Salomėja Nėris – vienintelė Lietuvos poetė, kurios kūryba artimai susieta su asmeniniu gyvenimu. Žinome, jog rašytoja gyveno sunkiu Lietuvos istorijos laikotarpiu, tačiau tai netrukdė išleisti tikrai vertingų eilėraščių rinkinių. ,,Maironiui” – tai eilėraštis iš paskutiniojo Nėries rinkinio ,,Prie didelio kelio”, kuriame bandoma permąstyti savąjį gyvenimą, suvokti klaidas. Jau perskaitę pirmąją eilutę matome, kad eilėraštis parašytas dialogo forma, nes yra kreipiamasi konkrečiai į Maironį. Nors išsakyti tik lyrinio subjekto išgyvenimai, tačiau galime pamatyti ir adresato požiūrį į kai kuriuos dalykus, šiuo atveju, į tėvynę, meilę jai bei galimą numanyti poetę, kaip tautos išsižadėjusią lietuvę. Atsiskleidžia dvi priešybės, kurių viena iš tikrųjų net neturėtų būti pavadinta kaip priešybė, tiesiog antrosios gerai nesuprasta. Taigi Nėris liko Maironio nesuprasta ir dabar gailisi, stebisi: ,,Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt: Juk tave mylėjau ir gerbiau.”Įžvelgiame labai svarbų ir gilų poetės ryšį su adresatu. Nepaprastas artumas išryškėja visame eilėraštyje. Lyrinis subjektas atgailauja už savo nuodėmes, nes suvokia kažkada klydęs ir dabar jam svarbu vėl būti priimtam į savąjį pasaulį, tėvynę. Poetė abejoja, ar galėjusi kažką pakeisti savo gyvenime: ,,Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?” ir žino, kad jai atleista nebus: ,,gena pikto Dievo rykštė”. Netgi Dievas, kuris ,mūsų nuomone, turėtų atleisti bet kokias nuodėmes, čia nusakomas rūstus, piktas, neatlaidus. Lyrinis subjektas visiškai dėl to palūžęs, pergyvenantis dramatiškus jausmus: begalinį ilgesį, neviltį, skausmą. Eilėraščio žmogus: ,,aplink žemę skridęs su vėtrom”(daug išgyvenęs, matęs ir gėrio ir blogio), žino, jog atpildo susilauks, tačiau skurdaus,visiškai ne tokio, kokio trokštąs. Vietoj šiltos brangios motinos (tėvynės) duonos gaus šaltą, kietą, sunkų akmenį, kuris vargu ar galės užpildyti tą tuštumą poetės sieloje.Tuštumą, kuri sklidina kaltės jausmo.
Suprantanti savo klaidas, kankinanti sugrįžimo vilties, poetė nebenori nieko, kaip tik leidimo sugrįžti į savąją žemę: ,,Tik prie žemės prisiglaust brangios”. Jai tereikia labai mažai, užtektų būt menkiausia tėvynės dalele, arimų slieku, mėlyna rugiagėle(kuri galėtų būti ilgesio, neišsakytos meilės, neišsipildžiusio lūkesčio simbolis). Tik tuomet ji jaustųsi laiminga. Eilėraščio kalba tai klausianti, tai nusivilianti, nepastovi, banguojanti. Galime rasti epitetų: arimų sliekas, mėlyna rugiagėlė laukuos. Išryškėjusios vertybės parodo Salomėjos Nėries išgyvenimus belaukiant pasigailėjimo. Tai ne vienintelis autorės eilėraštis, kuriame teigiamas žmogaus gyvenimo dramatizmas, bandomos suvokti klaidos. Jų buvo ir daugiau, tačiau bendriausios temos, siejančios juos visus, ir liks idealų siekimas, nepasiekiamybės troškimas, realybės ir svajonės priešprieša.