Revoliucinės dainos

Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla

Referatas

[pic]

Darbo vadovė:

Angelė Bagdonavičienė

Darbą parengė:

Akvilė Strelčiūnaitė

8b klasė

2005m.

Įvadas

Lietuvių liaudies dainos yra gana senos, o atskiri jų motyvai
siekia tolimus laikus. Dainų senumą rodo jų turinys ir stilius, poetiniai
vaizdai, palyginimai, epitetai ir kt. Pats žodis daina irgi yra labai
senas. Jo šaknis indoeuropiečių kalbose reiškia skardenti, šaukti, šokti.
Senovėje, kai dainos ir šokio bei žaidimo tarpusavio ryšiai buvo labai
glaudūs, šis žodis galėjo turėti tokią prasmę ir lietuvių kalboje.
Lietuviškų žodžių su šaknimi dain istoriniuose šaltiniuse randame nuo XIII
a. Žodis daina yra žinomas visame lietuvių ettnografiniame plote.

Bėgant laikui, keičiantis ekonominėms-istorinėms formacijoms,
keitėsi liaudies gyvenims, o kartu su juo ir liaudies dainų repertuaras, jų
turinys, meninė forma. Feodalizmo epochoje liaudis, paveldėjusi pirmykštės
bendruomenės dainas, savaip jas suprato, įprasmino, suteikė joms atitinkamą
poetinę – kalbinę išraišką, taip pat sukūrė daug naujų dainų. Didžiausia
dalis mūsų laikus pasiekusių dainų ir atsirado feodalizmo epochoje. Nuo XIX
a. Liaudies dainos imtos vartoti skirtingais atvejais, jas savo kūrybai
ėmė naudoti poetai, taip pat nemažai rašytinių kūrinių paplito liaudyje,
įsiliejo į jos dainų repertuarą ir virto neatskiriama liaudies poetinės
kūrybos dalimi. Visa tai veeikė tolesnį liaudies dainų vystymąsi.

Ir visdėlto, kiekvienu skirtingu atveju vartojamos skirtingos
dainos ilgainiui išsivystė į atskirus žanrus, pasižyminčius daugiau ar
mažiau skirtinga tematika, turiniu, melodijomis, vaizdais kitomis formos
ypatybėmis. Pagal funkciją, t. y. pagal paskirtį gyvenime, dainuojamoji
tautosaka skirstoma į dvi dalis: apeiginę ir neapeiginę. Apeiginei
dainuojamajai t

tautosakai priklauso kalendorinių apeigų, šeimos apeigų
dainos, taip pat raudos. Neapeigines dainas sudaro darbo, karinės-
istorinės, revoliucinės, meilės, jaunimo vaišių kitokių žanrų dainos.

Taigi, šiame referate skaitysite apie revoliucines dainas;
koks jų žanro pobudis, kilmė bei vystimosi laikotarpiai. . .

– 2 –

REVOLIUCINĖS DAINOS

Revoliucinių dainų atsiradimo ir gyvavimo laikotarpis sudaro
atskirą lietuvių liaudies poetinės kūrybos raidos etapą. Savo ištakomis
šios dainos skiriasi nuo senųjų lietuvių liaudies dainų. Senosios
tradicinės dainos – tai didžiausia valstiečių poetinė kūryba, tuo tarpu
revoliucinės dainos – XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje gimusi
vargininkų valstiečių poezija. Revoliucinės dainos Lietuvos liaudyje ėmė
plisti XIX a. pabaigoje, kai sustiprėjo darbo žmonių išsivadavimo
judėjimas, nukreiptas prieš carizmo jungą, kapitalistinį išnaudojimą ir kai
šio judėjimo priešakyje atsistojo darbininkų klasė. Nuo antifeodalinių
dainų revoliucinės skiriasi tuo, kad jos atsirado kitomis socialinėmis
sąlygomis ir kad jose atsispindi ne vien valstiečių, bbet ir proletariato
revoliucinė kova.

Revoliucinės dainos yra internacionalinio pobūdžio. Dėl to įvairių
tautų revoliucinėms dainoms yra būdingi tie patys motyvai. Revoliucinės
dainos skelbė socializmo idėjas ir tuo darė didžiulį poveikį liaudies
politiniam sąmonėjimui, auklėjo žmones neapykantos išnaudotojams dvasia.

Revoliucinių dainų kilmė taip pat kitokia, negu senųjų liaudies
dainų. Senosios dainos yra kilusios tradicijos būdu betarpiškai iš
liaudies, o daugumą revoliucinių dainų sudaro autorinės kilmės dainos,
neretai atėjusios į Lietuvą iš kitų kraštų, arba tai yra senųjų dainų
perdirbimai. Tik palyginti nedidelę revoliucinių dainų dalį sukūrė pačios
liadies dainininkai.

Revoliucinės kovos uždaviniams buvo n

naudojamos ir senosios
lietuvių liaudies dainos, jas perkuriant, pritaikant naujoms sąlygoms,
gyvenamojo momento uždaviniams, revoliucijos tikslams. Kaip senosios dainos
buvo perkuriamos į revoliucines, matyti, pavyzdžiui, iš tradicinės liaudies
dainos ,,Sėjau rūtą‘‘ perdirbimo: šios dainos posmas, pakeičiant trečiąją
jo eilutę ,,augo mano jaunos dienos‘‘, buvo dainuojamos šitaip:

Augo rūta, augo mėta,

Augo lelijėlė,

Augo laisvės pageidimas

Kaip žalia rūtelė.

Panašiai pakeičiant visą tekstą, šioje dainoje sukuriamas
mergaitės revoliucionierės paveikslas, skirtingas nuo senųjų dainų mergelės
paveikslo.

Revoliucinėmis dainomis virto ir kai kurie lietuvių poetų
eilėraščiai, atspindėję liaudies masinius siekimus, revoliucines nuotaikas.
Pažangūs poetai ir patys stengėsi rašyti revoliucinių dainų. Antai poetas
J. Krikščiūnas-Jovaras, sekdamas ,,Marseljete“ ir papildydamas jos atskirus
motyvus lietuvių liaudies

– 3 –
gyvenimo vaizdais, parašė ,,Jaunųjų darbininkų dainą“. Liaudies taip pat
buvo dainuojami J. Krikščiūno-Jovaro eilėraščiai, skirti ,,dūminei
pirkiai“, ,,vargstantiems mažturčiams“ ir pan. Ir kai kurių kitų lietuvių
poetų revoliucinio turinio eilėraščiai XX a. pradžioje bei vėliau taip pat
virto liaudies dainuojamomis revoliucinėmis dainomis. Tad rašytinė poezija
buvo vienas iš revoliucinių dainų šaltinių. Revoliucimės poezijos įtaka
sprendė ne vien revoliucinių dainų turinį, bet iš dalies ir jų poetinę
formą, meninius vaizdus bei įvaizdžius, kurie žymiai skiriasi nuo senųjų
liaudies dainų meninės išraiškos. Revoliucinės dainos buvo kuriamos
revoliucinės poezijos tradicijų įtakoje.

Revoliucines dainas kūrė ir kai kurie li etuvių kompozitoriai.
Kompozitorius Mikas Petrauskas yra sukomponaves melodiją ne vienai
revoliucinei dainai. Jis sudarė ir išleido lietuvių revoliucinių dainų
rinkinį ,,Trimitas“ (1910). Revoliucinės bei socialinės tematikos dainas M.
Petrauskas kū

ūrė ir vėliau. Jis parašė muziką J. Janonio eilėraščiams
,,Kalvis“, ,,Kumečio daina“ ir kt.

,,Marseljetė“ buvo sukurta XVIII a. pabaigoje, prancūzų
buržuazinės revoliucijos metu – ją 1792 m. parašė Ružė de Lilis. Į XIX a.
pabaigą ,,Marseljetė“ paplito Rusijos darbininkų ir revoliucinės
inteligentijos tarpe ,,Darbininkų marseljetės“ vardu. ,,Darbininkų
marseljetė“ – tai Ružė de Lilio dainos perdirbimas, kuriame yra daug naujų
motyvų. Jos autorius – rusų revoliucionierius P. Lavrovas. Pirmą kartą
,,Darbininkų marseljetė“ buvo paskelbta 1875 m.

Pirmasis ,,Darbininkų marseljetės“ vertimas į lietuvių kalbą
pasirodė 1904 m. laikraštyje ,,Darbininkų balsas“ ir rinkinėlyje
,,Revoliucijos dainos“. Tai buvo J. Baltrušaičio-Mėmelės, pasinaudojant P.
Lavrono dainos tekstu, sukurtas lietuviškas jo variantas. Daina pritaikyta
Lietuvos sąlygomis. ,,Darbininkų marseljetėje“ minimi geografiniai vardai
pakeisti lietuviškais (pavyzdžiui, Dnepras – Nemunu ir pan.). Dar daugiau
pritaikytas Lietuvos gyvenimui, atspindįs 1905-1907 metų revoliucinį
pakilimą, buvo V. Mickevičiaus-Kupsuko atliktas ,,Darbininkų marseljetės“
perdirbimas, išspausdintas 1908 m. Šis perdirbimas pavadintas ,,Lietuvių
marseljete“ ir turi net tris naujus posmus, kurių nėra rusiškame tekste. Be
jau minėtųjų, buvo ir daugiau ,,Marseljetės“ vertimų į lietuvių kalbą. Jie
visi paplito Lietuvos liaudyje ir yra žinomi iki mūsų dienų daugeliu
skirtingų variantų.

,,Marseljetė Lietuvoje buvo dainuojama ne tik lietuviškai.
Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir kitų miestų darbininkai jau XIX a. pabaigoje
kartu su kitomis revoliucinėmis dainomis dainavo ,,Darbininkų marseljetę“
ir rusiškai. Kitų tautų revoliucinės dainos ypač plito Vilniuje, kur gyveno
įvairių tautybių žmonės.

Per vertimus į rusų kalbą Lietuvą pasiekė ir ,,Internacionalas“,
sukurtas prancūzų poeto komunaro E. Potjė ir paskelbtas 1887 m. R
Rusijoje
,,Internacionalas“ paplito XX a. pradžioje. Iš rusų kalbos į lietuvių 1905
m. ,,Internacionalą“ pirmą kartą išvertė J. Baltrušaitis-Mėmelė. Vėliau
pasirodė ir daugiau ,, Internacionalo“ vertimų. Jis Lietuvoje greitai
išpopuliarėjo, buvo imtas plačiai dainuoti demonstracijose ir kituose
revoliuciniuose darbo žmonių susibūrimuose.

– 4 –

Lietuvių revoliucinių dainų vystimuisi didžiulį poveikį darė rusų
revoliucinės dainos, kurias kūrė revoliucionieriai ir profesionalai : G.
Kržižanovskis, L. Radinas, M. Michailovas, ir kt. Į lietuvių revoliucinių
dainų repertuarą įėjo populiari revoliucinė rusų daina ,,Žuvusiems
draugams“, sukurta, sekant V. Archangelskio eilėraščiu ,,Laidotuvių maršas“
(1900). Ši daina yra įdėta jau pirmajame lietuvių revoliucinių dainų
rinkinėlyje ,,Pirmyn“ (1902). Ji buvo dainuojama 1905-1907 m. revoliucijos
laikotarpiu ir vėliau – reakcijos siautėjimo metais, taip pat 1917-1919 m.

kovų dėl Tarybų valdžios Lietuvoje metu ir buržuarijos valdymo laikais.
Šią dainą mini V. Mickevičius-Kupsukas, aprašydamas revoliucionierių teismą
ir kalinčius revoliucionierius. Prie šios dainos variantų, užrašytų
buržuazijos valdymo laikotarpiu, dainininkai nurodo, jog ji buvo dainuojama
fašistų nukankintiens draugams atminti. Keliais variantais ši daina
užrašyta ir pokario metais. Jos variantai paprastai prasideda žodžiais:
,,Daug žuvo mūs brolių už laisvę kovoj“, ,,Kovoj jūs pražuvot, mielieji
draugai“ ir pan.

Lietuvoje taip pat išpopuliarėjo ir kitų rusų poetų dainos. L.
Radino daina „Drąsiai, draugai, koja kojon“ (1897) lietuviškai buvo imta
dainuoti nuo 1905 m. Ji stiprino liaudies dvasią tiek kovose prieš carizmą,
tiek ir prieš lietuviškąją buržuaziją. Liaudyje ši daina sklido „Ženkim,
draugai, gi mes drąsiai“, „Ženkim, draugai, mes į kovą“ ir kitais
variantais. M. Michailovo daina ,,Drąsiai, draugai!“ (1861) į lietuvių
revoliucinę poeziją ir į liaudies dainas įėjo nuo XIX a. pabaigos. Dar
buvo dainuojama F. Škuliovo eilėrščio ,,Mes – kalviai“ (1912) ir kitos
dainos. Ypač populiari buvo ,,Kalinio daina“ iš M. Gorkio pjesės ,,Dugne“.
Ši daina turi daugelį lietuviškų perdirbimų bei variantų, kurie kartais yra
žymiai ilgesni už originalą.

Nemažai įtakos lietuvių revoliucinių dainų repertuarui darė lenkų
revoliucinės dainos. Į lietuvių kalbą jos buvo verčiamos tiek iš originalo,
tiek ir išrusiškų vertimų, kurie dažniausiai būdavo atlikti G.
Kržižanovskio.

Viena populiariausių Lietuvoje revoliucinių dainų buvo
„Varšuvienė“ (,,Kelkim aukštyn mūsų vėliavą drąsiai“). Ją 1883 m. parašė
lenkų poetas V. Svencickis. Iš rusiško G. Kržižanovskio vertimo (1897)
,,Varšuvienę“ J. Baltrušaitis-Mėmelė išvertė į lietuvių kalbą, ir ji
greitai paplito plačiuose liaudies sluosksniuose. Lietuvą pasiekė ir kita
žinoma lenkų revoliucinė daina ,,Tironai, jūs siuskit, kankinkite mus“. Ši
daina į lietuvių kalbą buvo verčiamair iš rusų, ir iš lenkų kalbų. Nuo XX
a. pradžios Lietuvoje plito garsi B. Červenskio daina ,,Raudonoji vėliava“.
Lietuvos liaudis taip pat buvo pamėgusi populiarią lenkų darbininkų dainą
,,Kas auksą žemėj randa“. Ši daina, J. Baltrušaičio-Mėmelės 1904 m.
išversta į lietuvių kalbą, keliais skirtingais variantais yra užrašyta
įvairiose Lietuvos vietose tiek ikitarybiniais, tiek ir tarybiniais
laikais. Iš lenkų revoliucinio judėjimo į Lietuvą yra atėję ir daugiau
kovingų dainų – pavyzdžiui, ,,Maž ką valgę ir tegėrę“, ,,Šaukia sesutė savo
brolelį“, ,,Broliai, sukruskim, ginklą į ranką“ ir kt.

Rusų ir lenkų revoliucinės poezijos poveikis lietuvių
revoliucinėms dai-

– 5 –
noms iki Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos buvo ypač stiprus.
Šių tautų revoliucinė poezija skatino lietuvių pažangiuosius poetus kurti
revoliucines dainas, padėjo įsitvirtinti revoliucinės dainos tradicijai
Lietuvoje. Lietuvių revoliucinės dainos perėmė iš rusų ir lenkų
revoliucinės poezijos populiarius motyvus, atitikusius Lietuvos gyvenimo
sąlygas. Revoliucinės dainos Lietuvos sa1ygoms buvo pritaikomos kūrybiškai,
suteikiant joms nacionalinį koloritą. Tai akivaizdžiai matyti iš tokių rusų
revoliucinių dainų perdirbinių, kaip ,,Darbininkų marseljetė“, ,,Ženkim,
draugai, gi mes drąsiai“, ,,Saulė teka, saulė leidžias“ ir kitų, kur
laisvas vertimas bei perdirbimas persipina su originaliais, naujai
prirašytais posmais.

Tiek laisvai perkurtas bei išverstas, tiek ir originalias lietuvių
revoliucines dainas liaudis mėgo ir plačiai dainavo jau nuo XIX a.
pabaigos. Jos lydėjo visas darbo žmonių kovas. 1905 – 1907 m. revoliucijos
laikotarpiu revoliucinės dainos buvo dainuojamos kovojant prieš carizmą,
1917 – 1919 m. – prieš burzuaziją ir užsienio interventus. Buržuazijos
diktatūros metais revoliucinės dainos buvo dainuojamos revoliucionierių
susirinkimuose, liaudies demonstracijose, jos stiprino politinių kalinių
dvasią kalėjimuose. Revoliucinės dainos atitiko Lietuvos darbo žmonių
nuotaikas, reiškė jų valią bei siekimus.

Lietuvių revoliucinės dainos dainuotos ne tik Lietuvoje, bet ir
kitur, kur tik būdavo daugiau lietuvių ir kur vyko pažangus revoliucinis
judėjimas. Pavyzdžiui, jos buvo dainuojamos Rygoje, kur gyveno nemaža
lietuvių. Šios dainos buvo labai populiarios ir pirmojo pasaulinio karo
metu į Rusijos gilumą pasitraukusių lietuvių tarpe. Revoliucines dainas
plačiai dainavo JAV ir Škotijoje gyvenę lietuviai.

Revoliucinėms dainoms Lietuvoje plisti daug padėjo socialistinė
spauda bei revoliucinių dainų rinkinėliai. Nemaža tokių rinkinėlių buvo
išleista XX a. pradžioje: ,,Pirmyn. Darbininkų eilės ir dainos“ (Liepoja,
1902), ,,Revoliucijos dainos“ (Ryga, 1904; Londonas, 1905; Čikaga, 1908;
Vilnius, 1918), ,,Revoliucinės dainos“ (Ryga, 1905), ,,Kovotojų giesmės“
(Filadelfija, 1907), ,,Kibirkštys“ (Petrapilis, 1908) ir kt.

Lietuvių revoliucinės dainos nuėjo savitą vystymosi kelią. Jų
raida glaudžiai siejosi su revoliucinių įvykių Lietuvoje eiga.

Pirmas ryškus revoliucinių dainų vystimosi Lietuvoje laikotarpis
buvo 1905 – 1907 revoliucijos metai. Kaip tik tuo laiku ypač paplito
revoliucinės dainos. Vėliau revoliuciniai motyvai pasireiškė ir pirmojo
pasaulinio karo metu bei kovų dėl Tarybų valdžios laikotarpyje, kuris truko
1917 – 1919 metais. Dar veliau revoliucinės dainos pasireiškė ir
buržuazijos valdymo metais, tai buvo kažkur apie 1920 – 1935 metus.

Revoliucinės dainos pasižymi nauja specifine menine išraiška,
kurią sudarė jų idėjinistematinis turinys ir kuri atitiko liaudies
išsivadavimo dvasią, jos kovingąsias nuotaikas. Revoliucinėse dainose
žymiai mažiau lyrizmo, negu senosio-

– 6 –
se liaudies dainose. Jose nesutinkama įprastų poetinių įvaizdžių, o iškyla
nauji poetiniai įvaizdžiai ir sąvokos: darbo ranka geležinė, suvargusi
liaudis, rytų aušra, laisvės vėliava, liepsna leninizmo ir kt.
Revoliucinėse dainose yra daug naujų žodžių, atspindžinčių klasių kovą,
politinį revoliucinį darbo žmonių judėjimą: engėjus, skriaudėjus,
kraugerys, despotas, retežiai, kovotojas ir pan. Dauguma tų žodžių, sąvokų
ir įvaizdžių į lietuvių revoliucinių dainų žodyną bei poetiką pateko iš
vertimų ir perdirbinių. Ši naujoji poetika atitiko revoliucinių dainų
paskirtį – kelti liaudies mases į kovą, žadinti jų klasinį bei politinį
sąmoningumą.

Daugelis revoliucinių dainų buvo dainuojamos
demonstracijose, liaudies susibūrimuose, tad jų ritmas dažniausiai atitinka
maršo ritmą, žygiavimo taktą.

Revoliucinių dainų yra užrašyta žymiai mažiau, negu kitų
žanrų tautosakos kūrinių. Tai iš dalies paaiškina tuo, kad buržuazijos
valdymo metais šios dainos nebuvo intensyviau renkamos – priešingai, jos
buvo persekiojamos ir nelaikomos lietuvių tautosaka.

Revoliucinės dainos, skelbė liaudies protestą
kapitalistiniams išnaudotojams, palaikė revoliucines žmonių nuotaikas,
šaukė į kovą dėl socialistinės santvarkos įtvirtinimo mūsų krašte. Ir tai
suvaidino didelį vaidmenį lietuvių liaudies išsivadavimo kovoje.

– 7 –

Revoliucinių dainų rinkiniai ir dar šis tas

– 8 –

– 9 –

Išvados

Anksčiau lietuviai revoliucines dainas dainuodavo, kad pagyvintų
tautos pilietiškumą vykstant karui ar kovoms dėl Tarybų valdžios. Beto, jos
tarsi skelbdavo protestą kapitalistams. O dabar, kai Lietuva jau yra
nepriklausoma šalis, revolucinės dainos mažai kur bedainuojamos. Daugiau
yra paplitusios patriotinės dainos, dainuojamos apie Lietuvą, tautiškumą ir
pan.

– 10 –

Naudota literatūra

1. Skaitinių vadovėlis 8 klasei

2. Internetas

3. Knyga ,,Lietuvių tautosakos apybraiža“

– 11 –

Turinys

Įvadas
..........................
............... 2
Revoliucinės dainos
..........................
......... 3
Revoliucinių dainų rinkiniai ir dar šis tas
...................... 8
Išvados
..........................
.............. 10
Naudota literatūra
..........................
......... 11

– 12 –

Leave a Comment