Religinės giesmės “Marija, Marija” interpretacija

Maironis – tai romantizmo epochos, didelio talento ir tragiško likimo poetas, lietuvių atgimimo dainius, istorikas ir dvasininkas, kurio kūriniai pilni laisvės troškimo ir meilės gimtajam kraštui. Maironis – emocijų, jausmų poetas, kadangi jo mintis žadina bendri būties prasmės klausimai. Ieškodamas jų sprendimo, poetas retrospektyviai žvelgia į praeitį, o atsiminimui suteikia išskirtinę vertę. Maironio nuomone, prasminga būtis – žmogaus ir tėvynės ryšys. Visa tai atsispindi neįkainojamame kūrybiniame palikime – eilėraščių rinkiniuose „Pavasario balsai“ ir Raštų I tome „Lyrika“. Maironiui krikščionybė užima nepalyginti aukštesnę vietą vertybių skalėje neegu pagonybė. Ta nekintama atrama į Dievo teisingumą pakankamai ryški eilėraštyje „Marijos giesmė“. Tai šešiastrofis kūrinys – giesmė, kurioje gausu romantizmo krypčiai būdingų bruožų: romantinis herojus – savo aplinka nepatenkinta asmenybė, gyvenanti svajonių pasaulyje ; nors ryškus konfliktas su aplinka, tačiau artimi santykiai su gamta ; daug simbolių.
Jau kūrinio pavadinimas – „Marijos giesmė“ atspindi šio poeto religingumą ir pagrindinę kūrinio temą, susijusią su religiniais motyvais.
Pačios pirmosios posmelio eilutės – tai kreipimasis į Dangaus valdovę – Mariją, kuri kiek vėliau lyginama su gražia, skaisčia vandens gėle – lelija:

„Marija, Marija,

Skaisčiausia leelija,

Tu švieti aukštai ant Dangaus!“
Šiam romantizmo poetui didelį vaidmenį reiškia gamta, kadangi tai tarsi papildoma priemonė išryškinti užplūdusioms mintims ir nuotaikoms. Šiame kūrinyje taip pat ne išimtis, net keletą kartų yra paminėti vandens šaltiniai: vandens augalas – lelija, telkiniai – marios, up

pės. Kadangi Maironis užaugo prie pat Dubysos, prie pat mažyčio Vieversos upelio ir jis šias upes, jų atkrančius labai mėgo, todėl jo kūriniuose nuolat minimas vandens tekėjimas, bangavimas, kadangi poetui tai kelia naujų minčių, asociacijų, skatina lyginti įvairius reiškinius. Taip pat išreiškiamas vergijos ir žmonijos kontrastas. Vergai – tai priklausomi, vergaujantys, o žmonija – laisvi, nerūpestingi žmonės:

„Palengvink vergiją,

Pagelbėk žmoniją.“
Šio posmelio paskutinių eilučių žodžiais reiškiamas prašymas, vergijos palengvinimas ir pagalba nuo priešo:

„Ją gelbėk nuo priešo baisaus!“

Antroje strofoje:

„Mes, klystantys žmonės,

Maldaujam malonės;“
lyrinis „aš“ į Mariją kreipiasi visos tautos vardu, kuri palyginama su klystančiais pasimetusiais žmonėmis. Taip pat šiame posmelyje galima įžvelgti paralelę tarp „klystančių žmonių“ ir „žemiškų karių“ – tai ieškantys, klystantys, paprasti Žemės gyventojai. Šiame kūrinyje pavartota daug liepiamosios nuosakos veiksmažodžių : palengvink, pagelbėk, neatmesk, stiprink, veesk, užstok, tai rodo lyrinio „ aš“ prašymą pagelbėti žmonijai, kad ši eitų teisingu keliu.
Trečiojoje strofoje išryškėja šių maldavimų priežastys ir žmonijos prapultis:

„Ir kūno silpnybė,

Ir žemės puikybė,

Ir pragaro juoda dvasia.“
Tai visiškas kontrastas anksčiau minėtiesiems „Marijos, Dangaus“ simboliams. Šios blogosios būdo savybės – silpnybė, puikybė, gali greitai pražudyti žmoniją, ją stumia į prapultį. Todėl poetas dar labiau išryškina juodos spalvos paralelę:

„Ir pragaro juoda dvasia,

Žudo galybe tamsia.“
Juoda spalva – tai mirties, pražūties, nevilties, nesekmės simbolis.
Ketvirtoji strofa prasideda palyginimu:

„Kaip upės bėgimas

Taip mūs įpratimas

Kas kartą vis tr
raukia žemiaus;“
Tai rodo, kad žmonija, kas kartą ritasi vis žemiau, į neviltį, nežinomybę. Klausiamuoju sakiniu suteikiama paralelė vargui, kuris sulyginamas su gniaužiančiais, geležiniai pančiais:

„Vargai kasdieniniai

Kaip pančiai gelžiniai

Mus rišti kada bepaliaus?“
Penktasis posmelis prasideda liūdna lyrinio „aš“ gaida, kadangi parodomas žmonijos likimas:

„Silpni, nusiminę

Tavęsp paskutinę

Tematome viltį tiktai;“
Visuomenė nuskurdusi, palaužta tiek fiziškai, tiek dvasiškai, dar nepraranda vilties, jog Marija padės išsigelbėti iš visiškos pražūties, tiki jos galia.
Šeštasis posmelis – tai pirmos strofos kartojimas – prašymas. Marija lyginama su nuostabia vandens gėle – lelija, jai suteikiamos tik šviesios, šiltos spalvos:

„Marija, Marija,

Skaisčiausia lelija,

Dangaus karaliene šviesi!“
Pagerbus Dangaus karalienę, lyrinis „aš“ prašo, kad išgelbėtų, užstotų prieš Dievą, menką Žemės žmogų.

„Užstok prieš Aukščiausį

Tu žmogų menkiausį!“
Maironis buvo aukštos poetinės kultūros meistras, intelektualus poetas, kuris nepasitenkino esama dabartimi ir, kuriam labai rūpėjo tautos ateitis. Didžioji visuma Maironiui – tėvynė – tai vienintelė labiausiai pažįstama vieta, todėl poetas manė, kad gyvenimo prasmė – kova už tėvynės laisvę, dvasinis žmogaus ir gamtos ryšys. Tėvynė susilieja su siela, tėvynės jausmas tampa žmogaus dvasingumo matu.
Šiame kūrinyje yra nekintama atrama į Dievo teisingumą, lyrinis „aš“ šventai tiki Marijos ir Dievo pagalba, visa tai atskleidžiama šioje „Marijos“ giesmėje.

Leave a Comment