Rudens patalai

Nuošaliame dzūkijos kaime , kur molingą žemę ištrypė tik keletas žmo-
nių , stipruolis klevas aplinkinį kraštovaizdį gerai pažįsta . Kiekvieną dieną
paūgėdamas po milimetrą ar po du , jis mato vaizdą ir iš apačios , ir iš vir-
šaus .

Šiame paveiksle stambus ir laibas klevo liemuo stūkso pirmame plane
prie pat vandens . Šiek tiek kairiau , po karštos vasaros , spalvos dar nepra-
radęs ir žiemos kerams nepasidavęs styro ryškus žolių kuokštas , tačiau vi-
sur taip nyku , šalta , tylu . Žemė kieta lyg akmuo , medžiai basi – gamta
pasiruošusi žiemai . Baigiąs supūti tiltelis , nors ir jaauno ąžuolo gaminys bu-
vo , jau seniai jautė sunkų kojų trepsejimą . Tikriausiai netoliese yra naujas ,
gražesnis , tvirtesnis tiltas , o šis taip ir liks supūti . Lengvai virstančias bangeles upelis vis lėčiau neša , atrodo , jis ims ir sustos , virs lygiu veidro-
džio paviršiumi . Kiek toliau šaknis į žemę įleidę keli vieniši beržai . Jie pas-
kutinius lapus žemei atiduoda ir tarsi miršta , rodos , matai , kaip paskutinį
atodūsį išleidžia ir nutyla . Tyli , kol saldus saulės spindulys juos vėl pažadi-
na .

Ir taip metai iš metų , gamta tai atsigauna , tai miršta . Tik gal kada
nors , bet tik gal , niūrus dangus jau nebeduos saulei rakto ir ji neatrakins
didžiulių vartų , vedančių į žamę , o švelnūs spinduliai taip ir nebučiuos plo-
nų šakų , žolių ir krūmų , taip ir liks gamta be batų – visada basa ir niūri .

Leave a Comment