Prancūzų rašytojas ir filosofas Mišelis de Montenis (pr. Michel de Montaigne; 1533 – 1592 m.) parašęs veikalą sudarytą iš trijų knygų, kurį pavadino ,,Esė“. Montenis esė išreiškė vieną svarbiausių idėjų – savojo aš paiešką, asmenybės ugdymą, o skeptiškas abejojimas visuotinai pripažintų protų galiomis ir dogmomis, net įstatymais, tapo jo filosofijos pamatu. Abejojimas, pasak Montenio, skatina mus atsiverti autentiškai patirčiai.
Esė ,,Apie pokalbio meną M. de Montenis rašo apie tai, kad mūsų išgyvenimai ir asmenybės branda yra daug vertingesni dalykai nei išeiti mokslai, mintinai išmoktos antikos mąstytojų citatos ir puikavimasis išprusimu. ,,Vaisingiausias ir natūraliausias proto lavinimo būdas“ autoriaus teigimu, yra pokalbis. ,,Semdamasis žinių iš knygų, į priekį judi vargingai ir labai pamažu, be jokio entuziazmo, o gyvas, natūralus pašnekesys mus moko, ir lavina“. Drįstu šiek tiek paprieštarauti šiam teiginiui, nes knygų skaitymas taip pat lavina žmogaus protą, turtina žodyną, tik nuo paties žmogaus priklauso ar jis paskaitęs knygą kalbės citatomis, ar supras esmę ir kalbės savo mintis. Kalbėjimas su žmogumi priverčia žmogų mąstyti, ,,jo vaizduotė savo sparnais kilsteli ir manąją“, reikia atrasti argumentų, klausyti, suprasti.
Mūsų visuomenėje didelį vaidmenį atlieka ,,masės“. Laikomasi tam tikrų visuotinai pripažintų įsitikinimų, tikima prietarais. Dėlto, kad dauguma kažkuo tiki, nereiškia, kad tai yra tiesa. ,,Visi tie prasimanymai, kuriais tiki aplinkiniai, verti tik to, kad jos išklausytum“. Ir mes išklausome, bet dažnai nesuvokiame, nes mums trūksta kritinio mąstymo, objektyvaus situacijos įvertinimo, nesigiliname, o sklandome kažkur paviršiuje.
Žmonės dažnai puola į kraštutinumus – neprotingai priešgyniauja. Niekam nepatinka moralai, nurodinėjimai, kaip elgtis, ką daryti, ką kalbėti. ,,Tačiau reikėtų į juos atsižvelgti ir jais pasinaudoti, ypač tada, kai jie pateikiami patarimo, o ne moralo forma. Dažnai instinktyviai prieštaraujame, norėdami nuneigti argumentą ir parodyti, kad mes teisūs, turime savo nuomonę, bet prieš tai neįvertiname situacijos ir nesistengiame suprasti, kad gal, visgi nesame teisūs.
,,Bendras mūsų tikslas visada turi būti tiesa“. Čia formuojama mintis, kad neverta ginčytis su piktu ir susierzinusiu žmogumi, nes pradedama ginčytis dėl smulkmenų ir nukrypstama nuo pačios esmės ir prarandama bei sumenkinama tiesa. ,,Aš kur kas labiau didžiuojuosi pergale, kai pačiame ginčo įkarštyje prisiverčiu nusilenkti savo priešininko argumentams, negu tada, kai gardžiuojuos pergale, laimėta dėl jo silpnumo…“ Matant kad žmogus yra silpnesnis ir prieš jį demonstruoti savo sugebėjimus, kad sustiprintum autoritetą, nėra protinga. Tai tik parodo, kad tas silpnas žmogus už tave gal net visa galva pranašesnis, nes tu tik didžiuojiesi tuštybe. Kartais didžiausia pergalė prieš save – pripažinti, jog priešininko argumentai stipresni už tavuosius.
Vaidai ir diskusijos su irzliais žmonėmis yra beprasmiški. ,,Ginčydamiesi mes tik mokomės prieštarauti“ – norime instinktyviai parodyti, kad mes dominuojame mūšio lauke, tokia žmogaus prigimtis. Tada žmogui jaučia nedraugiškumą argumentams, o vėliau ir pačiam savo oponentui. Pradedama kibti prie argumentų, vėliau prie žodžių, kaip minėjau, tokiu keliu vis tolstama nuo tiesos.
Kai kada norima pribaigti varžovą savo kalbos vaizdingumu, didingumu, protingomis citatomis, sudėtingais žodžiais, norima parodyti, koks savo išsilavinimą ir išmanymą. ,,Painios ir įmantrios jų kalbos <…> panašios į fokusininkų triukus: jų mitrumas veikia mūsų jusles, traukia jas, bet niekaip negali įtikinti mūsų proto“. Sutinku su šiuo filosofo teiginiu. Daugeliui klausantis gražios, išpuoselėtos, įtikinamos kalbos su daugybe vingrybių, atrodo, kad pasakyta tokia nuostabi kalba. Bet tie gražūs žodžiai dažnai užliūliuoja klausytoją ir kartais net neatsimenama apie ką kalbėta, bet sakoma, kad kalba buvo labai graži ir gera.
,,Šimtą kartų per dieną mes šaipomės iš savęs, nes to, ką pastebime pas kaimynus ir smerkiame kaip, jų trūkumus, mes patys turim daugiau“. Visada labai lengva pamatyti akmenis kitų darže, o ne savajame. ,,Aš visada priešinuosi kvailai tuštybei, kurios išoriniu blizgesiu siekiama apgauti mūsų protą ir jausmus“. Dažnai turtingi ir išsilavinimą turintys žmonės labai savimi didžiuojasi, kalba sudėtingais žodžiais, gražiai rengiasi, vis aukščiau ,,riečia nosį“, nes nori dar daugiau pripažinimo, garbės, šlovės, nors be visų savo ,,blizgučių“ (gražių rūbų, įmantrių žodžių, citatų) jie taip skaisčiai ,,nešvytėtų“. Dažnai žmogus vertinamas ne tik pagal išvaizdą, iškalbą, bet ir pagal išskirtinę padėtį visuomenėje, mes neįžvelgiame jo vertės, matome tik jo rangą.
Kad ir kokia teisinga ir graži atrodytų svetima mintis, niekada nereikia visiškai pasiduoti jos įtakai“. Reikia mąstyti kritiškai ir objektyviai viską vertinti, pamatyti situaciją keliais aspektais. Reikia mokėti pasinaudoti protingu žodžiu, teisingu argumentu.
,,Užsispyrimas ir besaikis įkarštis ginče – pats tikrasis kvailumo požymis“. Išmintingas žmogus moka kalbėti ramiai, argumentuodamas ir ,,nusilenkti“ priešininko argumentams, jeigu jie atneša tiesą.
Monteniui asmens gebėjimas santūriai, protingai ir garbingai gyventi paprastą, kasdienį gyvenimą yra svarbiau už aukštą išsimokslinimą, garbingą visuomeninę padėtį, įtakingų postų užėmimą. išlikti savimi, būti teisingam ir garbingam kasdienybėje, kitiems ir pačiam sau – ne tik mūsų amatas, bet ir menas.