Romantizmo apraiškos Maironio lyrikojeTurinys
I. Romantizmo sąvoka………………………………………….3
II. Bendrieji kūrybos principai…………………………………..3
III. Romantizmo apraiškos Maironio lyrikoje………5
IV. Maironio pamokos……………………………………………7
I. Romantizmo sąvoka
R o m a n t i z m o sąvoka yra daugiareikšmė. Ja įvardijamas meninio vaizdavimo tipas, priešingas realistiniam (dominuoja ne tikrovės atkūrimo, bet perkūrimo principas). Literatūros istorijoje r o m a n t i z m u vadiname literatūros ir meno kryptį, kuri Vakarų Europos šalyse formavosi XVIII ir XIX amžių sandūroje, vėliau, XIX amžiaus pirmojoje pusėje, paplito Rytų Europoje, Šiaurės Amerikoje. Ši kryptis atspindėjo nusivylimą Švietimo epochos idėjomis, klasicizmo estetika.Terminas r o m a n t i z m a s susijęs su ispanų kalbos žodžiu romance, kuriuo viduramžiais buvo vadinami eiliuoti kūriniai, dažniausiai vaizdavę senovės karžygių žygdarbius. Iš jo kilęs ir XVIII a. paplitęs angliškasis žodis romantic reiškė keistą, fantastinį, avantiūristinį kūrinį. XIX amžiaus pradžioje žodis romantizmas įsitvirtina kaip naujoj meno, priešingo gyvenusiam klasicizmui, pavadinimas.
II. Bendrieji kūrybos principaiRealusis pasaulis romantikams atrodė chaotiškas, prieštaringas, pastovus, neteisingas. Juos viliojo beribė transcendentinė būtis, paslaptingi, racionaliai nepaaiškinami dalykai, kuriuose jautė idealybės dvelksmą. Romantiko siekiamybė – s v a j o n ė, i d e a l a s. Jis trokšta to, kas nekasdieniška, ko nevaržo realybės ribos. Į kasdieninį gyvenimą žvelgia iš idealo aukštybių. Todėl ryškiausias romantinės pasaulėžiūros bruožas yra dviejų pasaulių – realaus, riboto ir begalinio, idealaus, svajojamo priešprieša. Vis dėlto, šiedu būties poliai kategoriškai neatskirti: gilesnę pasaulio esmę galima įžvelgti ir ribose ir materijos formose. Romantiko vaizduotė gali sujungti, supinti svajojamą pasaulį ir tikrovę.
Romantikai iškėlė m e n i n i n k o reikšmę, jo kūrybinės v a i z d u o t ė s galią. Jie tikėjo, kad esminiai dalykai geriausiai prieinami ne moksliniam, o meniniam pažinimui, kad tikrąją, begalinį ir amžiną pasaulį atveria intuicija, sapnas, vaizduotė. Romantikai vylėsi, kad mene galima įgyvendinti s v a j o n ę, sukurti visai kitą – grožio – pasaulį, kuriame vyraus harmonija ir meilė, nebus realybės prieštaravimų. Iš visų menų, romantikų nuomone, p o e z i j a ir ypač muzika atskleidžia nujaučiamą visatos esmę, priartina žmogų prie dieviškojo prado. Menininkas, galintis intuityviai pajusti ir meno formomis perteikti pasaulio paslaptis, jo poeziją, yra tarpininkas tarp dangaus ir žemės. Dieviškasis įkvėpimas iškelia menininką aukščiau minios, ir jis paprastiems mirtingiesiems gali atskleisti aukštesnę, idealiąją būtį.Romantikams v i d i n i s pasaulis svarbesnis už išorinį. Jie tikėjo, kad kūrybinga, turtinga asmenybė aprėpia visą makrokosmosą. Todėl rūpi pažinti ir vaizduoti s u b j e t y v ų j į pasaulį, išreikšti unikalų, nepakartojamą sielos gyvenimą.Romantikai teigia dvasinių vertybių pirmumą, tyrų jausmų vertę, svarbiais išgyvenimai laiko r e l i g i n į jausmą ir m e i l ę. Šie jausmai leidžia patirti būties tikrumą, tai, kas slypi už realybės paviršiaus, susijungti su pasauliu ir Dievu. Žmogaus jausminis gyvenimas yra vertingas, nes jis visada individualus.Dvasinio, dieviškojo prado įsikūnijimą, begalybės atspndį romantikai įžvelgė ir g a m t o j e. Ją jautė kaip idealybės, amžinybės metaforą. Naktį nuščiuvęs miškas, audringa jūra, žemę gaubiančios sutemos gali atskleisti daug nuostabių, paslaptingų dalykų. Romantiką žavi beribė, didinga gamta, ji teikia prieglobstį nuo slegiančios, nykios kasdienybės.Svajojamo idealo, harmoningo, nesuskaidyto pasaulio apraiškų romantikai ieškojo ir visuomenės gyvenime, praėjusių amžių kultūros, tolimose šalyse. Laiko perspektyvoje romantikams imponavo v i d u r a m ž i a i, nes tada vieningos krikščioniškos Europos gyvenimas buvęs laimingas ir harmoningas. Tie laikai atrodė tikro dvasingumo laikai.Atsigręžti į praėjusius amžius romantikus skatino ir noras pažinti savo t a u t o s d v a s i ą. XIX amžiaus pradžioje istorija imama suvokti kaip procesas, nuolatinis kitimas ir atsinaujinimas, kuriame pripažįstama kiekvieno t a u t o s s a v i t u m o, aktyvumo vertė. Kiekviena tauta unikali ir nepakartojama, jos kultūra yra savaime vertinga ir įdomi. Todėl pažinti atgaivinti tautos dvasią tampa svarbiu romantizmo meno uždaviniu. Domimasi tautos praeitimi, ieškoma siužetų istorijoje ir liaudies kūryboje. Be to, tautiškumo temą suaktualino prasidėję nacionalinio išsivadavimo judėjimai.Romantinė literatūra įvedė n a u j o t i p o v e i k ė j ą – dvasiškai laisvą, neramios ir išdidžios sielos, išskirtinį stiprioms aistroms, turtingu jausmų pasauliu. Tai j a u s m o ž m o g u s, kuris nuolat analizuoja savo išgyvenimus. Jis nesutaiko su išorinio pasaulio niekingumu, gyvena pagal sąžinės ir širdies balsą, todėl dažnai lieka nesuprastas, vienišas, nepritampa prie visuomenės arba yra jos atstumiamas. Romantinis personažas yra p r i e š t a r i n g a a s m e n y b ė, maištaujantis prieš visuomenę, ir prieš pačią lemtį individualistas. Toks žmogus bėga iš atgrasios tikrovės į gamtą, į kitus, egzotiškus pasaulius, ieško atspirties savo dvasioje. Jis ilgisi kažko amžino ir tikro, idealaus ir nepasiekiamo. Dėl to romantikų mėgstama būsena – l i ū d e s y s, m e l a n c h o l i j a. “Mėlynų tolių” pasiilgimas veda iš realaus į svajonių pasaulį. atotrūkis tarp didelių siekių ir realių galimybių lemia romantinės asmenybės nusivylimą, sielvartą, verčia atsiriboti nuo pasaulio.Romantikai nepasitiki tuo, kas tradiciška, sutvarkyta, nusistovėję, kas varžo kūrybingos asmenybės laisvę. Jie vertina kūrybos spontaniškumą, originalumą, nuoširdumą. Beribio pasaulio, sudėtingos žmogaus sielos neįmanoma įsprausti į jokias taisykles. Svarbu pats kūrimas, tapsmas. Romantikai neteikė reikšmės ž a n r o kanonui. Jie drąsiai maišė žanrines formas, kūrė naujus jų tipus. Populiarūs tampa “mišrūs” žanrai: p o e t i n ė f i l o s o f i n ė d r a m a, l y r i n ė ar d r a m i n ė p o e m a.III. Romantizmo atspindžiai Maironio lyrikoje
“…aš romantikas…”, – taip yra sakęs apie save Maironis. Viename iš Peterburgo raseiniškei bičiulei siųstame laiške Maironis rašė: “Monotoniškame, kartais ir pilkame žmogaus gyvenime būna valandėlių, deja, per trumpų, kai tau švysteli kažkoks naujas spindulys, atskrenda kažkoks šnibždesys iš nežinomos, tolimos, šviesios šalies. Valandėlei pabusi ir imsi ilgėtis kažko… ko nėra čia, pasaulyje, geriau suprasi savo aukštesnį, kilnesnį negu šis žemiškasis, diena iš dienos, laikinas gyvenimas, pajusi savyje lyg kažkokį naują atgimimą, naujas jėgas. Ach, kad tai nebūtų vylingas sapnas arba sopulingas regėjimas, kuris taip greitai išnyksta drauge su tuo širdies skausmu, lyg arfos stygai nutrūkus.” Kitokio gyvenimo ilgesys, aukštų ir kilnių jausmų, idėjų poetizavimas, nepasitenkinimas laikinu pilku gyvenimu yra ryškūs romantinės pasaulėjautos bruožai.Maironio kūrybai įtakos turėjo daugelis veiksnių: XIX a. pirmosios pusės poezija (Mickevičius, Puškinas, Gėtė), tautinio romantizmo idėjos, ateinančios iš S.Daukanto ir A.Baranausko raštų, dainiškosios poezijos tradicija, XIX a. pabaigos lietuvių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo kontekstas.
Su r o m a n t i z m o l i t e r a t ū r a Maironio poeziją sieja tai, kad ji atspindi individualius jausmus, asmeniškus išgyvenimus. Jiems atitikmenų ieškoma gamtos vaizduose: Širdį ir upę sunku suturėti:Vilijai bėgti, mergaitei mylėti!Vilija skęsta į Nemoną mielą,Kenčia mergaitė bokšte skaudžią gielą. (“Vilija”)Skausmas ir kančia – itin prasmingi, svarbūs potyriai, tiesiogiai susiję su kūrybinėm galiom, tampantys įkvėpimo šaltiniu:Teip niekas tavęs jau giliai nemylės,Kaip tavo apleistas poėta!Nieks skausmo jau tiek niekados nekentės,Kiek jis dėl tavęs, numylėta! (“Taip niekas tavęs nemylės”)Taigi vidinė patirtis darosi prasminga, ir išsakoma ji su didele jėga, pabrėžtinai emocingai, pakiliai. Būsenos, vyraujančios Maironio lyrikoje, gana r o m a n t i š k o s: audringas maištavimas, amžinas nerimas, veiklos troškimas, karštas entuziazmas, ilgesys, liūdesys. Maironis sukuria r o m a n t i n ę poeto ir kūrybos mitologiją, kuri išreiškia lietuvių literatūros modernėjimą ir jos įsijungimą į r o m a n t i z m o t r a d i c i j ą, kylančią iš svarbių XIXa. filosofinių ir literatūrinių motyvų. Keliamas poeto einančio keliu, “kuriuo retai kas gali eiti” išskirtinumas. Šis kelias paslaptingas, kilnių džiaugsmų ir nežemiško grožio:Bet kas pažino įkvėpimą,Jo aukštus, dangiškus jausmus,Kas gavo brangų atminimą,Tas čia našlaičiu nebebus. (“Taip maža paramos”)Maironiui itin svarbi romantizmo išplėtota tautinės kultūros programa. Jis poetizuoja garbingą senovę, lietuvių kalbą ir liaudies kūrybą, gimtinės kraštovaizdį – visa, kas sudaro svarbiausios – tėvynės – sąvokos turinį. Be to, rūpinasi tėvynės dabartimi ir ateitimi:Kaip vyrai be baimės mes stokim į kovą,Kaip milžinas amžių baisus,O meilė tėvynės tebūnie valdovuIr Dievas kurs valdo visus!Darbuosmės ir eisme, kur šaukia tėvynė!Mylėsme ir gerbsme, kąproseniai gynė!Tėvynė iš miego pabus. (Šalin, dūsavimai”)Suvokiama ypatinga poezijos ir jos kūrėjo misija. Poeto pranašo vaidmuo reikalavo ne vien apmąstyti praeitį, bet ir kurti ateities viziją, sujungti praeitį-dabartį-ateitį į vieną visumą, į vientisą tautos gyvenimo liniją. Istorinio laiko tėkmės samprata, tikėjimas atminties galia ir prisiminimų vertingumu taip pat sietini su r o m a n t i n e pasaulėjauta.Tautos kultūros savitumas Maironiui ne tik savaime suprantamas, bet ir labai svarbus. Tautos ir kultūros samprata susijusi su augimo ir tobulėjimo idėja. Tikroji tėvynės meilė, tai – rūpestis ir pastanga, kad tautos kultūra taptų žmonijos kultūros dalimi:Mylėki, lietuvi, tą brangią žemę.Mylėk jos kalbą, senovės būdą.Mylėk prabočių kapus garbingus. (“Raseinių Magdė”)Maironio lyrikoje krikščioniškosios vertybės daugiau skleidžiasi bendroje poetinio mąstymo kryptyje. Maironiui Dievas yra istorijos ir žmogiškojo likimo viešpats. Išaukštinama kentėjimo, mirties ir prisikėlimo paslaptis:O tačiau LietuvaTik atbus gi kada:Ne veltui ji tiek iškentėjo!Kanklių balsą išgirs,Miegąs kraujas užvirs,Nes Kryžius gyvatą žadėjo. (Jaunoji Lietuva”)Taigi r o m a n t i n ė p a s a u l ė j a u t a tvirtai susieja Maironio lyriką su r o m a n t i z m o literatūros kryptimi. Maironio poezija įtvirtino individualios jausenos ir savito, individualaus stiliaus vertę. Ji yra būtinas kontekstas XX a. pirmosios pusės neoromantikams, atlikusiems tai, ko dar negalėjo padaryti Maironis, – “modernizavusiems literatūrą ryškiu romantizmo estetikos principu” (A.Jurgutienė).IV. Maironio pamokos
Ypatingą Maironio vietą mūsų kultūroje galima apibūdinti dviem aspektais. Pirmasis – Maironis yra tautos atgimimo dainius, taikliai, esmingai suformulavęs tautos būties XIX a. pabaigoje problemas, parodęs ateities perspektyvą. Jis sukūrė idealizuotą tėvynės Lietuvos paveikslą, aiškiai pasakė, kas yra lietuvis, o kas ne. Antrasis aspektas – Maironis yra didžiausias XIX a. pabaigos poetas, jo kūryba, įsitvirtinusi nebe tautosakinės tradicijos suformuotą, o individualų kalbėjimą, tapo atskaitos tašku XX a.. lietuvių poezijai. Maironio lyrika iškėlė subjektyvaus pasaulio vertę, kreipė poetinį žodį lyrinio išsisakymo linkme. Meninio vaizdavimo objektu tampa asmens santykis su savimi ir su pasauliu, to santykio apmąstymas ar jausminis išgyvenimas. Dažnas Maironio eilėraštis atskleidžia vientisą, darniai plėtojamą išgyvenimą, kuriamas savas psichologinis vyksmas, skleidžiasi jausmas ir mintis. Eilėraščiuose atskleidžiamas ir kolektyvinis, ir visuotinai svarbus, neindividualizuotas išgyvenimas. Yra nemaža eilėraščių, kuriuose kuriamas kraštovaizdis, ryškios tikrovės detalės, bet ir aplinkos paveiksle pastebimos subjektyvaus matymo (jutimo, mąstymo) žymės. Skirtingų požiūrių, jausmų, pozicijų sandūra, idealiojo prado ir realybės. Laiko plotmių priešprieša – įtampos, dramatiškų būsenų šaltinis. Poezijos žmogus – turtingos sielos, stiprių jausmų, romantiškų polėkių asmenybė.Turinys (intensyvūs, dramatiški išgyvenimai, aktualios idėjos, vertybės) lemia eilėraščio struktūrą, poetinės kalbos pobūdį. Turingas dvasinis pasaulis dažnai atskleidžiamas lyrinio subjekto monologu, kartais kalbėtojas kreipiasi į menamą pašnekovą. Sakymui poetas suteikia kryptingą, nuoseklią struktūrą, išbaigtą formą, kurios negriauna emocija. Eilėraščių kompozicija darni, logiška, aiški. Taigi Maironio poezijoje jungiasi du pradai – jausminis atvirumas, emocingumas ir racionalumas. Tokiu būdu poetas lieka ištikimas klasikiniams grožio principams.
Maironis įtvirtino pakilų, nekasdienišką kalbėjimą, iškilmingą aukštąjį stilių. Aukštojo stiliaus žodynas dera su pakiliomis, himniškomis intonacijomis, plačiai ir aiškiai banguojančiu ritmu. Vis dėlto iškilmingas kalbėjimas neprarado natūralumo, veikiamas dainiškos poezijos ir romantinės pasaulėjautos, jis įgavo ypatingo raiškumo, melodingumo.“Maironis parodė, kaip sklandžiai, skambiai, reljefiškai galima rašyti lietuvių kalba. Su juo mūsų literatūra, sakytum, visam laikui atgavo amą: jis pademonstravo puikią dikciją ten, kur kitiems dar gerokai pynėsi liežuvis. Jis pateikė lietuvių poezijai pirmąjį išbaigtą, simbolių, frazeologizmų repertuarą. Galima dar pridurti: jis pasiūlė mąstysenos, jausenos, elgsenos modelius, kurie ilgam laikui nulėmė lietuvio, taigi ir Lietuvos būtį.” (Tomas Venclova).Lietuvių lyrika kaip literatūros rūšis pradėjo formuotis gana vėlai – tik XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Jos formavimąsi veikė kitų tautų lyrinės poezijos modeliai (žanro, krypties), lyrinė tautosaka, tautinės sąmonės veiksniai, kuriančiosios asmenybės psichologiniai stimulai. Lietuvių lyrikos formavimosi liniją padeda išryškinti A.Strazdas, A.Baranauskas, A.Vienažindis, P.Vaičaitis. Klasikinės lietuvių lyrikos atrama yra Maironis.Jos natūrali raida buvo sutrikdyta praradus nepriklausomybęŽvelgiant į lietuvių lyrikos istoriją, matyti, kad ji visada buvo stipriai susijusi su tautos išlikimu, kalbos išsaugojimu. Tai lėmė sudėtinga lietuvių tautos istorija, daugkartinis priartėjimas prie išnykimo ribos.Tradicijos linkmė neatskiriama nuo poetikos, poetinės kalbos. Lietuvių lyrikos poetinės kalbos formavimosi kelyje išskiriami kelis laikotarpiai. Pirmasis jų apima lyriką iki Maironio.. Taigi lietuvių lyrikai, kaip literatūrinei rūšiai, pagrindinius bruožus įgyti padėjo Maironio kūryba. Tačiau poetinės kalbos formavimasis tesėsi ir XX amžiuje. Šio amžiaus 3–4 dešimtmetyje poetinė kalba jau funkcionavo kaip tam tikra sistema, kurioje išryškėja įvairių tendencijų linijos. Poetai pradėjo jausti, kad ir kūryba, ir kalba tarsi padeda jiems atsikratyti vienišumo, kad jie gali remtis idėjiniu ir estetiniu artumu, atsiriboti nuo to, kas tolima ir svetima.
Maironis tarsi poetinių maldų išmokė mus tėvynės meilės žodžių: Lietuva brangi, numylėta, tėvelių šalis, didvyrių žemė…Poetas suformavo ir pačią tėvynės sąvoką, pripildė ją meilės, ištikimybės išdidumo ir pasiaukojimo.Kaip kūrėją, Maironį brandino ypatingos XIX a. pabaigos visuomeninės ir politinės sąlygos: Lietuva oficialiai nebeturėjo ne tik rašto, bet ir savo vardo, jis buvo dingęs iš carinės Rusijos žemėlapių ir geografijos vadovėlių. Tačiau palengva kilo ir formavosi nacionalinio išsivadavimo judėjimas, viena iš sudėtinių kovos su carizmu dalių, suskambo laisvos tėvynės, savos kalbos, rašto idėjos. “Aušros” ideologai ir poetai toms idėjoms suteikė romantinio kovos ryžto ir pasiaukojimo patosą. “Auros” poezija įsiterpia tarp Baranausko ir Maironio. Apie save Maironis yra sakęs, kad jis romantikas, kuriam kūrybos pavyzdžiai yra V.Gėtė, A.Puškinas, A.Mickevičius. šiuo požiūriu Maironis sujungė lietuvių poeziją su iškiliausiomis XIX a. poetinės figūros viršūnėmis, išplėtė poezijos tradicijas. Atrodo paradoksalu, kad Maironis, Lietuvos atgimimo poetinis ideologas, vengė nacionalinio uždarumo ir atvirai žvelgė į pasaulio poeziją. Tačiau sekdama Maironiu, lietuvių poezija jau nebegalėjo užsidaryti tik nacionalinės patirties rėmuose, ir nebe toks pavojingas liko provincializmasPoetas – tautos balsas. Šią poetišką ištarmę įtvirtino Maironis. Maironis užbaigė lietuvių lyrikos formavimąsi<…>Maironis yra daugelio lyrikos formų kūrėjas ir pradininkas. Jo poezijoje yra visų lyrinės raiškos tipų repertuaras, kurios naudojosi ir kurį plėtojo visa vėlyvesnė lietuvių poezija. Jis sukūrė klasikinių sonetų, gražiausių baladžių,mūsų literatūroje irgi turinčių klasikinio pavyzdžio vertę. Su Maironiu siejasi galutinis lietuvių eilėdaroje silabotonikos įsigalėjimas, metrinių formų įvairovės sukūrimas. Maironis sukūrė lietuvių poezijos aukštąjį stilių, atitinkantį jo poezijos turinį, orientuotą į aukštas ir pastovias sakralines, tautines, žmogiškas vertybes. Idealizuojantis kalbėjimas yra ryškiausias Marinio stiliaus bruožas, kurio fone didelio ryškumo įgauna retkarčiais pasirodantys prozaizmų stilistikos elementai.