Renesansas

Referastas

„ Žymiausi renesanco žmonės“

Fransua Rablė (François Rabelais, 1494 – 1553 m. balandžio 9 d.)

Nemažai tyrinėtojų renesansą laiko kaip milžinišką kultūrinę bangą, kilusią VIII a. prie Ramiojo vandenyno Kinijoje ir nuslūgusią XVII a. prie Atlanto vandenyno Europoje.

Prancūzų kalbos žodis renaissance reiškia atgimimą. Nuo XVI a. ši sąvoka vartojama apibūdinti perėjimą iš viduramžių į naujuosius amžius. Atgimimo akcentas atsirado dėl neigiamo viduramžių vertinimo: norėta pabrėžti, kad renesanso laikais iš naujo atrandama humanistinė Graikijos ir Romos kultūra. Iš pradžių lotyniškoji , o vėliau ir graikiškoji antika tapo neginčijamu autoritetu reenesanso žmogui, o šimtmečiai, skyrę jį nuo antikos, pavadinti viduriniais amžiais.
Vakarų Europos šalyse renesansas apima 15-16 a. Jis prasideda Italijoje, nes ten suklestėjo miestai. Europoje tuo metu irsta feodalinė santvarka, kuriasi kapitalizmas. Susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis monarchijomis, kur valdžia priklauso monarchams ( Anglija, Ispanija, Prancūzija).
Mes manome, kad tai didžiausio kultūros ir mokslo pakilimo laikotarpis. Tačiau yra kita nuomonė. Cambridge’o universiteto Emmanuelio koledžo profesorius Peter Burke, vienas iš autoritetingiausių Renesanso epochos tyrinėtojų, savo knygoje “Renesansas” pateikia savitą kultūrologinę šios epochos interpretaciją, atkreipdamas dėmesį į daugelį nežinomų Renesanso bruožų. Kita vertus jo žodžio “renesansiškas” supratimas apsiriboja reikšme “Antiką megžiojantis” – Renesansui priskiriama tik tai, kas rėmėsi Antika, nepriskiriant Renesansui, pavyzdžiui, reformacijos judėjimo. Peter Burke teigia, kad Renesanso įvaizdis tėra mitas, sukurtas XIX a. viduryje prancūzų istoriko Ju

ules Michelet, kritiko Johno Ruskino ir šveicarų mokslininko Jacobo Burchardto. “Renesansiniai žmonės” buvo gana viduramžiški. Jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo tradiciškesni nei mes linkę manyti ar jie patys tarėsi esą. Dvi garsiausios XVI a. Italijos knygos, Castiglione’s “Dvariškio knyga” ir Machiavelli “Valdovas” yra artimos viduramžiams, nes remiasi tų laikų kūrinais ar priklauso viduramžiais paplitusiam knygų tipui. Be to istorikai medievistai yra surinkę argumentų, patvirinančių, kad Renesansas nebuvo toks unikalus reiškinys, kaip manė Burchardtas ir jo amžininkai, ir kad šį terminą reikėtų vartoti daugiskaita. Viduramžiais buvo įvairiausių “renesansų”, pavyzdžiui, XII amžiuje ir Karolio Didžiojo laikais. Abiem atvejais literatūriniai ir meniniai pasiekimai ėjo kartu su domėjimosi klasikiniais mokslais atgijimu ir abiem atvejais amžininkai apibūdino savąją epochą kaip atgimimo ir atsinaujinimo amžių. Vis dėėl to Renesanso laikotarpiu vyko tam tikri pokyčiai kultūroje, prasidėję Italijoje.
Renesanso laikais susilpnėjo bažnytinė valdžia (suskyla katalikų bažnyčia, reformacija leidžia atsirasti įvairioms protestantizmo kryptims: liuteronybei, kalvinizmui, anglikonybei), todėl vis daugiau dėmesio skiriama žmogui ir jo pasauliui. Iškyla veržli asmenybė, nebijanti pabrėžti savo subjektyvumą, juntanti savo asmeninę vertę. Šia prasme renesansas skiriasi nuo viduramžių, kur asmuo buvo visai palenktas religijos, valdžios, visuomenės valiai. Iškyla humanizmas.

Renesanso laikotarpiai

ankstyvasis (XIV a. vid. – XV a. pr.), susiformavęs Florencijoje;
brandusis (XVI a. pr.) – visoje Italijoje;
vėlyvasis (XVI a. vi

id. – XVII a. pr.), iš Italijos paplitęs po visą Europą.

Humanizmas – tai nauja pasaulio vizija, žinių atnaujinimas, naujas literatūros ir meno vertinimas, naujai apmąstyta pedagogika, kritiškas žvilgsnis į tradicijas ir institucijas, naujas požiūris į žmogų. Lotyniškai humanus reiškia žmogiškas, susijęs su žmogumi. Humanistai norėjo atkreipti dėmesį į gyvenimą žemėje, surasti pasaulio prasmę, kiekvieno žmogaus sugebėjimus ir galimybes. Humanistams buvo svarbu ieškoti kultūros ištakų. jie norėjo grįžti prie pirminių antikos raštų ir pagal juos vertinti viduramžių visuomenės gyvenimą. Meno kūriniuose ieškojo objektyvių grožio pažinimo kriterijų, naudojosi įvairiais mokslais – fizikos ir statikos, anatomijos ir geometrijos dėsniais. Humanistai vertino visapusiškai išsilavinusį žmogų, pasireiškiantį įvairiose srityse: moksle, mene, politinėje veikloje. Nemaža humanistų kaip tik ir buvo tokie – rašytojai ir politiniai veikėjai, menininkai ir mokslininkai: L.B.Albertis, T.Moras, F.Rablė, F.Bekonas, Leonardas da Vinčis. Norėdami susipažinti su kitų kraštų gyvenimu, humanistai daug keliaudavo. Humanizmo idėjomis ir mokslu pagrįstas renesanso menas tapo gyvenimiškesnis, daugiau susijęs su žmogaus būtimi. Humanizmo idėjoms plisti padėjo reformacija. Ji suteikė humanizmui politinį klasinį, net revoliucinį pobūdį, nukreipė jį prieš feodalus ir prieš iškylančią buržuaziją. Feodalinėje visuomenėje buvo reikalaujama paklusti autoritetams. Renesanso humanistai įtvirtino naują požiūrį į žmogų- jie tikėjo žmogaus genijumi, jo proto išskirtinumu ir galia, gynė laisvą asmenybę, individualybę, pabrėžė išsilavinimo ir kultūros reikšmę. Naujoji pasaulėžiūra, žmogų la

aikantį didžiausia vertybe, vadinama humanizmu. Kaip Renesansiško humanizmo manifestas skamba italų filosofo Džiovanio Piko dela Miradolos( 1463- 1494)“ Kalba apie žmogaus orumą“. Joje aukščiausiasis kūrėjas kreipiasi į žmogų tokiais žodžiais:
Tau nėra jokių apribojimų: atiduodu tave į tavo paties rankas, kad pasirinktum savo prigimtį pagal savo valią. Įkurdinau tave pasaulio centre, kad iš čia galėtum patogiau stebėti visą, kas dedasi pasaulyje. Nepadariau tavęs nei dangišku, nei žemišku, nei mirtingu, nei nemirtingu, kad, būdamas laisvas ir pagarbos vertas kūrėjas, pats sau suteiktum tokią formą, kokios nori. Galėsi nusileisti iki žemiausių, neprotingų būtybių ir savo dvasios valia galėsi pakilti iki aukščiausių, dieviškų būtybių. Toks žmogaus išaukštinimas buvo naujas, palyginti su viduramžiais, akcentavusiais nuodėminga jo prigimtį.

Greitą žinių ir kultūros plitimą sąlygojo spaudos išradimas. Apie 1440 m. 1455 m. buvo baigta spausdinti vadinamoji Gutenbargo( arba 42 eilučių) Biblija. Šie metai įžymi knygų spausdinimo pradžią Europoje. Renesanso laikais pasaulis sparčiai plečiasi. Žmogų vilioja nepažintos erdvės ten, už horizonto, ir ši trauka lemia geografines keliones bei atradimus. Renesanso žmogui svarbu tyrinėti gamtą, pažinti savo namus – visą pasaulį. Bet tiesos jis ieško studijuodamas ir eksperimentuodamas, o paskui savarankiškai darydamas išvadas ( formuojasi naujas – empirinis- pasaulio pažinimo metodas). Be kelionių į nežinomas šalis, naująjį pasaulėvaizdį esmingai formuoja astronomai ir fizikai, nustatę, kad žemė nėra visatos centras. Saulę paskelbia ti

ik viena iš milijono žvaigždžių, įrodinėja, kad gali būti daug pasaulių. Pažinimo aistra keičia mąstysena, skatina ieškoti naujų dalykų, atskleisti gamtos paslaptis. Viduramžiais vyravęs suvokimas, kad bažnyčios mokymas Dievo duotas, todėl esąs vienintelis teisingas ir viską paaiškinantis, Renesanso mąstytojų nebetenkina. Kritikuojami senieji autoritetai- scholastinis mokslas ir aristotelio gamtos filosofija.

Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį- antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąją literatūrinę kalbą. Fransua Rablė (apie 1494- 1553 ) juokdarys ir filosofas- taip kartais apibūdinamas šis prancūzų rašytojas, antikinės literatūros bei kalbų žinovas, medicinos daktaras. Apie F. Rablė gyvenimą išlikę labai mažai žinių. Net gimimo metai tiksliai nenustatyti (vieni tyrinėtojai nurodo 1494, kiti 1495 metus, o dar kai kur nurodoma žymiai ankstesnė data – 1483 m.). Gimė F. Rablė netoli nedidelio Šinono miesto, Turenės provincijoje žemvaldžio ir advokato šeimoje. Spėjama jo gimimo vieta – Davinjerė, jo tėvui priklausiusi užmiesčio sodyba. Vaikystės metai prabėgo provincijoje, todėl būsimasis rašytojas anksti susipažino su Prancūzijos kaimo žmonių gyvenimu ir papročiais. Apie 1510 m., Rablė įstoja į pranciškonų vienuolyną Puatu provincijoje, o apie 1521 m. įšventinamas kunigu. Vienuolyne gerai išmoksta lotynų ir graikų kalbas, skaito antikinių autorių – Platono, Plutarcho, Luciano ir kitų – veikalus, domisi teise. Tuo metu susipažįsta ir su žymesniaisiais humanistais. Ypač reikšminga jam buvo pažintis su G. Biudė.
Tačiau uolus antikos, ypač graikų autorių, studijavimas nepatinka vienuolyno vyrenybei. 1524 m. Rablė patenka į jos nemalonę, jo knygos konfiskuojamos. Išgelbsti Rablė jo draugai, padėdami jam gauti popiežiaus leidimą pereiti į Benediktinų vienuolyną, kur įstatai ne tokie griežti. Čia Rablė ne tik tęsia Antikos studijas, bet vis labiau domisi gamtos mokslais ir medicina. Jis tampa vienuolyno vyskupo sekretoriumi.

Kaskart plečiasi Rablė interesai, taip pat jo ryšiai su humanistais. Jis dalyvauja įvairiuose rateliuose, jų diskusijose teisės, filosofijos ir kitais klausimais. Apie 1527 m. išvyksta iš Puatu ir kurį laiką gyvena Paryžiuje ir kitur. 1530 m. atvyksta į Monpeljė ir čia studijuoja mediciną, o vėliau ir pats skaito medicinos paskaitas, sekdamas Hipokrato ir Galeno teorijomis. 1532 m. gauna gydytojo vietą Liono, tuomet svarbaus humanizmo centro ligoninėje. Tuo metu užmezga ryšį su Erazmu Roterdamiečiu.

1533 m. (ar 1532 m. rudenį) išeina Rablė fantastinis romanas „Pantagriuelis, Dipsodų karalius, atgyvintas tikruoju pavidalu su visais baisiais savo darbais bei žygiais“, pasirašytas Alkofibraso Nazjė slapyvardžiu. Sakmės apie milžinus Prancūzijoje buvo labai paplitusios dar viduramžiais, be to, neseniai buvo išėjusi liaudies pasakojimų knyga „Didinga ir nepalyginamai vertinga kronika apie nepaprastą milžiną Gargantiua“. Matyt, ji ir paskatino Rablė parašyti veikalą apie apie Gargantiua sūnaus Pantagriuelio gyvenimą. „Pantagriuelis“ buvo sumanytas kaip liaudies pasakojimų tęsinys, tačiau Rablė liaudies vaizdus praturtino humanistiniu turiniu, skelbiančiu tikėjimą mokslo ir švietimo reikšme.

Rablė akiratį praplečia kelionės į Italiją. Pirmąkart jis vyksta į Romą kaip vyskupo Žano diu Belė gydytojas, praleidžia ten du mėnesius ir susipažįsta su italų Renesanso kultūra, su antikinio meno paminklais. Grįžęs iš Italijos, išleidžia naują knygą: „Baisenybingas didžiojo Gargantiua, Pantagriuelio tėvo, gyvenimas, kurį surašė maestras Alkofibrasas, kvintesencijos traukovas“. Iš šios knygos matyti. kad Rablė humanizmo turinys jau gilesnis, aliuzijos į antiką dažnesnės, satyra aštresnė. Pratarmėje rašytojas liepia ieškoti jo veikale „gilesnės prasmės“, nors kartais atrodytų, jog „autorius tik šiaip sau juokauja“. Vėliau ši knyga tapo pirmąja, o „Pantagriuelis“ – antrąja viso kūrinio dalimi.

Tolesnės Rablė veikalo dalys pasirodo po ilgos pertraukos. Krašte padėtis darosi įtempta. Vis smarkiau persekiojami Reformacijos šalininkai, pasunkėja humanistų padėtis. Kai kurie išleidžia deklaracijas, kuriose atsisako nuo savo idėjų, kiti pakeičia gyvenamąją vietą. Rablė taip pat išvyksta iš Liono. 1535 – 1536 m. jis vėl keliauja į Romą su Ž. diu Belė ir čia ypač domisi botanika, archeologija. Vis labiau jis tolsta nuo dvasininko prievolių ir vis aukštyn kopia medicininės karjeros laiptais: 1537 m. Monpeljė universitete jis gauna medicinos daktaro laipsnį.

Aštrėja rašytojo konfliktas su Sorbona, kurios atstovai buvo išjuokti ir „Pantagriuelyje“, ir „Gargantiua“. Rablė vis smarkiau puolamas, jo knygos pasmerkiamos sudeginti. Tačiau jis turi užtarėjų, tarp kurių ir karalius Pranciškus I, ir jo sesuo. Vėliau karalius jam suteikia privilegiją toliau leisti „Pantagriuelį“.

„Trečia knyga apie gerojo Pantagriuelio herojiškus darbus ir kalbas“ išėjo 1546 m. Paryžiuje, o netrukus po to Lione ir Tulūzoje. Ji buvo pasirašyta jau tikrąja pavarde: Fransua Rablė, medicinos daktaras. Šioje veikalao dalyje atsiskleidžia plati autoriaus erudicija – nepaprastai gausios žinios iš filosofijos, filologijos, teisės ir gamtos mokslų. Tiesioginių išpuolių prieš Sorboną joje nebėra, tačiau ši atsargumo priemonė nepadeda: ji taip pat pasmerkiama sudeginti.

Tuoj po to, kai išeina „Trečia knyga“, Paryžiuje pakarimas ir sudeginamas senas Rablė draugas E.Dolė. Rablė taip pat gresia pavojus būti apkaltintam erezija. Karalius Pranciškus I ligotas, tad jo globos sunku besitikėti. 1547 m. jis miršta, o su Henriku II Rablė iš karto neužmezga ryšių. Bet kardinolas diu Belė ir toliau jį globoja. Kartu su juo 1547 m. Rablė vėl vyksta Italijon ir čia išbūna ligi 1549 m.

Dar prieš išvykdamas į Italiją, Rablė užbaigia „Ketvirtą knygą apie gerojo Pantagriuelio herojiškus darbus ir kalbas“, kurios fragmentai išleidžiami 1547 ir 1548 m., tačiau visa ketvirtoji knyga išeina tik 1552 m. Paryžiuje. Tais pačiais metais Sorbona pasmerkia knygą, ir Paryžiaus parlamentas uždraudžia ją pardavinėti. (Vėliau visas Rablė veikalas dėl jo aiškaus nusistatymo prieš katalikų dvasininkiją įtraukiamas į katalikų bažnyčios skelbiamą „Draudžiamų knygų sąrašą“). Rablė vėl turi slapstytis, keisti gyvenamąją vietą. Po kurio laiko grįžta į Paryžių ir čia miršta 1553 m.
Kūryba
Žymiausias jo kūrinys – tai fantastinis romanas „Gargantiua ir Pantagriuelis”. Tai pasakojimas apie milžino Gargantiua ir jo sūnaus Pantagriuelio gyvenimą, darbus, kalbas. Tai ne vien grožinės literatūros kūrinys, bet ir teisės, filosofijos, medicinos traktatas. Čia randame žinių iš botanikos, senovės istorijos, mitologijos. Jame daug įvairiausių žanrų: mito, pasakėčios, farso, humoristinio pamokslo, disputo, alegorijos. Kūrinys prisotintas ambivalentiško juoko, jame kaitaliojasi įvairiausi prasminiai ir stilistiniai klodai. Norint gerai jį suprasti, reikia pažinti viduramžių liaudies juoko savitumą, farsų, liaudies švenčių, karnavalų tradicijas, nes Rablė juoko esmę nulėmė kaip tik liaudiški jo kūrybos šaltiniai.

Rablė romaną „Gargantiua ir Pantagriuelis“ nelengva skaityti ir suprasti. Savo sudėtingumu ir daugiaplaniškumu jis prilygsta tokiems pasaulinės literatūros šedevrams kaip Dantės „Dieviškoji komedija“, Servanteso „Don Kichotas“, H. Melvilio „Mobis Dikas“, Dž. Džoiso „Ulisas“.

Renesansas – pereinamasis laikotarpis nuo viduramžių į naujuosius laikus. Keičiasi visuomeninio ir politinio gyvenimo reiškiniai: irsta feodalinė santvarka, kuriasi nauji, kapitalistiniai santykiai: Feodalinės susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis (absoliutinėmis) monarchijomis, kur valdžia priklauso vienam valdovui (Anglija, Ispanija, Prancūzija). Kitur (Italijoje, Vokietijoje) ilgiau išlieka politinis susiskaldymas. Iškyla bendros kalbos, bendros kultūros reikalas. Renesansas – tautinių kalbų ir kultūrų suklestėjimo laikotarpis. Šioje permainų epochoje vyko pasikeitimai ir bažnyčios gyvenime.

Renesansas “.buvo didžiausias pažangus perversmas, kokį ligi tol buvo išgyvenusi žmonija.” (F. Engelsas). Šis pažangus laikotarpis pakeitė žmonių pasaulėžiūrą, padėjo išsivaduoti iš scholastinio mąstymo būdo ir buvo prieinamas platiesiems visuomenės sluoksniams. Humanistai skatino visapusiškai plėtoti žmogaus asmenybę, skelbė mokslinį grožio supratimą. Renesansas tampa savotišku, modernesniu antikos meno atkartojimu: “Italijoje nematytai suklestėjo menas, kuris buvo lyg klasikinės senovės atgarsis, tokio jo lygio daugiau niekada nepavyko pasiekti.” (F. Engelsas).

Lietuvoje renesansas plito per pasiturintįjį sluoksnį ir įgavo savitų, originalių bruožų. Itin daug renesansinių detalių randama kulto pastatuose, didikai statėsi rezidentinius rūmus pagal renesansinę tradiciją.

Naudota literatura:

1. http://lt.wikipedia.org/wiki/Fransua_Rabl%C4%97
2. Irena Kanišauskaitė“ Renesanso literatūra“ 2001 m.
3. straipsniai.ltRenesansas.( ualgiman.tinklapis.lt/epochos renesansas.htm).
4. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 9.

Leave a Comment