Sakinio dalys

Sakinio dalys

Žodžiai, sakinyje atsakantys į tam tikrus klausimus, vadinasi sakinio dalys.

Apie avilius tingiai dūzgė bitės.

Kas dūzgė? — bitės.

Ką veikė bitės? — dūzgė.

Kur dūzgė? — apie avilius.

Kaip dūzgė? — tingiai.

Sakinio dalimi gali eiti tik savarankiškos reikšmės žodžiai — vieni arba drauge su prielinksniais, dalelytėmis. Antai sakiniuose Už krosnies įkyriai čirpė svirplys , Kaniava kone risčia pasileido namų link , Išlindo iš savo slėptuvių ir bebrai randame ir vienokios, ir kitokios raiškos sakinio dalių: svirplys (Kas čirpė?), čirpė (Ką veikė svirplys?), už krosnies (Kur čirpė?), įkyriai (Kaip čirpė?) ir t. t.

Sakinio dalis gali būti reiškiama ne tik vienu, bet ir dviem ar daugiau savarankiškų žodžių. Pavyzdžiui, toks yra veiksnys sakinyje Jau matyti žmonės grįžtant (Kas matyti? —žmonės grįžtant.), tarinys sakinyje Kelias galėtų būti tiesesnis (Kas pasakyta apie kelią? —galėtų būti tiesesnis.), laiko aplinkybė sakinyje Tu pažįsti mane nuo mažų dienų (Nuo kada pažįsti? — nuo mažų dienų.).

Vieni tarnybiniai žodžiai (prielinksniai, jungtukai, dalelytės) sakinio dalių nesudaro. Jų nesudaro ir savarankiški sakinio žodžiai, klausimais nesusiję su kitomis sakinio dalimis, pavyzdžiui, kreipinys (Geras tu vaikas, Kaziuk.), įterpinys (Lukui, matyt, nelabai sekėsi.).

Sakinio dalys skirstomos į pagrindines ir antrininkes sakinio dalis Pagrindinės sakinio dalys yra veiksnys ir tarinys Jos sudaro sakinio gramatinį centrą ir negali priklausyti kitoms sakinio dalims. Tą centrą dažnai išplečia antrininkės sakinio dalys — papildinys, aplinkybės ir pažyminys.

Motina skaitė laišką. Lauke sulojo šuo. Tušti puodai garsiai skamba. Gerdamas arklys žaismingai lūpomis sklaidė vandenį.

Antrininkės sakinio dalys priklauso kuriai nors sakinio daliai (papildinys ir aplinkybės — tariniui, pažyminys — veiksniui, papildiniui ir t. t.).

Sakinio dalių skyrimo kriterijai

Norint griežčiau apibūdinti sakinio dalis, tiksliau nustatyti jų skirtybes, reikia ir tikslesnių kriterijų. Būtu idealu, jei galėtume remtis vienu skirstymo pagrindu, tačiau kalbotyroje dažnai remiamasi keliais kriterijais, pvz., morfologijoje — trimis – keturiais kalbos dalių klasifikacijos kriterijais.

1. Nors sakinio dalys išsirutuliojo seniai ir nebuvo laisvos nuo logikos mokslo, vis dėlto galima bandyti rasti vieną bendrą kriterijų. Sakinio dalis kaip ir kiekviena gramatinė kategorija turi turinį ir formą, tačiau sintaksinės kategorijos sudėtingesnės už morfologines. Turinys — tai sakinio dalies atliekamoji funkcija sakinyje. Šalia formų visumos, reiškiančių kurią nors sakinio dalį, yra viena tipinė forma (arba bazė), kuri būdingiausia tai sakinio daliai.

Turinys ir forma sudaro vienovę. Tai ir būtų pagrindinis sakinio dalių skyrimo kriterijus, būtent jų funkcijos ir formos. Sakinio pamatą (branduolį, centrą) sudaro veiksnys ir tarinys. Jiems priklauso visos kitos sakinio dalys. Todėl šią veiksnio ir tarinio ypatybę vadinsime sakinio organizuojamuoju vaidmeniu: veiksnys lemia tarinio formas (Jis atėjęs — Ji atėjusi), be to, veiksnys turi ir kitų sakinio centrui būdingų bruožų, tarinyje glūdi visam sakiniui būdinga predikacija; abi šios sakinio dalys susijusios tarpusavio priklausymo (sąsajos) ryšiais. Papildinys priklauso tariniui ir dažnai jam būtinas (Nešu knygą.). Papildinys tariniui parenkamas ne bet koks, o tam tikros formos (plg.: bijo vilko, pataikauja didžiūnams, žavisi miškais). Aplinkybė irgi priklauso tariniui, tačiau aplinkybė realizuojama įvairiomis formomis (ar beformiais žodžiais: plg., gyvenu miške, už miško, prie miško). Pažyminys priklauso ir veiksniui, ir vardinei tarinio daliai (Jis buvo mažas vaikas), ir papildiniui, ir aplinkybėms. Tai žemiausio rango sakinio dalis.

Iki šiol žodžių formos nebūdavo taikomos sakinio dalims skirti. Mat šį vaidmenį sunku iš karto pastebėti. O iš tiesų formos gali labai padėti, plg.: M.Slotis (Slotty), J. Kurilovičius (Kurytowicz), J. Krotevičius, kurie nurodė kryptį, įgalinančią formas padaryti rimtu kriterijumi. Kalbos dalys (jų formos) turi pirminę, t.y. joms būdingiausią, esminę, sintaksinę funkciją, sakysime, daiktavardžio (įvardžio) vardininkas eina veiksniu, asmenuojamosios veiksmažodžio formos — tik tariniu, būdvardis — pažyminiu, prieveiksmis — aplinkybe, daiktavardžio (įvardžio) galininkas (kilmininkas, naudininkas, įnagininkas) — papildiniu.

Taigi veiksnio bazę (pamatą) sudaro daiktavardžio vardininkas, tarinio — veiksmažodžio asmenuojamosios formos, pažyminio — būdvardis, aplinkybės — prieveiksmės, papildinio — daiktavardžio galininkas ir kiti netiesioginiai linksniai. Žinoma, tą atitikimą reikia atsargiai aiškintis ir nepadaryti klaidų. Suprantama, kad aplinkybė ne tik prieveiksmiu reiškiama, kad būdvardis ne tik pažyminiu eina, bet ir tariniu, predikatiniu pažyminiu, kartais net veiksmu. Čia svarbu kitas dalykas: jei kita kalbos dalis, pakeista vietoj abejojamosios sakinio dalies, atlieka tą pačią funkciją, tai ji būtinai eina ta pačia sakinio dalimi. Žodžių formų ryšys su tam tikromis sakinio dalimis turi teorinę ir praktinę reikšmę, nes bus galima įrodyti, kuri čia sakinio dalis.

1.1. Su pirmuoju kriterijumi (funkcija bei forma) glaudžiai susijęs valentingumas, t.y. žodžių gebėjimas jungtis su kitais žodžiais sakinyje, arba junglumas. Plg. žodžio duoti junglumą:

Žodžio duoti valentingumas kur kas didesnis negu temti, pūti, žydėti, sirgti. Valentingumas esti būtinas ir fakultatyvus (galimas). Būtinasis svarbus sakinio modeliams sudaryti, fakultatyvusis reikšmingas sakinio dalims nustatyti. Juk tai sintaksinių santykių (funkcijos) kontretizacija: kur negalimas junglumas su vardininku (veiksniu), yra beasmenis sakinys. Prieveiksmiai (aplinkybės) paprastai jungiamos su kiekvienu veiksmažodžiu (tariniu), išskyrus retus atvejus, ypač dėl leksinio nesuderinimo (ryt ėjau), kiti linksniai (papildiniai) priklauso nuo veiksmažodžio leksinės reikšmės.

1.2. Kiek panašus vaidmuo ir gramatinių ryšių, tačiau tai ne koks kriterijus, o tik pirmojo papildymas: predikatinis ryšys jungia veiksnį su tariniu, valdymas — dažniausiai papildinį su tarimu (bet gali jungti ir pažyminį su kitomis sakinio dalimis), aplinkybės dažniausiai šliejamos, pažyminiai derinami. Tačiau čia atsispindi tik būdingesnės tendencijos, o griežto dėsningumo nėra.

2.1. Žodžių tvarka bei intonacija neturi lemiamo vaidmens sakinio dalių diferenciacijai, ypač kai lemia kiti faktoriai (žodžių formos). Vis dėlto kai kuriais atvejais gali padėti skirti veiksnį nuo tarinio.

2.2. Semantinis kriterijus kol kas nėra tikslus ir todėl nepraktikuotinas, nes veiksnys ne visada yra veikėjas, o veikėjas gali eiti ir kitomis sakinio dalimis (pvz., papildiniu).

2.3. Leksinės žodžio reikšmės vaidmuo nėra pakankamai ištirtas, bet, šiaip ar taip, būtų galima į jį atsižvelgti. Sakysime, frazeologiniai junginiai sudaro leksemą (leksinį vienetą, turintį vieno žodžio reikšmę). Matyt, ją būtų tiksliau laikyti viena sakinio dalimi, pvz., kiškio kopūstai — veiksnys, o pažyminio čia nėra. Be to, vien tik žodžio forma dar nelemia žodžio atliekamos funkcijos sakinyje, Čia svarbu ir žodžio leksinis turinys, plg. rašė vakarais — rašė juokais — rašė anglimis, kur įnagininkai eina skirtingomis sakinio dalimis. Ir tarinio leksinis turinys keičia priklausomojo žodžio sintaksinę funkciją, plg. džiaugėsi sakalu — skrido sakalu, kur sakalu — a) papildinys, b) būdo aplinkybė.

Be to, kiti kriterijai, ypač semantinis, padeda sakinio dalis smulkiau klasifikuoti, pvz., laiko, vietos, būdo ir kt. aplinkybės. Taigi jie yra antriniai, pagalbiniai kriterijai.

Sakinio dalių ypatybės

Sakinio dalys nėra lygiavertės, vienodos: pirmiausia jos skirstomos į pagrindines ir antrininkes. Kitu atžvilgiu sakinys skaidomas į veiksnio grupę ir į tarimo grupę. Savo ruožtu antrininkės sakinio dalys irgi nevienodos: pažyminys priklauso papildiniui. Todėl jas, remiantis O. Jespersenu, galima suskirstyti rangais. Veiksnys ir tarinys būtų I rango, papildinys ir aplinkybės — II rango, o pažyminiui tektų kartais II, dažniau III rangas.

1. Vientisinės sakinio dalys paprastai reiškiamos vienu (savarankišku) žodžiu (Pavasarį pražydo senelio obelys). Tarnybiniai žodžiai, eidami kartu su savarankiškais žodžiais, irgi sudaro vientisinę sakinio dalį (Jonas vėl sugrįžo iš Kauno).

2. Išplėstinės sakinio dalys reiškiamos dviem ar keliais žodžiais:

Išplėstinė laiko aplinkybė Išplėstinė vietos aplinkybė Išplėstinis pažyminys

Vieną gražią pavasario dieną prie Mickų trobelės privažiuoja dailiu eržilu pakinkytas vežimas.

Vienas išplėstinių sakinio dalių žodis yra sintaksiškai svarbiausias, pagrindinis (dieną, prie trobelės, pakinkytas), prie jo prijungti kiti aplinkybių ar pažyminio grupės žodžiai, kurie patikslina, sukonkretina tą svarbiausiąjį žodį.

3. Sudėtinės sakinio dalys irgi sudarytos iš kelių žodžių, tačiau tie žodžiai glaudžiai tarp savęs susiję (kaip žodžių junginys) ir su kitomis sakinio dalimis santykiuoja kaip ir vienu žodžiu išreikšta sakinio dalimi, kitaip sakant, skiriasi sandara, o sintaksines funkcijas atlieka tas pačias (t. y. turi tą pačią sintaksinę poziciją), pvz.: Jis eina ir Jis gali eiti. Mačiau žmogų ir Mačiau daug žmonių. Vis dėlto yra ir skirtybių. Kartais atskiri sudėtinių sakinio dalių komponentai gali turėti skirtingų sau priklausomų žodžių, plg.: Mačiau didelį būrį jaunų kareivių. Jis man sakėsi viską žinąs.

Dažnai galima įrodyti, kad sakinio dalys yra tikrai sudėtinės. Plg.: Gamykla yra rentabili. Daugelis gamyklų yra rentabilios. Daugelis fabrikų yra rentabilūs. Jis sakosi žinąs. Ji sakosi žinanti. Tarinys yra derinamas su veiksniu. Todėl iš formos (rentabilios) nustatome, kad veiksnys yra būtinai sudėtinis (tarinys mot. giminės formą gauna iš veiksnio II komponento (gamyklų), nes kito sakinio tarinys vyr. giminės formą -ūs gauna irgi iš II komponento (fabrikų); o ne pagal prasmę derinamas, kaip neretai tvirtinama). Kita vertus, tarinys irgi būtinai sudėtinis, nes veiksnio formos lemia tarinio formas -os ar -ūs; vieno yra tariniui aiškiai nepakanka. Vadinasi, daugelis gamyklų — sudėtinis veiksnys, yra rentabilios — sudėtinis tarinys. Tą patį (dėl derinimo) galima pasakyti ir apie sakosi žinąs / žinanti.

Sudėtinių sakinio dalių komponentai glaudžiau susiję negu išplėstinių, šie gali būti lengvai praleidžiami.

4. Samplaikinės sakinio dalys (ėjo ėjo, bėgte bėgo, ežerai ežeriukai, dalią dalužę, maža maža, vargais negalais) skiriasi nuo sudėtinių tuo, kad čia II komponentas nei gramatiškai, nei leksiškai nieko naujo nesuteikia, o tik (emociškai) pabrėžia, paryškina I komponentą. Šiuo atžvilgiu skiriasi net tokios artimos konstrukcijos kaip ėmė sakyti ir ėmė ir pasakė (I — sudėtinė, II — samplaikinė). Mat pirmuoju atveju ėmė yra sintaksiškai vyraujantis komponentas, jam priklauso sakyti, o šis svarbesnis leksiškai (jame glūdi tarinio leksinis turinys), taigi abu turi savarankiškumo. To negalima pasakyti apie ėmė ir pasakė: leksiškai svarbesnis komponentas pasakė turi tas pačias gramatines formas; ėmė čia nieko nauja neduoda, o tik pabrėžia, modifikuoja, suteikia nežymių atspalvių.

Žinoma, yra ir tarpinių atvejų, kaip paprastai esti visada kalboje. Sudėtingus reiškinius ne visuomet įmanoma įsprausti į atskirus skyrelius. Atrodytų, kad frazeologizmus sintaksėje vertėtų laikyti neskaidomais vienetais: juk žodis ar leksema, šiaip ar taip yra žemesnio lygmens vienetas (kaip ir analitinės žodžio formos) negu sakinys. Į tai reikėtų atsižvelgti skaidant sakinį ir juos traktuoti kaip samplaikines konstrukcijas.

5. Sakinio dalių kiekis irgi paini problema. Be penkių svarbesnių sakinio dalių (veiksnio, tarinio, papildinio, pažyminio, aplinkybių), yra dar priedėlis, predikatinis pažyminys. Aplinkybės skirstomos į vietos, laiko, būdo, tikslo, priežasties, sąlygos, nuolaidos. Tačiau čia nėra vienodumo: vieni siūlo dar smulkiau skirstyti, pvz., aplinkybių randa net 26 rūšis (V. Nikitinas), papildinys irgi dar skaidytinas; kiti siūlo mažinti aplinkybių skaičių (J. Žiugžda, J. Balkevičius).

6. Determinantais ir situantais vadina aplinkybes (papildinius), einančias sakinio pradžioje ir esą priklausančias visam sakiniui, plg. Miške buvo daug uogų. O sakinio pabaigoje jų nebelaiko determinantais (N. Švedova). Tačiau tai reikėtų išsamiau ištyrinėti: viena, determinantas (situantas) abiem atvejais priklauso tariniui (pvz., miške žodžiui yra), papildinio priklausymą dar lengviau įrodyti, sakysime, keičiant tarinį (neigiamuoju veiksmažodžiu ir pan.); antra, visa tai labiau susiję su komunikaciniu, o ne su gramatiniu aspektu, ir be reikalo, mūsų nuomone, painiojami skirtingi dalykai (sakinio dalys ir aktualioji skaida).

Sakinio dalių sinkretizmas. Ne visada įmanoma nustatyti, kuri čia sakinio dalis, nes yra tarpinių atvejų. Jei formos yra tapačios, o funkcijos ar reikšmės skirtingos, toks reiškinys ir vadinamas sinkretizmu (gr. synkretismos „sujungimas, susiliejimas, neišskyrimas”).

Sinkretizmas gali būti dėl įvairių priežasčių. Pirma, pats reiškinys yra keliaprasmis, pvz., Gulėdamas ir akmuo apželta, kur gulėdamas eina ir laiko, gali eiti priežasties ar sąlygos aplinkybe. Antra, gali skirtis nagrinėtojų požiūris, pvz., Susirūpino rugių sėjimu. Žodį rugių, anksčiau laikytą papildiniu, matyt, tiksliau vadinti pažyminiu. Trečia, skirtingas nagrinėjimas padeda atskleisti skirtingą sakinio turinį, pvz., Duok valgyti, galima suprasti ir „Leisk, netrukdyk valgyti” (tada bus suvestinis tarinys), ir „duok valgio” (duok — tarinys, valgyti — papildinys). Todėl nenuostabu, kad nagrinėjant sakinius gali kilti abejonių, galima net skirtingai nustatyti sakinio dalis, pvz., Kremtant riešutus, dantys atsikanda galima laikyti ne tik priežasties, bet ir sąlygos ar laiko (jei kremti, kai kremti) ir kt..

Sakinio dalių apibūdinimas. Sakinio dalių požymiai šie:

veiksnio — 1) sakinio organizuojamasis vaidmuo, 2) susijimas su tariniu (lemia tarinio formas), 3) bazė — vardininkas, 4) fakultatyviai reikalauja pažyminio;

tarinio — 1) sakinio organizuojamasis vaidmuo, 2) sakinio predikacijos ir aktualizacijos (santykio su tikrove, t.y. potencialumo, arba galimumo, virtimas realumu) reiškimas, 3) susijimas su veiksniu (gauna veiksnio formas), tos sąsajos būtinumas — visi veiksniai susiję su visais tarimais, kai jie visi vienarūšiai (Vi, V2, V3 T1, T2, T3), 4) bazė — veiksmažodis, 5) papildinio ir aplinkybių reikalavimas („valdymas”);

papildinio — 1) sintaksinis priklausymas tariniui (dažnai būtinas), 2) bazė — netiesioginis linksnis (išskyrus vietininką), 3) fakultatyviai reikalauja pažyminio;

pažyminio — 1) gali priklausyti visoms sakinio dalims, ypač išreikštoms daiktavardžiu, 2) bazė — būdvardis.;

aplinkybės — 1) priklausymas tariniui, 2) bazė — prieveiksmis.

Visos sakinio dalys, ypač antrininkės, konkretizuoja, smulkiau apibūdina gramatiškai svarbesniąją sakinio dalį, t.y. susiaurina jos leksinę apimtį, plg.: Petro tėvas arė didįjį lauką. Tėvas arė lauką. Tėvas arė. I sakinyje žinome ir ką arė, ir kieno tėvas, ir kokį lauką. Šitų ypatybių neturi dalelytės, modaliniai žodžiai. Jų funkcijos kitokios, plg. Net tėvas arė. Šiuo atveju pabrėžiami kiti dalykai: 1) tėvas paprastai neardavo, 2) visi arė. Modaliniai žodžiai rodo veiksmo tikrumą (iš tikrųjų, be abejo), abejonę (gal, rasi) ir kt. Tuo ir skiriasi nuo sakinio dalių.

Predikatinis pažyminys turi dvigubus santykius — su veiksniu ir su tariniu (Gandras parlėkė linksmas), čia linksmas susijęs ir su veiksniu (suderintas), ir su tariniu parlėkė (jam priklauso). Dvigubus santykius turi ir priedėlis (Sutikau kalvį Petraitį), kalvį suderintas su papildiniu, be to, priklauso tariniui. Dvigubais santykiais susijusios ir išplėstinės dalyvinės aplinkybės, ir išplėstiniai pažyminiai (ypač kai skiriami kableliais), ir tikslinamosios sakinio dalys. Dažnai čia įžvelgiama antrinė predikacija.

Sakinio dalių skyrimo metodai

Sakinio dalių negalima painioti nei su tema ir rema, nei su subjektu ar agentu (veikėju) bei pacientu. Tai gramatinės struktūrinės kategorijos. Sintaksiniams reiškiniams tirti labai parankūs yra įvairūs eksperimentiniai metodai: sakinio struktūros keitimas, vieno žodžio keitimas kitu, žodžio vietos keitimas, žodžio įterpimas ar pridėjimas, tiriamojo žodžio praleidimas.

Sakysime, aplinkybę nuo papildinio padės atskirti abejojamojo žodžio keitimas prieveiksmiu: Išėjo prie upės —> Išėjo ten; vadinasi, prie upės galima pakeisti prieveiksmiu ten (o ten reiškia vietos aplinkybę, taigi prie upės irgi vietos aplinkybė). O štai Ant kalno barėsi galima dvejopai suprasti: jei ant kalno (= ten), tai vietos aplinkybė, o jei ant kalno (= ant jo) — papildinys (žmogus barė kalną).

Arba neaišku, kuo laikyti šaudant sakinyje Buvo girdėti šaudant. Keičiame taip: Buvo girdėti šaudymas. Jeigu galimas vardininkas šaudymas (o vardininko pirminė funkcija eiti veiksniu), tai ir šaudant būtinai yra veiksnys. O Išgirdau šaudant (= šaudymą) žodis šaudant jau papildinys; Atnešk valgyti (= valgio) bendratis irgi eina papildiniu.

Panašiai nustatome ir tarinį, pvz., Petras yra mokinys (plg. Petras mokosi, kur mokosi tik tariniu tegali eiti, nes yra asmenuojamoji veiksmažodžio forma., kurios pirminė ir vienintelė (!) funkcija eiti tariniu); taigi yra mokinys irgi yra tarinys.

Labai neaiškios yra klausiamųjų žodžių sintaksinės funkcijos plg. 1. Kas čia stovi? 2. Kas tu esi? 3. Kas per vėjai atpūtė? Kuo laikyti įvardį kas? Padeda atsakymai (tiesioginiai sakiniai): l Petras (veiksnys) stovi. 2. Aš esu studentas (tarinys). 3. Vakarų (pažyminys) vėjai. Taigi I atveju kas — veiksnys, II — kas esi jau tarinys, III — kas per pažyminys.

Kartais padeda ir sakinio struktūros keitimas, plg. 1. Vasarą praleidau Nidoje. 2. Vasarą praleidau pinigus Nidoje. Neaišku, kuri sakinio dalis yra vasarą. Keisdami pasyvine konstrukcija (1. Vasara praleista Nidoje. 2. Vasarą pinigai praleisti Nidoje), įsitikiname, kad I sakinio vasarą — papildinys (nes tik papildinio galininkas tevirsta vardininku), o II — aplinkybė (nes ji išlieka nepakitusi).

Eksperimentu galima išryškinti dviprasmiškas konstrukcijas — 1. Duok valgyti —> Duok valgio. 2. Duok valgyti —> Leisk (netrukdyk) valgyti: I — duok (tarinys), valgyti — papildinys, II — suvestinis tarinys (abu žodžiai). Taigi metodus reikia laikyti geru instrumentu surastoms tiesoms patikrinti. Žinoma, jų nereikia absoliutinti: kalboje esama ir tarpinių reiškinių, kuriuos įvairiai galima interpretuoti. Vis dėlto sintaksė, tiriama pagal tam tikrus metodus, pasidaro tikslesnis mokslas, o sakinio dalys, kurios būdavo kaltinamos neapibrėžtumu, — aiškesnės. Tarpinių reiškinių esti visuose moksluose.