Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla
Referatas
[pic]
Darbo vadovė: Angelė Bagdonavičienė
Darbą parengė: Akvilė Strelčiūnaitė 8b klasė
2005m. Įvadas
Lietuvių liaudies dainos yra gana senos, o atskiri jų motyvaisiekia tolimus laikus. Dainų senumą rodo jų turinys ir stilius, poetiniaivaizdai, palyginimai, epitetai ir kt. Pats žodis daina irgi yra labaisenas. Jo šaknis indoeuropiečių kalbose reiškia skardenti, šaukti, šokti.Senovėje, kai dainos ir šokio bei žaidimo tarpusavio ryšiai buvo labaiglaudūs, šis žodis galėjo turėti tokią prasmę ir lietuvių kalboje.Lietuviškų žodžių su šaknimi dain istoriniuose šaltiniuse randame nuo XIIIa. Žodis daina yra žinomas visame lietuvių etnografiniame plote. Bėgant laikui, keičiantis ekonominėms-istorinėms formacijoms,keitėsi liaudies gyvenims, o kartu su juo ir liaudies dainų repertuaras, jųturinys, meninė forma. Feodalizmo epochoje liaudis, paveldėjusi pirmykštėsbendruomenės dainas, savaip jas suprato, įprasmino, suteikė joms atitinkamąpoetinę – kalbinę išraišką, taip pat sukūrė daug naujų dainų. Didžiausiadalis mūsų laikus pasiekusių dainų ir atsirado feodalizmo epochoje. Nuo XIXa. Liaudies dainos imtos vartoti skirtingais atvejais, jas savo kūrybaiėmė naudoti poetai, taip pat nemažai rašytinių kūrinių paplito liaudyje,įsiliejo į jos dainų repertuarą ir virto neatskiriama liaudies poetinėskūrybos dalimi. Visa tai veikė tolesnį liaudies dainų vystymąsi. Ir visdėlto, kiekvienu skirtingu atveju vartojamos skirtingosdainos ilgainiui išsivystė į atskirus žanrus, pasižyminčius daugiau armažiau skirtinga tematika, turiniu, melodijomis, vaizdais kitomis formosypatybėmis. Pagal funkciją, t. y. pagal paskirtį gyvenime, dainuojamojitautosaka skirstoma į dvi dalis: apeiginę ir neapeiginę. Apeigineidainuojamajai tautosakai priklauso kalendorinių apeigų, šeimos apeigųdainos, taip pat raudos. Neapeigines dainas sudaro darbo, karinės-istorinės, revoliucinės, meilės, jaunimo vaišių kitokių žanrų dainos.
Taigi, šiame referate skaitysite apie revoliucines dainas;koks jų žanro pobudis, kilmė bei vystimosi laikotarpiai. . .– 2 – REVOLIUCINĖS DAINOS
Revoliucinių dainų atsiradimo ir gyvavimo laikotarpis sudaroatskirą lietuvių liaudies poetinės kūrybos raidos etapą. Savo ištakomisšios dainos skiriasi nuo senųjų lietuvių liaudies dainų. Senosiostradicinės dainos – tai didžiausia valstiečių poetinė kūryba, tuo tarpurevoliucinės dainos – XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje gimusivargininkų valstiečių poezija. Revoliucinės dainos Lietuvos liaudyje ėmėplisti XIX a. pabaigoje, kai sustiprėjo darbo žmonių išsivadavimojudėjimas, nukreiptas prieš carizmo jungą, kapitalistinį išnaudojimą ir kaišio judėjimo priešakyje atsistojo darbininkų klasė. Nuo antifeodaliniųdainų revoliucinės skiriasi tuo, kad jos atsirado kitomis socialinėmissąlygomis ir kad jose atsispindi ne vien valstiečių, bet ir proletariatorevoliucinė kova. Revoliucinės dainos yra internacionalinio pobūdžio. Dėl to įvairiųtautų revoliucinėms dainoms yra būdingi tie patys motyvai. Revoliucinėsdainos skelbė socializmo idėjas ir tuo darė didžiulį poveikį liaudiespolitiniam sąmonėjimui, auklėjo žmones neapykantos išnaudotojams dvasia. Revoliucinių dainų kilmė taip pat kitokia, negu senųjų liaudiesdainų. Senosios dainos yra kilusios tradicijos būdu betarpiškai išliaudies, o daugumą revoliucinių dainų sudaro autorinės kilmės dainos,neretai atėjusios į Lietuvą iš kitų kraštų, arba tai yra senųjų dainųperdirbimai. Tik palyginti nedidelę revoliucinių dainų dalį sukūrė pačiosliadies dainininkai. Revoliucinės kovos uždaviniams buvo naudojamos ir senosioslietuvių liaudies dainos, jas perkuriant, pritaikant naujoms sąlygoms,gyvenamojo momento uždaviniams, revoliucijos tikslams. Kaip senosios dainosbuvo perkuriamos į revoliucines, matyti, pavyzdžiui, iš tradicinės liaudiesdainos ,,Sėjau rūtą‘‘ perdirbimo: šios dainos posmas, pakeičiant trečiąjąjo eilutę ,,augo mano jaunos dienos‘‘, buvo dainuojamos šitaip:
Augo rūta, augo mėta, Augo lelijėlė, Augo laisvės pageidimas Kaip žalia rūtelė.
Panašiai pakeičiant visą tekstą, šioje dainoje sukuriamasmergaitės revoliucionierės paveikslas, skirtingas nuo senųjų dainų mergelėspaveikslo. Revoliucinėmis dainomis virto ir kai kurie lietuvių poetųeilėraščiai, atspindėję liaudies masinius siekimus, revoliucines nuotaikas.Pažangūs poetai ir patys stengėsi rašyti revoliucinių dainų. Antai poetasJ. Krikščiūnas-Jovaras, sekdamas ,,Marseljete“ ir papildydamas jos atskirusmotyvus lietuvių liaudies
– 3 –gyvenimo vaizdais, parašė ,,Jaunųjų darbininkų dainą“. Liaudies taip patbuvo dainuojami J. Krikščiūno-Jovaro eilėraščiai, skirti ,,dūmineipirkiai“, ,,vargstantiems mažturčiams“ ir pan. Ir kai kurių kitų lietuviųpoetų revoliucinio turinio eilėraščiai XX a. pradžioje bei vėliau taip patvirto liaudies dainuojamomis revoliucinėmis dainomis. Tad rašytinė poezijabuvo vienas iš revoliucinių dainų šaltinių. Revoliucimės poezijos įtakasprendė ne vien revoliucinių dainų turinį, bet iš dalies ir jų poetinęformą, meninius vaizdus bei įvaizdžius, kurie žymiai skiriasi nuo senųjųliaudies dainų meninės išraiškos. Revoliucinės dainos buvo kuriamosrevoliucinės poezijos tradicijų įtakoje. Revoliucines dainas kūrė ir kai kurie li etuvių kompozitoriai.Kompozitorius Mikas Petrauskas yra sukomponaves melodiją ne vienairevoliucinei dainai. Jis sudarė ir išleido lietuvių revoliucinių dainųrinkinį ,,Trimitas“ (1910). Revoliucinės bei socialinės tematikos dainas M.Petrauskas kūrė ir vėliau. Jis parašė muziką J. Janonio eilėraščiams,,Kalvis“, ,,Kumečio daina“ ir kt. ,,Marseljetė“ buvo sukurta XVIII a. pabaigoje, prancūzųburžuazinės revoliucijos metu – ją 1792 m. parašė Ružė de Lilis. Į XIX a.pabaigą ,,Marseljetė“ paplito Rusijos darbininkų ir revoliucinėsinteligentijos tarpe ,,Darbininkų marseljetės“ vardu. ,,Darbininkųmarseljetė“ – tai Ružė de Lilio dainos perdirbimas, kuriame yra daug naujųmotyvų. Jos autorius – rusų revoliucionierius P. Lavrovas. Pirmą kartą
,,Darbininkų marseljetė“ buvo paskelbta 1875 m. Pirmasis ,,Darbininkų marseljetės“ vertimas į lietuvių kalbąpasirodė 1904 m. laikraštyje ,,Darbininkų balsas“ ir rinkinėlyje,,Revoliucijos dainos“. Tai buvo J. Baltrušaičio-Mėmelės, pasinaudojant P.Lavrono dainos tekstu, sukurtas lietuviškas jo variantas. Daina pritaikytaLietuvos sąlygomis. ,,Darbininkų marseljetėje“ minimi geografiniai vardaipakeisti lietuviškais (pavyzdžiui, Dnepras – Nemunu ir pan.). Dar daugiaupritaikytas Lietuvos gyvenimui, atspindįs 1905-1907 metų revoliucinįpakilimą, buvo V. Mickevičiaus-Kupsuko atliktas ,,Darbininkų marseljetės“perdirbimas, išspausdintas 1908 m. Šis perdirbimas pavadintas ,,Lietuviųmarseljete“ ir turi net tris naujus posmus, kurių nėra rusiškame tekste. Bejau minėtųjų, buvo ir daugiau ,,Marseljetės“ vertimų į lietuvių kalbą. Jievisi paplito Lietuvos liaudyje ir yra žinomi iki mūsų dienų daugeliuskirtingų variantų. ,,Marseljetė Lietuvoje buvo dainuojama ne tik lietuviškai.Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir kitų miestų darbininkai jau XIX a. pabaigojekartu su kitomis revoliucinėmis dainomis dainavo ,,Darbininkų marseljetę“ir rusiškai. Kitų tautų revoliucinės dainos ypač plito Vilniuje, kur gyvenoįvairių tautybių žmonės. Per vertimus į rusų kalbą Lietuvą pasiekė ir ,,Internacionalas“,sukurtas prancūzų poeto komunaro E. Potjė ir paskelbtas 1887 m. Rusijoje,,Internacionalas“ paplito XX a. pradžioje. Iš rusų kalbos į lietuvių 1905m. ,,Internacionalą“ pirmą kartą išvertė J. Baltrušaitis-Mėmelė. Vėliaupasirodė ir daugiau ,, Internacionalo“ vertimų. Jis Lietuvoje greitaiišpopuliarėjo, buvo imtas plačiai dainuoti demonstracijose ir kituoserevoliuciniuose darbo žmonių susibūrimuose.– 4 – Lietuvių revoliucinių dainų vystimuisi didžiulį poveikį darė rusųrevoliucinės dainos, kurias kūrė revoliucionieriai ir profesionalai : G.Kržižanovskis, L. Radinas, M. Michailovas, ir kt. Į lietuvių revoliuciniųdainų repertuarą įėjo populiari revoliucinė rusų daina ,,Žuvusiemsdraugams“, sukurta, sekant V. Archangelskio eilėraščiu ,,Laidotuvių maršas“(1900). Ši daina yra įdėta jau pirmajame lietuvių revoliucinių dainųrinkinėlyje ,,Pirmyn“ (1902). Ji buvo dainuojama 1905-1907 m. revoliucijos
laikotarpiu ir vėliau – reakcijos siautėjimo metais, taip pat 1917-1919 m. kovų dėl Tarybų valdžios Lietuvoje metu ir buržuarijos valdymo laikais.Šią dainą mini V. Mickevičius-Kupsukas, aprašydamas revoliucionierių teismąir kalinčius revoliucionierius. Prie šios dainos variantų, užrašytųburžuazijos valdymo laikotarpiu, dainininkai nurodo, jog ji buvo dainuojamafašistų nukankintiens draugams atminti. Keliais variantais ši dainaužrašyta ir pokario metais. Jos variantai paprastai prasideda žodžiais:,,Daug žuvo mūs brolių už laisvę kovoj“, ,,Kovoj jūs pražuvot, mieliejidraugai“ ir pan. Lietuvoje taip pat išpopuliarėjo ir kitų rusų poetų dainos. L.Radino daina „Drąsiai, draugai, koja kojon“ (1897) lietuviškai buvo imtadainuoti nuo 1905 m. Ji stiprino liaudies dvasią tiek kovose prieš carizmą,tiek ir prieš lietuviškąją buržuaziją. Liaudyje ši daina sklido „Ženkim,draugai, gi mes drąsiai“, „Ženkim, draugai, mes į kovą“ ir kitaisvariantais. M. Michailovo daina ,,Drąsiai, draugai!“ (1861) į lietuviųrevoliucinę poeziją ir į liaudies dainas įėjo nuo XIX a. pabaigos. Darbuvo dainuojama F. Škuliovo eilėrščio ,,Mes – kalviai“ (1912) ir kitosdainos. Ypač populiari buvo ,,Kalinio daina“ iš M. Gorkio pjesės ,,Dugne“.Ši daina turi daugelį lietuviškų perdirbimų bei variantų, kurie kartais yražymiai ilgesni už originalą. Nemažai įtakos lietuvių revoliucinių dainų repertuarui darė lenkųrevoliucinės dainos. Į lietuvių kalbą jos buvo verčiamos tiek iš originalo,tiek ir išrusiškų vertimų, kurie dažniausiai būdavo atlikti G.Kržižanovskio. Viena populiariausių Lietuvoje revoliucinių dainų buvo„Varšuvienė“ (,,Kelkim aukštyn mūsų vėliavą drąsiai“). Ją 1883 m. parašėlenkų poetas V. Svencickis. Iš rusiško G. Kržižanovskio vertimo (1897),,Varšuvienę“ J. Baltrušaitis-Mėmelė išvertė į lietuvių kalbą, ir jigreitai paplito plačiuose liaudies sluosksniuose. Lietuvą pasiekė ir kitažinoma lenkų revoliucinė daina ,,Tironai, jūs siuskit, kankinkite mus“. Šidaina į lietuvių kalbą buvo verčiamair iš rusų, ir iš lenkų kalbų. Nuo XXa. pradžios Lietuvoje plito garsi B. Červenskio daina ,,Raudonoji vėliava“.Lietuvos liaudis taip pat buvo pamėgusi populiarią lenkų darbininkų dainą,,Kas auksą žemėj randa“. Ši daina, J. Baltrušaičio-Mėmelės 1904 m.išversta į lietuvių kalbą, keliais skirtingais variantais yra užrašytaįvairiose Lietuvos vietose tiek ikitarybiniais, tiek ir tarybiniaislaikais. Iš lenkų revoliucinio judėjimo į Lietuvą yra atėję ir daugiaukovingų dainų – pavyzdžiui, ,,Maž ką valgę ir tegėrę“, ,,Šaukia sesutė savobrolelį“, ,,Broliai, sukruskim, ginklą į ranką“ ir kt. Rusų ir lenkų revoliucinės poezijos poveikis lietuviųrevoliucinėms dai-– 5 –noms iki Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos buvo ypač stiprus.Šių tautų revoliucinė poezija skatino lietuvių pažangiuosius poetus kurtirevoliucines dainas, padėjo įsitvirtinti revoliucinės dainos tradicijaiLietuvoje. Lietuvių revoliucinės dainos perėmė iš rusų ir lenkųrevoliucinės poezijos populiarius motyvus, atitikusius Lietuvos gyvenimosąlygas. Revoliucinės dainos Lietuvos sa1ygoms buvo pritaikomos kūrybiškai,suteikiant joms nacionalinį koloritą. Tai akivaizdžiai matyti iš tokių rusųrevoliucinių dainų perdirbinių, kaip ,,Darbininkų marseljetė“, ,,Ženkim,draugai, gi mes drąsiai“, ,,Saulė teka, saulė leidžias“ ir kitų, kurlaisvas vertimas bei perdirbimas persipina su originaliais, naujaiprirašytais posmais. Tiek laisvai perkurtas bei išverstas, tiek ir originalias lietuviųrevoliucines dainas liaudis mėgo ir plačiai dainavo jau nuo XIX a.pabaigos. Jos lydėjo visas darbo žmonių kovas. 1905 – 1907 m. revoliucijoslaikotarpiu revoliucinės dainos buvo dainuojamos kovojant prieš carizmą,1917 – 1919 m. – prieš burzuaziją ir užsienio interventus. Buržuazijosdiktatūros metais revoliucinės dainos buvo dainuojamos revoliucionieriųsusirinkimuose, liaudies demonstracijose, jos stiprino politinių kaliniųdvasią kalėjimuose. Revoliucinės dainos atitiko Lietuvos darbo žmonių
nuotaikas, reiškė jų valią bei siekimus. Lietuvių revoliucinės dainos dainuotos ne tik Lietuvoje, bet irkitur, kur tik būdavo daugiau lietuvių ir kur vyko pažangus revoliucinisjudėjimas. Pavyzdžiui, jos buvo dainuojamos Rygoje, kur gyveno nemažalietuvių. Šios dainos buvo labai populiarios ir pirmojo pasaulinio karometu į Rusijos gilumą pasitraukusių lietuvių tarpe. Revoliucines dainasplačiai dainavo JAV ir Škotijoje gyvenę lietuviai. Revoliucinėms dainoms Lietuvoje plisti daug padėjo socialistinėspauda bei revoliucinių dainų rinkinėliai. Nemaža tokių rinkinėlių buvoišleista XX a. pradžioje: ,,Pirmyn. Darbininkų eilės ir dainos“ (Liepoja,1902), ,,Revoliucijos dainos“ (Ryga, 1904; Londonas, 1905; Čikaga, 1908;Vilnius, 1918), ,,Revoliucinės dainos“ (Ryga, 1905), ,,Kovotojų giesmės“(Filadelfija, 1907), ,,Kibirkštys“ (Petrapilis, 1908) ir kt.Lietuvių revoliucinės dainos nuėjo savitą vystymosi kelią. Jųraida glaudžiai siejosi su revoliucinių įvykių Lietuvoje eiga. Pirmas ryškus revoliucinių dainų vystimosi Lietuvoje laikotarpisbuvo 1905 – 1907 revoliucijos metai. Kaip tik tuo laiku ypač paplitorevoliucinės dainos. Vėliau revoliuciniai motyvai pasireiškė ir pirmojopasaulinio karo metu bei kovų dėl Tarybų valdžios laikotarpyje, kuris truko1917 – 1919 metais. Dar veliau revoliucinės dainos pasireiškė irburžuazijos valdymo metais, tai buvo kažkur apie 1920 – 1935 metus.
Revoliucinės dainos pasižymi nauja specifine menine išraiška,kurią sudarė jų idėjinistematinis turinys ir kuri atitiko liaudiesišsivadavimo dvasią, jos kovingąsias nuotaikas. Revoliucinėse dainosežymiai mažiau lyrizmo, negu senosio-
– 6 –se liaudies dainose. Jose nesutinkama įprastų poetinių įvaizdžių, o iškylanauji poetiniai įvaizdžiai ir sąvokos: darbo ranka geležinė, suvargusiliaudis, rytų aušra, laisvės vėliava, liepsna leninizmo ir kt.Revoliucinėse dainose yra daug naujų žodžių, atspindžinčių klasių kovą,politinį revoliucinį darbo žmonių judėjimą: engėjus, skriaudėjus,kraugerys, despotas, retežiai, kovotojas ir pan. Dauguma tų žodžių, sąvokų
ir įvaizdžių į lietuvių revoliucinių dainų žodyną bei poetiką pateko išvertimų ir perdirbinių. Ši naujoji poetika atitiko revoliucinių dainųpaskirtį – kelti liaudies mases į kovą, žadinti jų klasinį bei politinįsąmoningumą. Daugelis revoliucinių dainų buvo dainuojamosdemonstracijose, liaudies susibūrimuose, tad jų ritmas dažniausiai atitinkamaršo ritmą, žygiavimo taktą. Revoliucinių dainų yra užrašyta žymiai mažiau, negu kitųžanrų tautosakos kūrinių. Tai iš dalies paaiškina tuo, kad buržuazijosvaldymo metais šios dainos nebuvo intensyviau renkamos – priešingai, josbuvo persekiojamos ir nelaikomos lietuvių tautosaka. Revoliucinės dainos, skelbė liaudies protestąkapitalistiniams išnaudotojams, palaikė revoliucines žmonių nuotaikas,šaukė į kovą dėl socialistinės santvarkos įtvirtinimo mūsų krašte. Ir taisuvaidino didelį vaidmenį lietuvių liaudies išsivadavimo kovoje.– 7 – Revoliucinių dainų rinkiniai ir dar šis tas
– 8 –
– 9 – Išvados
Anksčiau lietuviai revoliucines dainas dainuodavo, kad pagyvintųtautos pilietiškumą vykstant karui ar kovoms dėl Tarybų valdžios. Beto, jostarsi skelbdavo protestą kapitalistams. O dabar, kai Lietuva jau yranepriklausoma šalis, revolucinės dainos mažai kur bedainuojamos. Daugiauyra paplitusios patriotinės dainos, dainuojamos apie Lietuvą, tautiškumą irpan.
– 10 – Naudota literatūra
1. Skaitinių vadovėlis 8 klasei 2. Internetas 3. Knyga ,,Lietuvių tautosakos apybraiža“
– 11 – Turinys
Įvadas………………………………………………………………….……………………………………… 2Revoliucinės dainos………………………………………………………………….………………….. 3Revoliucinių dainų rinkiniai ir dar šis tas………………………………………………………… 8Išvados………………………………………………………………….…………………………………… 10Naudota literatūra………………………………………………………………….……………………. 11
– 12 –