turi būti tos pačios, kaip ir į tobulybę besi­veržiančio aš, prigimties. Vadinasi, visa, ką abejojantis aš suvokia apie save kaip apie dvasiškumą, yra visiškai tikra. O jeigu jis tai suvokia ne visiškai tobulai, kaip norėtų, tai, matyt, yra aš neabsoliutumo pasekmė.

Tačiau kelias į visą įmanomą mąstymo kaip abejojimo tei­kiamą tikrumą jau yra: tai savęs, kaip dvasinės būties, tyri­nėjimo kelias.

Taip, pasinaudodamas tradiciniu dievo, kaip absoliučios tobulybės, įvaizdžiu, R. Dekartas pasiekia novatoriškų rezul­tatų: dievas parodomas esąs grynai metafizine už individualios tvarkos visuotinumo galimybe, o aš vienintele tikrai esančia (netgi dievo buvimą savo buvimu argumentuoti turinčia)

realybe. Dieviškoji objektyvybė tampa problema, kurios pa­grindimas visiškai priklauso nuo subjektyvią formą turinčio objektyvumo. Tai jau visiškai naujųjų laikų pažinimo proble­matikos svorio centrų išdėstymas.

Įrodęs principinį suvokiančiojo subjekto daromų bendriau­sių prielaidų (idėjų) apie savo būtį tikrumą, R. Dekartas visą dėmesį sutelkia žinių apie buvimą tikrinimo mechanizmo iš­ryškinimui.

Būdami dvasine esatimi ir turėdami dvasiai būdingo tobu­lumo, mes tuo pačiu mėtų esame tam ‘tikra apibrėžtybė, baig­tinumas. Todėl, ir pats mūsų dvasinės egzistencijos bū­das — mąstymas pažymėtas tuo netobulybės ženklu: paly­ginus su santykiniu mūsų dvasios beribiškumu mintis yra kažkas perdėm apibrėžta ir ribota. Bet ir ji yra kažkas dar pakankamai platu ir bendra (abejojimas), palyginus su tuo, kuo ji operuoja — idėjomis. Idėja –tai “sudaiktinta” mintis, ideali būtinybė. Štai kodėl mūsų idėjos (pvz., apie dievą,angelus, chimeras ir pan.) yra mūsų realybė, o ne jų atstovaujama realybė. Tačiau pačios idėjos, mintys, mąstymas turi mums besąlygiško tikrumo, nes kyla iš pačios mūsų prigim­ties esmės — mūsų, kaip dvasiškumo, egzistavimo sąlygotos tvarkos. Todėl idėjos yra ir mūsų pažinimo tikrumo matas.

Ta išvada ypač svarbi dar ir dėl to, kad mes esame ne tik dvasinė, bet ir kūniška esatis, dėl ko mūsų netobulumas darosi dar ryškesnis. Kūniškumas mus gali taip paveikti, kad būtent jis gali būti palaikytas mūsų buvimo pažinimo pagrindu. No­rėdami gauti tikrą žinojimą apie egzistenciją, turime ištirti ir pačių idėjų tikrumą — kas jose yra iš mūsų dvasiškumo ir kas iš kūniškumo suvokimo. Tam reikia žinoti idėjų susidarymo mechanizmą.

Pažinimo tikrumas galimas tik todėl, kad mąstančiajam subjektui būdinga įgimta proto šviesa. “Iš jos intuicijos dėka kylančios idėjos, arba įgimtos idėjos, yra besąlygiškai tikros. Tokios yra dievo, dvasios, kūno, substancijos, priežasties ir kitos panašios bendriausios idėjos. Įgimta proto šviesa teikia ir idėjų tikrumo kriterijų — tikra yra tai,kas neabejotinai ,aišku ir ryškią (tikslu). Tačiau suvokiančiam subjektui kaip dvasiškumui yra būdinga laisvė, laisva valia, kuri sąlygoja norą spręsti ir apie idėjomis dar ne reprezentuotus dalykus, t. y. kurti naujas idėjas. Būtent valia mus ir gali su­gestionuoti, nes dėl labai stipraus potroškio ji ir apie protui neaiškius dalykus gali spręsti kaip apie aiškius. Tai ypač ryš­ku sprendimuose, daromuose apie pojūčius. Antai, jei pasi­kliausime pojūčiais, saulė, priešingai įgimtų idėjų pagrindu susikurtam visatos supratimui, pagal kurį saulė yra didžiulis šviesulys, gali atrodyti tokia maža, kokią mes ją stebime. Nors idėjas pažinimui teikia ir intuicija, ir valios paskatos, ir ju­timai, ir jos visos sudaro mūsų pažinimo turinį, su visu gali­mu tikrumu mąstomus dalykus reprezentuoja tik įgimtos idė­jos, todėl, siekiant ne tik atskirų idėjų tikrumo, jų vertės žinojimo, bet ir tuo pagrindu galimo pažinimo išgrynini­mo, reikalingas teisingas samprotavimo metodas.

R. Dekarto metodo esmę, jo ,,ašį” sudaro intuicija ir de dukcija. Intuicija, anot R. Dekarto, yra natūralios proto švie­sos dėka galimas abejonių nekeliantis proto suvokimas, dėl savo paprastumo tikresnis už aiškiausią samprotavimą. De­dukcijos dėka mes galime tiksliai pažinti ir ne visai aiškius dalykus, jeigu tik jie nuoseklios ir niekur nenutrūkstančios minties išvedami iš tikrų principų, intuicija aiškiai suvokiant kiekvieną atskirą narį. Kada tiriamoji medžiaga sudėtinga ir neaiški, ją būtina skaidyti .į aiškias sudedamąsias dalis ir, esant reikalui, apdoroti analogijos, indukcijos priemonėmis.

Viso tyrinėjimo sėkmę užtikrina tokios mąstymo taisyklės: 1) teisinga yra tąi t kas akivaizdžiai aišku; 2) „visa, kas nepa­kankamai aišku, reikia skaidyti į abejonių n.ęjkeliančias dali? r 3| tyrinėjimą pradėti reikia nuo elementariausių dalykų; ~4) nieko nepraleisti. Tai ne tik konkretaus tyrinėjimo programa, bet ir viso pažinimo proceso metodologiniai principai, kurių laikymasis užtikrina proto ir valios santarą, taigi ir pažinimo tikrumo galimybę.

Nors pradinių pažinimo elementų tikrumas nustatinėjamas taip pat intelektualinės intuicijos dėka, būtent jų radimui, a

. . .

Fiziologinis mąstymo pagrindas yra sielos aistros, atsiran­dančios smegenų kankorėžinėje liaukoje dėl žmogaus, kaip kūniškosios substancijos, judesių ir jo, kaip dvasiškosios substancijos, norų ir siekimų. Jų pagrindu atsirandanti prieštara per nervuose esančias „gyvybines dvasias”, tą, anot R. De­karto, „lengvą vėjelį”, perteikia dvasios orientaciją raume­nims, kurie nukreipiami atitinkamai reaguoti. Dėl to žmoguje esama ir sunkiai realios situacijos požiūriu paaiškinamų re­akcijų ar veiksmų, tačiau iš esmės jie vis dėlto užtikrina są­moningos žmogaus veiklos galimybę. Nors ir sąlygojamas sa­vo „daiktiškumo”, žmogus vis dėlto yra laisvas, tačiau, kad tas jo laisvas gyvenimas būtų protingas, dvasia, vadovaudamasi savo esme — mąstymu, protu, — turi nustatyti sau ir teigti žmogiškajai esybei tokias buvimo, egzistavimo normas, ku­rios atitiktų aukščiausius aiškumo ir tikrumo kriterijus. Taip etikoje R. Dekartas formuluoja dviejų substancijų poveikio „derinimo” problemą, atsakymas į kurią visų pirma yra pats R. Dekarto gyvenimas.

Aistrų fiziologinis mechanizmas argumentuoja svar­biausia: mąstymas yra nuolatinis ieškojimas, tikslinimas ir naujų išvadų darymas. Mąstymas pirmąkart filosofijos istori­joje taip kategoriškai apibūdinamas antropologiškai, o jo turi­nys pirmąsyk tampa nuolatinio žmogaus rūpesčio objektu. Kaip tik čia ryškėja R. Dekarto metodo euristinė galia: kiek­vienas žinojimo dedukavimo aktas yra savotiška empirikos redukcija, intuityviniu minties šuoliu išsivaduojant tiek iš vi­so išorinio pasaulio, tiek ir iš žmogaus protavimo vidinio mechanizmo „apytikrumo”, tačiau — ir tai svarbiausia — ne­atmetant „panirimo” į kūniškąją substanciją minčiai tenkan­čio empirinio turinio, o tik aiškiau ir tiksliau apibrėžiant jį tiesai proto keliamų formaliųjų kriterijų atžvilgiu.

Čia išryškėja ir esmingiausias R. Dekarto gnoseologinių no­vacijų bruožas — antilogistinis, scientistinis orientuotumas. Viduramžiai dieviškąjį absoliutą laikė besąlygiška visos esa­mybės priežastimi. Dvasinę substanciją atskirdamas nuo kū­niškosios, o materiją kaip dievo sukurtą suprasdamas tik implicitiškai (materija R. Dekarto koncepcijoje yra savotiš­kos absoliuto „abejonės” ontologinė apraiška), pažinimo ob­jektyvumo ir subjektyvumo klausimą R. Dekartas labai su-problematina. Visa, kas kalbama apie kūniškosios substancijos tvarką, yra kalba apie „kitą pasaulį”, pasaulį, kurio ir tikru­mą, ir tvarką reikia įrodyti, remiantis šio, dvasinio, pasaulio tikrumo sąlygojama tvarka, kuri taip pat nėra neabejotina, nes nėra statiška, o priklauso nuo kūniškumo jai primetamo kintamumo. Todėl loginis (taisyklingas, taigi teisingas) pažinimas darosi nebepakankamas: loginis mąstymas tėra tik vienas iš nestabilių žmogaus sugebėjimų. Štai kodėl reikalingi nauji pažinimo logikos ieškojimai. Štai kodėl reikalinga ir nauja tais pačiais principais pagrindžiama materialiojo pasau­lio logika — fizika. Būdamos abejojančio proto konstrukcijo­mis, jos tėra mintiniai abiejų substancinių pradų analogai, ku­rių tikrumas nėra tapatus jų reprezentuojamoms prigimtims. O ar negalima loginių mūsų buvimo paliudijimų besąlygiš­kai susieti su būtimi?

Tokia galimybė, anot R. Dekarto, yra. Ją teikia matemati­ka. Matematinis mąstymas R. Dekartui atrodo esąs tas žinoji­mo būdas, kuris, būdamas laisvas tiek nuo fizinio, tiek nuo metafizinio sąvokinio empirizmo, yra pajėgus persmelkti iner­tiškąjį materijos sūdrumą ir ištirpdyti jo nežinią. R. Dekarto laikais matematika (aritmetika, algebra, geometrija) dar ne­turėjo sąlyčio taškų. Jų galimybę jis randa, spręsdamas mi­nėtas tįsumo stereometrizacijos problemas.

Kadangi tam tikru laiko momentu materija tėra tam tikra jėgų sąveika, o judėjimo nenutrūkstamumas reikalauja paaiš­kinti judėjimą kaip kintamybę, judesys turi būti studijuojamas kaip kintamų materialiųjų taškų (kintamų dydžių) visuma, kaip jų sąveika.

Įvesdamas sistemą koordinačių, įgalinančių liniją traktuoti kaip geometrinę taškų vietą, R. Dekartas geometrinę figūrą susiejo su skaičiumi. Jis savarankiškai įvedė matematinių ope­racijų raidinį žymėjimą, leidžiantį spręsti jau ne tik atskirus uždavinius, bet ir jų santykius. Tai reiškė, kad matematikai darosi prieinamas kintamojo dydžio klausimas. Skaičiaus su­siejimas su figūra analitinėje geometrijoje ir kintamybės pa­jungimas matematikai algebroje matematiką susiejo su fizika, kitaip tariant, matematizavo fiziką. Empirinis tikrovės judė­jimas susisiejo su matematikoje slypinčia racionalios analizės galia. Diferencialinis ir integralinis skaičiavimas, kuriuos su­kūrė I. Niutonas ir G. Leibnicas, užbaigė R. Dekarto pradėtą matematikos išplėtojimo darbą, ilgam sutelkdamas ir moksli­ninkų, ir filosofų dėmesį, pasaulio pažinimo paieškas nukrei­piant matematikos reprezentuojamo „grynojo proto” paliudi­jamo mūsų pažinimo tikrumo linkme.

Niekas nuo Platono laikų nebuvo taip kategoriškai akcen­tavęs materijos ir dvasios skirtingumo, kaip R. Dekartas. Ne­paisant subjektyvistinės orientacijos ir pažinimo turinio „dva­sinio pagrįstumo” skrupulingo tikrinimo metodologijos, jo filosofija — priešingai viduramžiškąjį spiritualizmą lėmusiai Platono filosofijai — dvasinę veiklą apibudina kaip visiškai realų, empiriškai determinuotą procesą, ir nuo šiol jau ne dvasios poveikio materijai, o materijos poveikio dvasiai ty­rinėjimai teiks filosofijai būtiną pagrįstumą ir aktualumą.

R. Dekartas nubrėžė pagrindinę naujųjų laikų filosofijos raidos problematiką, ir ne veltui ne tik B. Spinoza ir G. Leib­nicas — tiesioginiai didieji R. Dekarto idėjų plėtotojai, — bet ir I. Kantas, G. Hėgelis, taip pat ne vienas naujausių laikų buržuazinės filosofijos atstovų (pvz., E. Huserlis) buvo betar­piškai R. Dekarto nurodytos problematikos veikiami.

Materijos ir dvasios atskyrimas, kuris kaip sunkiai sujun­giamas lūžis pereina per visą R. Dekarto filosofiją, reiškia ne jos nepakankamumą, o jos problematiškumą ta prasme, kad skatino ir reikalavo ieškoti tobulesnių jos sprendimo variantų. Žinoma, reikėjo dar didžiulės anglų sensualistinės analitikos, o tam tikra prasme ir naujųjų laikų prancūzų racionalizmo patirties, kol I. Kantas su visu jam būdingu universalumu su­formulavo savą pažinimo antropologinio pobūdžio supratimą, kol G. Hėgelis tą supratimą išreiškė idealistine dialektika, pa­sitarnavusia moksliniam proto genezės bei žmonių istorijos paaiškinimui marksizmo pradininkų darbuose. Jeigu šiandien mes visiškai aiškiai suvokiame proto antropologini pobūdį ir jo euristinį konstruktyvumą, tai negalime nepripažinti, kad tiek šios sampratos ieškojimo pastangoms, tiek ir jos išraiškai konkrečia mūsų dienų pasaulio kultūra didžiulį poveikį yra padaręs žymusis XVII amžiaus prancūzų mąstytojas Renė De­kartas.

Join the Conversation

×
×