Jono bažnyčia

JONO BAŽNYČIA

Į universiteto ansamblį įeina ir Jono bažnyčia, kurios statyba pradėta dar Jogailos įsakymu 1387 m. ir truko, turbūt, iki 1426 m. Bažnyčia buvo statoma senojoje turgaus aikštėje – tuometinės miestiečių gyvenvietės centre.Bažnyčia buvo mūrinė, gotikinė, bet žymiai mažesnė už dabartinę. Keletą kartų ji buvo remontuota, tačiau gotikinė pastato architektūra beveik nepakeista.1571 m. bažnyčia pateko į Vilniaus jėzuitų rankas, kurie ėmėsi ją kapitališkai rekostruoti, didinti ir puošti. Šių pertvarkymų metu pastatas visu savo pločiu buvo pailgintas iki Pilies gatvės ir įgavo kai kurių renesanso stiliaus bruožų. XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje šalia buvo pastatyta ir varpinė. Pastaroji taip pat pasižymi renesansui būdingu ritmišku, aukštu dalijimu ir angų išdėstymu. Tik viršutinis jo aukštas, užstatytas XVIII a. viduryje, lygiai kaip ir tuo pat metu atnaujinta visa varpinės apdaila, jau yra gana įmantrių barokinių formų.XVI – XVII a. bažnyčios šonuose buvo pristatyta visa eilė koplyčių ir kitų pagalbinių patalpų, požemiuose įrengti laidojomo rūsiai.Didžiausi Jono bažnyčios pertvarkymo darbai buvo vykdomi po 1737 m. gaisro. Pasikeitė pastato architektūra: išmūryti nauji skliautai, pastatytas vargonų choras, didysis altorius, pagrindinis bažnyčios fasadas, presbiterijos frontonas – facita ir kt. Šią rekonstrukciją, Jono bažnyčią pavertusią puikiu barokinio meno paminklu, vykdė neeilinių gabumų meistras – vilnietis archit. J. Glaubicas. Jo atlikti aukšto meninio lygio bažnyčios pertvarkymo ir dekoravimo darbai nusipelno visuotinio pripažinimo. Ypač puikus, pasaulinio lygio, yra didysis bažnyčios altorius, vertingiausias viso jos interjero elementas. Tai netgi ne vienas altorius, o ištisa dešimties altorių kompozicija. Jie išdėstyti atskirais planais – ne vienoje plokštumoje ir skirtinguose aukščiuose, puslankiu pagal absidos kreivę. Neperkrautas puošybinių elementų, palyginti ramus altorių ansamblis, apšviestas sriauto, atrodo ypač įspūdingai.

Dar 13 barokinių XVIII a. altorių yra stovėję prie bažnyčios skliautus remiančių piliorių. Jie buvo nugriauti, rekonstruojant interjerą XIX a. trečiajame dešimtmetyje. Šių altorių vietoje ant konsolių pastatytos skulpt. K. Jelskio darbo statulos. Tada buvo uždažytos ir dvi didžiulės freskos rytiniame bažnyčios fasade. Šio, jau klasicizmo laikotarpiu daryto pertvarkymo metu neliko freskų ir kai kuriose koplyčiose bei centrinės navos skliautuose. Bažnyčios interjeras, pašalinus daugelį barokinių altorių, spalvingų freskų ir kitų puošmenų, tapo pernelyg tuščias ir nejaukus. Centrinio bažnyčios altoriaus atsvara tapo vargonų chorai su 1838 m. sumontuotu instrumentu. Tada buvo padaryti ir kai kurių šoninių koplyčių durų klasicistinio stiliaus portalai, prie pietinio koplyčios fasado pastatytas archit. K. Podčašinskio suprojektuotas keturių korintinio orderio kolonų portikas ir kt.XIX – XX a. bažnyčioje buvo įrengta keletas memoralinių lentų, biustų ir paminklų su Vilniumi ir jo unuversitetu susijusių įžymių žmonių atminimui. Tai paminklai universiteto rektoriui J. Strojnovskiui (1828), poetams A. Mickevičiui (1899), E. A. Odynecui (1901), L. Kondratovičiui – Syrokomlei (1908), 1794 m. sukilimo vadui T. Kosciuškai (1917), operos “Halka” autoriaus kompozitoriaus S. Moniuškos, 1840 – 1858 m. gyvenusio Vilniuje ir vargonininkavusio Jono bažnyčioje, biustas.Iš išlikusių šešių šoninių koplyčių įdomiausia yra šiaurinėje pusėje esanti Trakų vaivados T. Oginskio 1768 m. įrengta koplyčia – Oginskių šeimos mauzoliejus. Dėmesio verti didžiuliai presbiterijos langų vitražai (1898), kaip spėjama, pagaminti plačiai žinomose Ernsto Todės dirbtuvėse Rygoje.Į universiteto P. Skargos kiemą atkreiptas pagrindinis Jono bažnyčios fasadas yra vienas originaliausių vėlyvojo baroko architektūros kūrinių visoje to meto Europoje. Jį sukūręs archit. J. Glaubicas buvo ne tik geras projektuotojas, bet ir labai gabus restauratorius. Nepažeisdamas bendro gotikinės bažnyčios charakterio, jis sumaniai įvilko jos bebokštį fasadą į barokinį kiautą, menkai tepakeisdamas senąsias langų ir durų angas. Plačiomis, sudėtingo profilio banguojančiomis karnizų linijomis fasadas suskirstytas į keturis tarpsnius, Apatinis aukštas, išskyrus centrinių durų portalą, papuoštą dviem nedidelėm kolonom , laikančiom dekoratyvinį balkoną, palyginti kuklus, suskaidytas horizontaliomis juostomis ir paliktas su dviem nedideliais stačiakampiais langais. Tokio pat aukščio ir pločio antrasis fasado aukštas žymiai puošnesnis. Trys giliose nišose esantys siauri ir aukšti langai ir jų šonuose pastatytos keturios piliastrų ir dekoratyvinių kolonų grupės, kurios tarsi išauga iš apatinio aukšto vertikalių sienos pastorėjimų ir tokiu pat būdu yra pratęstos trečiajame – siauresniame ir žemesniame – aukšte. Tai suteikia fasadui vertikalumo ir veržimosi į viršų įspūdį. Tarp trečiojo aukšto kolonų stovi Jono krikštytojo, Jono evangelisto, Ignoto ir Ksavero figūros. Centre yra langą imituojanti niša, o kraštuose – dvi į sraiges panašios voliutos. Viršutinėje fasado dalyje taip pat yra niša. Fasado viršus išpuoštas reljefais, skulptūrinėmis detalėmis, kalto metalo vazomis. Panašiai spręstas yra ir barokinis to paties laikotarpio bažnyčios rytinio fasado frontonas – facita – geriausiai matomas iš Pilies gatvės.
Per karą nukentėjusi ir dabar restauruota ( tyrimo – projektavimo autoriai archit. R. Jaloveckas ir istorikė T. Dambrauskaitė) Jono bažnyčia yra perduota tradiciniam jos šeimininkui – universitetui, kuris čia kuria Pažangios mokslo minties Lietuvoje istorijos muziejų.