A.Vienuolio novelės ,,Paskenduolė” ištraukos interpretacija

Ištrauką galėtume suskirstyti į dvi dalis: pirmoji – Veronikos kelionė iki Šventojo kryžiaus ir pati kryžiaus scena. Apie tai ir yra ši ištrauka. Kelias iki kryžiaus tai lyg ėjimas per anapusinio pasaulio erdvę. Visa yra taip mistiška, kad atrodo negalėtų būti realu. Metas – vidunaktis, tamsos, paslaptingumo, numirėlių laikas. Nors Veronika, kaip ir visas kaimas, turėtų miegoti, tačiau ji išeina ir šiuo išėjimu parodo savo neatitikimą visai kaimo bendruomenei. Lyg artintųsi prie to mistinio pasaulio. Eina nešina vienoje rankoje rožančiaus , o kitoje – žolynų vaainiku, apkaišyti kryžių. Kryžiaus apkaišymas – tai lyg ritualas, kaimo tradicija pagerbti viešpatį Dievą.

Mistinę, paslaptingą, neįprastą nuotaiką padeda sukurti nakties peizažas.
Aplinka – bauginanti ir primenanti šmėklų, velnio pasaulį. Būtent minimi velnio pasaulio įvaizdžiai: įvairūs neįžiūrimi gyvūnėliai, varlės, kirmėlės. Veronika stengiasi neprarasti savitvardos ir malda stengiasi vyti baisias mintis šalin. Veronikai atrodė, kad visas miškas ir medžiai yra susitarę ją bauginti vis labiau ir labiau, jai net pradeda vaidentis visokie šešėliai. Bet ji vis meldžiasi: ,,Už dūšeles tarp dviejų medžių kenčiančias: Sveika Maarija.” Matome, kad ji meldžiasi ne tik už save, bet ir už kūdikį, kuris lygiai taip pat kenčia, kaip ir ji pati. Juk nėštumo metu vaisiui atsiliepia visas motinos jaudinimasis. Jei motinai blogai tai ir vaisiui blogai.

Netrukus ji atsimena: ,,

,netoli miško neturintį gero vardo ežerėlį ir ant jo kranto, pamiškėje, pakaruoklių kapines.” Tuomet jau Veronikos galvoje pradeda nebūti dalykai vaizduotis: ,,kelmai meškomis ir vilkais pavirto.ir baisios šmėklos tarytum sliuogė į ją iš visų pusių”. Vėl minima daug nebūtų dalykų, primenančių anapusinį pasaulį. Atrodytų lyg ši paslaptinga erdvė pati kviestų Veroniką pas save, lyg tai būtų mirties rekvizitas.
Vargšelės laimei pasirodo vieškelis (kurį pereina Veronika tik apsidairiusi ar nieko nėra ant kelio, o juk ant kelio naktį nieko ir negali būti – tai vėl rodo Veronikos išgąstį) vedantis ją į kitą erdvę – būtent tą vietą, kuriai A. Vienuolis savo apsakyme skiria labia daug dėmesio – senajį pakrypusį ąžuolinį kryžių. Jis yra tarsi visų kaimo nelaimių, kančių, nepriteklių ir nuoskaudų išliejimo vieta. Šis kryžius – tai tarsi kaaimelio peizažo dalis, jis tarsi susiliejęs, suaugęs su gamta. Po juo pasimeldus, paraudojus žmonėms tarsi pasidarydavo geriau, ramiau. Jie tarsi atrasdavo savyje norą gyventi. Tuo pačiu tikslu čia atkeliavusi ir Veronika.
Vos tik atkeliavus į šią šventą vietą Veronikos baimė pereina į begalinį skausmą. Ji susilieja su kryžiumi ir taip nuoširdžiai jį apsikabina, meldžiasi, neranda žodžių visam savo skausmui išreikšti, verkia, rauda iš visos širdies, nežino net kaip daugiau ir išpirkti savo nuodėmę ir apvyniojusi kryžių vainiku pradeda nuogais keliais vaikščioti aplinkui. Ma
atome, kad ji pasiryžusi iškęsti visokias kančias. Vaikščiojimas aplink kryžių keliais galėtų būti dar vienas ritualas, kuriuo mergina nori išpirkt savo kaltę. Ji nepaiso to skausmo, kurį sukelia visokios šakelės, badančios jai kelius, ir vėliau netgi jį užmiršta, ją išpila šaltas prakaitas. Kalba rožančių iki paskutiniųjų ir vėliausiai apkabinusi vėl kryžių ilgai ilgai prie jo sėdi.
Peizažas A. Vienuolio apsakyme ,,Paskenduolė” atlieka nepaprastai didelį vaidmenį. Rašytojas nutapo gamtos vaizdus kraupius, baisius, bauginančius, galbūt net juos šiek tiek hiperbolizuoja, kurie atskleidžia skausmingus Veronikos išgyvenimus, paryškina ir tarsi padidina jos begalinį vidinį sielvartą, padeda suvokti sunkią merginos dalią.
Ši ištrauka – tai lyg Veronikos kančių viršūnė. Jos baisios nuodėmės išpirkimas ir kartu jos išpažinimas aukščiausiajam. Šis įvykis, nelaimė privertė Veroniką pasikeisti: ankščiau buvusi nepamaldi, dabar atvirkščiai, ėmė bijotis Dievo ir tapo dievobaiminga

Leave a Comment