Jurgio Savickio novelės ,,Ad astra” ištraukos interpretacija

Jurgis Savickis – vienas talentingesnių XX amžiaus pabaigoje lietuvių literatūroje pasirodžiusių modernistų, kvescionavusių tradicines vertybes. Jo kūrinys ,,Ad astra” yra iš vieno pirmųjų novelių rinkinio ,,Šventadienio sonetai”, kaip ir daugelis kitų novelių, nagrinėjantis moralės temas, naujovišką pasaulio suvokimą, psichologines egzistencijos problemas, kurias ir pabandysime aptarti.
Ištrauka prasideda vaizdu, kai ūkininkas grįžta namo, vis dar nepaskandinęs šuns, visas susimąstęs, įnikęs į savo reikalus, galvojąs apie šiltus namus, vakarienę, neužbaigtus ūkio darbus:,,.sugrįš namon ir paklaus piemenų, ar pagirdė karves, ar davė kratinio arkliams”. Mintis apie neeužbaigtą darbą (šuns skandinimą) jam buvo tarsi išėjusi iš galvos, kol netikėtai, lyg koks priminimas, Dalba vos neįkrenta į duobę ir automatiškai prisimena:,,Tarytum kas pradėta ir pusiaukelėj mesta”. Šuo jaučia tą patį, kaip ir jo šeimininkas ir toliau net nebando priešintis situacijai, nes žino, kad tai – neišvengiama.
Vadovaudamasis impulsais ūkininkas negailestingai įstumia šunį eketėn, net nesusimąstydamas apie neseniai šuns dėka išgelbėtą jo gyvybę. Jaučiame, kaip Savickis žaidžia su skaitytojo lūkesčiais: Dalbos elgesys labai nepastovus, ir, kaip mums galėtų atrodyti, keistas, nes juuk kiekvienas iš mūsų, po tokio gyvenime lemtingo įvykio, būtų susimąstęs apie likimą, jo išbandymus, o čia, nevaldoma žmogaus prigimtis iššoka į priekį, ir jis vėl dabojasi, kad nepaskęstų. Šia situacija Savickis lyg pašiepia, ironizuoja žmogišką prigimtį, galbūt net labiau vertina šu

uns poziciją.
Tačiau šis įvykis ūkininko gyvenime neliko visiškai bereikšmis. Šį kartą grįžęs sodybon jis garsiai nepasisveikina, kaip įprastai, įeina tyliai, tarsi susikrimtęs, lyg jaustųsi kitaip nei visada, ar jo gyvenime kažkas svaraus būtų nutikę. Net namai pasikeitę: prieangyje tamsu, ugnies liežuviai laižo tamsą. O gal Dalba tiesiog ieško pasiteisinimo dėl suplėšytų kailinių, galvoja, kaip galėtų pasiteisinti šeimynai? Savickis nuolat kaitalioja vertinimo perspektyvas, žaidžia su tikrove, ir todėl skaitytojas gali daugiaprasmiškai suprasti įvykius.
Kad ir kaip norėtume teisinti Dalbą, vis tiek sau prieštarautume, nes juk niekas neužstos tokio absurdiško, savanaudiško elgesio: nepaisęs šuns gerumo, vis vien jį paskandinęs, ūkininkas toliau elgiasi nenuspėjamai, meluoja šeimynai dėl sudraskytos rankovės bei dėl to, ką jis veikė mieste. Matome, jog rašytojas į žmogų žiūri skeptiškai, net nebandydamas keisti neenuspėjamo likimo ar prigimties impulsų valdomo veikėjo.
Kasdieniškas ar išskirtinis žmogaus gyvenimo įvykis Savickiui svarbus ne pats savaime,o kaip priemonė atskleisti gyvenimo sudėtingumą, nematomą reiškinių esmę, parodyti skaitytojui žmogaus problematiškumą.
,,Ad astra”, kaip ir daugelis kitų Savickio novelių – kinematografiška, tarsi panaši į kino filmą, kadangi siužetas sudėtas iš atskirų nuotrupų, fragmentiškų vaizdų: sodyba, upė,aptraukta ledu, vėliau peizažas, šunų vaizdas, salos reginys, pirmas bandymas skandinti šunį, bažnyčia, grįžimas namon, vėl namų vaizdas ir t.t.
Autoriaus meninė kalba – lakoniška(vyksmas pasakojamas trumpais, tačiau aiškiais sakiniais) bei da
augiabalsė(vis kinta kalbantysis: tai pasakotojas, tai šunys, tai vaikai, tai pats Dalba).
Pačią pavadinimo prasmę taip pat galėtume vertinti ironiškai, kadangi šis įvykis nenuvedė žmogaus “į žvaigždes”, o tiesiog paliko jį tūnoti savo prigimties skliaute.

Leave a Comment