Nuošaliame dzūkijos kaime , kur molingą žemę ištrypė tik keletas žmo-nių , stipruolis klevas aplinkinį kraštovaizdį gerai pažįsta . Kiekvieną dienąpaūgėdamas po milimetrą ar po du , jis mato vaizdą ir iš apačios , ir iš vir-šaus . Šiame paveiksle stambus ir laibas klevo liemuo stūkso pirmame planeprie pat vandens . Šiek tiek kairiau , po karštos vasaros , spalvos dar nepra-radęs ir žiemos kerams nepasidavęs styro ryškus žolių kuokštas , tačiau vi-sur taip nyku , šalta , tylu … Žemė kieta lyg akmuo , medžiai basi – gamtapasiruošusi žiemai . Baigiąs supūti tiltelis , nors ir jauno ąžuolo gaminys bu-vo , jau seniai jautė sunkų kojų trepsejimą . Tikriausiai netoliese yra naujas ,gražesnis , tvirtesnis tiltas , o šis taip ir liks supūti . Lengvai virstančias bangeles upelis vis lėčiau neša , atrodo , jis ims ir sustos , virs lygiu veidro-džio paviršiumi . Kiek toliau šaknis į žemę įleidę keli vieniši beržai . Jie pas-kutinius lapus žemei atiduoda ir tarsi miršta , rodos , matai , kaip paskutinįatodūsį išleidžia ir nutyla … Tyli , kol saldus saulės spindulys juos vėl pažadi-na . Ir taip metai iš metų , gamta tai atsigauna , tai miršta . Tik gal kadanors , bet tik gal , niūrus dangus jau nebeduos saulei rakto ir ji neatrakinsdidžiulių vartų , vedančių į žamę , o švelnūs spinduliai taip ir nebučiuos plo-nų šakų , žolių ir krūmų , taip ir liks gamta be batų – visada basa ir niūri .