Aukštaitijos nacionalinis parkas

Turinys

1. Įvadas 1
2. Aukštaitijos krašto praeitis 3
3. Aukštaitijos nacionalinio parko įkūrimo istorija 5
4. Nacionalinio parko gyvenvietės ir kaimai 6
5. Gyventojai ir jų verslai 8
6. Nacionalinio parko zonos. Augalija ir gyvūnija. 10
7. Ežerai 12
8. Turizmas ir poilsis 13
9. Išvados 15
10. Panaudota literatūra 18

Įvadas

Aukštaitijos nacionalinis parkas – aukštaičių žemės perlas, plačiai išgarsėjęs gražuoliais ežerais bei juos juosiančiais miškais. Kraštas, kurio ežerų pakrantes, vaizdingas kalvų pašlaites bei ramų miškų prieglobstį nuo seno pamėgo žmonės, apsigyvenę vienkiemiuose, didesniuose ar mažesniuose kaimuose, istorinę praeitį menančiuose senuose miesteliuose. Vietomis čia kaimų, ypač nedidelių, neįprastai gausu, o nemažuose plotuose žmonių atrodo apskritai negyvena. Kai kur kalvų pašlaitėse rikiuojasi išštisos virtinės vienkiemių, kitur net pusę dienos eidamas ir nuošalaus kiemo neužtiksi. Beveik du tūkstančiai dabartinių parko gyventojų gyvena 82 skirtingo dydžio kaimuose ir vienkiemiuose, išsibarsčiusiuose tarp 70 proc. parko teritoriją užimančių miškų ir 15,6 proc. ploto užimančių 102 ežerų.
Mokėjo mūsų senoliai savo buičiai gražesnę vietą parinkti, žinojo kaip vandenį ar miško medį panaudoti. Dėl to visoje Lietuvoje garsūs etnografiniai Šuminų, Salų, Strazdų, Vainoriškės kaimai, Kaltanėnų miestelis, gražioji Palūšė ir daugelis kitų aukštaitišką dvasią saugančių kaimų.
Gyvenviečių ir kitų etnokultūros vertybių apsauga buvo viena iš prriežasčių 1974 metais įkurti Aukštaitijos nacionalinį parką. Be jų, dar buvo numatyti kiti uždaviniai: saugoti Šiaurės Rytų Lietuvos gamtos vertybes nuo urbanizacijos, gausinti retas augalijos ir gyvūnijos rūšis; atlikti mokslinius tyrimus, susijusius su gamtos ir kultūros vertybių apsauga; plėtoti pažintinį turizmą ir

r poilsį; išlaikyti gamtinę, kultūrinę ir estetinę vertę turinčius kraštovaizdžius.
Nacionalinis parkas įkurtas kalvotoje ir miškingoje Lietuvos teritorijoje. Čia gyvena etninė lietuvių grupė aukštaičiai. Aukštaičių gyvenamosios vietos į rytus nuo Dubysos ir į šiaurę nuo Nemuno bei Neries. Aukštaitija – geografinis pavadinimas aukštesnei, palyginti su jūros paviršiumi, Lietuvos teritorijai apibūdinti. Aukštaičių vardas minimas XIII-XIV a. rašytiniuose šaltiniuose. Šį vardą raštuose ir sutartyse mini kronininkas Dusburgas, Gediminas, Vytautas, Livonijos ir Kryžiuočių ordinai. Pagal etninės kultūros ir papročių skirtumus skiriami rytų ir vakarų aukštaičiai. Parko teritorija yra Rytų Aukštaitijoje.
Aukštaičiai pasižymi svetingumu, lakia fantazija, kuklumu, polinkiu bendrauti. Plačiai žinomi savo dainomis, mįslėmis, gausia tautosaka. Čia kiekviena parapija turi savo šnektą ir šnektelę. Sodybas puošia medžiai, gėlių darželiai,sodai.
Demografiniai tyrimai parodė, kad nuo 1959 metų iki 1996 metų nacionalinio parko gyventojų ir kaaimų sistema neatpažįstamai pasikeitė. Parko teritorijoje labai intensyviai mažėjo gyventojų skaičius, vyko spartus žmonių senėjimas, vaikų skaičius šeimose mažėjo. Tai vis veiksniai išskiriantys parką iš daugelio Lietuvos kaimo vietovių. Dabartinę kritišką parko gyventojų amžiaus struktūrą galima būtų laikyti pavyzdžiu, demografiniu požiūriu vienu iš nepalankiausių tolesnei raidai ne tik Aukštaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Nacionaliniame parke, kruopščiai prižiūrimoje gamtosauginėje teritorijoje, vyko intensyvūs negatyvūs demografiniai ir socialiniai procesai, kuomet sparčiai tuštėjo kaimai. Tarybiniu laikotarpiu reguliuoti tokį sudėtingą reiškinį, kaip gyventojų pasiskirstymą teritorijoje, pa
arkui savo jėgomis nebuvo įmanoma. Jis tebuvo nedidelis sraigtelis sudėtingame socialiniame-ekonominiame gerokai didesnių teritorijų ir jose vykstančių procesų mechanizme.
Dabartiniu metu vienkiemiai ir nedideli kaimeliai nacionaliniame parke, suteikiantys jam nepakartojamo kolorito ir gyvybingumo, yra prie natūralaus išnykimo ribos, išmirus juose daugumai gyventojų. Nelikus žmonių, gali nebūti kam perimti aukštaitiško kaimo tradicijų, per šimtmečius sukurtų šio krašto žmonių ir traukiančių iš kitur atvykusio širdį. Todėl vienas svarbiausių parko rūpesčių – išsaugoti šiuos kaimus, išlaikyti juose gyvenančius gyventojus, o taip pat pakviesti čia gyventi jaunus, energingus, mylinčius šį kraštą žmones.
Tolesnė parko demografinė padėtis, gyventojų socialinės-ekonominės perspektyvos, o kartu ir turizmo bei poilsio galimybės labai priklausys nuo daugelio sąlygų, ypač nuo parko tinkamumo įvairioms tradicinėms šio krašto verslo šakoms. Poilsiautojų priėmimas – tai svarbus ir perspektyvus verslas, galintis išlaikyti gyventojus, pagerinti šios saugomos teritorijos demografinę būklę. Natūralios sąlygos turizmui ir poilsiui čia išties geros: nuostabaus grožio gamta, puikūs rekreaciniai ištekliai, taip pat didžiulė gyventojų patirtis plėtojant šią veiklą.
Statistiniai duomenys apie kaimus ir parko gyventojus gauti visuotinių gyventojų surašymų metu nuo 1959 metų,demografiniai rodikliai paskaičiuoti, surinkus informaciją apie gyventojus keturiose parko seniūnijose nuo 1991 metų. Tokiu būdu gauta išsami informacija apie parke gyvenusius 1906 žmones. Be to, siekiant ištirti gyventojų požiūrį į tolesnę parko raidą, agroturizmą, poilsio verslo plėtotę ir kt., buvo at
tliktos sociologinės apklausos keliuose svarbiausiuose kaimuose. Vietinių žmonių nuomonę buvo įdomu sužinoti, galvojant apie tolesnes parko perspektyvas. Svarbu paminėti, kad tyrimai buvo atliekami senosiose parko teritorijos ribose, nes 1997 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė naują Aukštaitijos nacionalinio parko planavimo schemą, pagal kurią parko plotas buvo padidintas ketvirtadaliu ir dabartiniu metu sudaro 40 tūkst. ha.

Aukštaičių krašto praeitis

Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje prie upių ir ežerų žmonės gyveno nuo seniausių laikų. Miškai ir vandenys, matyt, buvo tie veiksniai, kurie jau žiloje senovėje traukė į dabartinio nacionalinio parko apylinkes pirmuosius gyventojus – žvejus ir medžiotojus, vėliau tapusius žemdirbiais. Archeologiniai radiniai Kirdeikiuose ir netoli Ginučių piliakalnio rodo, kad jau neolito periode, t.y. III tūkstantmetyje pr. m. e., čia gyventa žmonių.
Intensyviau šiame krašte pradėta apsigyventi mūsų eros pradžioje. Apie nuolatines gyvenvietes byloja likę piliakalniai ir akmens amžiuje žmogaus vartoti darbo ir kovos įnagiai – strėlių antgaliai, peiliai, kirviai, tinklų pasvarai, pagaminti iš titnago, akmens, kaulo, randami Kretuono, Žeimenio, Dringių, Balčio ežerų pakrantėse, Pakretuonės, Pažeimenės, Meironių kaimų apylinkėse. Čia senieji mūsų gentainiai IX – VIII a. pr. Kr. žvejojo, medžiojo, gynėsi nuo priešų.
Kaltanėnų girininkijos Pakretuonės miškas išsaugojo unikalią akmens amžiaus tvirtovę. Archeologai iš po žemės sluoksnio atkasė griovį, o už jo strėlių suvarpytą medinę rastų sieną. Akmens amžiaus pastatuose rasta įvairios pa

askirties darbo įrankių. Medikai ištyrė žmonių palaikus ir nustatė, kad, nepaisant sunkių gyvenimo sąlygų, – dažno badavimo, traumų, ligų, – šio krašto žmonės sulaukdavo žilos senatvės.
Gyvenviečių, piliakalnių, kapinynų nacionalinio parko teritorijoje išliko gana daug. Netoli Ginučių kaimo, tarp Ūkojo ir Linkmeno ežerų, labai gražioje vietoje, greta vienas kito dunkso Ginučių Papiliakalnio piliakalniai. Piliakalnio papėdėje likę senos gyvenvietės liekanų. Spėjama, kad čia stovėjusi stipri Linkmenų pilis.
Į rytus nuo Šeimaties kaimo, 144-ajame Minčiagirės girininkijos kvartale, Žiežulnio ežero pietvakarinėje pakrantėje, yra istorijos šaltinių neminimas piliakalnis. Netoli šio piliakalnio archeologai rado gyvenvietę, kurioje žmonės gyveno I tūkst. pr. Kr.
Paminėtinas Pilalės piliakalnis, esantis 10-ajame Palūšės girininkijos kvartale, ir Puziniškių piliakalnis netoli Puziniškių kaimo.
Daug pilkapių išliko Minčios, Ažvinčių girioje, Linkmenų ir Kaltanėnų miškuose, Dringių, Tauragno, Žeimenio, Pakaso ir kitų ežerų pakrantėse. Pilkapiai- iki 2,5 m. aukščio ir 18 m. skersmens, apjuosti griovių. Dalis jų su akmens vainikais. Tai kapinynai, kuriuose palaidoti lietuvių protėviai, prieš daugelį šimtų metų.
Parko teritorijoje išliko senojo tikėjimo apeigų vietų: alkakalnių, apeiginių akmenų,senųjų medžių, didingų kalvų. Viena iš jų – Ladakalnis, stūksantis tarp Alksno, Ūkojo ir Linkmeno ežerų. Ant šios 160 m. aukščio kalvos amžių amžius buvo garbinama pasaulio karalienė dievų motina didžioji deivė gimdytoja Lada. Po krikščionybės įvedimo Lados vietą užėmė Dievo motina Marija, kuri, palaiminusi užaugintą derlių, įžengia į Dangų.
Dabar ant Ladakalnio pasitikti saulės išleistuvių dieną ateina Kirdeikių ir Linkmenų abiturientai, Rasos švenčių naktį jo papėdėje ieškoma laimę lemiančio paparčio žiedo. Turistų ir moksleivių grupės, lankydamos Ladakalnį, prisimena krikščionybės ir sovietmečio laikais pamirštą dangaus, žemės, vandens, atmosferos ir ugnies valdovę, nesibaigiančios gyvybės davėją, žmonių gyvenimo tvarkytoją ir moralės saugotoją Ladą.
Norint apibūdinti teritorijos, kurioje yra dabartinis nacionalinis parkas, strateginę, ekonominę ir administracinę padėtį, reikia bent trumpai aptarti pro čia ėjusius kelius. Per šias apylinkes – šiaurės rytų Lietuvos teritoriją – ėjo senas prekybos kelias, jungęs geografinį Vilniaus mazgą su Dauguva. XVIII a. pradžioje pro Linkmenis ėjo keliai į Vilnių, Ukmergę, Breslaują, Tauragnus, o vasarą – kelias į Rygą.
XVI a. viduryje Lietuvos valstybė buvo paskirstyta administraciniais vienetais, vadinamais pavietais. Pavietai iš esmės buvo sudaryti iš anksčiau egzistavusių genčių teritorijų. Dabartinio nacionalinio parko teritorija buvo Linkmenų valsčiuje, kuris kitados įėjo į Vilniaus tijūnystės teritoriją, pavaldžią didžiajam kunigaikščiui. Lietuvos valstybėje tijūnas buvo dvarų valdytojas ir jų pajamų tvarkytojas. Vilniaus tijūnas turėjo aukščiausiąją valdžią. Linkmenyse gyveno tijūno įgaliotinis – tijūnėlis.
Kitas karaliaus dvaras buvo Ažvinčiuose Karalius daugiau pajamų gaudavo ne iš dvarų, o iš savo valsčiaus gyventojų dirbamos žemės. Ažvinčių giria, kurios ribose įsikūrė Šuminų, Strazdų ir Vaišnoriškės kaimai, priklausė karališkosioms girioms ir buvo tvarkoma pagal tuo metu veikusius nuostatus.
Labai nukentėjo žmonės nuo karų, maro ir ligų XVIII a. pradžioje. Iš 1729 m. inventoriaus matyti, kad Linkmenų valsčiuje tebuvo likę vos trečdalis gyventojų. Daugelis sodžių su gyventojais ir sodybomis visai išnyko.
1795 m. Lietuvą prijungus prie carinės Rusijos, Linkmenų dvaras perėjo Rusijos carų nuosavybėn. Po 1831 m.sukilimo jis buvo išparduotas vietos gyventojams.
1863 m. sukilėliams gaudyti Minčios-Ažvinčių girioje iškirsta plati Muravjovo (Koriko), vietos gyventojų vadinama šaikine, linija. Ji tęsėsi nuo Dimutiškių pelkių iki Baluošo ežero. Ties šia linija stovėjo šaudyti pasiruošę kareiviai, o varovai varė sukilėlius iš girios.
Pirmosios pradinės mokyklos buvo įsikūrusios Linkmenyse ir Palūšėje. Spaudos draudimo metais šiose mokyklose uždrausta lietuvių kalba, todėl daugelyje kaimų veikė slaptosios lietuviškos mokyklos. 1918-1939 m. dalį parko teritorijos buvo okupavusi pilsudskinė Lenkija. Visos lietuviškos mokyklos uždarytos, mokytojai ir kunigai – persekiojami.
Krašto žmonės aktyviai dalyvavo 1945-1952 m. partizaninėse kovose.
Šiuo metu nacionalinio parko teritorijoje yra 84 kaimai ir gyvenvietės, kur gyvena apie 2 tūkst. gyventojų.

Aukštaitijos nacionalinio parko įkūrimo istorija

Lietuviai nuo seno brangino gamtą, girias bei pavienius medžius. Ažvinčių senoji giria išliko rūpestingų miško sargų, sugebėjusių girią apsaugoti nuo caro, vokiečių, bolševikų, užsienio pirklių ir miško gaisrų, dėka. Ne visai teisūs būtume sakydami, kad nacionalinio parko istorija prasideda 1960 m., kai tuometinė šalies vyriausybė šiame krašte gimusio geografo prof. Česlovo Kudabos rūpesčiu dabartinio parko teritorijoje įsteigė Ignalinos kraštovaizdžio draustinį. Draustinio teritoriją sudarė 9030 ha. Įsteigimo tikslas – apsaugoti Baluošo, Dringių, Lūšių, Asalnų, Ūkojo, Almajo ir kitų čia esančių ežerų miškingas ir kalvotas pakrantes, gyvūniją bei retųjų augalų augimvietes, suderinti ūkinę ir turistinę veiklą su gamtos apsaugos siekiais. Uždrausta keisti kraštovaizdį, naikinti augalų bendrijas, ganyti miške gyvulius, pradėti statybas nesuderinus su suinteresuotomis šalies organizacijomis. Stovyklauti, statyti automobilius, kurti laužus leista tik tam tikrose vietose. Kurtiniams, kai kurių rūšių ereliams, juodiesiems gandrams, lūšims ir kitai retai gyvūnijai apsaugoti greta Ignalinos kraštovaizdžio draustinio įsteigiamas Ažvinčių botaninis-zoologinis draustinis. Šis draustinis apėmė 34 Ažvinčių girios kvartalus (4200 ha).
Kaimyninių ir pasaulio šalių patirtis rodo, kad gamtos apsauga, turizmas, ūkinė veikla nacionaliniuose parkuose sėkmingai derinama. Todėl imta svarstyti, kaip administraciškai sutvarkyti, kad svarbiausios gamtos ir kultūros vertybės būtų vienoje valstybės globojamoje teritorijoje. Remiantis G. Daniulaičio, P. Kavaliausko, I. Normanto, V. Stausko parengtu projektu, 1974 m. kovo 29 d. įkurtas pirmasis Lietuvos nacionalinis parkas. Parkas apėmė Ignalinos kraštovaizdžio, Ažvinčių botaninį-zoologinį draustinį su gretimomis teritorijomis ir etnografiniais kaimais. Tai buvo trečiasis nacionalinis parkas anuometinėje Sovietų Sąjungoje. Nuo 1990 m. šis parkas vadinamas Aukštaitijos vardu. Parko emblema – baltas vandens lelijos žiedas mėlyname fone. Tai jautrios ir labai gražios šio krašto gamtos simbolis.
Pagal dydį Aukštaitijos nacionalinis parkas antras šalyje, jis užima 30 tūkst. ha. Miškai, kurie yra pagrindinis kraštovaizdžio elementas, dengia 20,5 tūkst. ha, arba 70 proc. parko teritorijos.Didelę dalį teritorijos užima ežerai. Jeigu juos visus sujungtume į vieną, gautume 4,5 tūkst. ha dydžio marias. Vandenys sudaro 15 proc. parko ploto. Trečioje vietoje pagal užimamą plotą yra ariama žemė. Jos parke 2,4 tūkst. ha, arba 8 proc.

Nacionalinio parko gyvenvietės ir kaimai

Vaizdingoje Lūšių ežero pakrantėje, 4 km į pietvakarius nuo Ignalinos, prie senojo prekybos kelio, jungusio Vilnių su Daugpiliu, įsikūręs Palūšės miestelis. Vardą gyvenvietė yra gavusi nuo Lūšių ežero.
Palūšę augti skatino prekybos kelias, kuris čia viduramžiais vedė iš Vilniaus į Daugpilį, Polocką. Rašytiniuose šaltiniuose Palūšė buvo paminėta 1651 m. Tada čia būta palivarko, kurį valdė Šumskiai. Palūšę ir artimas apylinkes daug vargino marai, badas, svetimšalių kariuomenių antplūdžiai. Miestelyje XVIII a. buvo atidaryta mokykla, tačiau ji buvo prieinama tik kilmingųjų luomo vaikams. XX a. pradžioje atsirado slaptųjų mokyklų.
Palūšė nuo senų laikų didžiuojasi savo medine bažnytėle, statyta 1750 metais. Dabartiniu metu bažnyčia ir jos varpinė paskelbti valstybiniu architektūros paminklu, nes ši bažnyčia yra laikoma seniausia medine bažnyčia Lietuvoje. Įdomu, kad ji statyta vien kirviu, nenaudojant pjūklo. Dabartiniu metu Palūšė tapo svarbiausia turistiniu požiūriu gyvenvietė, vartai į turistinius takus ir vandens trasas. Čia įsikūrusi nacionalinio parko administracija bei turizmo ir rekreacijos centras. Palūšėje veikia 350 vietų poilsio-turistinė bazė, kuri karštomis vasaros dienomis būna visa užpildyta.
Kaltanėnai yra pati didžiausia gyvenvietė Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje. Miestelis įsikūręs pietinėje parko teritorijos dalyje. Kaltanėnų apylinkės labai gražios, aplinkui gausu ežerų, miškų ir miškelių.
XVII a. Kaltanėnai buvo dvaras priklausęs Stanislovui Narbutui. XVIII-XIX a. čia veikė dviklasė mokykla. XIX-XX a. miestelis garsėjo galvijų prekymečiais.
Miestelio dalis tarp ežero ir upės užsibaigia aikšte. Kitos tokios akligatvinės aikštės Lietuvoje nežinoma. Ji paskelbta urbanistiniu paminklu. Buvusioje dvarvietėje saugomas architektūros požiūriu vertingas 150 metų senumo dviaukštis medžio svirnas, turintis klasicizmo stiliaus bruožų. Dabartiniu metu Kaltanėnai užima gerą transportinę-geografinę padėtį, kuri, be abejo, turi įtakos tolesnei miestelio raidai.
Meironys – tai kaimas įsikūręs į vakarus nuo Palūšės, prie Lūšio ežero. Tai tipiškas gatvinis kaimas. Praktiškai visos Meironių kaimo sodybos yra medinės, išsidėsčiusios abipus vieškelio, išilgai Lūšių ežero pakrantės.
Tai vienas iš nedaugelio parko kaimų, per kelių dešimčių metų laikotarpį nedaug praradęs gyventojų. Meironių kaimo gyventojai turi bene didžiausią poilsiautojų priėmimo patirtį, nes kaimą buvo labai pamėgę Sankt-Peterburgo gyventojai.
Gaveikėnai – kaimas netoli Ignalinos, prie žuvininkystės tvenkinių ir Dringio ežero. Aplinkui dunkso miškas, pro kaimą teka upeliukas. Jį užtvenkus, suformuotas tvenkinys, yra malūnas.
Antalksnė ir Grikiapelė – tai kaimai priklausantys Ignalinos rajono Linkmenų seniūnijai. Antalksnė įsikūrusi tarp Alksno ir Lūšių ežerų, Grikiapelė – už kelių kilometrų nuo Žeimenio ežero. Kaimams būdinga palankiausia gimstamumui didėti gyventojų amžiaus struktūra, nes čia gyvena daugiausia jaunimo.
Prie Šaminio ežerėlio rasime Stripeikių kaimą. Tai seniausia nacionalinio parko gyvenvietė, pažymėta istorijos šaltiniuose. Livonijos ordino raštuose nurodyta, kad 1357 m. į Livoniją įsiveržė ,,lietuviai iš Stripeikių“.
Dabartiniu metu prie kaimo yra įkurtas vienintelis Lietuvoje senovinės bitininkystės muziejus.
Tarp Almajo ir Sravinaičio ežerų įsikūręs Ginučių kaimas. Jame yra du piliakalniai, pilkapynų, kur randami senieji žmogaus buities reikmenys rodo turtingą šio kaimo istoriją.
Spaudos draudimo metais ginučiuose veikė slapta lietuviška mokykla. Nuolat veikianti mokykla įkurta 1920 m.
Ginučiai – nemažas kaimas, galintis būti klasikiniu senų žmonių gyvenamu kaimu Aukštaitijoje, kuriame yra tik vienas vaikas ir pusšimtis senukų. Per šį šimtmetį jo gyventojų sumažėjo daugiau kaip trigubai.
Dabartiniu metu Ginučių kaimas garsėja savo vandens malūnu, XIX amžiaus statiniu, kuriame įrengti rekreacijos ir turizmo centro poilsio namai, muziejinė ekspozicija.
Šiaurinėje nacionalinio parko dalyje, prie Minčios upelio, įsikūrusi Minčia. Kad Minčia labai sena gyvenvietė, liudija net šešios senosios kapinaitės – pilkapynai, esantys netoli gyvenvietės 1905 m. Minčioje buvo įsikūrusi girininkija, pradžios mokykla, parduotuvė. 1923 m. buvo 9 sodybos ir 48 gyventojai.
Dabar Minčia, kaip ir kiti šio krašto kaimai, sunykusi. Neliko mokyklos, girininkijos. Minčios upelio vanduo, krisdamas nuo užtvankos, girnų nebesuka. Perstatytame malūne įrengti poilsio kambariai.
Lietuvoje iki šiol yra mažai išlikusių pirmykštės plano struktūros ir užstatymo kompaktiškų kaimo gyvenviečių. Padriki maži kaimai Aukštaitijos nacionaliniame parke – Šuminai, Strazdai, Vaišnoriškė, Salos II ir Varniškės II – savo vystymosi eiga yra daug kuo panašūs į senuosius kaimus, kurių istorija prasidėjo dar prieš valakų reformą. Ir nors šie kaimai įsikūrė XVIII a. pabaigoje –XIX a. pradžioje, jie yra tartum modelis, rodantis padrikų kaimų kūrimosi procesą Lietuvoje. Šie kaimai yra vienodos struktūros: trobesiai statyti atskiromis grupelėmis, todėl ir vadinami padrikais kaimais.
Šuminų ir Strazdų kaimai yra įsikūrę prie Baluošo ežero, juos supa Ažvinčių giria. Vaišnoriškės ir Varniškių II gyventojai įkūrė savo sodybas girių glūdumoje netoli Tauragno ežero kranto, jų gyvenimas buvo tiesiogiai susijęs su mišku Salų kaimai įsikūrę ant kalnagūbrio, kurį iš visų pusių supa ežerų grandinės.

Gyventojai ir jų verslai

Vienas iš svarbiausių rodiklių, nustatančių nagrinėjamos teritorijos demografinį potencialą bei atsparumą įvairiems socialiniams – ekonominiams pokyčiams, yra gyventojų kaita. Labai didelis ir spartus Aukštaitijos nacionalinio parko gyventojų skaičiaus mažėjimas yra viena aktualiausių šios teritorijos problemų, kurios raida turi didžiulę įtaką tolesnei parko gyventojų egzistencijai.
1996 m. parko 82 kaimuose gyveno 1906 gyventojai. Administraciniu požiūriu parkas yra trijų rajonų sandūroje, priklauso keturių seniūnijų teritorijoms. Du trečdalius Aukštaitijos nacionalinio parko paviršiaus (70 proc. arba 20452 ha) užima žali miškai ir 4530 ha (15,6 proc.) plote telkšo 102 įvairaus dydžio ežerai. Todėl ši teritorija labai retai gyvenama, gyventojų tankumas yra 9,9 žm./km². Jis net du kartus mažesnis nei vidutiniškai Lietuvos kaimų rajonuose. (1 lent.)
Įvairiose parko teritorijose gyventojų tankumas labai skirtingas. Mažiausias jis žaliais miškais pasidabinusioje Ignalinos seniūnijoje (2,3 žm./km²). Tankiausiai parke gyvenama vakarinėje dalyje, Linkmenų seniūnijoje (20 žm./km²).

Charakteristikos

Teritorijos Vidutinis kaimo dydis (žmonių skaičius) Vidutinis kaimo teritorijos dydis (km²) Vidutinis atstumas tarp kaimų (km²) Gyventojų tankumas (žm/km²) Kaimų tankumas (kaimai/100km²)
Seniūnijos:
Ignalinos 25 11,2 3,5 2,3 9
Linkmenų 18 0,9 1,0 20,0 111
Kaltanėnų 36 2,6 1,6 13,8 38
Tauragnų 12 3,4 1,8 3,5 29
Viso ANP 23 2,3 1,5 9,9 28
Ignalinos, Švenčionių,Utenos rajonuose 29 2,5 1,6 11,3 39
Respublikos kaimo 62 3,3 1,8 18,7 30

Nacionalinio parko gyventojų skaičius ir tankumas labai sparčiai keitėsi XX amžiaus antroje pusėje, todėl gyventojų skaičiaus kaitą galima panagrinėti 1959-1996 metų laikotarpiu, pasinaudojant gyventojų surašymų duomenimis ir seniūnijose esančia statistine demografine informacija.
Tarpukario laikotarpiu bei po Antro pasaulinio karo nacionalinio parko teritorijoje buvo daug žmonių. 1959 metais parko teritorijoje gyveno 3661 žmogus, tai 2 kartus daugiau nei šioje teritorijoje gyveno žmonių 1996 metais. Gyventojų skaičiaus mažėjimo tempai ANP 1959-1996 m. laikotarpiu (-49,5 proc.) buvo vieni iš didžiausių Respublikos kaimo vietovėje.
1991-1996 m. neigiamas gyventojų prieaugis nacionaliniame parke (-12 prom.) buvo vėlgi bene pats didžiausias Lietuvos kaimo vietovėje, 4 kartus viršijantis respublikos gyventojų prieaugio vidurkį (-3 prom.). Per 1991-1996 m. laikotarpį parko gyventojams gimė 102 naujagimiai, o mirė 237 gyventojai.
Pasižvalgius po nacionalinio parko kaimelius, juose gyvenančių žmonių amžius stebina ir nuteikia pesimistiškai. Beveik pusę gyventojų (932 arba 48,9 proc.) sudaro pensinio amžiaus žmonės, o tai beveik du kartus didesnis rodiklis nei Lietuvos kaimo vidurkis. Jei ateityje į kaimą neatvažiuos jauni žmonės, nemažas Ginučių kaimas gali tapti mirštančio kaimo simboliu ne tik nacionaliniame parke, Aukštaitijos etnografiniame regione, bet ir visoje Lietuvoje. Taigi gyventojų amžiaus struktūra turėtų įspėti visuomenę apie Aukštaitijos nacionalinio parko kritišką demografinę situaciją.
1996 metais iš 1906 nacionalinio parko gyventojų moterų buvo 1021 (53,6 proc.), o vyrų 885 (46,4 proc.) ir vidutinis amžius buvo 49,3 metai.
Nuo seno dabartinėje Auštaitijos nacionalinio parko teritorijoje svarbiausias kaimų gyventojų pragyvenimo šaltinis buvo žemės ūkis. Pagrindinis valstiečių verslas – žemdirbystė.
Nors valstiečiai savo žemę brangino ir vertino, bet gimtosios dirvos buvo nederlingos ir nedavė tiek pajamų, kad kiekvienas galėtų sočiai išmaitinti šeimą. Teko ieškoti papildomų pragyvenimo šaltinių, pirmiausia kaimus supančiuose ežeruose ir giriose. Tarybiniais metais buvo įkurtas Ignalinos žuvininkystės ūkis. Mėgėjiška žūklė leidžiama visuose parko direkcijai priskirtuose ežeruose. Kasmet sugaunama 16 rūšių žuvų, daugiausia kuojų, lydekų ir ešerių.
Sena vietinių gyventojų verslo šaka – grybavimas ir uogavimas parko teritorijoje esančiuose miškuose.
Apie pusę parko teritorijos galima skirti poilsiui ir pažintiniam turizmui, todėl vis daugiau vietinių gyventojų užsiima šiuo verslu, kuris atneša nemažai pajamų. Nedidelė dalis gyventojų yra užimti paslaugų sferoje.

Nacionalinio parko zonos. Augalija ir gyvūnija.

Parko teritorija pagal gamtos ir kultūros vertybes, jų saugos formas bei panaudojimą suskirstyta į zonas (teritorijas):
Išsaugomoji zona (rezervatai ir draustiniai);
Apsauginė (rezervatų, vandens telkinių ir kelių);
Rekreacinė (miško parkai, poilsiaviečių ir poilsio įstaigų teritorijos);
Ūkinė (miškų ir žemės ūkio plotai).
Parką supa apsauginė zona, padedanti saugoti jį nuo neigiamos ūkinės veiklos.
Du trečdalius parko teritorijos dengia miškai. Juos prižiūri ir tvarko keturios girininkijos. Ažvinčių, Minčios girios, Linkmenų, Pakretuonio, Daunorių, Šakarvos, Mikalinės, Palūšės, Varniškių, Vyžių, Obelų rago, Sėlos, Dievragio miškai yra senųjų Lietuvos girių palikuonys, dabar jau atskirti vienas nuo kito dirbamų žemių, ganyklų, elektros linijų ir išraižyti plačių vieškelių.
Viena gražiausių ne tik Aukštaitijos nacionaliniame parke, bet ir Lietuvoje yra Ažvinčių-Minčios giria. Ji tęsiasi nuo Ignalinos iki Salako ir apima 22 tūkst. ha. Nacionaliniam parkui priklauso tik jos dalis. Girioje daug ežerų, juos jungiančių protakų, upelių, nemažai pelkių.
Nacionalinio parko miškuose vyrauja pušynai. Neatskiriamas pušies kaimynas beržas paįvairina ir pagražina pušų medynus. Derlingesnėse ir žemesnėse vietose auga eglės. Prie upių bei upelių, suleidę šaknis į tekantį vandenį, tarpsta juodalksniai. Mažesniais ploteliais išsibarstę drebulynai, baltalksnynai, liepynai. Būta ir ąžuolynų. Buvusias jų augimo vietas rodo gamtos paminklai – Kaltanėnų, Trainiškio, Varniškių senieji ąžuolai, menantys žilą senovę. Tarp Aseko ir Linkmeno ežerų 32 ha plote ošia Ginučių ąžuolynas.
Baluošo ežero pakrantėje 4 ha plote amžinai žaliuoja šiaurės kiparisai-kadagiai.
Avietės, bruknės, mėlynės, spanguolės, žemuogės jau nuo vasaros pradžios iki vėlyvo rudens sirpsta nacionalinio parko giriose ir miškuose. O kur dar grybai , vaistažolės bei riešutai. Parko teritorijoje žinoma daugiau kaip 200 vaistinių augalų rūšių.
Iš kategorijos augalų, kuriems gresia pavojus išnykti, parke rastos šios rūšys: beržas keružis, sibirinis vilkalgis, pelkinė lanksva, pelkinė uolaskėlė, belapė antbarzdė, ežerinė lobelija, patvankinis pataisiukas, virgininis varpenis.
Sparčiai nykstantys augalai parke yra šie: laplandinis karklas, miškinė žiomenė, siauralapė smiltė, vėjalandė šilagėlė, mažažiedė lūgnė, kalninė arnika, keletas gegūnių rūšių ir kt.
Iš retųjų parko augalų paminėtini žirnialapis vikis, aukštoji žemuogė, pelkinė kiaulpienė. Paežerėse auga retokas augalas paupinis jonapapartis, pelkėse išliko retųjų viksvų bei gegužraibinių, graižažiedžių, varpinių šeimų atstovų.
Botanikai parko teritorijoje užregistravo 738 žiedinių ir sporinių induočių rūšis. Yra ir nepakankamai ištirtų rūšių. Tikimasi, kad parko teritorijoje bus aptiktas ir užregistruotas dar ne vienas nykstantis ar retasis augalas.
Žvėrių ir paukščių mėgstamiausios vietos yra miškai , ežerai, upeliai, besantys rezervatuose bei šiaip nuošalesnėse ir ramesnėse parko vietose. Žinduolių parke gyvena apie 50 rūšių – tai žvėrys ir žvėreliai.
Didžiausias parko gyvūnijos atstovas yra briedis. 1994 m. duomenimis, miškuose ganosi 56 briedžiai. 1978 m. parke apgyvendinti taurieji elniai jaučiasi kaip namie, jų čia yra apie 96. Šernų bandą sudaro 122 mažesnių ir didesnių šernų. Stirnų priskaičiuota per 316.
Parko teritorijoje gyvena ir medžioja du dideli plėšrūnai. Tai vilkas ir lūšis. Vilkų manoma esant iki 10, lūšių – dvigubai mažiau. Mėgstamiausia jų vieta – Ažvinčių ir Minčios giria, ypač gūdūs ir ramūs Ažvinčių rezervato miškai. Gyvena čia ir plėšrusis žvėrelis lapė, jų yra apie 42.
Nacionalinio parko teritorijoje gyvena dvi kiškių rūšys: pilkasis kiškis ir baltasis.
Ežeruose ir upeliuose laikosi vertingas kailinis žvėrelis graužikas bebras. Jų suskaičiuota 100. 1950m. į Bukos upę paleista kanadinė audinė. Nauji namai jai patiko. Apie 1965 m iš Baltarusijos atkeliavo ondatra. Ondatra greitai paplito nacionalinio parko ežeruose, mat pagrindinis jos maistas – vandens augalai.
1969 m. Minčios girioje buvo aptiktas mažytis pelinis žvėrelis – sicista. Lietuvoje aptikta tik keliolika šio žvėrelio gyvenamųjų vietų. Parko miškuose daug voverių, nemažai kiaunių. Retkarčiais pamatysime barsukų, šeškų, žebenkščių, šermuonėlių.
Parko teritorijoje dar niekas nematė seniau gyvenusios miškinės katės, voverės skraiduolės, miegapelės bei kitų anksčiau žinomų žvėrelių. Manoma, kad jie čia vis dėlto gyvena, tikimasi su jais susitikti.
Parke yra 193 paukščių rūšys. Daug jų vardų rasime Lietuvos raudonojoje knygoje. Erelis žuvininkas peri Ažvinčių girioje. Jo mėgstamos vietos – gryni pušynai ties ežerais ir žuvininkystės tvenkiniais. Vapsvaėdis peri ne kasmet, mažieji ereliai rėksniai peri nuolat. Tai labai baikštūs paukščiai. Lizdus šiame parke suka startsakaliai . Jų lizdai rasti tik trijose Lietuvos vietose. Migracijos metu parką aplanko kilnieji ir jūriniai ereliai. Gervės laikosi atokiose pelkėtose vietose. Prie ežerų gyvena juodieji pesliai. Juodasis gandras peri nuošaliose Ažvinčių ir Minčios girių vietose, o baltasis gandras mėgsta žmogaus kaimynystę. Parke gyvena retos didžiosios kuolingos, žvirblinė ir lututė pelėdos, rasti šiaurės kikilių lizdai. Nyksta tetervinai ir kurtiniai. Kurtinys – įspūdingiausias šių girių paukštis.
Miškuose dažnai sutiksi žaltį, turintį galvoje dvi geltonas dėmes, galima pamatyti gluodeną, kuris primena savo išvaizda gyvatę. Bet tai tik bekojis driežas. Gyvatę nuo gluodeno nesunku atskirti iš vingiuotos juostos nugaroje. Gluodenas tokio rašto neturi.
Parko ežeruose gyvena 28 rūšių žuvys. Vertingiausios iš jų lašišinių šeimai priklausantys sykai, seliavos, peledės bei unguriai. Nuo ledynmečio laikų liko ešerinių stintų. Nacionalinio parko ežerų plėšriosios žuvys yra lydeka, ešerys, vėgėlė, šamas, sterkas ir ungurys.

Ežerai

Nacionalinio parko girias ir laukus puošia 139 ežerai ir ežerėliai. Net penki turistiniai maršrutai išsiraizgę nacionalinio parko ežerais. Turistų uostas – Palūšė.
Lūšiai – vienas iš didesnių nacionalinio parko ežerų, jo ilgis siekia daugiau kaip 6 km., didžiausias plotis – 1,1 km., giliausia vieta – 37 m.
Dringių ežeras – taip pat vienas iš didžiausių parko ežerų. Jo plotas – 721 ha. Ežerą puošia penkios salos. Krantai neaukšti, smėlėti ir apaugę pušynais.
Šalia Dringių ežero yra Asalnų ežeras. Jis turi tris salas.
Plaukdami iš Asalnų į šiaurės vakarus, pasieksime Linkmeno ežerą. Kairėje pusėje įsikūręs Salų kaimas. Salų kaimo sodybos – vietinės reikšmės architektūros paminklas.
Iš Linkmenų vandens kelias šakojasi dviem kryptimis. Pasukę į Aseko ežerą, vandens keliu pasieksime Almajo, Baluošo ir Uteno, o į kairę – Alksno, Ūkojo ir Pakaso ežerus. Didžiausisas šiose apylinkėse – Ūkojo ežeras (210 ha).
Giliausias Lietuvoje ežeras – Tauragnų, kur gylis siekia daugiau kaip 60 m. Ežero plotas – 509 ha, ilgis – 9,5 km. Pagal dydį ir ir ilgį parke jis užima antrąją vietą. Ežeras maitinamas požemio šaltinių.
Argi kur rasime ežere ežerėlį? Kažin. O štai Baluošo ežero didžiausioje Ilgasalės saloje yra 17 m. gylio ežerėlis, iš kurio į Baluošą išteka upelis. Baluošas vienas iš didesnių ir gražesnių parko ežerų. Jo plotas – 247 m, didžiausias gylis – 33 m.
Šiaurinėje parko dalyje yra didelis Uteno ežeras. Jis netaisyklingos formos, turintis didelį pusiasalį, kuriame įsikūręs Minčiakampio kaimas. Ežero plotas – 200 ha.
Nuo Uteno ežero į pietus nusidriekia labai gražių, miškais padabintų ęžerų ir ežerėlių grandinė. Tai Utenykštis, Baltelė, Bivainėlis.
Žeimenio ežeras – tai tarsi galinga 1 km pločio upė nuvingiuoja 12 km parko teritorija. Ežero plotas – 455 ha., jame yra 14 salų. Žeimenis, surinkęs beveik visų parko ežerų vandenis, Žeimenos upe, kuri išteka iš šio ežero, plukdo juos į Nerį.
Nacionalinio parko teritoriją išraižo 34 upeliai ir upės.

Turizmas ir poilsis

Nacionalinis parkas su savita Šiaurės Rytų Lietuvos etnokultūra ir gausybe lankytinų vietų įdomus ir turistui, ir poilsiautojui. Apie pusę parko teritorijos galima skirti poilsiui ir pažintiniam turizmui. Poilsiautojus vilioja ežerai, išvykos laiveliais ežerų labirintais, upėmis. Įvairias paslaugas poilsiautojams teikia Palūšės turizmo ir rekreacijos centras. Geras krašto kelių tinklas sudaro sąlygas susipažinti su kaimyninių Utenos, Molėtų, Zarasų, Švenčionių rajonų lankytinomis vietomis.
Į žygius valtimis, dviračiais slidėmis ir pėsčiomis su nakvyne palapinėje arba poilsio namuose taip pat čia galima leistis. Didžiają parko dalį dengia miškai. Miškuose leidžiama medžioklė, o ežeruose – mėgėjiška žūklė. Parko miškuose galima grybauti, uogauti. Užsienio turistus traukia rami aplinka, natūralus kraštovaizdis, ežerai, nuoširdūs ir svetingi žmonės.
Lankytinos vietos:
Gamtos paminklai
Ladakalnis – vaizdingiausia nacionalinio parko vieta
Šiliniškių gūbrys
Šeimaties gūbrys
Salų gūbrys
Varniškių ąžuolas
Trainiškio ąžuolas
Kaltanėnų ąžuolas
Puziniškių ąžuolas
,,Moko“ akmuo
Vyžių akmuo

Istoriniai paminklai
Minčios 1863 m. sukilėlių kapinaitės
Paminklas 1863 m. sukilėliams minčioje

Archeologiniai paminklai
Taurapilio piliakalnis
Ginučių piliakalnis
Papiliakalnio piliakalnis
Šeimaties (Batarėjos) piliakalnis
Puziniškių piliakalnis
Minčios pilkapiai
Vaišniūnų pilkapiai
Varniškių pilkapiai
Rėkučių akmens amžiaus gynybinė linija
Kretuono akmens amžiaus gyvenvietės
Šakarvos pilkapiai
Margavonių pilkapiai

Architektūros paminklai
Palūšės bažnyčios ansamblis
Kaltanėnų bažnyčia
Kaltanėnų svirnas
Išvados

Aukštaitijos nacionalinio parko įkūrimo tikslas – prižiūrėti, tvarkyti ir saugoti unikalią Rytų Lietuvos gamtą bei kraštovaizdį – Kirdeikių, Šiliniškių, Rypelialaukio kalvagūbrius, Pakaso-Ūkojo-Alksno-Lūšių, Almajo-Linkmeno-Asalnų, Baluošo-Dringių, Šakarvų-Žeimenio daubaklonius ir palei juos plytinčias lygumas, daugiau kaip 130 ežerų ir ežeraičių bei jų intakus – Bukos, Juodupės, Minčios, Pliaušės, Kretuonėlės, Švogenos upelius. Valstybės globos susilaukė ir senųjų Lietuvos girių palikuonys Ažvinčių rezervate, gausios ir savitos augalų ir gyvūnų bendrijos bei retos jų rūšys, senovės kultūros paminklai – Rėkučių akmens amžiaus gynybinis pylimas, XIII-XIV a. gynybinės linijos liekanos: piliakalniai, pilkapynai ir akmens amžiaus gyvenvietės, etnografiniai kaimai ir bažnyčių ansambliai bei kiti senoviniai objektai. Kaupti, tirti ir puoselėti materialines bei dvasines šio krašto etninės kultūros vertybes, atgaivinti kadaise populiarius verslus – kalvystę, keramiką, dalyvauti su savo gaminiais mugėse, parodose. Įtraukti visuomenę į paminklų apsaugos, kraštotyros kultūrinę veiklą, skatinti etnografinį judėjimą, ugdantį pagarbą savo kultūrai. Atgaivinti tautines sportines rungtis. Palaikyti ryšius su svetur gyvenančiais tautiečiais. Išlaikyti čia gyvenančio žmogaus ir labai įvairios bei turtingos gamtos darną.
Nacionalinio parko darbuotojų dėmesys sutelktas į retųjų augalų ir gyvūnų rūšių globą bei apsaugą. Nacionalinis parkas palaiko ryšius su CEDIP – Tarptautiniu parkų informacijos centru, dalyvauja Baltijos nacionalinių parkų asociacijos veikloje. 1993 m. įstojo į Europos nacionalinių parkų ir gamtos federaciją.
Parke tiriama retųjų augalų ir gyvūnų rūšių iš Lietuvos raudonosios knygos sąrašo biologija ir ekologija. Ieškoma naujų retųjų augalų. Kiekvienais metais parko teritorijoje surandama naujų retųjų augalų augimviečių. Retieji augalai stebimi žinomose augimo vietose.
Atliekama kurtinių, tetervinų, vandens paukščių apskaita vasarą, daroma ir žiemojančių vandens paukščių apskaita. Aiškėja neigiami reiškiniai: kartais skiriama per daug dėmesio vienai ar kitai retai gyvūnų rūšiai. Priėmus geresnės kurtinių apsaugos įstatymus, kurtinius įrašius į Lietuvos raudonosios knygos sparčiai nykstančių rūšių sąrašą, jie nebemedžiojami. Dėmesio į juos nebekreipiama, ir tuokviečių apsauga liko tik dokumente. Kurtiniai pasmerkti išnykti Ažvinčių ir Minčios giriose.
Nacionalinio parko gamtinio komplekso 1975-1990 m. raidos įvertinimą ir ekologinę prognozę iki 2010 m. atlieka Kauno botanikos sodo moksliniai darbuotojai.

1993 m. Rūgšteliškio kaime pradėjo veikti Aukštaitijos aplinkos kompleksinio monitoringo stotis, kuri atlieka stebėjimus pagal tarptautinę programą. Stotis tiria, kaip aplinką teršiančios medžiagos plinta dirvoje, vandenyje, koks jų poveikis aplinkai, kaip juos kaupia augalai ir gyvūnija. Stebėjimų duomenys siunčiami į Tarptautinės programos ekologinių tyrimų banką Helsinkyje.
1992 m. respublikinė kraštotyrininkų ekspedicija buvusio Ažvinčių dvaro valdose surinko daug žinių apie šio krašto žmonių buitį, papročius, liaudies mediciną, rezistencinę kovą ir kt. Parko gyvenimą aprašo iliustruotas nacionalinio parko laikraštis ,,Ladakalnis”.
Aukštaitijos nacionalinio parko demografinę situaciją ryškiai apibūdina gyventojų natūralaus prieaugio tendencijos Ignalinos, Švenčionių, Utenos rajonuose ir nacionaliniame parke. 1991-1996 m. neigiamas gyventojų prieaugis tiek rajonuose, tiek ir pačiame parke (-12 prom.) buvo didžiausias Lietuvos kaime. Sumažėjus migracijos mastams, šį rodiklį vis labiau nulemia gyventojų amžiaus struktūra, – žmonės senėja, mažėja jaunų žmonių kaime, vis mažiau vaikų gimsta šeimose. Ši tendencija išliks ir artimiausioje ateityje, esant tokiam kintančiam gyventojų amžiui.
Dabartinę Aukštaitijos nacionalinio parko gyventojų amžiaus struktūrą galima būtų pateikti kaip ,,pavyzdinę” tarp demografiškai ypač nepalankiai besivystančių Lietuvos teritorijų. Kritiška nacionalinio parko gyventojų amžiaus struktūra nedaug turi analogų ne tik Aukštaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Jei ateityje į kaimą neatvažiuos jauni žmonės, nemažas Ginučių kaimas gali tapti mirštančio kaimo simboliu ne tik nacionaliniame parke, Aukštaitijos etnografiniame regione, bet ir visoje Lietuvoje.
Kokios yra svarbiausios priežastys Aukštaitijos nacionaliniame parke plėtoti turistinę-poilsinę veiklą pas šeimininkus? Visi apklausti parko gyventojai atsakė, svarbiausiu dalyku laikydami puikų parko kraštovaizdį ir gražią gamtą. Antrą vietą užėmė toks subjektyvus veiksnys kaip ,”parke gyvenantys geranoriški ir paslaugūs gyventojai galintys suteikti geras galimybes privačiam poilsiui ir turizmui” (74 proc. visų atsakiusiųjų). Tiek pat respondentų paminėjo, kad “parke turistams ir poilsiautojams sudarytos geros sąlygos asmeninei laisvei ir privačiai iniciatyvai poilsiauti kaip nori”. Įdomu tai, kad mažiausiai gyventojų nurodė tokią priežastį: “parko, kaip saugomos teritorijos, statusas, turėjęs didelės įtakos apsisprendimui poilsiauti”. Absoliuti dauguma parko gyventojų dabartiniu metu verčiasi žemės ūkiu, tačiau beveik pusė apklaustųjų atsakė, kad gavę didesnį finansavimą, ateityje investuotų lėšas į poilsio organizavimą. Gyventojų nusiteikimas užsiimti šia veikla ir sugebėjimas prognozuoti jos galimybes gali turėti didelės įtakos privačiai veiklai Aukštaitijos nacionalinio parko ateityje.
Valstybės saugoma Aukštaitijos nacionalinio parko teritorija yra įdomi tolesnės parko raidos prognozavimo požiūriu. Kyla klausimai, ar nacionalinis parkas sugebės natūraliai vystytis, naudodamas savo paties demografinius išteklius ūkinėje, socialinėje, rekreacinėje veikloje? Ar nacionaliniam parkui reikia tiek gyventojų, kiek buvo anksčiau, ar kiek yra dabartiniu metu? Koks turėtų būti optimalus gyventojų amžius, norint patenkinti gyvybinius teritorijos poreikius? Kaip ir kokia veikla gyventojams tikslingiausia būtų užsiimti, atsižvelgiant į tokią specifinę kaimiškąją teritoriją kaip nacionalinis parkas?

Panaudota literatūra

1. Saulius Stanaitis Aukštaitijos nacionalinis parkas: kaimai ir gyventojai. – Vilnius, 1998.

2. Julius Aukštaitis Lietuvos nacionaliniai parkai. – Vilnius, 1996.

Leave a Comment