S. Nėries eilėraščio “Žydi saulė”

S. Nėries eilėraščio “Žydi saulė”
interpretacija

M. K. Čiurlionis ir Salomėja Nėris, dvi pirmojo ryškumo žvaigždės lietuvių tautos kultūros padangėje, sakytum, prasilenkė savo gyvenimo orbitomis, kad maždaug po keturių dešimtmečių susilietų ir suskambėtų simfonija, gaivia, kupina gyvybės, virpančių jausmų, svarių minčių ir kūrybos polėkio, poetės šešių eilėraščių cikle.

Poetė S. Nėris kartais ištisas valandas prastovėdavo prie M. K. Čiurlionio paveikslų. Kai kurie genialaus dailininko kūriniai davė impulsą gimti naujiems eilėraščiams; vienuose jų poetė atkuria sudėtingo žmogaus vizijas ir subtilų vidinį gyvenimą, kituose, lyg gaalingos bangos pakylėta, užkliūva už vienos paveikslo detalės arba tik nuotaikos niuanso ir jį savaip interpretuoja.

Analizuojamas eilėraštis yra išspausdintas S. Nėries cikle “Iš M. K. Čiurlionio paveikslų”. “Žydi saulė” – pavadinimas įprasmina mintis apie grožį, gyvybę, šviesą ir kitokias malonias emocijas.Ar apie tai bus kalbama ir pačiame eilėraštyje?

Jau pirmajame posme yra kontrastas (“Žydi saulė raudonais žiedais../ Man vienam ji pražydės juodai”). Taigi nesvarbu, kad antraštė skelbė apie gėrį, suvokiame, jog kiekviename gėryje yra lašelis blogio, kiekviename blogyje – truputis gėrio. Tamsą keeičia šviesa, gyvybė baigiasi mirtimi ir vėl atsiranda nauja. Poetė metaforomis kalba apie meilę, kraują, kapą, mirtį. Neįprastas spalvų derinys: raudona – juoda. Pirmojoje eilutėje minima žydinti saulė – tai gyvybė, džiaugsmas, tačiau saulė žydi “paskutinį kartą”, ir dar “pražydės juodai.” Džiugias em

mocijas keičia niūrios mintys, jos nutrūksta ir pasigirsta impulsyvus retorinis kreipinys: “O gražus, dainuojantis pasauli” Taip išreiškiama meilė žemei, gyvybei. Lyrinis subjektas brangina gyvenimą “pasauly”, kuris apibūdinamas epitetais “gražus”, “dainuojantis”. Gera gyventi tokiame pasaulyje, tačiau jaučiamas lyrinio subjekto liūdesys, nes teks išsiskirti su viskuo, kas jame brangu. Jis jaučiasi bejėgis prieš lemtį.

Antrojo posmo pirmoje eilutėje pateiktas statiškas vaizdas (“Glaudžias gluosniai kiparisų bokštais”) – tai paralelė didžiuliam skausmui, graudumui ir liūdnai ramybei, nes teks užmigti amžinai. Artėjantis išsiskyrimas skausmingas todėl, kad teks palikti “dainuojantį” pasaulį ir išeiti taip tyliai, kaip “vysta nukirsta žolė” (žmogaus ir žolės paralelė). Tai liūdna ramybė, kai jau susitaikyta su nepermaldaujamu likimu, nes “nebeverks širdis ir nebemylės, – / Ir įpras ji nieko nebetrokšti”. Pasaulis “dainuos”, suksis amžinas gyvybės ratas, saaulė augins medį, žolę, žmonės džiaugsis, liūdės ir kentės, tik nebetrokš jau nieko “užmigusi” širdis (perifrazė).

Lyrinis subjektas suvokia, kad artėja išsiskyrimas su gyvenimu, todėl švelniai kreipiasi į mylimąją. Jis tartum pranašas pažvelgia į ateitį (apie tai byloja būsimojo laiko veiksmažodžiai, dominuojantys ir visame eilėraštyje).

“Išbalus” mylimoji – stiprių jausmų išraiška. Kai išgyvenama artimo žmogaus netektis.Kitoje eilutėje minima “šalta urna” ir “šilti delnai” – mirtis ir gyvybė -, o žodis “glaus” susieja šiuos du kraštutinumus.“Šaltą urną – glaus šilti delnai.” “Šilti delnai” tartum paskutiniai saulės spinduliai savo meilės ši
iluma norėtų pašildyti tylinčią širdį. Ir nors urna šalta, tačiau jos viduje – “širdies karščiausias kraujo lašas”, “draugystės mūsų pelenai. Lyrinis subjektas prabyla jau ne vien savo vardu, jis teigia, jog “mūsų” draugystė buvo nuoširdi, tvirta, bet žemiška, todėl liko vien pelenai. Žmogus gimsta vienas, per gyvenimą keliauja vienas, tik trumpam susiranda draugą, kuris užpildo tuštumą. Draugystė – pačios gražiausios drauge praleistos akimirkos. Tačiau tenka išsiskirti, prarasti artimą, mylimą draugą, tuomet apima ilgesys ir palieka atmintis – “širdies karščiausias lašas.”

Paskutinis posmas pradedamas žodžiais: ”Kyla saulė”. Tai tarsi naujos gyvybės, naujo gyvenimo pradžia. Pirmajame posme buvo teigiama, kad “raudonais žiedais”saulė džiugina paskutinį kartą, paskutiniajame posme rašoma: ”Raudonais žiedais /Nubarstys ji žalią slėnį”. Mirštantysis bejėgis prieš lemtį, jis suvokia, kad kitiems gyvenimas tęsis, vieną anapus išklydusią gyvybę pakeis kita ir taip tęsis amžinai. Pakartota eilutė –“ Man vienam jinai žydės juodai” – jau neužbaigiama daugtaškiu (kaip pirmajam posme), taigi nelieka abejonių, vilties, susitaikoma su mintimi, kad teks palikti “gražų, dainuojantį” pasaulį, atsidurti “po drėgnai alsuojančia velėna” ( Ši metafora sukelia didžiausias emocijas)

Eilėraštis atspindi mirties, laikinumo nuojautą. Girdimas tiesioginis M.K. Čiurlionio “Laidotuvių” ciklo nuotaikų atgarsis. Eilėraštyje išskiriama vieno žmogaus dramatiška lemtis, tačiau, žinodami eilėraščio ciklo parašymo laiką,to meto istorinę situaciją, galime įžvelgti ir nerimą dėl grėsmės, pakibusios virš žmonijos, ta
ai tartum artėjančios didelės tragedijos nuojauta. Apie tai poetė kalba metaforomis ir tik potekstėje atsiveria karo metų realijos. “Žydi saulė” yra pats dramatiškiausias ciklo eilėraštis.

Leave a Comment