Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla
Referatas
[pic]
Darbo vadovė:
Angelė Bagdonavičienė
Darbą parengė:
Akvilė Strelčiūnaitė
8b klasė
2005m.
Įvadas
Lietuvių liaudies dainos yra gana senos, o atskiri jų motyvai siekia tolimus laikus. Dainų senumą rodo jų turinys ir stilius, poetiniai vaizdai, palyginimai, epitetai ir kt. Pats žodis daina irgi yra labai senas. Jo šaknis indoeuropiečių kalbose reiškia skardenti, šaukti, šokti.
Senovėje, kai dainos ir šokio bei žaidimo tarpusavio ryšiai buvo labai glaudūs, šis žodis galėjo turėti tokią prasmę ir lietuvių kalboje.
Lietuviškų žodžių su šaknimi dain istoriniuose šaltiniuse randame nuo XIII
a. Žodis daina yra žinomas visame lietuvių etnografiniame plote.
Bėgant laikui, keičiantis ekonominėms-istorinėms formacijoms, keitėsi liaudies gyvenims, o kartu su juo ir liaudies dainų repertuaras, jų turinys, meninė forma. Feodalizmo epochoje liaudis, paveldėjusi pirmykštės bendruomenės dainas, savaip jas suprato, įprasmino, suteikė joms atitinkamą poetinę – kalbinę išraišką, taip pat sukūrė daug naujų dainų. Didžiausia dalis mūsų laikus pasiekusių dainų ir atsirado feodalizmo epochoje. Nuo XIX
a. Liaudies dainos imtos vartoti skirtingais atvejais, jas savo kūrybai ėmė naudoti poetai, taip pat nemažai rašytinių kūrinių paplito liaudyje, įsiliejo į jos dainų repertuarą ir virto neatskiriama liaudies poetinės kūrybos dalimi. Visa tai veikė tolesnį liaudies dainų vystymąsi.
Ir visdėlto, kiekvienu skirtingu atveju vartojamos skirtingos dainos ilgainiui išsivystė į atskirus žanrus, pasižyminčius daugiau ar mažiau skirtinga tematika, turiniu, melodijomis, vaizdais kitomis formos ypatybėmis. Pagal funkciją, t. y. pagal paskirtį gyvenime, dainuojamoji tautosaka skirstoma į dvi dalis: apeiginę ir neapeiginę. Apeiginei dainuojamajai tautosakai priklauso kalendorinių apeigų, šeimos apeigų dainos, taip pat raudos. Neapeigines dainas sudaro darbo, karinės-
istorinės, revoliucinės, meilės, jaunimo vaišių kitokių žanrų dainos.
Taigi, šiame referate skaitysite apie revoliucines dainas;
koks jų žanro pobudis, kilmė bei vystimosi laikotarpiai. . .
– 2 –
REVOLIUCINĖS DAINOS
Revoliucinių dainų atsiradimo ir gyvavimo laikotarpis sudaro atskirą lietuvių liaudies poetinės kūrybos raidos etapą. Savo ištakomis šios dainos skiriasi nuo senųjų lietuvių liaudies dainų. Senosios tradicinės dainos – tai didžiausia valstiečių poetinė kūryba, tuo tarpu revoliucinės dainos – XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje gimusi vargininkų valstiečių poezija. Revoliucinės dainos Lietuvos liaudyje ėmė plisti XIX a. pabaigoje, kai sustiprėjo darbo žmonių išsivadavimo judėjimas, nukreiptas prieš carizmo jungą, kapitalistinį išnaudojimą ir kai šio judėjimo priešakyje atsistojo darbininkų klasė. Nuo antifeodalinių dainų revoliucinės skiriasi tuo, kad jos atsirado kitomis socialinėmis sąlygomis ir kad jose atsispindi ne vien valstiečių, bet ir proletariato revoliucinė kova.
Revoliucinės dainos yra internacionalinio pobūdžio. Dėl to įvairių tautų revoliucinėms dainoms yra būdingi tie patys motyvai. Revoliucinės dainos skelbė socializmo idėjas ir tuo darė didžiulį poveikį liaudies politiniam sąmonėjimui, auklėjo žmones neapykantos išnaudotojams dvasia.
Revoliucinių dainų kilmė taip pat kitokia, negu senųjų liaudies dainų. Senosios dainos yra kilusios tradicijos būdu betarpiškai iš liaudies, o daugumą revoliucinių dainų sudaro autorinės kilmės dainos, neretai atėjusios į Lietuvą iš kitų kraštų, arba tai yra senųjų dainų perdirbimai. Tik palyginti nedidelę revoliucinių dainų dalį sukūrė pačios liadies dainininkai.
Revoliucinės kovos uždaviniams buvo naudojamos ir senosios lietuvių liaudies dainos, jas perkuriant, pritaikant naujoms sąlygoms, gyvenamojo momento uždaviniams, revoliucijos tikslams. Kaip senosios dainos buvo perkuriamos į revoliucines, matyti, pavyzdžiui, iš tradicinės liaudies dainos ,,Sėjau rūtą‘‘ perdirbimo: šios dainos posmas, pakeičiant trečiąją jo eilutę ,,augo mano jaunos dienos‘‘, buvo dainuojamos šitaip:
Augo rūta, augo mėta,
Augo lelijėlė,
Augo laisvės pageidimas
Kaip žalia rūtelė.
Panašiai pakeičiant visą tekstą, šioje dainoje sukuriamas mergaitės revoliucionierės paveikslas, skirtingas nuo senųjų dainų mergelės paveikslo.
Revoliucinėmis dainomis virto ir kai kurie lietuvių poetų eilėraščiai, atspindėję liaudies masinius siekimus, revoliucines nuotaikas.
Pažangūs poetai ir patys stengėsi rašyti revoliucinių dainų. Antai poetas
J. Krikščiūnas-Jovaras, sekdamas ,,Marseljete“ ir papildydamas jos atskirus motyvus lietuvių liaudies
– 3 –
gyvenimo vaizdais, parašė ,,Jaunųjų darbininkų dainą“. Liaudies taip pat buvo dainuojami J. Krikščiūno-Jovaro eilėraščiai, skirti ,,dūminei pirkiai“, ,,vargstantiems mažturčiams“ ir pan. Ir kai kurių kitų lietuvių poetų revoliucinio turinio eilėraščiai XX a. pradžioje bei vėliau taip pat virto liaudies dainuojamomis revoliucinėmis dainomis. Tad rašytinė poezija buvo vienas iš revoliucinių dainų šaltinių. Revoliucimės poezijos įtaka sprendė ne vien revoliucinių dainų turinį, bet iš dalies ir jų poetinę formą, meninius vaizdus bei įvaizdžius, kurie žymiai skiriasi nuo senųjų liaudies dainų meninės išraiškos. Revoliucinės dainos buvo kuriamos revoliucinės poezijos tradicijų įtakoje.
Revoliucines dainas kūrė ir kai kurie li etuvių kompozitoriai.
Kompozitorius Mikas Petrauskas yra sukomponaves melodiją ne vienai revoliucinei dainai. Jis sudarė ir išleido lietuvių revoliucinių dainų rinkinį ,,Trimitas“ (1910). Revoliucinės bei socialinės tematikos dainas M.
Petrauskas kūrė ir vėliau. Jis parašė muziką J. Janonio eilėraščiams
,,Kalvis“, ,,Kumečio daina“ ir kt.
,,Marseljetė“ buvo sukurta XVIII a. pabaigoje, prancūzų buržuazinės revoliucijos metu – ją 1792 m. parašė Ružė de Lilis. Į XIX a.
pabaigą ,,Marseljetė“ paplito Rusijos darbininkų ir revoliucinės inteligentijos tarpe ,,Darbininkų marseljetės“ vardu. ,,Darbininkų marseljetė“ – tai Ružė de Lilio dainos perdirbimas, kuriame yra daug naujų motyvų. Jos autorius – rusų revoliucionierius P. Lavrovas. Pirmą kartą
,,Darbininkų marseljetė“ buvo paskelbta 1875 m.
Pirmasis ,,Darbininkų marseljetės“ vertimas į lietuvių kalbą pasirodė 1904 m. laikraštyje ,,Darbininkų balsas“ ir rinkinėlyje
,,Revoliucijos dainos“. Tai buvo J. Baltrušaičio-Mėmelės, pasinaudojant P.
Lavrono dainos tekstu, sukurtas lietuviškas jo variantas. Daina pritaikyta
Lietuvos sąlygomis. ,,Darbininkų marseljetėje“ minimi geografiniai vardai pakeisti lietuviškais (pavyzdžiui, Dnepras – Nemunu ir pan.). Dar daugiau pritaikytas Lietuvos gyvenimui, atspindįs 1905-1907 metų revoliucinį pakilimą, buvo V. Mickevičiaus-Kupsuko atliktas ,,Darbininkų marseljetės“
perdirbimas, išspausdintas 1908 m. Šis perdirbimas pavadintas ,,Lietuvių marseljete“ ir turi net tris naujus posmus, kurių nėra rusiškame tekste. Be jau minėtųjų, buvo ir daugiau ,,Marseljetės“ vertimų į lietuvių kalbą. Jie visi paplito Lietuvos liaudyje ir yra žinomi iki mūsų dienų daugeliu skirtingų variantų.
,,Marseljetė Lietuvoje buvo dainuojama ne tik lietuviškai.
Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir kitų miestų darbininkai jau XIX a. pabaigoje kartu su kitomis revoliucinėmis dainomis dainavo ,,Darbininkų marseljetę“
ir rusiškai. Kitų tautų revoliucinės dainos ypač plito Vilniuje, kur gyveno įvairių tautybių žmonės.
Per vertimus į rusų kalbą Lietuvą pasiekė ir ,,Internacionalas“, sukurtas prancūzų poeto komunaro E. Potjė ir paskelbtas 1887 m. Rusijoje
,,Internacionalas“ paplito XX a. pradžioje. Iš rusų kalbos į lietuvių 1905
m. ,,Internacionalą“ pirmą kartą išvertė J. Baltrušaitis-Mėmelė. Vėliau pasirodė ir daugiau ,, Internacionalo“ vertimų. Jis Lietuvoje greitai išpopuliarėjo, buvo imtas plačiai dainuoti demonstracijose ir kituose revoliuciniuose darbo žmonių susibūrimuose.
– 4 –
Lietuvių revoliucinių dainų vystimuisi didžiulį poveikį darė rusų revoliucinės dainos, kurias kūrė revoliucionieriai ir profesionalai : G.
Kržižanovskis, L. Radinas, M. Michailovas, ir kt. Į lietuvių revoliucinių dainų repertuarą įėjo populiari revoliucinė rusų daina ,,Žuvusiems draugams“, sukurta, sekant V. Archangelskio eilėraščiu ,,Laidotuvių maršas“
(1900). Ši daina yra įdėta jau pirmajame lietuvių revoliucinių dainų rinkinėlyje ,,Pirmyn“ (1902). Ji buvo dainuojama 1905-1907 m. revoliucijos laikotarpiu ir vėliau – reakcijos siautėjimo metais, taip pat 1917-1919 m.
kovų dėl Tarybų valdžios Lietuvoje metu ir buržuarijos valdymo laikais.
Šią dainą mini V. Mickevičius-Kupsukas, aprašydamas revoliucionierių teismą ir kalinčius revoliucionierius. Prie šios dainos variantų, užrašytų buržuazijos valdymo laikotarpiu, dainininkai nurodo, jog ji buvo dainuojama fašistų nukankintiens draugams atminti. Keliais variantais ši daina užrašyta ir pokario metais. Jos variantai paprastai prasideda žodžiais:
,,Daug žuvo mūs brolių už laisvę kovoj“, ,,Kovoj jūs pražuvot, mielieji draugai“ ir pan.
Lietuvoje taip pat išpopuliarėjo ir kitų rusų poetų dainos. L.
Radino daina „Drąsiai, draugai, koja kojon“ (1897) lietuviškai buvo imta dainuoti nuo 1905 m. Ji stiprino liaudies dvasią tiek kovose prieš carizmą, tiek ir prieš lietuviškąją buržuaziją. Liaudyje ši daina sklido „Ženkim, draugai, gi mes drąsiai“, „Ženkim, draugai, mes į kovą“ ir kitais variantais. M. Michailovo daina ,,Drąsiai, draugai!“ (1861) į lietuvių revoliucinę poeziją ir į liaudies dainas įėjo nuo XIX a. pabaigos. Dar buvo dainuojama F. Škuliovo eilėrščio ,,Mes – kalviai“ (1912) ir kitos dainos. Ypač populiari buvo ,,Kalinio daina“ iš M. Gorkio pjesės ,,Dugne“.
Ši daina turi daugelį lietuviškų perdirbimų bei variantų, kurie kartais yra žymiai ilgesni už originalą.
Nemažai įtakos lietuvių revoliucinių dainų repertuarui darė lenkų revoliucinės dainos. Į lietuvių kalbą jos buvo verčiamos tiek iš originalo, tiek ir išrusiškų vertimų, kurie dažniausiai būdavo atlikti G.
Kržižanovskio.
Viena populiariausių Lietuvoje revoliucinių dainų buvo
„Varšuvienė“ (,,Kelkim aukštyn mūsų vėliavą drąsiai“). Ją 1883 m. parašė lenkų poetas V. Svencickis. Iš rusiško G. Kržižanovskio vertimo (1897)
,,Varšuvienę“ J. Baltrušaitis-Mėmelė išvertė į lietuvių kalbą, ir ji greitai paplito plačiuose liaudies sluosksniuose. Lietuvą pasiekė ir kita žinoma lenkų revoliucinė daina ,,Tironai, jūs siuskit, kankinkite mus“. Ši daina į lietuvių kalbą buvo verčiamair iš rusų, ir iš lenkų kalbų. Nuo XX
a. pradžios Lietuvoje plito garsi B. Červenskio daina ,,Raudonoji vėliava“.
Lietuvos liaudis taip pat buvo pamėgusi populiarią lenkų darbininkų dainą
,,Kas auksą žemėj randa“. Ši daina, J. Baltrušaičio-Mėmelės 1904 m.
išversta į lietuvių kalbą, keliais skirtingais variantais yra užrašyta įvairiose Lietuvos vietose tiek ikitarybiniais, tiek ir tarybiniais laikais. Iš lenkų revoliucinio judėjimo į Lietuvą yra atėję ir daugiau kovingų dainų – pavyzdžiui, ,,Maž ką valgę ir tegėrę“, ,,Šaukia sesutė savo brolelį“, ,,Broliai, sukruskim, ginklą į ranką“ ir kt.
Rusų ir lenkų revoliucinės poezijos poveikis lietuvių revoliucinėms dai-
– 5 –
noms iki Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos buvo ypač stiprus.
Šių tautų revoliucinė poezija skatino lietuvių pažangiuosius poetus kurti revoliucines dainas, padėjo įsitvirtinti revoliucinės dainos tradicijai
Lietuvoje. Lietuvių revoliucinės dainos perėmė iš rusų ir lenkų revoliucinės poezijos populiarius motyvus, atitikusius Lietuvos gyvenimo sąlygas. Revoliucinės dainos Lietuvos sa1ygoms buvo pritaikomos kūrybiškai, suteikiant joms nacionalinį koloritą. Tai akivaizdžiai matyti iš tokių rusų revoliucinių dainų perdirbinių, kaip ,,Darbininkų marseljetė“, ,,Ženkim, draugai, gi mes drąsiai“, ,,Saulė teka, saulė leidžias“ ir kitų, kur laisvas vertimas bei perdirbimas persipina su originaliais, naujai prirašytais posmais.
Tiek laisvai perkurtas bei išverstas, tiek ir originalias lietuvių revoliucines dainas liaudis mėgo ir plačiai dainavo jau nuo XIX a.
pabaigos. Jos lydėjo visas darbo žmonių kovas. 1905 – 1907 m. revoliucijos laikotarpiu revoliucinės dainos buvo dainuojamos kovojant prieš carizmą,
1917 – 1919 m. – prieš burzuaziją ir užsienio interventus. Buržuazijos diktatūros metais revoliucinės dainos buvo dainuojamos revoliucionierių susirinkimuose, liaudies demonstracijose, jos stiprino politinių kalinių dvasią kalėjimuose. Revoliucinės dainos atitiko Lietuvos darbo žmonių nuotaikas, reiškė jų valią bei siekimus.
Lietuvių revoliucinės dainos dainuotos ne tik Lietuvoje, bet ir kitur, kur tik būdavo daugiau lietuvių ir kur vyko pažangus revoliucinis judėjimas. Pavyzdžiui, jos buvo dainuojamos Rygoje, kur gyveno nemaža lietuvių. Šios dainos buvo labai populiarios ir pirmojo pasaulinio karo metu į Rusijos gilumą pasitraukusių lietuvių tarpe. Revoliucines dainas plačiai dainavo JAV ir Škotijoje gyvenę lietuviai.
Revoliucinėms dainoms Lietuvoje plisti daug padėjo socialistinė spauda bei revoliucinių dainų rinkinėliai. Nemaža tokių rinkinėlių buvo išleista XX a. pradžioje: ,,Pirmyn. Darbininkų eilės ir dainos“ (Liepoja,
1902), ,,Revoliucijos dainos“ (Ryga, 1904; Londonas, 1905; Čikaga, 1908;
Vilnius, 1918), ,,Revoliucinės dainos“ (Ryga, 1905), ,,Kovotojų giesmės“
(Filadelfija, 1907), ,,Kibirkštys“ (Petrapilis, 1908) ir kt.
Lietuvių revoliucinės dainos nuėjo savitą vystymosi kelią. Jų raida glaudžiai siejosi su revoliucinių įvykių Lietuvoje eiga.
Pirmas ryškus revoliucinių dainų vystimosi Lietuvoje laikotarpis buvo 1905 – 1907 revoliucijos metai. Kaip tik tuo laiku ypač paplito revoliucinės dainos. Vėliau revoliuciniai motyvai pasireiškė ir pirmojo pasaulinio karo metu bei kovų dėl Tarybų valdžios laikotarpyje, kuris truko
1917 – 1919 metais. Dar veliau revoliucinės dainos pasireiškė ir buržuazijos valdymo metais, tai buvo kažkur apie 1920 – 1935 metus.
Revoliucinės dainos pasižymi nauja specifine menine išraiška, kurią sudarė jų idėjinistematinis turinys ir kuri atitiko liaudies išsivadavimo dvasią, jos kovingąsias nuotaikas. Revoliucinėse dainose žymiai mažiau lyrizmo, negu senosio-
– 6 –
se liaudies dainose. Jose nesutinkama įprastų poetinių įvaizdžių, o iškyla nauji poetiniai įvaizdžiai ir sąvokos: darbo ranka geležinė, suvargusi liaudis, rytų aušra, laisvės vėliava, liepsna leninizmo ir kt.
Revoliucinėse dainose yra daug naujų žodžių, atspindžinčių klasių kovą, politinį revoliucinį darbo žmonių judėjimą: engėjus, skriaudėjus, kraugerys, despotas, retežiai, kovotojas ir pan. Dauguma tų žodžių, sąvokų ir įvaizdžių į lietuvių revoliucinių dainų žodyną bei poetiką pateko iš vertimų ir perdirbinių. Ši naujoji poetika atitiko revoliucinių dainų paskirtį – kelti liaudies mases į kovą, žadinti jų klasinį bei politinį sąmoningumą.
Daugelis revoliucinių dainų buvo dainuojamos demonstracijose, liaudies susibūrimuose, tad jų ritmas dažniausiai atitinka maršo ritmą, žygiavimo taktą.
Revoliucinių dainų yra užrašyta žymiai mažiau, negu kitų žanrų tautosakos kūrinių. Tai iš dalies paaiškina tuo, kad buržuazijos valdymo metais šios dainos nebuvo intensyviau renkamos – priešingai, jos buvo persekiojamos ir nelaikomos lietuvių tautosaka.
Revoliucinės dainos, skelbė liaudies protestą kapitalistiniams išnaudotojams, palaikė revoliucines žmonių nuotaikas, šaukė į kovą dėl socialistinės santvarkos įtvirtinimo mūsų krašte. Ir tai suvaidino didelį vaidmenį lietuvių liaudies išsivadavimo kovoje.
– 7 –
Revoliucinių dainų rinkiniai ir dar šis tas
– 8 –
– 9 –
Išvados
Anksčiau lietuviai revoliucines dainas dainuodavo, kad pagyvintų tautos pilietiškumą vykstant karui ar kovoms dėl Tarybų valdžios. Beto, jos tarsi skelbdavo protestą kapitalistams. O dabar, kai Lietuva jau yra nepriklausoma šalis, revolucinės dainos mažai kur bedainuojamos. Daugiau yra paplitusios patriotinės dainos, dainuojamos apie Lietuvą, tautiškumą ir pan.
– 10 –
Naudota literatūra
1. Skaitinių vadovėlis 8 klasei
2. Internetas
3. Knyga ,,Lietuvių tautosakos apybraiža“
– 11 –
Turinys
Įvadas
……………………………………… 2
Revoliucinės dainos
………………….. 3
Revoliucinių dainų rinkiniai ir dar šis tas
………………………………………………………… 8
Išvados
…………………………………… 10
Naudota literatūra
……………………. 11
– 12 –