s.neris

Projektinis darbas:

Projektą vykdė:

2007metai

1. Biografija
2. Knygos
3. Šeima
4. Mokslų ir kūrybos pradzia
5. Studijos universitete
6. Po universiteto baigimo
7. Okupacijos laikotarpis
8. Pokario metai
9. Poezijos rinkiniai

Salomėjos Nėries biografija

Salomėja Nėris – ryškiausia nepriklausmybės laikais išaugusi poetė, pasiekusi meno aukštumų. Savo jausmo grynumu, formos lengvumu, melodingumu ji yra tikra čiulbanti lakštingala, nesudėtinga minties gelmėmis, bet patraukianti širdies atvirumu. Tačiau S.Nėries įsipainiojimas į bolševikų pinkles ir duoklės komunizmo propagandai atidavimas meta dėmę jos asmeniui ir kūrybai.

Salomėja Nėris (Bačinskaitė-Bučienė) gimė 1904m. spalio 17d. Kiršų kaime, Vilkaviškio apskrityje. Mokėsi Alvito pradžios mokykloje, nuo 1918m. Marijampolės gimnazijoje. 1919m. persikėlė į Vilkaviškio &##8220;Žiburio” gimnazijos ketvirtą klasę. Gimnazijoje pasižymėjo kaip dailininkė ir poetė, dalyvavo ateitininkų kuopos veikloje. Pirmuosius eilėraščiu pasirašinėjo Liūdytės ir Juraitės slapyvardžiu, nuo 1923m. – Salomėjos Nėries slapyvardžiu. Baigusi gimnaziją, 1924m. S.Nėris įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos filosofijos fakultetą, kur studijavo lietuvių literatūrą. Greta studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogiką-psichologiją, dalyvavo ateitininkų meno draugijos “Šatrija” veikloje. 1927m. buvo išleistas pirmasis S.Nėries poezijos rinkinys. 1928m. S.Nėris baigė universitetą ir gavo paskyrimą į Seinų “Žiburio” gimnaziją Lazdijuose, kur dėstė vokiečių kalbą. Atostogų metu poetė keliavo po Vaakarų Europą, gilino vokiečių kalbos studijas.

1931m. apsigyveno Kaune, kur vertėsi pamokomis, redagavo lietuvių liaudies pasakas. Jau 1931m. išleistame antrajame S.Nėries poezijos rinkinyje Pėdos smely randame eilėraščių, rodančių poetės vidaus krizę. Tais pačiais metais buvo išspausdinti revoliucinių motyvų turintys eilėraščiai bolševikinės kr

rypties literatūriniame žurnale Trečias frontas. Čia buvo išspausdintas ir pasižadėjimas dirbti bolševikams, tik jį parašė ne pati S.Nėris.

1934-1936m. S.Nėris dirbo mergaičių gimnazijoje Panevėžyje. 1936m. pabaigoje ištekėjo ir gyveno Paryžiuje iki 1937m. Grįžusi į Lietuvą, S.Nėris buvo paskirta mokytojauti į Kauno trečiąją gimnaziją. Apsigyveno Palemone. 1938m. buvo išleistas gražiausias S.Nėries poezijos rinkinys Diemedžiu žydėsiu, už kurį poetei paskirta Valstybinė literatūros premija.

1940m. okupacija S.Nėries gyvenime reiškė gyvenimo dramos kulminaciją. Ji buvo paskirta vadinamojo Liaudies Seimo atstove, taip pat buvo išrinkta į delegaciją vykti į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją tarybą prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jai buvo pavesta parašyti poemą Stalino garbei. Poetė tokią poemą parašė. Be to, ji rašė ir daugiau eilėraščių partinėmis temomis. Ligi šiol yra daug įvairių nuomonių apie jos visišką išštikimumą.

Kilus karui, S.Nėris buvo išvežta į Rusiją. 1944m. grįžo į Kauną, bet sunkiai susirgo ir mirė Maskvos ligoninėje 1945m. liepos 7d. Palaidota Kaune, Kultūros muziejaus sodelyje, perlaidota Petrašiūnų kapinėse

KNYGOS

• Anksti rytą. – Kaunas, 1927. – 77p.
• Pėdos smėly. – Kaunas: Sakalas, 1931. – 61p.
• Per lūžtantį ledą. – Kaunas: Sakalas, 1931. – 48p.
• Mūsų pasakos / sp. paruošė S.Nėris. – Kaunas: Spindulys, 1934. – 160p.
• Per lūžtantį ledą. – [Kaunas]: Sakalas, [1935]. – 48p.
• Diemedžiu žydėsiu. – Kaunas: Sakalas, 1938. – 69p.
• Eglė žalčių karalienė. – Kaunas: Valst. l-kla, 1940. – 107p.
• Poema apie Staliną. – Kaunas: Spaudos fondas,1940. – 16p.
• Rinktinė. – Kaunas: Valst. l-kla, 19

941. – 192p.
• Dainuok, širdie gyvenimą: eilėraščiai ir poemos. – Kaunas: Valst. l-kla, 1943. – 39p.
• Lakštingala negali nečiulbėti. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1945. – 109p.
• Eglė žalčių karalienė. – [Kaunas]: Valst. grož. lit. l-kla, 1946. – 96p.
• Poezija: [2t.]. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1946.
• Našlaitė. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1947. – 48p.
• Žalčio pasaka. – Chicago, 1947. – 112p.
• Rinktinė. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1950. – 276p.
• Eilėraščiai. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1951. – 84p.
• Poema apie Staliną. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1951. – 36p.
• Pavasario daina. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1953. – 38p.
• Poezija. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1954. – 500p.
• Baltais takeliais bėga saulytė. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1956. – 164p.
• Raštai : trys tomai. – [Vilnius]: Valst. grož. lit. l-kla, [1957].
• [Rinktinė]. – Kaunas: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla, 1958. – 112p. – (Mokinio biblioteka).
• Širdis mana – audrų daina. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1959. – 474p.
• Eglė žalčių karalienė: poema pasaka. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1961. – 51p.
• Pavasaris per kalnus eina: [eilėraščiai]. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961. – 511p.
• Biala sciezka. – [Warszawa]: Panst. inst. wydawniczy, [1963]. – 34p. – Lenkų k.
• Kur baltas miestas: rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1964. – 143p.
• [Rinktinė]. – Kaunas: Šviesa, 1965. – 90p. – (Mokinio biblioteka).
• Laumės dovanos. – Vilnius: Vaga, 1966. – [25]p.
• Poezija: 2t. – Vilnius: Vaga, 1966
• Keturi: [poema]. – Vilnius: Vaga, 1967.
• U rodnika. – Vilnius: Vaga, 1967. – Rusų k.
• Lirika. – Moskva: Chudožestvennaja literatura, 1971. – 230p. – Rusų k.
• Poezija. – Vilnius: Vaga, 1972. – 2 t.
• Negesk žiburėli. &#
#8211; Vilnius: Vaga, 1973. – 151p.
• Egle – zalkšu karaliene: poēma / [no lietuviešu valodas atdzejojusi Daina Avotiņa]. – Rīga: Liesma, 1974. – 58p. – Latvių k.
• Širdis mana – audrų daina. – Vilnius: Vaga, 1974. – 477p.
• Kaip žydėjimas vyšnios: poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1978. – 469p.
• Poezija: rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1979. – 827p.
• Veter novych dnej: stichotvorenija. – Moskva: Chudožestvennaja literatura, 1979. – 334p. – Rusų k.
• Mama! Kur tu?: poema. – Vilnius: Vaga, 1980. – 38p.
• Nemunėliai plauks. – Vilnius: Vaga, 1980. – 201p.
• Negesk, žiburėli: eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1983. – 103p.
• Nedziesti, gaismehlit. – Ryga: Liesma, 1984. – 129p. – Latvių k.
• Raštai: 3t.. – Vilnius : Vaga , 1984.
• Blue sister, river Vilija = sesuo Žydrioji – Vilija = Sestra Golubaja – Vilija. – Moskva: Raduga, 1987. – 261p. – Anglų ir rusu k.
• Solovej ne petj ne možet: stichi. – Vilnius: Vaga, 1988. – 160p. – (Litovskaja poezija). – Rusų k.
• Egle, koroleva užei: poema / [vertė] M.Petrov. – Vilnius: Vyturys, 1989. – 62p. – Rusų k.
• Wiersze wybrane / [vertė] M.Stempkowska. – Kaunas: Šviesa, 1989. – 221p. – Lenkų k.
• Prie didelio kelio: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 1994. – 96p.
• Tik ateini ir nueini: [rinktinė. – Vilnius: Alma littera, 1995. – 220p.
• Eglė žalčių karalienė. – Vilnius: Lietus, 1998. – 126p.

Šeima

S. Nėris gimė Kiršų kaime, Alvito valsčiuje (Vilkaviškio raj.), netoli nuo tuometinės Vokietijos sienos, pasiturinčių suvalkiečių ūkininkų Simono ir Uršulės Bačinskų šeimoje. Šeimoje ji buvo vyriausia, nors prieš tai viena sesutė jau buvo mirusi. S. Nėris dar turėjo du brolius – Bronių ir Viktorą, bei seserį Onutę.
Tėvas ir

r motina buvo labai skirtingo būdo. Tėvas – staigus, judrus, karšto temperamento, ambicingas ir išdidus, mėgo juokauti, pasilinksminti, iškrėsti pokštų, pasišaipyti iš kitų. Jis buvo apsišvietęs žmogus, jaunystėje palaikė ryšius su knygnešiais, simpatizavo socialistinėms idėjoms.
Motina, Uršulė Žemaitytė-Bačinskienė, priešingai, buvo nuolaidi, tyli ir nuolanki, nemėgo vaidų bei triukšmo, su visais maloni, užjaučianti, vaišinga, darbšti, tvarkinga. Ji niekad nesiskųsdavo likimu, kantriai nešė savo naštą, buvo rūpestinga ir mylinti motina. S. Nėris, kurdama eilėraščius apie moters likimą tuometinėje visuomenėje, arba rašydama poemą „Eglė žalčių karalienė“, be abejonės, prieš akis turėjo ir savo motinos paveikslą. S. Nėries motina, kaip ir visi jos giminės, išsiskyrė religingumu, pamaldumu, vienas jos brolis buvo kunigas.
Būsimai poetei darė įtaką ir senelis Bačinskas (mirė 1924 m.) – linksmo būdo pasakorius ir dainininkas, mėgęs bendrauti su anūkais.

Mokslų ir kūrybos pradžia

1911 m. S. Nėris pradėjo lankyti Alvito pradinę mokyklą, o 1918 m. pavasarį – Marijampolės mergaičių progimzanijos antrąją klasę. Iki Naujųjų metų, savarankiškai pasirengusi, išlaikė egzaminus į ketvirtąją klasę ir jau 1919 m. persikėlė į Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją.
Mokytis sekėsi, S. Nėris buvo drausminga, atidi, ypač gabi kalboms – mokėsi vokiečių, prancūzų, rusų ir lotynų kalbų, mėgo piešti melancholiškus siužetus su berželiu, pakrypusia pirtele, ežeru. Svajojo tapti dailininke. Pamėgo muziką – mokėjo skambinti rojaliu ir gitara.
Gimnazijoje veikė moksleivių ateitininkų kuopa, į ją įstojo ir S. Nėris. Mėgo dalyvauti moksleivių vakaruose, skaitydavo lyrinius prozos vaizdelius, eilėraščius. 1921 m. birželio mėnesio pabaigoje, būdama penktosios klasės gimnazistė, su moksleivių ekskursija nuvyko į Palangą ir pirmą kartą pamatė jūrą, kuri jai padarė didžiulį įspūdį.
1921 m. ateitininkų šapirografuotame laikraštėlyje „Ateities žiedai“ S. Nėris pradėjo spausdinti eilėraščius, pasirašydama Jūraitės ir Liūdytės slapyvardžiais, o po 1923 m. lapkričio mėn. išspausdintu eilėraščiu „Jūra banguoja, jūra beribė“ ji pirmą kartą pasirašo Nėries slapyvardžiu. Nuo to laiko, ypač nuo 1924 m., jos eilėraščiai, pasirašyti Nėries, o vėliau Salomėjos Nėries slapyvardžiais, pradeda dažnai rodytis spaudoje.

Studijos universitete

Baigusi Vilkaviškio gimnaziją, 1924 m. S. Nėris įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, kur studijavo lietuvių literatūrą, taip pat vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogiką – psichologiją, ateidavo į Humanitarinių mokslų fakultetą pasiklausyti Juozo Tumo-Vaižganto, Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Balio Sruogos paskaitų, dalyvavo ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ veikloje. Studijų metais S. Nėris pasinėrė į knygų, literatūros pasaulį, skaitė vokiškai, prancūziškai, atmintinai mokėjo daugybę eilėraščių.
Iš studenčių S. Nėris išsiskyrė rimtumu, nemėgo tuščių kalbų, stengėsi laikytis nuošaliai, savo išgyvenimų niekam neatskleisdavo. Linksma retai būdavo. Į jos nuotaikas atsiliepdavo viskas, net metų laikai. Tuo metu draugai ją atsimena kaip subtilią, didelio jausmo ir įspūdžių žmogų. Draugiškesnius jausmus palaikė su jaunais poetais, rašytojais – Juozu Tysliava, kilusiu iš to paties kaimo, ir Stasiu Santvaru, Petronėle Orintaite, Vincu Mykolaičiu-Putinu. Buvo įsimylėjusi savo dėstytoją Juozą Eretą. Susikaupusius išgyvenimus išliedavo dienoraštyje arba eilėraščiuose, kuriuos rašė naktimis.
Studijų metais S. Nėris atrodė labai jauna, beveik vaikiška, žemo ūgio, šatenė, žaliaakė. Augino kasas, jas nukirpo tik 1929 metais, grįžusi iš užsienio. Mėgo kuklius ir tvarkingus drabužius, dėvėjo aksomo suknutes, papuoštomis baltomis apykaklaitėmis, mėgo įvairias skareles, šalikus, sages, avėdavo aukštakulniais batukais. Ji lankė teatrą ir koncertus. Nors bilietai buvo labai brangūs, poetė geriau atsisakydavusi pietų, bet spektaklio ar koncerto nepraleisdavo.
Studijuodama universitete S. Nėris išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Anksti rytą“ (1927 m.) ir iškart buvo pripažinta kaip poetė. Tų pačių metų vasarą išvyko į Palangą atostogauti. O jau 1928 m. vasarą poetė pirmą kartą keliavo po Vakarų Europą – aplankė Vokietiją bei Šveicariją.

Po unevirsiteto baigimo

1928 m. persikėlė į Lazdijus: nuo rugsėjo 1 d. Švietimo ministerijos paskirta Seinų „Žiburio“ gimnazijos neetatine mokytoja praktikantės teisėmis. Gyvendama Lazdijuose, S. Nėris dėstė gimnazijoje vokiečių kalbą, vadovavo literatų būreliui, padėdavo mokiniams rengti vakarus, taip pat dėstė kursuose suaugusiems vokiečių kalbą. Iš Lazdijų kartu su mokytojų kolektyvu ji dažnai lankydavo įvairias Lietuvos vietas.
Nuo 1930 m. rugpjūčio 1 d. švietimo ministro įsakymu ji laikoma Seinų „Žiburio“ gimnazijoje etatinėje tarnyboje. Mokytojaujant Lazdijuose, 1930 m. liepos 3 d., Mokytojų cenzo tikrinimo komisija pripažino S. Nėriai aukštesniosios mokytojos vardą ir teisę mokyti: a) aukštesniojoje mokykloje – lietuvių kalbos, b) vidurinėje mokykloje – lietuvių ir vokiečių kalbų.
1929 m. birželio mėn. paskutinėmis dienomis S. Nėris išvažiavo į Vieną. Gyvendama Vienoje gilino vokiečių kalbos studijas vokiečių kalbos kursuose užsieniečiams prie Vienos universiteto. O jau 1929 m. vasarą pradėjo ruošti spaudai savo antrąjį eilėraščių rinkinį – „Pėdos smėly“, kuris išėjo 1931 m.
1930 m. vasarą trečią kartą lankėsi Vakarų Europoje su profesoriumi Baliu Sruoga. 1931 m. rudenį poetė persikėlė gyventi į Kauną. 1931 – 1934 m., gyvendama Kaune, niekur nedirbo, sunkiai vertėsi privačiomis pamokomis, atsitiktiniu literatūriniu darbu, grožinės literatūros vertimais, kurie buvo spausdinami, pasirašyti įvairiais slapyvardžiais ir be parašų, periodinėje spaudoje ir atskiromis knygomis.
1934 m. išleista S. Nėries versta Aleksandro Kuprino „Sulamita“, vėliau išėjo pasakų rinkinys „Mūsų pasakos“, kurias surinko Panevėžio apylinkėse. Tais pačiais metais poetė persikėlė gyventi į Panevėžį: nuo rugsėjo 15 d. švietimo ministro įsakymu ji paskirta Valstybės mergaičių gimnazijos mokytoja.
Mokytojaudama Panevėžio gimnazijoje, S. Nėris vadovavo meno kuopai, padėjo ruošti literatūrinius vakarus. Čia poetė artimiau bendradarbiavo su rašytojos L. Didžiulienės dukterimi Vanda Didžiulyte-Albrechtiene, susipažino su savo būsimu vyru skulptoriumi Bernardu Buču.
1935 m. pradžioje išleido trečiąjį savo eilėraščių rinkinį – „Per lūžtantį ledą“. Vasarą gyveno Palangoje. Ten lankė švietimo ministerijos įsteigtus lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų vasaros kursus. 1936 m. kovo 15 d. Panevėžy įvyko literatūros vakaras, skirtas lietuvių rašytojos – realistės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 75 m. sukakčiai paminėti, kurio metu S. Nėris skaitė kelis savo naujus eilėraščius.
1936 m. gyveno savo tėviškėje, lankėsi Kaune. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį poetė išleido verstą V. Korolenkos kūrinį „Baisioji naktis. Makaro sapnas“, vėliau – poemėlę vaikams „Paštas“. Rugsėjo mėnesio pabaigoje išvažiavo į Paryžių studijuoti prancūzų kalbą. 1936 m. gruodžio 12 d. Paryžiuje įvyko Salomėjos Nėries ir skulptoriaus Bernardo Bučo civilinės jungtuvės.
1937 m., gyvendama Paryžiuje, rašė poemą „Eglė žalčių karalienė“, lankė žymiausius miesto paminklus, muziejus, teatrus, dailės parodas, koncertus. Liepos mėnesį grįžo į Lietuvą, į Palemoną prie Kauno. Jos vyras B. Bučas, sukūręs šeimą, nusipirko plotelį žemės, pats projektavo ir kukliomis abiejų lėšomis statė namą, pasisodino didelį sodą. Poetė turėjo savo darbo kambarį, kuriame rašė eilėraščius ir ruošėsi pamokoms, skulptorius čia įsirengė dirbtuves.
1937-ųjų rudenį S. Nėris savo prašymu atkelta iš Panėvežio į Kauną ir pradėjo dirbti Kauno III Valstybinėje gimnazijoje, kasdien važinėjo iš Palemono į Kauną traukiniu. Gimnazijoje dėstė vokiečių ir lietuvių kalbas žemesnėse klasėse. Spalio 23 d. S. Nėris pagimdė sūnų, kuriam davė Sauliuko – Balandžio vardą.
1938 m. pirmojoje pusėje S. Nėris išleido ketvirtąjį savo eilėraščių rinkinį – „Diemedžiu žydėsiu“, laimėjusį 1938 m. Valstybinę literatūros premiją. 1939 m. sausio 13 d. Lietuvos rašytojų draugija Kaune, Valstybės teatre, surengė literatūros šventę, kurios metu jai įteikta 1938 m. Valstybinė premija už šį rinkinį. Tai buvo labai didelis poetės įvertinimas.
1939 m. išleistas jos eilėraščių rinkinio „Diemedžiu žydėsiu“ antrasis leidimas. 1940 m. kovo 27 d. Maskvoje, Vakarų Meno muziejaus rūmuose atidaryta lietuvių knygos paroda, kurioje buvo eksponuoti ir S. Nėries kūriniai. 1940 m. išleista poetės tautosakinė poema „Eglė žalčių karalienė“ (rašyta 1937–1940 m.) ir eiliuota pasaka „Našlaitė“, už kurias Lituanistikos instituto komisija paskyrė 1940 m. premiją kaip už geriausius veikalus, populiarinančius lietuvių kalbą, lietuvių istoriją ir tautosaką.

Okupacijos laikotarpis

1940 m. Okupacija S. Nėries gyvenime reiškė gyvenimo dramos kulminaciją. Ji paskirta vadinamojo Liaudies Seimo atstove, taip pat išrinkta į delegaciją vykti į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jai buvo pavesta parašyti poemą Josifo Stalino garbei. Poetė tokią poemą parašė. 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS AT sesijoje, įjungiant Lietuvą į SSRS sudėtį, ji perskaitė pagal Vladimiro Dekanozovo nurodymą parašytos „Poemos apie Staliną“ ištrauką.
S. Nėris tuo laikotarpiu rašė ir daugiau eilėraščių partinėmis temomis. 1940 m. pabaigoje poetė parašė ir išspausdino periodikoje poemą „Keturi“. Tuo metu pradėjo eiti literatūros, meno ir kritikos mėnesinis žurnalas „Raštai“, kurio redakcinei kolegijai priklausė ir S. Nėris. Ji taip pat įėjo į komitetą, organizuojantį lietuvių literatūros ir meno dekadą Maskvoje. 1941 m. pradžioje poetė išleido savo poezijos „Rinktinę“, pradėtą ruošti 1939 metais.
S. Nėris taip pat aktyviai dalyvavo ikirinkiminiuose mitinguose Zarasuose, Dusetose ir Utenoje. 1941 m. sausio 12 d. ji išrinkta SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputate.
1941 m. vasarą, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, bėgdama nuo vokiečių, S. Nėris su mažu sūneliu per Zarasus, Daugpilį, Velikije Luki, Rževą pasitraukia į Rusiją. Latvijos teritorijoje traukinys, kuriuo važiavo S. Nėris, buvo subombarduotas. Bombardavimo metu žuvo poetės daiktai ir rankraščiai, kuriuos ji buvo pasiėmusi su savim.
1941 m. birželio paskutinėmis dienomis S. Nėris su sūnumi pasiekė Maskvą. Čia gyvendama ji aktyviai bendradarbiavo radijo komitete, ruošdama medžiagą laidoms lietuvių kalba.
1941 m. liepos pabaigoje Nėris iš Maskvos išvažiavo į Penzą, kur susipažino su Petru Veržbilausku, globojusiu poetę karo metais. Gyvendama Penzoje, parašė eilėraščius „Sakalai broleliai“, „Tėvynė“, „Kareivio motina”, „Partizanai miškuos“ ir kitus. Aktyviai dalyvavo literatūriniuose lietuvių rašytojų vakaruose kartu su lietuvių rašytojais Liudu Gira, Kostu Korsaku, Antanu Venclova.
Gruodžio 10 d. iš Penzos išvažiavo į Ufą. Kurį laiką pagyvenusi „Baškirijos“ viešbutyje, įsikūrė Mendelejevo gatvėje. Gruodžio mėnesį jos eilėraščiai pradėti skaityti per Maskvos radiją lietuviams skirtų laidų metu.
1942 m. birželio viduryje poetė iš Ufos išvažiavo į Maskvą ir ten liko gyventi. Maskvoje ji sutiko senus savo draugus, bendradarbiavo laikraščiuose, ypač leidžiamuose lietuvių kalba, dalyvavo literatūros vakaruose, skaitė savo kūrybą per radiją. Gyvendama Maskvoje ji pradėjo blogai jaustis, tačiau nenorėjo eiti pas gydytojus.

Pokario metai

1944 m. rugsėjo 30 d. vakare S. Nėris grįžo iš Maskvos į Kauną, susitiko su vyru Bernardu, bet Palemono namelyje nebegyveno. Apsigyveno Maironio gatvėje, o vėliau persikėlė į butą Dainavos gatvėje. Jau sirgdama poetė nenuleido rankų, nenusiminė, kad nelengvos gyvenimo sąlygos – dėl kuro stokos žiemą turėjo gyventi neapšildomame bute.
1944 m. rudenį lankėsi savo tėviškėje. 1945 m. sausio 30 d. Kaune, kino „Forum“ salėje, įvyko antras rašytojų literatūros vakaras, skirtas Kauno moksleiviams. Jo metu poetė skaitė savo eilėraščius.
1945 m. birželio 8 d. susirgusi S. Nėris paguldyta į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Gulėdama ligoninėje, ji rūpinosi išleisti savo paskutinį eilių rinkinį, kurį rašė gyvendama Rusijoje. Šią knygą S. Nėris pavadino „Prie didelio kelio“, tačiau leidėjai ją pervadino „Lakštingala negali nečiulbėti“. Rinkinys, jai prašant, buvo atneštas į ligoninę. Poetei nepatiko nei pakeistas pavadinimas, nei kai kurie ištaisyti jos eilėraščiai.
1945 m. liepos 7 d. Maskvoje S. Nėris mirė nuo kepenų vėžio. Liepos 8 d. jos palaikai parvežti į Kauną. Liepos 9 d. įvyko S. Nėries laidotuvės. Poetė buvo palaidota Istorijos muziejaus sodelyje. 1998 m. palaikai iš Karo muziejaus sodelio iškilmingai perlaidoti į Petrašiūnų kapines.

Poezijos rinkiniai

Nėries paminklas šalia jos vardo gimnazijos Vilniuje
• „Anksti rytą“, 1927 m.,
• „Pėdos smėly“, 1931 m.,
• „Per lūžtantį ledą“, 1935 m.,
• „Diemedžiu žydėsiu“, 1938 m.,
• „Dainuok, širdie gyvenimą“, 1943 m.,
• „Lakštingala negali nečiulbėti“, 194 m.,
• „Baltais takeliais bėga saulytė“, 1956 m.,
• „Širdis mana – audrų daina“, 1959 m.,
• „Kur baltas miestas“, 1964 m.,
• „Laumės dovanos“, 1966 m.,
• „Negesk žiburėli“, 1973 m.,
• „Kaip žydėjimas vyšnios“, 1978 m.

Salomėjos Nėries nuotraukos

Leave a Comment