Turinys
Įvadas …………………………………………………………………………………3Darbininkų judėjimo augimas. Robertas Ovenas………………………………………5Kapitalizmo raida. Sen Simono ir Furjė utopinis socializmas…………………………6Adamas Smithas……………………………………………………………………….9Tautų turtas……………………………………………………………………………11Išvados………………………………………………………………………………..21Literatūra……………………………………………………………………………..22ĮvadasEkonomikos teorija formavosi kartu su visuomenės santykių raida. Ekonominius gyvenimo reiškinius žmonės pradėjo suvokti žymiai ankščiau negu buvo sukurtas mokslas nagrinėjantis šiuos reiškinius. Tai reiškia, kad ekonomika kaip mokslas susiformavo apibendrinant įvairus ekonominius dėsnius, kurie vyko realiame žmonių gyvenime.Daugelis ekonominių reiškinių, kurie tapo šio mokslo tyrimo objektu buvo žinomi jau senovės egiptiečiams ir senovės graikams ( reiškiniai: mainai, pinigų atsiradimas ir panaudojimas mainuose). Ekonominė mintis tai yra visuomeninių ekonominių santykių atspindys žmonių sąmonėje. Ekonominė mintis atsispindėjo: tautosakoje, religijoje, o vėliau įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose t.y įstatymų rinkiniuose ūkio tvarkymo nuostatuose ir fiskaliniuose dokumentuose (fiskalizmas iš lotyn. kalbos iždo biudžeto politika kai pajamos formuojamos pagrindinai iš mokesčių).Pirmieji rašytiniai šaltiniai atsirado kartu su įstatymo rinkiniais, ūkio tvarkymo nuostatais ir fiskaliniais dokumentais.Ūkinės veiklos patyrimai ir žinių apie ūkinę veiklą skleidimas sudarė sąlygas teoriškai apibendrinti ekonominius reiškinius, pažinti jų priklausomybę ir savitarpio ryšius, paruošti rekomendacijas kaip tvarkyti privatų ir valstybės ūkį.Vergovinės santvarkos laikotarpyje aukščiausią teorinį lygį ekonominės minties paskelbė graikų filosofo Ksenofonto, Aristotelio, Platono veikaluose. Pirmasis specialus ekonomikos klausimams skirtas veikalas buvo Ksenofonto “EKONOMIKOSAS” būtent šiame veikale pirmą kartą buvo išaiškinta žodžio ekonomika kilmė.Ekonomikos mokslo objekto keitimasis. Jei anksčiau tai buvo mokslas apie kaip tvarkyti privatų ar atskiros valstybės ūkį, tai dabar ekonomika vis daugiau analizuoja visuomenines ekonomikos jėgas, jų sąveika su gamybiniais santykiais, be to ekonomika vis daugiau nagrinėja problemas kaip kurti, didinti ir teisingai paskirstyti turtą. Skirtingos ekonominės mokyklos tai darė skirtingai. 16-18 a.viduryje Merkentalistinės mokyklos atstovai turtą tapatino su pinigais, auksu, brangiaisiais metalais, pagr. turto didinimo šaltinis užsienio prekyba, klasikinės mokyklos atstovai laikė, kad pagr. turto didinimo šaltinis yra gamyba, šios mokyklos pradininkai fiziokratai laikė pagr. turto didinimo šaltiniu žemės ūkio gamyba. Anglų klasikinės mokyklos atstovai Adomas Smitas, ir Dovydas Ricardo sukūrė prekės darbinės vertės teoriją, kuri reiškė ,kad bet kokią prekę, o tuo pačiu ir turtą kuria darbas, 19a. matematinės mokyklos atstovai sukūrė ribinio naudingumo teoriją, norint gauti pajamas reikia padaryti išvadas taip pat ši teorija sprendė tokias problemas kaip ribotų išteklių vartojimas, paklausos ir pasiūlos suderinimas, kainų rinkoje susidarymas, ekonominė pusiausvyra. Pagal Keinsistinę teoriją yra pateikiama programa priemonių kurių pagalba turėtų, galėtų reguliuoti ūkį, pagal neoklasikinę teorija valstybė neturėtų kištis į ekonomiką, bet pati rinka turėtų sureguliuoti, pasiūlą ir paklausą, kainas, pragyvenimo lygį.Dabartinė ekonominė teorija formavosi kartu su kapitalizmu, ekonominę mintį atstovavo skirtingos ekonominės mokyklos (Merkantilistinė 16-18a vid. , Klasikinė 18a, Matematinė 19a. Pab., Neoklasikinė, Keinso 20a.). Kapitalizmui yra būdinga ne tik privati gamybos priemonių nuosavybė, bet ir išaugęs gamybos mastas, išsivystęs darbo pasidalijimas, išsiplėtę prekiniai piniginiai santykiai, aukštas darbo našumas, stambios įmonės ,kurios dažnai tampa monopolijomis, taip pat išsiplėtę visuomeniniai ekonominiai santykiai ne tiktai tarp įmonių, atskiros šalies viduje, bet ir tarp skirtingų atskirų pasaulio valstybių.Merkantelistinė mokykla (perkant. iš italų kalbos pirklys) pagrindiniu turto didinimo šaltiniu laiko užsienio prekyba, ne taip klasikinės mokyklos atstovai, kurie turto didinimo šaltiniu laikė gamyba. Idėjos labiausiai buvo paplitusios nuo 16 iki 18a vid. Trūkumas būtų tas, kad jie pagrindiniu turto didinimo šaltiniu laiko užsienio prekybą, nes šalies ekonominis pagrindas yra gamyba. N…uo gamybos išsivystymo lygio priklauso netiktai bendras valstybės ekonominio išsivystymo laipsnis, bet ir tos šalies gyventojų pragyvenimo lygis, bei valstybės pripažinimas tarptautiniuose ekonominiuose santykiuose.19a. pabaigoje svarbų vaidmenį ėmė vaidinti Matematinė ekonominė mokykla ir ypač populiari šios mokyklos sukurta Ribinio naudingumo teorija, kuri yra naudojama sprendžiant tokias problemas kaip ribotų išteklių vartojimas, paklausos ir pasiūlos suderinimas, kainų susidarymas rinkoje bei ekonominė pusiausvyra. Pagal Ribinio naudingumo teoriją , kad gauti pajamas reikia padaryti išlaidas ir iki kiek naudinga daryti išlaidas pvz.: reklamuoja daiktą ir kiek dėl reklamos kyla daikto pardavimas.Darbininkų judėjimo augimas. Robertas Ovenas.Savarankiškas proletariato judėjimas, kaip ir ankščiau,vyko ekonominės kovos formomis. Daugėjo tredjunionų,kurie buvo įteisinti 1824 m.; buvo daroma žygių suvienyti juos visos šalies mastu. 1829 m. tai pamėgino atlikti darbininkas Dž. Dogertis, o 1834 m., padedant R. Ovenui, buvo įkurta Didžioji nacionalinė profesijų sąjunga, kuri turėjo daugiau kaip puse milijono narių.
Žymiojo socialisto utopisto Roberto Oveno (1771-1858) veikla turėjo didžiulę reikšmę darbininkų klasei. Pradėjęs ją kaip darbininkas filantropas, lengvinantis darbininkų buities ir darbo sąlygas savo įmonėje, Ovenas tapo socialistu, pripažino būtinumą iš pagrindų pertvarkyti kapitalistinę visuomenę ir sukurti naują sąjungą bendros nuosavybės principu. To meto tvarką Ovenas laikė ‘neracionalia’ ir griežtai kritikavo jos pagrindus: privatinę nuosavybę, išnaudojimą, religiją. Pasirodė spaudoje Oveno pasisakymas, kritikavę buržuazinės visuomenės ydas, buvo puiki medžiaga darbininkams auklėti. Ateities ‘racionalią’ visuomenę Ovenas įsivaizdavo kaip federaciją savivaldžių bendruomenių, kurios kolektyvinė nuosavybė ir kolektyvinis darbas atves į išnaudojimo ir skurdo panaikinimą.Nors Ovenas paskyrė visą savo sąmoningą gyvenimą proletariatui, vis dėl to nesuprato jo, kaip visuomeninių santykių pertvarkytojo, istorinio vaidmens. Darbininkų klasė Oveno akyse buvo tik kenčianti klasė, kurią jis be galo užjautė. Proletariato išsilaisvinimas iš išnaudojimo pančių, naujos visuomenės sukūrimas galėjo įvykti, Oveno nuomone, tik tobulinant protą švietimo būdu. Ovenas tikėjosi, kad turtingosios klasės ir vyriausybės pačios reformuos visuomenę. Šiuo įsitikinimu rėmėsi praktinė Oveno veikla: ‘gėrio ir teisybės’ pagrindu jo sukurta JAV bandomoji darbo kolonija, pavadinta ‘naująja harmonija’, jo organizuoti ‘teisingų darbo mainų turgūs’, kuriuose vienos prekės buvo keičiamos į kitas,nenaudojant pinigų. Tų bandymų nesėkmingumas akivaizdžiai rodė Oveno socializmo utopiškumą.Ovenas atidavė daug jėgų darbininkų kooperacijos ir profesinių sąjungų stiprinimui, laikydamas jas naudingomis proletariatui. Jis atkakliai siekė, kad būtų išplėsti įstatymai, liečiančius fabrikus, kovojo už darbo dienos sutrumpinimą. Savo idealams propaguoti Ovenas leido laikraštį ‘Naujas dorovinis pasaulis’, tuo pavadinimu pabrėždamas žmogaus dorovinio perauklėjimo problemą, jo įsitikinimu, tokią svarbią teisingai visuomenei sukurti. Oveno laikraštyje 1843-1845 m. bendradarbiavo F. Engelsas. Oveno idėjos turėjo įtakos kitiems to laiko anglų socialistams- Dž. Brėjui, V. Tompsonui, Dž. Grėjui, kurių veikalas buvo tada paskelbti. Tačiau nepaisant nuoširdaus Oveno tarnavimo proletariatui, jis netapo pastarojo praktinės kovos vadovu,nes jo utopinė teorija neturėjo šaknų realiame darbininkų judėjime: bręstanti proletariato klasinė sąmonė skatino darbininkus imtis savarankiškų politinių veiksmų.Kapitalizmo raida. Sen Simono ir Furjė utopinis socializmas.Reakcingųjų sluoksnių pastangos atkurti feodalinę santvarką buvo bevaisės. Kapitalistinė gamyba pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais palaipsniui iškovojo lemiamas pozicijas. Spartėjo pramonės revoliucijos tempai. Augo fabrikinė gamyba, formavosi nauja klasė – pramonės proletariatas.Gamybos augimas ir kapitalistinių santykių plėtotė nepagerino liaudies padėties; priešingai išnaudotojų klasėms turtėjant, didėjo liaudies skurdas ir žiauri eksploatacija. Visa tai akivaizdžiai liudijo, kad Prancūzijos didžiosios revoliucijos svajonės apie ‘Proto’ valstybę, apie ‘teisingumo karalystę’ neišsipildė.XIX a. pradžioje formavosi didžiųjų Prancūzijos socialistų utopistų Anri de Sen Simono ir Šarlio Furjė idėjos. Nugalėjusios ir stiprėjančios kapitalistinės sistemos kritika, o ne abstraktūs samprotavimai socialinį neteisingumą, atkaklios teorinės kapitalizmo alternatyvos paieškos suteikė socialistinėms idėjoms naują ryškų skambesį.Anri de Sen Simonas (1760-1825) gimė kilmingoje bajorų šeimoje. Jaunystėje jis gavo gerą išsilavinimą, dalyvavo JAV nepriklausomybės kare. Direktorijos metai Sen Simonas nuskurdo, gyveno varge ir beveik visą laiką leido gilindamasis į gamtos ir visuomenės mokslus.Argumentuotai kritikuodamas to meto buržuazinę visuomenę, Sen Simonas priešino jai ateities visuomeninę santvarką, kurioje nebus gamybos anarchijos, skurdo ir socialinio parazitizmo. XVI-XVIII a.buvo budingas racionalistinis socialistinių idėjų grindimas prigimtine teise., o Sen Simonas socialinę mintį papildė istorizmo principu: harmoningą ateities visuomenę jis laikė būtina visos ankstesnės istorijos tąsaSen Simonas manė, kad XVIII a. pabaigos Prancūzijos revoliucija yra dėsningas viduramžių ‘feodalinės teologinės sistemos’ irimo rezultatas. Tačiau revoliucija,Sen Simono nuomone, iškrypimo iš teisingo kelio: viešpataujančią padėtį užėmė ne vaisingo darbo ir mokslo žmonės, o dykūnai (aristokratai, valdininkai, kariškiai, rentininkai). Naują epochą atitinkančią visuomenės santvarką dar reikia sukurti. Tai turi būti ‘nauja pramoninė sistema’ ( taip vadinosi ir vienas iš pagrindinių mąstytojo darbų).Kaip ir kiti kritinio utopinio socializmo teoretikai, Sen Simonas įveikė asketizmo ir lygiavos teiginius, būdingus utopinio socializmo idėjoms, išplaukusioms iš manufaktūros epochos techninio lygio. Nauja santvarka, teigė Sen Simonas, suprantama kaip didžiausias žemės ūkio ir pramonės suklestėjimas. Gamyba turi būti planinė, grindžiama mokslo laimėjimas. Visi visuomenės nariai privalo kartu dirbti asociacijoje, kiekvieno vieta nustatoma pagal jo sugebėjimus, parazitizmo ir veltėdžiavimo nėra. Kartu ‘naujojoje pramonės sistemoje’ Sen Simonas išsaugojo privatinę nuosavybę, o vadovavimą atidavė pramoninkams, bankininkams ir mokslininkams.Kaip ir kiti socialistai utopistai, Sen Simonas proletariato nelaikė atskira klase, nematė jo interesų priešingumo buržuazijos interesams. Proletariatas (kartu su valstietija ir amatininkais) jam sudarė ‘industrialų’ klasę.Sen Simono idėjos stulbinamai prieštaringos, tačiau jo minties giluminė tėkmė veržiasi į socializmą, ieškojo būdų skurdui ir išnaudojimui panaikinti.Sen Simono mokyme slypinčias tendencijas išplėtojo jo mokiniai, jie susistemino ir papildė mokytojo idėjas, sukurdami vientisą utopinę socialistinę pažiūrų sistemą. Plėtodami idėją istorijos raidoje pasikeitusias klasines eksploatacijos formas – vergus, baudžiauninkus, samdomus darbininkus, sensimonininkai pirmą kartą suformulavo žinomą šūkį ‘žmogaus išnaudojimo panaikinimas’. Privatinės nuosavybės teisę būtina panaikinti ir pakeisti darbo ir sugebėjimų teise, tvirtino jie, iškeldami socialinį principą: ‘kiekvienam pagal jo sugebėjimus, kiekvienam sugebėjimui pagal jo veiklą’. Sensimoninkai įrodinėjo, jog perėjimas į naują santvarką įvyks taikiai ir laipsniškai. Šarlis Furjė (1772-1837) gimė pirklio šeimoje ir pats visą gyvenimą buvo smulkus prekybos tarnautojas. Gerai pažindamas konkrečias kapitalistinės visuomenės ir ūkio (ypač prekybos) realijas, …Furjė negailestingai ir sąmojingai kritikavo XIX a. pradžioje įsitvirtinusią buržuazine visuomenę. Pliekianti kapitalizmo kritika – stipriausias Furjė pažiūrų bruožas.Ydinga ‘ civilizacijos santvarka ‘, įrodinėjo Furjė, turi pakeisti ‘naujas pramoninis ir visuomeninis pasaulis’ (šiuo pavadinimu 1829 m. išėjo išsamiausias ir labiausiai išbaigtas Furjė veikalas). Skirtingai nuo švietėjų ir Sen Simono svarbiausių pažangos veiksnių Furjė laikė ne protą, o žmogaus prigimčiai būdingus ‘jausmus’ – sveikatos, meilės, lenktyniavimo, kūrybos ir t.t. siekimą. Visi šie ‘jausmai’ naudingi ir būtini, tačiau jų poveikis esamos santvarkos siaubingai iškraipytas. Naujoji santvarka turi užtikrinti visišką ‘jausmų harmoniją’,jų vystymąsi ir suklestėjimą.Furjė parengė iki smulkmenų apgalvotą tokios visuomenės projektą. Pagrindiniu jos narveliu turi tapti ‘falanga’ – darbo žmonių gamybinė vartotojų bendruomenė, užsiimanti žemės ūkiu ir pramone. Jos nariai nuo 1600 iki 2000 žmonių – gyvens rūmuose, falansteriuose, kur bus visa materialiniams ir dvasiniams poreikiams patenkinti. Kiekvienas dirbs falangoje pagal savo polinkius, panorėjęs galės keisti vieną darbo rūšį kita. Falangose bus įgyvendinta ir visiška moters lygybė.Furjė, kaip ir Sen Simonas, tuometinėje Prancūzijoje nematė ir negalėjo matyti, jog naujos visuomenės kūrėja yra darbininkų klasė. Jis kūrė planus taikiai pertvarkyti visuomenę padedant kapitalistams, kurie duos pinigų pirmosioms falangoms įkurti. Neabejotina jų sėkmė, manė Furjė, lengvai įtikins visas klases naujosios santvarkos nauda joms. Daugelį metų nustatytą valandą Furjė veltui laukė ateinant jo idėjoms patikėjusio milijonieriaus.Furjė mokymas turi nemaža smulkiaburžuazinių bruožų, jis nenuoseklus privatinės nuosavybės klausimu: kapitalistams į falangas įtraukti Furjė siūlė jiems pardavinėti falangų akcijas, o pajamas jose skirstyti pagal darbą,talentą ir įdėtą kapitalą. Jo ateities prognozėse daug fantazijos, doktrinos apgaubtos savotišku religiniu mistiniu apvalkalu. Tačiau Furjė mokyme yra įžvalgių numatymų apie komunistinę santvarką, kaip laisvo ir džiaugsmingo kolektyvinio darbo karalystę, apie žmogaus asmenybės suklestėjimą, harmoningą asmenybės ir visuomenės interesų darną, fizinio ir protinio darbo, miesto ir kaimo prieštaravimų panaikinimą.Adamas Smithas‘Tik mano knygose esu gražuolis’, – taip kartą apibūdino save Smithas, su pasididžiavimu rodydamas draugui savo branginamą biblioteką. Jis tikrai nebuvo labai gražus. Iš profilio medalionuose matyti atsikišusi apatinė lūpa, kone siekianti didelę erelišką nosį, liūdnos, kiek išverstos akys po sunkiais vokais. Visą gyvenimą Smithą kankino nervinė negalia: jam kretėjo galva, kalbėjo jis keistai ir užsikirsdamas. O dar jo tas garsusis išsiblaškymas. XVIII a. 9 dešimtmetyje, kai Smithas buvo bebaigęs šeštąją dešimtį, Edinburgo gyventojas nuolatos regėdavo juokingą vaizdą: įžymiausias miesto pilietis, apsirengęs šviesiu paltu, su kelnėmis iki kelių, baltomis šilkinėmis kojinėmis,batais su sagtimis, žema plačiabrylė bebro kailio kepurė, su lazda, eina grįstomis gatvėmis, akis įsmeigęs į vieną tašką, lūpas judindamas lyg poteriaudamas. Kas pora žingsnių suabejoja – sukti į šalį, o gal net eiti atgal; vienas bičiulis jo eiseną pavadinęs kirmėlišką.Šis išsiblaškęs profesorius gimė 1723 metais Kirkcaldy miestelyje, Fife grafystėje, Škotijoje. Miestelyje gyveno pusantro tūkstančio žmonių; kai gimė Smithas, kai kurie vietos gyventojai vietoj pinigų vartojo vinis. Kai Smithui suėjo ketveri metai, įvyko keisčiausias atsitikimas. Smithą pagrobė pro šaly keliaujantys čigonai. Dėdės rūpesčiui ( Smitho tėvas mirė dar prieš jam gimstant) čigonai buvo aptikti ir nusivyti; bėgdami jie ir paliko jaunąjį Adamą šalikelėje. ‘Bijau, kad iš jo būtų išėjęs prastas čigonas’, – rašė vienas jo ankstyvųjų biografų. Nuo mažų dienų Smithas buvo stropus mokinys, nors labiau nei kiti vaikai išsiblaškęs. Jis aiškiai linko į mokslus, todėl sulaukęs septyniolikos raitas atjojo į Oxfordą studijuoti ir ten liko šešeriems metams. Bet Oxfordas tuo metu nebuvo toks mokslo centras, kokiu tapo vėliau. Dauguma žinomų profesorių jau seniai net neapsimetinėjo dėstą. Vienas svetimšalis keliautojas yra užrašęs, kaip jį nustebino 1788 metais kartą tenai vykusi diskusija. Visi keturi jos dalyviai praleido diskusijai skirtą laiką net nepraverdami burnos, kiekvienas pasinėręs į populiaraus romano skaitymą. Kadangi mokymas buvo daugiau išimtis negu taisyklė, Smithas tuos metus leido beveik neauklėjamas ir nemokomas, skaitydamas ką tinkamas. Kartą jo vos neišmetė iš universiteto, nes kambaryje rado Davido Hume’o Traktatą apie žmogaus prigimtį – Hume’o darbai buvo laikomi netinkami net būsimajam filosofui.1751 metais Smithui – jis dar neturėjo 28 metų – buvo pasiūlyta Glasgow universiteto logikos katedra, o neilgai trukus jis gavo moralės filosofijos katedrą. Ne taip kaip Oxfordas, Glasgow tais laikais, Škotijos švietimo amžiuje, buvo rimtas mokslo centras; universitete telkėsi gausybė talentingų žmonių. Bet jis vis vien smarkiai kyrėsi nuo šiuolaikinio universiteto. Pedantiškieji profesoriai nepritarė Smitho entuziazmui ir dėstymo laisvumui. Jį kaltino tuo, kad jis kartais šypsosi per religines apeigas ( be abejo būdamas susimąstęs), kad yra geras to begėdžio Hume’o draugas, kad sekmadieniais nesurengia krikščionybės pamokų, kad rašinėja raštus universiteto senatui, prašydamas leisti išsiversti be maldų prieš paskaitas ir kad skaito maldas, primenančias ‘gamtos religiją’. Visa tai tikriausiai galėtų būti vertinama ir ganėtinai teigiamai, ypač jei prisiminsime, kad paties Smitho mokytojas Francis Hutchesonas pralaužė ledus Glasgow, atsisakydamas skaityti paskaitas lotynų kalba! Tas nepritarimas tikriausiai nebuvo pernelyg griežtas, jei 1758 metais Smithas pakilo iki dekano.Studentų buvo mylimas kaip dėstytojas – garsus, net Boswellas ateidavo jo pasiklausyti, o jo keistą eiseną bei kalbos manierą jo garbintojai net ėmė pamėgdžioti. Bet toli gražu ne vien ekscentriškumas garsino Smithą. 1759 metais jis išleido knygą, akimoju sukėlusią sensaciją. Tai buvo Moralės jausmų teorija; ji bematant iškėlė Smithą į priešakines Anglijos filosofų gretas. Netrukus jis gavo viliojantį pasiūlymą mokyti ir lydėti kelionėje jauną kunigaikštį. Taip jis nuvyko į Paryžių. Čia stengdamasis išsklaidy…ti provincijos nuobodulį, Smithas ėmė rašyti darbą iš politinės ekonomijos, dalyko, dėstyto Glasgow, kurį vakarais nuolat svarstė Edinburgho Rinktinėje draugijoje bei plačiai aptarinėjo su savo numylėtu bičiuliu Hume’o. tai buvo knyga, kuri vėliau vadinsis Tautų turtas, bet dar praeis dvylika metų kol ji bus baigta. Vienas iš didžiausių Smitho atradimų buvo tai, kad jis atskleidė, jog darbas, o ne gamta yra vertės šaltinis. Tikriausiai tam įtakos turėjo tai, kad mokslininkas užaugo tokioje šalyje, kur virte virė prekyba, o ne dominavo, kaip Prancūzijoje, žemės ūkis. Taigi 1766 metais jo kelionės nutrūko ir jis nuvyko į Kirkcaldy. Nepaisydamas Hume’o atkalbinėjimų, tenai jisai išgyveno vos ne visą dešimtmetį, kol didysis traktatas įgijo apibrėžtą pavidalą. Didžiąją darbo dalį Smithas diktavo, stovėdamas priešais židinį ir nervingai trindamas galvą į sieną, kol plaukų tepalas paliko tamsų ruožą ant panelio. Retkarčiais jis aplankydavo savo buvusįjį auklėtinį namuose Dalkeithe ir kartkartėmis vis vykdavo į Londoną padiskutuoti apie savo idėjas du garsiais to meto mokslininkais. Smithas dar sutiko žavų ir inteligentišką amerikietį, vardu Benjaminas Franklinas, kuris pateikė jam daugybę faktų apie Amerikos kolonijas ir padėjo gerai suvokti vaidmenį, kurį jos kada nors gali suvaidinti. Nėra abejonių, kad kaip tik Franklino paveiktas Smithas apie Amerikos kolonijas vėliau rašė, jog jose gyvena tauta, ‘kuri tikrai gali tapti viena iš didžiausių ir grėsmingiausių pasaulyje’.1776 matais Tautų turtas buvo išspausdintas. Po dviejų metų Smithas buvo paskirtas Edinburgho muitinės įgaliotiniu, gaudamas sinekūrą su šešių šimtų svarų pajamomis per metus. Kartu su motina, kuri išgyveno devyniasdešimt metų, Smithas leido savo tylų ir ramų viengungišką gyvenimą; giedras, patenkintas ir, reik manyti, toks pat išsiblaškęs iki amžiaus pabaigos.Tautų turtasŠi knyga apibūdinama kaip ‘ne tik galingo proto, bet ir visos epochos pasireiškimas’. Tačiau tiksliai kalbant tai nėra originali knyga. Jau prieš Smithą buvo gana daug stebėtojų, kurie galvojo apie pasaulį panašiai kaip ir jis: Locke’as, Stewartas, Mandeville’is, Petty, Cantillonas, Turgot, nekalbant jau apie Quesnay ir Hume’ą. Smithas pasinaudojo jų visų darbais: jo veikale paminėta daugiau nei šimtas autorių pavardžių. Bet visi kiti šokinėjo nuo vieno dalyko prie kito, o Smithas aprėpė viską; kiti aptarė tik kai kurias problemas, Smithas nušvietė visą padėtį. Tautų turtas nėra absoliučiai originali knyga, bet ji be jokių abejonių yra šedevras.Pažvelgus į dalykinę rodyklę matosi Smitho informacijos ir minčių diapazonas. Štai keletas rodyklių:Aktoriai, viešieji, apmokami už panieką, tenkančią jų profesijaiAfrika, galingas karalius daug vargingesnis už valstietį EuropojeAludės, jų skaičius, netiesioginė girtuokliavimo priežastisAmbasadoriai, pirmoji jų paskyrimo priežastisArabai jų kariavimo būdasArmija, … jokio saugumo monarchui prieš nepatenkintą dvasininkiją.Smulkiu šriftu išspausdinta dalykinė rodyklė užima šešiasdešimt tris puslapius; ji baigiasi, paminėjus bene viską: ‘Turtai, didžiausia jų nauda, jų konkretūs pavidalai; Skurdas, kartais pastūmėja visuomenę prie nežmoniškų įpročių; Skrandis, maisto troškimas siejasi su jo maža talpa; Mėsininkas, žiaurus ir atgrasus užsiėmimas’. Perskaitę devynis šimtus knygos puslapių, turime gyvą XVIII amžiaus 8-ojo dešimtmečio Anglijos vaizdą, su mokiniais ir amatininkais, kylančiais kapitalistais ir žemvaldžiais, dvasininkais ir karaliais,su dirbtuvėmis, valstiečių ūkiais ir užsienio prekyba.Tautų turtas jokiu būdu nėra vadovėlis. Smithas rašo savo amžiui, o ne savo mokiniams; jis dėsto doktriną, kuri gali būti reikšminga valdant imperiją, o ne abstraktų traktatą akademiniams svarstymams. Ir paskutinė pastaba – knyga yra revoliucinė. Žinoma Smithas vargiai būtų pritaręs perversmui, griaunančiam kilmingųjų klases ir į sostą keliančiam vargdienius. Nepaisant to, tautų turtas reikšmė yra revoliucinė. Smithas nėra, kaip paprastai manoma, apsukriosios buržuazijos gynėjas, jis žavisi jos veikla, bet įtariai žvelgia įjos motyvus,ir jam labai rūpi didžiųjų darbo masių kasdienės reikmės. Tačiau jis neturi tikslo palaikyti kurios nors klasės interesus. Jam rūpi kaip padidinti visos tautos turtą. O turtas Smithui susideda iš prekių, kurias vartoja visi tos visuomenės žmonės; atkreipkite dėmesį į žodį visi – tai demokratinė vadinasi radikali turto filosofija. Nebėra aukso,lobių, karališkų turtų kategorijų; nebėra pirklių, fermerių arba cechų meistrų privilegijų. Mes esame moderniame pasaulyje, kuriame kiekvieno žmogaus vartojama prekės ir paslaugos yra galutinis ūkinio gyvenimo tikslas ir prasmė.Ko moko mus Smitho knyga?Smitho dėmesys sutelktas į dvi didžiules problemas. Pirma, jis stengiasi atskleisti mechanizmą, kuris palaiko visuomenės vienovę. Kaip gali būti, kad bendruomenė, kurioje kiekvienas užsiėmęs vien savu interesu, neišsidraiko į šalis nuo išcentrinės jėgos? Kokia jėga vairuoja kiekvieno asmens individualią veiklą, kad ji atitinka visų interesus? Kaip visuomenė, neturėdama centrinio planuojančio aparato ir nebeveikiama amžiais gyvavusių tradicijų, įstengia pasiekti, kad jai išgyventi būtini uždaviniai būtų išspręsti?Šie klausimai įgalino Smithą suformuluoti rinkos dėsnius. Tai, ko jis ieškojo, buvo, jo žodžiais tariant, “nematomoji ranka”, nukreipianti “žmonių asmeninius interesus ir aistras” ta kryptimi, “kuri labiausiai atitinka visos visuomenės interesus”. Bet rinkos dėsniai – tiktai Smitho tyrimų dalis. Jį domina ir kitas klausimas: kur eina visuomenė? Rinkos dėsniai tai tarsi tokie dėsniai, kurie paaiškina, kodėl paleistas vilkelis išlaiko pusiausvyrą; bet yra dar ir kitas klausimas – ar gali sukdamasis vilkelis slinkti per stalą. Smithas ir kiti po jo dirbę garsūs ekonomistai nelaikė visuomenės statiška žmonijos būsena, nemanė, kad visuomenė karta po k…artos nuolat reprodukuosis, nekeičiama ir nesikeisdama. Priešingai, visuomenę regėjo kaip savo gyvenimo istoriją turintį organizmą. Faktiškai visas Tautų turtas yra didis istorinis traktatas, aiškinantis kaip “tobulos laisvės sistema”, kitaip dar vadinama “prigimtinės laisvės sistema” (taip Smithas vadino komercinį kapitalizmą), susidarė ir kaip ji veikia. Bet kol sekame Smitho mintį, narpliojančią rinkos veikimo dėsnius, tol negalime prieiti prie šios didesnės ir dar įdomesnės problemos. Juk rinkos dėsniai patys yra dar galingesnių dėsnių, lemiančių visuomenės klestėjimą arba smukimą, sudėtinė dalis. Mechanizmas, kuris susieja nerūpestingą individą su visais kitais jo gentainiais, veikia tą kitą mechanizmą, kuris padeda išoriškai keistis visai visuomenei.Todėl iš pradžių turime pažvelgti į rinkos mechanizmą. Tai nėra dalykas, jaudinantis vaizduotę arba pagreitinantis pulsą. Nepaisant sausumo, rinkos mechanizmas yra įdomus ir verčia mus žiūrėti į jį su pagarba. Rinkos dėsniai yra svarbūs ne tik norint suvokti Smitho pasaulį, bet ir tada, kai siekiame perprasti labai skirtingą Karlo Marxo arba dar kitokį mūsų dienų pasaulį. Ir kadangi mes visi, sąmoningai ar ne, pasiduodame jų galiai, reikia gana rūpestingai su jais susipažinti. Smitho suformuluoti rinkos dėsniai iš esmės yra paprasti. Jie teigia, kad tam tikras elgesys tam tikroje socialinėje sistemoje sukelia aiškiai apibrėžtus ir numatomus rezultatus. Kalbant konkrečiau, jie rodo, kaip savo naudos siekimo interesas analogiškai motyvuotų individų aplinkoje versta konkurencija. Toliau jie parodo, kaip konkurencija garantuoja, kad visuomenei reikalingos gėrybės bus pagamintos ir jos bus reikiamos kokybes, o jų kainos bus tokios, kokias visuomenės galės sumokėti. Pasižiūrėkime, kaip tai įvyksta.
Pirmiausia tai yra dėl to, kad asmeninės naudos siekimas veikia kaip vairuojanti jėga, nukreipianti žmones dirbti tuos darbus, už kuriuos visuomenė pasirengusi mokėti. “Mes tikimės pietų ne dėl mėsininko, aludario ar kepėjo dosnumo, – sako Smithas, – bet dėl jų savanaudiškumo. Mes kreipiamės ne į jų žmogiškumą, bet į jų egoizmą ir niekada nekalbame apie jiems apie mūsų reikmes, bet apie jų naudą.”Bet savanaudiškumas yra tik puse vaizdo. Jis verčia žmones veikti. Kažkas dar turi neleisti naudos ištroškusiems žmonėms veržtis išvaržančios visuomenės į besaikį pinigavimąsi; jei visuomenę skatintų vien savanaudiškumas, ji tebūtų negailestingų spekuliantų bendruomenė. Tas reguliatorius yra konkurencija, sava nauda tesuinteresuotų veikėjų susidūrimas rinkoje. Kiekvienas žmogus , siekdamas kuo didesnės gerovės sau ir nesukdamas galvos dėl veiklos pasekmių visuomenei, susitinka akis į akį su pulku panašiai nusiteikusių asmenų, norinčių to paties. Taigi kiekvienas nori pasinaudoti savo kaimyno godumu. Žmogus, kurį savanaudiškumas išmušė iš savitvardos, greitai pastebės, kad konkurentai jau užėmė jo vietą versle; jei jis perdaug užsiprašo už savo prekes arba atsisako darbininkams mokėti tiek, kiek moka kiti, jis vienu atveju neteks pirkėjų, kitu darbininkų. Šitaip, labai panašiai, kaip jau buvo dėstoma Moralės jausmų teorijoje, savanaudiški žmonių motyvai sąveikaudami duoda visiškai netikėtą rezultatą: socialinę darną.Pažvelkime į didelių kainų problemą. Tarkime kad yra šimtas pirštinių mezgėjų. Kiekvienas iš jų trokšdamas asmeninės naudos, norėtų padidint savo gaminių kainą virš jų gamybos kaštų ir šitaip gauti papildomą pelną. Bet niekas negali to padaryti. Jei kuris nors pakels kainą, jo konkurentai paverš jo pirkėjus ir išplės prekybą. Tik jei visi pirštinių mezgėjai susitartų ir vieningai to susitarimo laikytųsi, jie galėtų išlaikyti perdėtai dideles kainas. Šuo atveju susimokėlių koaliciją galėtų sugriauti kitos šakos fabrikantas, tarkime, avalinės gamintojas, kuris kapitalą perkeltų į pirštinių gamybą ir, nustatęs mažesnę kainą, užimtų rinką.Bet rinkos dėsniai ne vien tik palaiko konkurencines gaminių kainas. Jie verčia gamintoją domėtis, kiek tų arba kitų prekių geidžia visuom…enė. Įsivaizduokime, kad vartotojai nusprendžia, jog jiems reikia daugiau, negu gaminama, pirštinių ar mažiau batų. Tada prie pirštinių rikiuosis pirkėjų eilės, o batų prekyba sumenks. Pasekmės – vartotojams norint pirkti daugiau, negu yra parduoti, pirštinių kaina ims didėti, o batų kainos pradės kristi, nes vis mažiau žmonių užsuks į batų parduotuves. Bet kylant pirštinių kainoms, didės ir pelnas pirštinių pramonėje; o batų kainoms smunkant, kris ir avalininkų pelnas. Ir vėl naudos siekimas atkurs pusiausvyrą. Darbininkai bus atleidžiami iš batų gamybos įmonių, nes gamyba bus mažinama; jie pereis dirbti į pirštinių įmones, kur gamyba plėsis. Rezultatas akivaizdus : pirštinių gamyba padidės, o batų – sumažės.Pirmiausia šito ir nori visuomenė/ Kai pirštinių bus gaminama daugiau, negu reikalauja paklausa, jų kainos vėl bus kokios buvusios. Kadangi batų bus gaminama mažiau, jų perteklius netrukus išnyks, ir kainos vėl bus įprastos. Per rinkos mechanizmą visuomenė bus pakeitusi gamybos veiksnių išsidėstymą taip, kad šis atitiktų jos naujuosius poreikius.Tačiau niekas nenurodinėjo taip daryti, ir jokia centrinė planuojanti žinyba nesudarinėjo gamybos planų.Naudos siekimas ir konkurencija, galynėdamiesi vienas su kitu, padarė reikiamus pokyčius.Ir dar vienas laimėjimas. Reguliuodama prekių kainas ir jų kiekį pagal neginčijamą prekių paklausą, rinka kartu reguliuoja ir pajamas tų, kurie bendradarbiauja gamindami tas prekes. Jei pelnas vienoje veiklos sferoje yra nepagrįstai didelis, į ją plūstelės ir kiti verslininkai, kol galiausiai konkurencija sumažins viršpelnius. Jei vienoje šakoje darbo užmokestis gerokai didesnis, į šią privilegijuotą darbo sritį patrauks daugybė žmonių, kol pagaliau už tos rūšies darbą bus vėl mokama ne daugiau kaip už bet kokį kitą panašios kvalifikacijos ir įgudimo reikalaujantį darbą. Priešingai, jei pelnas arba darbo užmokestis kurioje nors verslo šakoje bus mažesni nei kitur, kapitalas ir darbas spruks iš jos, kol ir joje galiausiai kapitalo ir darbo pasiūla tiksliau atitiks paklausą. Visa tai gali pasirodyti gana elementaru. Bet pasvarstykite, ką padarė Smithas, savanaudiškumą apibrėžęs kaip varomąją ūkio jėgą, o konkurenciją – kaip jo reguliatorių. Visų pirma, jis išaiškino, kaip užkertamas kelias nepagrįstam kainų atotrūkiui nuo prekės gamybos kaštų. Antra, jis pademonstravo, kaip visuomenė gali paskatinti savuosius prekių gamintojus tiekti jai to, ko ji nori. Trečia, parodė, kaip didelių kainų liga savaime praeina, nes didelės kainos paskatina kilti tokių prekių gamybą. Ir pagaliau jis atskleidė priežastį, dėl kurios kiekvieno didesnio visuomenės sluoksnio žmonių pajamos yra panašaus dydžio. Žodžiu, jis atskleidė rinkos mechanizmą kaip savaime susireguliuojančią tinkamą visuomenės aprūpinimo sistemą.Atkreipkime dėmesį į žodžius ‘savaime susireguliuojančia’. Nuostabusis rinkos rezultatas tai, kad ji pati apsisaugo. Jei tik gamybos apimtis arba kainos, arba tam tikras pajamų rūšys nukrypsta nuo visuomenėje nusistovėjusio lygio, įsikiša jėgos, grąžinančios juos atgal. Taigi turime įdomų paradoksą: būdama individualios ekonominės laisvės viršūnė, rinka yra ir jos griežčiausia prižiūrėtoja. Planuojančios žinybos sprendimus galima ginčyti, galima netgi išsiderėti išlygų iš ministro, o rinkos mechanizmas neteikia jokių galimybių apeliuoti ir nepripažįsta jokių išlygų. Vadinasi, šiuo atveju ekonominė laisvė yra daug netikresnė, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Rinkoje gali veikti ką tinkamas. Bet jei užsigeisi daryti tai, kam nepritaria rinka, individualiosios laisvės kaina bus ekonominis žlugimas.Ar iš tikrųjų pasaulis veikia šitaip? Smitho laikais beveik taip ir buvo. Žinoma, ir jo laikais jau buvo veiksnių, kurie trukdė laisvai funkcionuoti rinkos sistemai.jau radosi gamintojų grupių, kurios dirbtinai kėlė kainas, ir profesinių susivienijimų, kurie nepasidavė konkurencijos spaudimui, kai dėl to turėjo mažėti jų atlyginimai. Jau tada buvo galima įžvelgti dar didesnį nerymą keliančių ženklų. Broli…ų Lombe’ų fabrikas buvo ne vien tik inžinerinis stebuklas ir lankytojų stebėjimosi objektas; jis skelbė stambiosios masinės pramoninės gamybos ir nepaprastai galingų individualių darbdavių pasirodymo rinkoje pradžią. Vaikai medvilnės verpimo fabrikuose tikrai negalėjo laikomi rinkos veiksniu, turinčią tokia pat galią kaip ir darbdaviai, kurie juos apgyvendindavo, maitindavo ir išnaudodavo. Nepaisant visų tų nerimą keliančių ženklų, 18 amžiaus Anglijai buvo labai artima Smitho apibrėžtam modeliui, nors ir neatitiko jo absoliučiai. Visa verslo veikla tikrai buvo konkurencinė, vidutinė įmonė tikrai buvo maža, kainos tikrai kilo ir kriti paklausai didėjant ir mažėjant, o jų kritimas tikrai sukeldavo gamybos ir užimtumo pokyčius. Smitho pasaulis buvo vadinamas atomistinės konkurencijos pasauliu; joks gamybinio mechanizmo dalyvis, tiek iš kapitalo, tiek iš darbo sferos, jame nebuvo toks galingas, kad paveiktų konkurencijos mechanizmą arba jam pasipriešintų. Tai buvo pasaulis, kuriame kiekvienas rinkos veikėjas, naudos siekimo genamas, turėjo lėkti beribėje socialinės laisvės erdvėje.O šiandien? Ar tebeveikia tas konkurencinis rinkos mechanizmas?Tai ne toks klausimas, į kurį paprasta atsakyti. Palyginti su 18-uoju šimtmečiu rinkos turinys smarkiai pasikeitė. Mes jau negyvename atomistinės konkurencijos pasaulyje, kuriame joks žmogus neįstengdavo plaukti prieš srovę. Nūdienio rinkos mechanizmo ypatybė yra dideli jo dalyvių mastai: gigantiškos korporacijos ir tokios pat gigantiškos profesinės sąjungos tikrai nesielgia taip, kaip elgtųsi individualūs savininkai ir darbininkai. Patsai tų gigantų didumas įgalina juos atlaikyti konkurencijos spaudimą,nepaisyti kainų signalų ir kur kas daugiau atsižvelgti į ilgalaikius savo interesus, o ne vien rūpintis tiesioginiais kasdieniniais pirkimo ir pardavimo sandoriais.Be to, rinkos mechanizmo veikimo erdvę pakeitė ir vis didėjantis valdžios kišimasis. It tas viduramžių feodalas, valdžia nepripažįsta jokios viršesnės jėgos rinkoje;ne tiek laikosi jos taisyklių, kiek stengiasi ją pertvarkyti. Akivaizdu, kad visi tie veiksniai susilpnino kažkada buvusią vadovaujančią rinkos funkciją: vėliau mes pažiūrėsime, ką apie tai yra pasakę kiti ekonomistai. Tačiau kad ir kokia naujoviška būtų 20 amžiaus industrinė visuomenė, didieji naudos siekimo ir konkurencijos principai, nors jie būtų ir nusilpę ar apkarpyti, ir dabar tebediktuoja svarbiausias elgsenos taisykles, kurių joks šiuolaikinis ūkio proceso dalyvis negali visiškai nepaisyti. Pasaulis, kuriame gyvename jau nėra atomistinis Smitho pasaulis, bet, pažvelgę giliau, visada pamatysime veikiant rinkos dėsnius. Bet rinkos dėsniai nusako tik ūkio subjektų elgseną, kuri susieja visuomenę. Kažkas dar turi priversti ją rutuliuotis. Praėjus 90 metų po Tautų turto pasirodymo Karlas Marxsas atskleidė ‘judėjimo dėsnius’, aiškinančius, kaip kapitalizmas lėtai, nenoromis, bet nenumaldomai eina į savo pražūtį. Tačiau ir pats Tautų turtas jau turėjo savo judėjimo dėsnius. Visiškai priešingai Marxso prognozėms, Smitho pasaulis lėtai, noriai ir daugiau ar mažiau neišvengiamai ėjo į Valhalą.Vargu ar reikia aiškinti, kaip daug sudėtingesni yra šių dienų gamybos būdai, palyginti su 18 šimtmečiu. Ką be sakytų Smitho kritikai, rašyti apie 10 žmonių fabrikėlį ėmėsi ganėtinai stipriai jo paveiktas; o ką jis būtų manęs apie tokį fabriką kuriame dirba 10000 žmonių! Bet didžiausias darbo pasidalijimo privalumas yra ne jo sudėtingumas – jis kaip tik suprastina daugumą darbų. Privalumas yra tas, kad darbo pasidalijimas įgalina padidinti tai, ką Smithas vadina ‘visuotiniu turtingumu, apimančiu ir žemiausius žmonių sluoksnius’. Žiūrint iš šiandienos pozicijų, tasai visuotinas 18 šimtmečio turtingumas atrodo kaip vien niaurus egzistavimas. Bet pažvelgę į tai iš istorinės perspektyvos ir palyginę 18 šimtmečio Anglijos darbininko dalią su jo pirmtako dalia šimtu ar dviem šimtais metų anksčiau, aiškiai pamatysime, kad nors ir menkas buvo gyvenimo lygis, jis jau buvo gerokai p…ažengęs į priekį. Smithas įtikinamai pabrėžė šį faktą.Kokia jėga veda visuomenę į tą nuostabų gerovės ir turto didėjimą? Iš dalies tai daro pats rinkos mechanizmas; mat rinka žmogaus kūrybines galias įtraukia į tokią aplinką, kuri skatina netgi verčia jį kurti, tobulinti, plėsti, rizikuoti. Tačiau be nepailstančios rinkos energijos, yra dar gilesnių jėgų. Iš tiesų Smithas mato du giliai glūdinčius elgsenos dėsnius, kurie suka rinkos mechanizmą didėjančio darbo našumo spirale.Pirmas yra kaupimo dėsnis.Pramonės revoliucijos ankstyvoji stadija užtikrindavo krūvas pinigų kiekvienam, kas buvo pakankamai greitas, pakankamai apsukrus ir pakankamai darbštus ir neatsiliko nuo to meto tempų ir galimybių.O pirmas ir paskutinis, pats svarbiausias vos ne kiekvieno kylančio kapitalisto tikslas visada buvo taupyti ir kaupti. 19 šimtmečio pradžioje Manchesteryje buvo surinkta 2500 sv.st. sekmadienio mokykloms kurti. Bendra suma, kurią pateikė šiam vertingam sumanymui didžiausiai regiono darbdaviai, medvilnės verpimo fabrikantai, sudarė 90 sv.st. Jaunoji pramonės aristokratija turėjo geresnių vietų savo pinigams įdėti, negu skirti juos neproduktyviai labdarai – pinigus reikėjo kaupti ir Smithas nuoširdžiai tam pritarė. Vargas tam, kas nekaupia! Lygiai ir tam, kuris eikvoja nuosavą kapitalą – ‘kaip tam, kuris neteisėtai panaudoja kokio nors religinio fondo pajamas pasaulietiniams tikslams, apmokėdamas jomis už dykinėjimą, nors tas lėšas sutaupę jo pirmtakai buvo paaukoję darbštumui paremti.Tačiau Smithas neteisino kaupimo dėl paties kaupimo. Jis vis dėl to buvo filosofas su mastytojui būdinga panieka turtingųjų tuštybei. Kapitalo kaupimą Smithas vertino kaip teikiantį didžiulę naudą visuomenei. Juk kapitalas, panaudotas įrengimams įsigyti, lemia tą nuostabųjį darbo pasidalijimą,kuris didina produktivesias žmogaus galais. Šitaip kaupimas tampa dar vienu Smitho dviašmeniu kardu: asmeninis godumas tarnauja visuomenės gerovei. Smithas nesuka galvos dėl problemos, su kuria susidurs 20 šimtmečio ekonomistai: ar asmeninės santaupos tikrai sąlygoja daugiau darbo vietų. Pasaulį jis mato gebantį amžinai tobulėti, o rinkos dydį jam riboja tik geografiniai parametrai. Kaupkite, sako Smithas, ir pasaulis tik laimės. Sveikoje jo laikų atmosferoje iš tikrųjų nebuvo pagrindo nepritarti, kad kauptų tie, kas pajėgia.Tačiau – ir čia visas sudėtingumas – kaupimas greitai pasieks tokia padėtį, kai daugiau kaupti bus neįmanoma. Mat kaupti – atiturėti vis daugiau įrengimų, o daugiau įrengimų reikalauja vis daugiau samdomųjų darbininkų. Savo ruožtu šitai anksčiau ar vėliau pareikalaus vis didesnių atlyginimų, kol pelnas kaupimo šaltinis išsibaigs. Kaip šitą kliūtį įveikti? Su šia kliūtimi susidoros antras sistemos dėsnis: gyventojų skaičiaus dėsnis. Smithas darbininkus traktavo kaip ir bet kurią kitą prekę – jei yra paklausa turi būti ir darbininkų. Jei atlyginimai dideli, dirbančių žmonių skaičius didės, jei atlyginimai kris, mažės ir dirbančių žmonių skaičius. Smithas tiesiai pareiškia:’…paklausa žmonėms, kaip ir bet kuriai kitai prekei, būtinai reguliuoja žmonių gamybą’.Vadinasi kaupimo procesas yra apdraustas. Jo sužadintą atlyginimų padidėjimą, kuris ėmė kelti grėsmę tolesnio kaupimo pelningumui, švelnina gyventojų skaičiaus kilimas. Kaupimas ima pats sau kelti pavojų, bet pačiu laiku tas pavojus yra pašalinamas. Didelio užmokesčio kliūtį pašalina gyventojų skaičiaus didėjimas, kurį ir buvo paskatinęs tas didelis darbo užmokestis. Tiesiog žavingas šis savaiminis kliūčių kūrimo ir jų šalinimo, skatinimo ir stabdymo procesas, kuriame tas pats veiksnys, lyg jau traukiantis sistemą pražūtin, kartu nepastebimai sukuria sąlygas, būtinas jos stiprybei palaikyti.O dabar pastebėkime, kad Smithas sukonstravo milžinišką, begalinę visuomenės grandinę. Jo vizijoje visuomenė pradeda žygį aukštyn taip pat dėsningai ir neišvengiamai, kaip vienas kitą sąlygojančių matematinių teiginių sistema. Balansuojantis rinkos mechanizmas bet kuriame pradiniame taške pirmia…usia sulygina bet kurioje šakoje gaunamas darbo kapitalo pajamas, žiūri, kad būtų gaminama tiek paklausių prekių, kiek jų reikia, ir seka, kad prekių kainos, veikiamos konkurencijos, nepranoktų savo gamybos kaštų. Be to, visuomenė dar ir keičiasi. Jau nuo pat pradžios kaupiamas turtas, ir dėl to didėja gamybos pajėgumai bei darbo pasidalijimas. Kol kas viskas į gerąją pusę. Tačiau dėl kaupimo kils darbo užmokestis, nes kapitalistai kvies darbininkus į naujus fabrikus. Kylant atlyginimams, tolesnis kaupimas taps nebepelningas. Sistemai ims grėsti sustingimas. Bet tuo metu darbininkai pasinaudos didesniais atlyginimais ir augins vaikus geresnėmis sąlygomis, jų mirtingumas sumažės. Vadinasi darbininkų pasiūla padidės. Didėjant gyventojų skaičiui, konkurencija tarp darbininkų numuš darbo užmokestį. Kaupimas galės tęstis toliau, prasidės naujas visuomenės kilimo spiralės lankas.Tai, ką aprašo Smithas, nėra verslo ciklas. Tai ilgai trunkantis procesas, šimtametė evoliucija. Ir ji nuostabiai tikra. Jei tikrai nesikišama į rinkos mechanizmą, viską negailestingai sureguliuoja anksčiau susiklostę ryšiai. Didžiulis sąveikaujantis mechanizmas suderintas su visa jame esančia visuomene: tik žmonių įgeidžiai, kad orentuotūsi gamintojai, ir turimi tautos fiziniai ištekliai šitos priežasčių ir pasekmių grandinės išorėje.Pažymėkime ir tai, kad Smitho sistema numato, jog padėtis nuolatos gerėja. Tiesa, darbininkų skaičiaus didėjimas visada tempia atlyginimus žemyn link minimalaus dydžio, kad tik užtektų pragyventi. Bet link nereiškia į; kol tebevyksta kaupimas, o tai, Smitho manymu, truks labai ilgai, visuomenė iš tikrųjų turi neišsenkamas galimybes gerinti savo dalią,Smithas nepasidavė pagundai teigti, jog šis pasaulis yra pats geriausias iš visų įmanomų. Bet nėra priežasčių dėl ko pasaulis negalėtų judėti link geresnio gyvenimo ir pažangos link. Jei tik rinkos mechanizmas nebūtų trikdomas, jei jam ir didiesiems visuomenės dėsniams būtų leidžiama laisvai veikti, neabejotina pažanga būtų akivaizdi.Gale labai ilgo laikotarpio, nusitęsiančio gerokai už akiračio, galima būtų įžiūrėti ir galutinį visuomenės judėjimo tikslą. Jį pasiekus ‘natūralus’ darbo užmokestis, ilgai ir po truputi kilęs, galiausiai vėl nusmuks iki vien egzistavimą tepalaikančio lygio, nes visuomenė bus išnaudojusi visus savo išteklius ir nebegalės kaupti. Gerai seksis žemės savininkams, nes gyventojų bus daug ir jų spaudimas dievo duotam ir nekrintamam turtui – žemės pasiūlai – padidės. Tačiau kapitalistų dalia bus ganėtinai sunki; kadangi turtingieji bus padauginę savo turtą ii neregėtų mastų, verslo tvarkymo darbas bus ir toliau atlyginamas, bet pelno beliks ašaros; kapitalistai turės sunkiai triūsti, už tai jie gaus gerus atlyginimus, bet turtuolių prabangos tikrai neturės. Taigi tai būtų keistas turo ir skurdo kratinys. Bet kelias į galutinę visuomenės sustojimo vietą buvo dar tolimas, ir reikėjo labai daug nuveikti, norint pateisinti didžiules keliones nuo Smitho pasaulio iki galutinės stovyklavietės laiko sąnaudas. Tautų turtas yra veiklos programa, o ne utopijos projektas.Smitho nuomone, žinoma, kuo mažiau valdžios – tuo geriau: visos vyriausybės yra išlaidžios, neatsakingos ir neproduktyvios. Jis pavyzdžiui, įspėja apie kvailinantį masinės gamybos poveikį: ‘didžiosios žmonių dalies sąmonė formuojama darbo vietose’. Jis pritaria ir visuotiniam švietimui, kad valstybės gyventojai nebūtų pasmerkti nieko nenutuokiančių didžiulės mašinos krumpliaračių vaidmeniui. Tai, prieš ką pasisako Smithas,yra valdžios kišimasis į rinkos mechanizmą. Didysis Smitho sistemos priešas yra ne tiek pati vyriausybė, kiek bet kurio pavidalo monopolija.Ir vis dėlto, nepaisant visos tos 18-ojo šimtmečio atmosferos, tikėjimo racionalumu, prigimtiniais dėsniais, mechaniška žmonių veiksmų bei refleksų sąveika, Smitho pasaulyje yra ir nuoširdesnių vertybių. Nepamirškime, kad šioje doktrinoje didysis visos naudos adresatas yra vartotojas, o ne gamintojas. Pirmą kartą kasdienį gyvenimą …aiškinančioje filosofijoje vartotojas yra karalius.Gyvenimo pabaigoje Smithas susilaukė garbės ir šlovės, Burke’as išsiruošė į Edinburgą jo aplankyti; Smithas buvo išrinktas jo senojo Glasgow universiteto lordu rektoriumi; jam dar yvam esant pasirodė tautų turto vertimai į danų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų kalbas. Tiktai Oxfordas jį ignoravo – taip ir nesiteikė suteikti Smithui garbės laipsnio. Smithas mirė 1790 metais; jam buvo šešiasdešimt septyneri. Keista, jo mirtis susilaukė palyginti nedaug dėmesio; matyt, žmonės buvo pernelyg susirūpinę Prancūzų revoliucijos įvykiais ir galimais jų atgarsiais Anglijos provincijoje. Smithą palaidojo Canongate’o bažnyčios kapinėse; kuklus antkapis skelbia, kad čia guli Adamas Smithas, tautų turto kūrėjas. Sunku būtų sugalvoti amžinesnį paminklą.IšvadosUtopijų kūrėjai egzistavo jau nuo Platono laikų, bet tik nuo Prancūzų revoliucijos jie ėmė reaguoti ne vien į politinę, bet ir į ekonominę neteisybę. O kadangi tą ‘siaubo kambarį’, prieš kurį utopistai sukilo, sukūrė ankstyvasis kapitalizmas, tai nieko nuostabaus, kad jie nusigręžė nuo privatinės nuosavybės bei grumtynių už asmeninį turtą. Retas iš jų galvojo apie reformas sistemos viduje, prisiminkime, kad tai buvo pirmųjų, dar labai nedrąsių fabrikų įstatymų epocha ir kad tos nenoriai įvykdytos reformos, kainavusios tiek kančių, buvo itin gerbiamos kaip pirmoji spraga tvirtovėje. Utopistai troško daugiau negu reformos – jie svajojo apie naują visuomenę, kurioje artimo meilės principas taptų stipresnis už asmeninės naudos siekimą per kitų galvas (krikščioniškasis požiūris). Žmonijos pažangos svertus jie tikėjosi surasti tenai, kur turtas naudojamas bendruomeniškai, kur sklinda bendros nuosavybės šiluma. Šie didieji ekonomistai atliko didžiulius darbus. Jie norėjo parodyti kad visuomenė nėra chaotiškai besielgiančių asmenų visuma. Ir tai beįrodinėdami jie aptiko įvairius dėsnius, kuriems paklūsta ne tik pati rinka, bet ir visa visuomenė. Tačiau ne tai svarbiausia jų darbuose. Siekdami visuomeninės gerovės jie išlavino darbininkų klasę kovoti už savo teises, už geresnes daro sąlygas, už didesnius atlyginimus ir t.t. Pavyzdžiui R.Ovenas pirmasis pareiškė, kad darbininkai žymiai geriau dirba prie geresnių darbo sąlygų, tuo pačiu pagamindami žymiai daugiau prekių.Man asmeniškai labai patiko knyga ‘Didieji ekonomistai’. Man labai patiko kaip to meto ekonomistai įsivaizdavo ateities ekonomika ir kaip jie stengėsi, kad visuomenė eitų kuo geresniu keliu, pritardami ar paneigdami tuo metinei santvarkai. Tačiau kad ir kokie jie buvo didūs mąstyto nei vienas neįstengė tiksliai numatyti ateitie, nes iš tiesų visuomenė yra nenuspėjama. Tačiau vienas dalykas turėtų mus visus guosti, nes dabartinė mūsų gyvenimo ir darbo padėtis tikrai yra žymiai geresnė negu tų laikų žmonių. Tačiau dar neaišku kaip čia viskas baigsis nes žemės resursai labai greitai senka. Ir nereikėtų džiaugtis geru gyvenimu, o reikėtų susimastyti ką mes galėtume padaryti gero jau ne žmogaus labui, bet žemės labui ir tuo pačiu žmonijos išlikimui.Literatūra1. ‘Didieji ekonomistai’ Robert Heilbroner.2. ‘Naujųjų amžių istorija, Europos ir Amerikos šalys’3. ‘TSRS ir užsienio šalių ekonominė istorija’4. ‘Filosofijos istorija’