Gražinos paveikslas (pagal A. Mickevičiu)

“Gražus”- teikiantis pasigėrėjimo,džiuginantis savo išvaizda ar skambėjimu. Taip šį žodį aprašo “Dabartinės lietuvių kalbos žodyne”.To-
kia buvo ir Gražina.

Kunigaikštytė buvo nuostabi kaip balta ramunė,
daili kaip pasakų princesė nors jauniausias žiedas
laukuose jau nebebuvo. Jos laukdavo visi – bet kur ir bet kada, kaip saulės spindulio lietingą dieną. Ūgiu Liutaurą pasivijo. Plačiais pečiais ir eisena bei širdimi į vyrą panašėjo. Ne kartą pilyje jai lenkėsi kaip kunigaikščiui.

Ne veltui savo nuoširdžia siela ji pakerėjo net patį kunigaikščio Liutauro patarėją Rimvydą. Rimvydas visada galėjo atverti savo širdį mylinčiai žmmonai, ją apipilti ašaromis ir džiaugsmais, atsakymais ir klausimais. Gražinos mintys bręsdavo kaip žaliuojantys grūdai, todėl su ja protingai pasitarus, aiškėjo bylos, sąjungos ir karas.Gra-
žioji Lydos kunigaikštytė išsiskyrė iš kitų žmonių ne tik stipria meile vyrui, bet ir neišlepusia dvasia bei rimtumu.

Į mergautinius žaislus ir verpstes kunigaikštytė su panieka veizėjo, o jojimo, medžioklių ir kovų jinai užmiršti negalėjo. Kiekvienas mūšis, kiekviena kova likdavo Gražinos mintyse. Tik tą paskutiniąją ji prisiminė vargiai, nes per kautynes su kryžiuočiais karingoji princesė Gražina užmigo amžiams. <

Leave a Comment