ĮVADASŽmogaus ryšys su žmogumi – viena iš didžiausių socialinių vertybių. Be jo neįmanoma jokia visuomenė nei praeityje, nei dabar, nei ateityje. Žmonių tarpusavio bendravimo pobūdis priklauso nuo gyvenimo būdo, atitinkamos orientacijos, charakterių, skonio, interesų. Šiuolaikinėje industrinėje visuomenėje natūralus žmonių bendravimas tapo probleminiu reiškiniu. Pirmiausia tai pasakytina apie Vakarų kraštų visuomenę, kurioje daug kalbama ir rašoma apie žmogaus vienišumą, pamestumą, nekomunikabilumą. Industrinė visuomenė sukūrusi žmogui daug patogumų, tuo atskyrė žmones vieną nuo kito. Lieka labai daug svarbių kultūrinių bei dvasinių žmogaus problemų; psichologinių, etinių, estetinių, komunikacinių ir kitų. Žmonių daugėja, sugebėjimas bendrauti mažėja. O atrodo turėtų būti atvirkščiai – kuo daugiau žmonių, tuo ir kontaktai turėtų būti dažnesni. Iš tikrųjų mūsų gausėjimas ir to gausėjimo padariniai kaip tik labiausiai ir didina vis labiau pastebimą nūdienos žmonių vienišumą. Vienišumas ir masiškumas – du teiginiai, kurie, ir dažniausiai kartojami, nepraranda savo reikšmės. Visi žinome pavyzdžių, kaip aplinka gali teigiamai ar neigiamai paveikti mūsų vidinį gyvenimą. Aplinkinis pasaulis kuria pasaulį mumyse ir nuo jų abiejų mes esame priklausomi. Kiekvienas žmogus patiria vis kitokius poveikius. Ir žmonės labai skirtingai reaguoja į tai, kas juos veikia iš šalies. Todėl kiekvienas turi savų, tik jam vienam būdingų problemų. Priežastys, kodėl daugeliui žmonių sunkiai sekasi užmegzti kontaktus, kyla dėl pasąmonės struktūros, susidariusios po žmogaus gimimo. Visai kitokio pobūdžio yra žmogaus instinktai, vieniems jie pasireiškia stipriau, kitiems silpniau Paveldėti bendravimo sunkumai sudaro tik dalį reiškinių trukdančių bendrauti. Nė kiek ne mažesnę dalį apima ir mūsų aplinkos veiksniai, turėję mūsų gyvenime įtakos ir prisidėję prie mūsų elgsenos, charakterio formavimosi. Tai iširusios šeimos, silpna mokykla, brutualumo, seksualinio išnaudojimo įtaka. Žmogaus charakteris iš dalies susideda iš poveikių, kuriuos jis patyrė vaikystėje.ŠIO DARBO TIKSLAS : apžvelgti kokią reikšmę žmogaus gyvenime turi bendravimas ir savigarba.UŽDAVINYS : bendravimo reikšmė socialiniame darbe.
I. BENDRAVIMO REIKŠMĖ ŽMOGAUS GYVENIME
Vertybe vadiname tai, kas, žmogaus manymu, jo gyvenime yra svarbiausia, jei mes ką nors labai vertiname, tuomet manome, jog verta šito siekti. Mes dedame daug pastangų, įgydami tai, kas vertinga. Kiekvienas iš savo patirties žinome, kokie įvairūs, nepanašūs vienas į kitą būna žmonės, todėl nenuostabu, jog jie gali būti orientuoti į nevienodas vertybes. Vieno asmens vertybė gali labai skirtis nuo kito asmens vertybių. Tačiau viena tokių universalių vertybių laikytinas bendravimas. Tai, ką mes laikome vertybėmis, padeda tenkinti svarbiausius mūsų poreokius. Pirmiausia žmogus stengiasi patenkinti savo fiziologinius poreikius: miego, kvėpavimo, maitinimosi ir kt. Paskui siekia aukštesnės pakopos – saugumo poreikių tenkinimo. Kiekvienas žmogus nori jaustis saugiai. Trečioji pakopa, kurios galime siekti tada, kai mums niekas nebegresia, yra meilės ir priklausomybės poreikiai. Meilė – tai stiprus ir ilgalaikis ryšys tarp žmonių, sąlygotas abipusės simpatijos, pagarbos ir pasitikėjimo. Mes trokštame mylėti ir būti mylimi, rasti pasaulyje sau artimą, giminingą sielą. Kaip tik meilė ir išlaiko žmonių giminės, šeimos visuomenės vienybę. Kai patenkinami meilės ir priklausomybės poreikiai, įmanoma siekti aukščiausiųjų – savęs vertinimo ir saviraiškos – poreikių. Kitaip tariant jeigu žmogui nesiseka bendrauti, jeigu jam sunku patenkinti priklausymo grupei ar grupėms poreikį, mylėti ir būti mylimam, jam vargu ar pavyks gerai save vertinti, jis negalės atskleisti visų savo talentų ir sugebėjimų. Bendravimas tai tikrai universali vertybė – ji būdinga visiems arba beveik visiems žmonėms. Antra, tai vertybė, kurios nepasiekus, sunkiai įgyvendinami kiti svarbiausi žmogaus poreikiai – poreikis gerai vertinti ir gerbti save, pasiekti visišką asmenybės saviraišką. Tenka rinktis, kuri iš bendravimo gijų turi gauti pirmenybę, kuris priklausomybės ryšys mums pasirodys besąs vertingesnis. Daugelis psichologinių problemų kyla dėl tokio pasirinkimo sudėtingumo, ypač paaugliams ir jaunuoliams. Jei įvyksta vidinis konfliktas tarp skirtingo tipo vertybių, pavyzdžiui, renkantis tarp draugystės ir meilės bei patogaus, sotaus gyvenimo, dažniau teisingesnis kelias yra atiduoti pirmenybę bendravimui. Ne veltui liaudies išmintis sako, jog draugystės nenusipirksi už pinigus.
Dažniausiai kasdieniniame gyvenime minėdami bendravimą, turime galvoje visų pirma bendravimą žodžiais. Jis mums geriausiai žinomas. Tačiau psichologiniai tyrimai parodė, jog įprasto, normalaus pokalbio metu tarp dviejų žmonių metu tik apie tretčdalį informacijos perduodame ir priimame žodžiais, o maždaug du tretčdalius – kitais būdais. Iš jų svarbiausi yra: Asmeninės erdvės valdymas Akių kontaktas Apranga bei išvaizda Veido išraiška Mūsų turimi daiktai Gestai Prisilietimai Kūno kalba Garsiniai būdai Asmeninė erdvė. Erdvė, kuri susidaro tarp mūsų ir kitų žmonių, yra išorinė vidinių jausmų išraiška. Ji daug ką pasako apie tai, ką jaučiame kitų žmonių atžvilgiu, ir ką, savo ruožtu, jie jaučia mums. Bendraudami su skirtingų kultūrų atstovais, neturime pamiršti, jog jų asmeninės erdvės supratimas gali būti labai nevienodas. Akių kontaktas. Akių kontaktas yra labai aiškus mūsų ketinimo bendrauti su kitu žmogumi požymis. Akių kontaktu parodomas ketinimas užmegsti bendravimo ryšį, tačiau mes nežinome ką jis reiškia. Pašaliečio žvilgsnis yra visiškai suprantamas, nėra reikalo jo vengti – tiesiog į jį vienaip ar kitaip reaguojame. Akių žvilgsnis gali būti panaudotas ir grasinimui. Agresyvūs ir linkę dominuoti žmonės taip mėgsta žvelgti atkakliu ir veriančiu žvilgsniu, kurio neištvėrę mes nuleidžiame akis. Veido išraiška. Veido išraiška mums padeda orientuotis, ko reikia vengti, kam turėtume padėti, su kuo verta užmegsti pokalbį, o ko geriau nekalbinti. Kaip atskirti tikras veide atsispindinčias emocijas nuo netikrų? Paprastai tikros emocijos pasižymi tuo, jog pasireiškia iš karto, nedelsiant. Ne veltui sakoma, kad pirmoji žmogaus reakcija yra pati tikriausia. Bandydami nuslėpti neigiamus jausmus žmonės naudoja socialinę šypseną, jos nereikėtų painioti su tikrais jausmais, tačiau, be jos sunku įsivaizduoti mandagų bendravimą ypač paslaugų, aptarnavimo, informacijos tiekimo sferose. Be veido išraiškos bendravimui reikalingus signalus mums siunčia ir galvos judesiai: linkčiojimas, krypčiojimas, kraipymas, purtymas. Gestai. Gestu galime nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti, perduoti žodį kitam, parodyti, jog patys norime kažką pasakyti, ir pan. Yra gestų, kuriuos naudojame nevalingai ir kurie nėra skirti žodžiams pakeisti. Kaip tik šie gestai laikomi tikraisiais signalais, pasakančiais, ką žmogus galvoja. Žmogus dalyvaudamas svarbiame pokalbyje, gali stengtis atrodyti ramus, tačiau pagal dažną kaklaraiščio taisymąsi, švarko sagos sukiojimą ar šukuosenos taisymą įžvalgesnis pašnekovas bematant supras, jog žmogus nervinasi. Kūno kalba. Kūno kalba skirstoma į keturias pozas: Artėjimas – šilta. Pasitraukimas – atšiauri. Išsiplėtimas – dominuojanti. Susitraukimas – paklūstanti. Mėgstamam žmogui stengiamės pasirodyti palankiai, todėl kontroliuojame savo kūną tam, kad nebūtume pernelyg atsainūs. Uždaresni, nenorintys atsiveri žmonės sėdi susidėję rankas ant krūtinės ir sukryžiavę kojas. Ne veltui sakoma, jog žmogui užsidarius nuo mūsų dvasiškai, užsiskleidžia ir jo kūnas. Kūno ženklai gali mums padėti ir trukdyti. Trukdo tais atvejais, kai nesiderina arba net tiesiogiai prieštarauja, kam ką sakome. Apranga bei išvaizda. Drabužiai nusako žmogaus socialinę padėtį, grupinę priklausomybę, agresyvumo laipsnį, lytinę orientaciją. Vien iš aprangos atskirsime futbolo sirgalių, valstybės tarnautoją arba sunkiojo roko gerbėją ir pagal tai spręsime, bendrauti su juo ar ne ir koks bus tas bendravimas. Ypač daug apie bendravimo pobūdį mums pasako uniforma. Mūsų turimi daiktai. Daiktai gali suteikti informaciją apie mūsų fizinę būseną, sakysim, akiniai rodo silpną regėjimą, o lazda su vaikščiojimu susijusius sunkumus. Jie taip pat atskleidžia ir dvasinę būseną: rankoje laikoma gėlių puokštė – džiaugsmą susitikimo laukimą, kumštyje sugniaužta nosinė – sielvarto ašaras ir pan. Prisilietimai. Prisilietimai – tai vienas ankstyviausių ir paprasčiausių noro bendrauti reiškimo būdų.. šiuolaikinėse kultūrose prisilietimų vengiama: jie savotiški tabu, kadangi neišvengiamai pažeidžia mūsų asmeninę erdvę. Atlikti bandymai rodo, jog prisilietimai ypač stipriai išryškina kultūros skirtumus. Vieni prisilietimai yra suprantami kaip artumo arba agresijos pasireiškimas, kiti laikomi priimtinais net ir tarp nepažystamų žmonių. Pavyzdžiui prisilietimai, kuriuos patiriame perpildytame autobuse, stovėdami eilėje arba patekę į spūstį, dažniausiai nėra malonūs, tačiau jie toleruojami, priimami kaip neišvengiama būtinybė. Prisilietimo teisę pripažįstame tam tikrų profesijų žmonėms, prisilietimas laikomas normaliu reiškiniu daugumoje judriųjų žaidimų. Prisilietimai skirstomi į penkis tipus: 1. Funkcinis/profesinis – tai, pavyzdžiui, gydytojo prisilietimas prie ligonio per medicinos apžiūrą. 2. Socialinis/mandagumo – rankos paspaudimas pasisveikinant. 3. Draugiškas/šiltas – patapšnojimas per petį, apkabinimas. 4. Meilės/intymumo – pabučiavimas. 5. Seksualinis … Kaip matyti prisilietimais dažniausiai reikiami teigiami jausmai. Garsiniai būdai. Bendravimas su kalba nesusijusiais garsais vadinamas paralingvistiniu bendravimu. Tai – juokas, verksmas, kosėjimas, žiovavimas ir kt. Prie šio bendravimo priskiriamos ir pauzės tačiau ne tarp žodžių ar sakinių, o kalbos pauzės, t, y. tylėjimas. Paralingvistinis bendravimas yra labai svarbus užmezgant ir palaikant kontaktą su kūdikiais, dar nemokančiais kalbėti. Vieniems žmonėms pauzė yra kaip priemonė savo žodžių reikšmingumui pabrėžti, kitiems, priešingai, rodo abejonę tuo, kas sakoma. Daug ką sako kalbėjimo garsumas. Garsiau šneka drąsesni, labiau savimi pasitikintys žmonės. Garsiau taip pat kalbama norint stipriau išreikšti jausmus – baimę, pyktį ir kt. Tyliau kalba ramesni, drovesni žmonės. Tylesniu balsu reiškiamos subtilesnės emocijos. Kada balso variacijų negirdime, t. y. kai žmogus viską sako vienodu, monotonišku balsu, galime manyti, jog jis jaučiasi prislėgtas, apimtas depresiškos nuotaikos. Ir atvirkščiai, kai pašnekovas vartoją intensyvią ir variacijų gausią šneką, galime spėti, jog – tai aktyvaus ir dominuojančio žmogaus tipas. Žmonių bendravimas kalbos ženklais vadinamas kalbėjimu. Bendraujantys žmonės turi kalbėti abiem suprantama kalba. Bendraujantiems reikia žinoti, kokiais žodžiais viena ar kita kalba yra įvardijami žmonės, daiktai ar reiškiniai. Kalbėjimas gali būti ne tik išorinis bet ir vidinis. Galima kalbėti su pačiu savimi. Išorinis kalbėjimas skirstomas į sakytinį ir rašytinį. Rašytinis kalbėjimas yra sudėtingesnis. Rašto kalbos sakiniai paprastai esti ilgesni ir gramatiškai sudėtingesni negu sakytinės kalbos. Jo nevaržo tempas, kurio reikia laikytis kalbant. Kita vertus sakytinis kalbėjimas yra kur kas išraiškingesnis. Monologinis kalbėjimas esti tada, kai šneka vienas žmogus, o kiti, tik būdami klausytojais tik priima žodinę informaciją. Dialoginio bendravimo metu partneriai vienas kitam perdavinėja pokalbio giją – ir patys kalba ir kitų klausosi. Bendraujant derinamasi ne tik prie pokalbio stiliaus. Palaikomas ir jo turinys: mes linkčiojame galva, parodydami, kad suprantame pašnekovą, juokiamės iš komiškos pasakojimo dalies, nutaisome susirūpinusį veidą, girdėdami liūdnas naujienas. Pokalbį dažnai lydi gestai. Pagal pasirengimo laipsnį pokalbiai skirstomi į tri grupes: 1.Pokalbis vyksta spontaniškai, t. y. nei vienas iš pašnekovų jam iš anksto nesiruošė. 2.Vienas iš pašnekovų yra iš anksto apgalvojęs pokalbį, o kitas ne. 3.Abu pašnekovai yra iš anksto pasirengę pokalbiui. Jei pokalbio planai labai skiriasi, bendravimas gali nutrūkti. Kai susitinka priešingi nesuderinamų pažiūrų žmonės, gali kilti konfliktas. Tačiau jis gali kilti tarp geriausiai sutariančių žmonių. Galimi keli konflikto baigmės variantai: 1.Viena pusė laimi, kita – pralaimi. 2.Pralaimi abi pusės. 3.Abi pusės laimi. Bendravimui gali trukdyti bet kokie kraštutinumai, pavyzdžiui, pokalbis nuolat nuslysta į smulkias detales ir aplinkiniams sekti pokalbio giją gali tapti varginančiu užsiėmimu. Bendravimo nesėkmės gali kilti ir dėl nemokėjimo pasirodyti, tinkamai pateikti save. Kartais žmonės rengiasi ne taip, kaip jiems derėtų, arba apsimeta ne tais kuo iš tikrųjų nėra, visa tai erzina aplinkinius ir trukdo bendrauti. Taigi bendravimas – abipusis procesas. Jame privalo dalyvauti abi pusės. Turi būti informacijos pateikėjas ir gavėjas, kalbėtojas ir klausytojas. Jei bent viena iš pusių blogai funkcionuos bendravimas sutriks.II. ŽMOGUS IR BENDRAVIMO PROBLEMA ŠIUOLAIKINĖJE PSICHOLOGIJOJE
Žmogus iš prigimties yra sociali būtybė. Ką tik gimusiam kūdikiui jau reikia ne tik maisto, šilumos, bet ir aplinkinių dėmesio bei meilės. Sėkmingas bendravimas yra svarbi visaverčio gyvenimo dalis, teigiamų emocijų šaltinis , jaučiame aplinkinių įtaką. Negana to, atsidūrę vienumoj mes imame bendrauti su… savimi. Bendraudami galime sėkmingai tenkinti daugelį svarbiausių savo poreikių. Visų pirma, keičiamasi informacija; antra – bendravimas mums suteikia galimybę geriau suprasti ir pažinti save pačius; trečia – bendraudami mes galime dalytis savo mintimis ir jausmais, atskleisti kitiems savo individualybę, daryti aplinkiniams įtaką ir pan. (Kauno technologijos universitetas, 2001).
Taigi, bendravimas skirstomas į bendravimą su savimi (jis dar vadinamas intrapersonaliniu) ir bendravimą su kitais (tarpusavio, tarpasmeninis, interpersonalinis bendravimas). Tarpasmeninis bendravimas – toks, į kurį įsitraukia ne mažiau kaip du žmonės. Svarbiausi tarpasmeninio bendravimo aspektai – tai tarpusavio suvokimas, keitimasis informacija (komunikacija), tarpusavio sąveika ir santykiai. Vos tik atsiranda koks nors ryšys tarp dviejų ar daugiau žmonių, prasideda komunikacijos procesai. Bendravimas susideda iš jų lyg statinys iš plytų. Komunikacija – tai keitimasis informacija, naudojant kokią nors ženklų sistemą – kalba, mimika, gestais… Tarpusavio sąveika – tai bendraujančiųjų poveikis vienas kitam. Bendraudami žmonės daro vieni kitiems tam tikrą įtaką: keičia jausmus, požiūrius ir elgesį. Vieno žmogaus elgesys kaip stimulas veikia kito žmogaus elgesį. Norėdami bendrauti su mus supančiais žmonėmis, suprasti juos, padėti spręsti jų problemas, turime pažinti save. Daugelis žmonių mano, jog jie nemoka užmegzti kontakto, nemoka susitaikyti su savo pykčiu, vengia žmonių, su kuriais jaučiasi nepatikimai, nemoka susikaupti, nuvertina savo poreikius ir teises. Profesorius Williamas Menningeris pateikė kriterijus, pagal kuriuos galima spręsti, ar žmogus emociškai subrendęs. Kai kuriuos panagrinėkime (Z.Plužek, 1996).Sugebėjimas veikti sunkiose situacijose – pasaulyje yra daug priešiškumo, egoizmo, įtarumo, padėties nesupratimo, nesąžiningumo, nusivylimų, dažnai žmogus nesijaučia saugus, kartais jam kyla noras pabėgti nuo visko, atsiranda pagunda numoti į kitų žmonių pasitikėjimą juo, apsimesti ligoniu ir šitaip išvengti atsakomybės. Tačiau galima ir kitokia reakcija – bandyti grumtis bet kuria kaina. Geriausias būdas padėti sau pačiam net labai sunkioje situacijoje – pritaikyti savo išpažįstamą gyvenimo filosofiją ir religiją.Sugebėjimas keistis – kartais žmogus sunkioje situacijoje laikosi įsikibęs savo požiūrio ir neįstengia pasikeisti, tada jis daro tik tai, ką jam diktuoja užsispyrimas, ir nemato kitų kelių, kuriais galėtų siekti tikslo.Bendravimas – tai dviejų, ar daugiau, žmonių tarpusavio sąveika, kurios metu yra perduodama informacija, patenkinami įvairūs poreikiai: tokie kaip saugumas dominavimo saviraiškai ir kt.Bendravimas padeda giliau pažinti save, suprasti tai kas mes esame iš tikrųjų. Mes mokame bendrauti ar ne, esame malonūs ar ne, gauname atsakymus bendraudami ar ne. 1) Bendravimą kaip žmogaus tarpusavio suvokimą – socialinė percepcija.2) Bendravimą kaip pasikeitimą informacija.3) Bendravimą kaip tarpusavio sąveiką.Bendravimui ypač svarbus yra savo asmenybės vertinimas. Savojo “Aš” vaizdo matymas. AŠ vaizdas – tai vaizdinių ir sprendimų apie save sistema. Ji yra pastovi, iš dalies įsisąmoninta ir išgyvenama kaip unikalus aš.Aš vaizdas – tai 1) Žinios apie save 2) Savosios vertės jausmas.Aš vaizdas lemia aktyvumą, susieja mūsų norus, mintis, jausmus į vieningą visumą.1) Viena jo dalis mums yra visiškai nežinoma.2) Kita dalis yra nevisai suvokiama.3) Įsisąmoninta, aiškiai suvokiama.Aš vaizdas gali būti: 1) Normalus 2) Per daug lankstus – nepastovus 3) Per daug pastovus – sustingęs. Pagrindinės Aš vaizdas formos1. Realusis Aš. Jo turinį sudaro tai kokiu aš save šiandien matau.2. Idealusis Aš. Jo turinys yra tai, kokiu aš norėčiau tapti.3. Ateities Aš. Tai yra kokį aš matau save ateityje tampančiu.4. Parodomasis Aš. Tai kaukių rinkinys, kurias žmogus užsideda vienoje ar kitoje situacijoje.AŠ vaizdas: IDEALUS ir REALUS. Idealus ir realus nesutampa.IDEALUS Viskas ko norime, kokį save įsivaizduojame.REALUS Nesutampa su idealiu, tačiau jo galima siekti. Esmė ta, kad nesutapimas tarp realaus ir idealaus duoda įtampą ir siekimą Idealaus. Savęs vertinimas gali būti: 1) Neadekvatus (Per daug gera nuomonė apie save). 2) Neadekvačiai žemas (Nepilnavertiškas per daug bloga nuomone apie save). 3) Adekvačiai teigiamas (Normalaus žmogaus nuomonė apie save).Savęs įvertinimas priklauso nuo:1) Aplinkinių reakcijos ir ypatingai nuo tėvų reakcijos.2) Palyginimas savęs su kitais.Prisirišimas prie savojo aš – visiems žinomas dalykas. Dauguma laiko tai visai normaliu reiškiniu. Nepaisant to, jis kartais būna toks stiprus, jog sudaro rimtų sunkumų užmezgant, o ypač gilinant pažintis. Visi pažįstame žmonių, laikančių save pasaulio išrinktaisiais ir besimėgaujančių savo geranorišku palankumu aplinkiniams. Tokie žmonės, pamanę, jog kažkas kėsinasi į jų išskirtinę padėtį, neretai tampa agresyvūs.
Nesvarbu, kokią visuomeninę padėtį jie beužimtų, save jie laiko svarbiausiu asmeniu, o savo nuomonę – vienintele teisinga. Jei ir neįmanoma su jais užmegzti artimesnių ryšių, reikia su jais elgtis kiek galint atlaidžiau ir kantriau, nes jie kenčia dėl pačių savęs. Bendravimui taip pat svarbus yra žmogaus charakterisŽvėrys, o taip pat ir žmonės turi savo teritoriją – tam tikrą plotą, kuriame nepakenčia jokių konkurentų. Svarbiausios žmogaus valdos yra jo butas, automobilis, darbo vieta. Yra ir laikinų valdų. tai namelis kurorte, palapinė ar smėlio pilis paplūdimyje, šis valdos jausmas kliudo žmonėms bendrauti tarpusavyje.Paprastai visi žmonės, jeigu tik jie nėra ypač susierzinę – išsigandę ar įtūžę – automatiškai nesiryžta įžengti ten, kur žymu svetimos valdos.Šiais instinktais yra ginama sava sritis, teritorija, tačiau yra ir kitokio, nors ir nematomo “turto”, kurį kiekvienas gina taip pat įnirtingai, kaip ir savus namus. Tai – padėtis, vieta visuomenėje. Gyvuliams būdinga tik viena tam tikra hierarchija – genties arba bandos hierarchija.O žmogus gali priklausyti tuo pat metu daugeliui hierarchijų ir užimti jose skirtingą padėtį. Tai instinktyvus siekimas išsikovoti vietą grupėse, susibūrimuose ilgesniam ar trumpesniam laikui. Orientacija į vadus jokiu būdu nereiškia, kad proto pagimdytos demokratijos, lygiateisiškumo ir sprendimo teisės siekimas beprasmiškas arba net prieštarauja žmogaus prigimčiai. Ir jie nieko negali padaryti, nes tokie jie pasidarė dėl blogos įtakos, dažniausiai vaikystėje. Įvairūs žmonių charakteriai, nevienodas ir jų poreikis bendrauti. daugelis tik tada būna laimingi, kai yra tarp žmonių, kiti laikas nuo laiko turi pabūti vieni, kad galėtų jaustis laimingi. Tačiau nė vienas žmogus negali ilgam atsisakyti žmonių draugijos. Kiekvienas žmogus nori kontaktų, kiekvienam jie reikalingi. Norėdami užmegzti kontaktą su svetimais žmonėmis, privalome laikytis tam tikrų, nerašytų, bendravimo taisyklių. Pirmiausia svarbu nepamiršti, kad mokėti klausyti yra daug svarbiau, negu mokėti pasakoti. Dėmesingai ir atidžiai klausyti yra toks menas, kurio turime nepaliaujamai mokytis. Taip pat mokykimės tolerancijos ir pagarbos kitų nuomonei. Šios taisyklės ypač svarbu nepamiršti darbe, kur visada “priverstinai” bendrauja daug žmonių. Nesvarbu, apie ką būtų kalbama, – apie darbą ar apie privačius dalykus, – esant skirtingoms nuomonėms, tik tada galima prieiti vieningos išvados, kai stengiamasi suprasti kito požiūrį ir jo argumentus. Be abejo, siekiant gerų tarpusavio santykių, labai svarbi yra paprastutė taisyklė: būkime su visais žmonėmis draugiški. Nedraugiškumas dar niekada nesukėlė palankios reakcijos. Svarbu ir dar kai kas, jei tenka susidurti su daugeliu žmonių. Sava pavardė daugumai žmonių yra pats svarbiausias žodis. Kai jus kas nors prakalbina pavarde, tai tuo automatiškai įrodo jums, kad jį sudominot, kad jis jau turėjo su jumis reikalų, o svarbiausia, kad jis nelaiko jūsų svetimu, pašaliniu. Užmegzti kontaktus su svetimais žmonėmis, nugalėti instinktų barjerus, kuriais kiekvienas apsitvėrė save, pavyks tik tada, jeigu elgsimės, kaip reikalauja pagrindinis dėsnis: būsime draugiški ir mokėsime tą draugiškumą parodyti.Jeigu bendraudami mes stengiamės gauti atgalinį ryšį. tai galime iš kitų apie save sužinoti daugybę dalykų ir šią informaciją perkelti į atvirą “erdvę”. Jeigu bendraudami mes atsiveriame, tai apie mus naujų dalykų sužino aplinkiniai ir vėl mes praplečiame savo atvirą “erdvę”. Žodžiu, žmones, kurie noriai atsiveria , bei noriai priima informaciją apie save iš kitų, turi daugiausiai galimybių ir formuoti brandžius tarpasmeninius santykius, ir giliau pažinti save. Ir atvirkščiai, jeigu mes .užsisklendžiame savyje, negauname atgalinio ryšio, mes blogiau suvokiame save, ir nuo to nukenčia tarpasmeniniai santykiai. Atvirumas visada rizikingas. Atskleisdami savo jausmus, rizikuojame labiausiai. Tačiau rizikuodami galime laimėti. Savojo Aš atskleidimo seką galėtume nusakyti taip: atsiskleidimas- . atgalinis ryšys-savigarba. Jeigu mes kažką atskleidžiame apie save, kiti į tai atsako dažiausiai pasitikėjimu. Šis pasitikėjimas duoda pagrindą tolimesniam atvirumui bendraujant ir kartu sustiprina atsiskleidžiančio asmens savigarbą.Bendraudami ir atskleisdami savąjį Aš, mes dalijamės informacija (su-pažindiname kitus su savimi, o aplinkiniai supažindina mus su savimi) bei ku-riame abipusiu pasitikėjimu pagrįstus santykius. Šios dalybos sąlygoja savojo Aš ir kitų. pažinimą:, tarpusavio santykių stiprėjimą bei gilėjimą. Jeigu bendrau-dami ir atsiverdami galime tai pasiekti, vadinasi, verta rizikuoti.2.1. Savęs pažinimas ir savigarbaMūsų savęs pažinimas apima ne tik savo charakteringų bruožų bei ypa-tybių žinojimą:, bet ir jų įvertinimą. Aš vaizdas yra žinių apie save visuma, tačiau šios žinios visada yra susijusios su tam tikru verti-nimu. Savąjį Aš metaforiškai galėtume palyginti ir su istorija, ir su istoriku. Kaip istorija, mūsų Aš atsako į klausimą “kas aš esu” bei apibendrina mūsų sa-vęs suvokimą. Kaip istorikas, Aš ištraukia informaciją apie mus iš mūsų pačių patirties ir iš kitų žmonių. Darytina išvada . kad mūsų Aš kaip istorikas yra vertintojas, kritikas.Atsakydami į klausimą “kas aš esu”, studijuojantis žmogus tikriausiai paminėtų : .,Studentas”. Bet žmogus yra ne bet koks studentas – jis yra “geras” arba “blogas” studentas. Vadinasi mes turime ne tik savąjį Aš vaizdą, bet ir pozityvų ar negatyvų Aš. Savosios vertes jausmas, arba savęs vertinimas- tai savęs paties, savo galimy-bių , savybių (ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas). Savęs vertinimas susijęs su savigarba. Neigiamas savęs vertinimas susijęs su žema savigarba, teigiamas -. su aukšta. Savigarba – tai pagarbos pačiam sau, pasitikėjimo savimi jausmas. Paprastai mes save vertiname įvairiais būdais: Įgindami su kitais žmonėmis, interiorizuodami ( priimdami kaip savus)kitų žmonių vertinimus stebėdami savo elgesį ir išorinius veiksnius. Priešpastatydami savo pretenzijas ir objektyvius veiklos rezultatus.Savigarba formuojasi, girdint ir įsidėmint aplinkinių vertinimus. Nei vienas is mūsų negalėtų pasigirti, kad viskas gyvenime sekasi .-Savigarba priklauso nuo to, kokias normas ir vertybes mes esame įsisavinę, žmonės, kurių savigarba aukšta, gerai žino savo teigiamas ir neigiamas puses.S. Coopersmith (1967) pastebėjo ryšį tarp jaunuolių savigarbos ir pritarimo kurio susilaukė iš savo tėvų vaikystėje. Jaunuolių, kurių tėvai buvo autoritariški , retai leisdavo savo vaikams pasijusti įvertintiems, savigarbos laipsnis buvo žemesnis. Žmonės stengiasi ne tik išlaikyti , bet ir pakelti savigarbos lygį, todėl jie siekia pritarimo iš kitų .Kaip teigia autoriai (Bendravimo psichologija .Kauno technologijos universitetas. 2001) tai sąlygoja mūsų prisitaikymą visuomenėje, kad atitiktume jos vertybes ar normas.Žemos savigarbos žmonėms būdinga nuolatinė baimė, kuri juos stumia į savigyną. Pateikiu keturis elgesio tipus, būdingus žemos savigarbos žmonėms :Taikdarys : Žmogus, kuris bendraudamas su kitais nuolat atsiprašinėja ir nieko nesiima daryti be kitų pritarimo. Jis laimingas vien dėl to, kad gali pabūti šalia jūsų Taikdarys visada sutinka su kritika jo adresu ir yra dėkingas, kad iš viso su juo kalba: “kas gi aš toks kad su manim turėtų kalbėti?”. Jis niekada nieko neprašo, nes vaikystėje jam buvo įskiepyta mintis, jog ko nors prašyti yra egoizmas. Visa jo laikysena sako, kad jis yra bejėgis ir auka. Jis trokšta vienin-telio dalyko – kad aplinkiniai būtų laimingi bei patenkinti juo. Pats jis jaučiasi menkysta. Jis padarys viską, su viskuo suliks. kad tik būtų taika ir ramybė. , nemandagumu, nejautrumu , ar dar kuo nors. Jo laikysena demonstruoja, kad jis čia svarbiausias,Taikdarys . Tai žmogus šalia kurio atsidūrę būsite apkaltinti nemokšiškumu-kad jis čia šeimininkas. Aišku, jis jaučiasi vienišas ir nelaimingas, bet nuolat kartoja “jei ne jūs viskas būtų puiku”. Ankščiau, vaikystėje, jam buvo sakoma “nenusileisk, kovok”. Ir šis žmogus tebeko-voja… Jis kalba pakeltu balsu. dažnai rėkia, kartais grūmoja. Jis jaučiasi nieko vertas, bet pasijunta tvirčiau, kai stebi jam paklūstančius ir įbaugintus žmones.Kompiuteris. Tai ypač racionalus žmogus. Jo kalboje pilna nesupranta-mų, tarptautinių žodžių. nesibaigiančių mokslinių išvedžiojimų. Jo kūno laiky-sena yra įtempta, be jokios emocinės išraiškos, o balsas monotoniškas, de-monstruojantis šaltumą ir susikaupimą. Kaip teigia autoriai tokiems žmonėms ne tik sunku gyventi ir sugyventi, bet ir save realizuoti tiek asmeniniame gyvenime , tiek profesinėje veikloje.
Sakyčiau ypač svarbu mokėti bendrauti yra socialiniam darbuotojui. Jis turi žinoti ne tik bendravimo ypatybes, išmanyti žmonių psichologiją, bet būti itin geranoriškai nusiteikusiam kliento atžvilgiu.Socialinis darbuotojas, susidūręs su situacija, kai reikia jo pagalbos, visų pirma turi pasikliauti savo žiniomis: svarbu profesinės vertybės: požiūris į pokyčių esmę; įgūdžiai, tiek pažintiniai, tiek bendravimo.Socialinis darbuotojas yra profesionalas ir profesionali pagalba turi būti grindžiama sąmoningu žinių ir vertybių panaudojimu. Kitas profesionalizmo bruožas- pagalba nekyla iš savanaudiškų paskatų, t.y. nesitikint, kad tas, kuriam reikia pagalbos, prireikus taip pat padės.Kiekvieno kontakto metu su žmonėmis individas gali jausti simpatiją, norą susidraugauti, ir atvirkščiai – priešiškumą, atostūmį. Bendraujant pas žmogų formuojasi tokios svarbios savybės kaip altruizmas, draugiškumas, užuojauta silpnesniam, nuskriaustam, nelaimingam. Vienas iš svarbiausių savybių socialiniam darbuotojui ir yra mokėjimas bendrauti, mokėti užmegzti kontaktą su individu. Kiekvienas žmogus yra asmenybė, kuri turi savo principus, savo norus, siekius, savotiškus charakterio bruožus. Gyvenimas- tai susitikimai ir išsiskyrimai. Gyvenime žmogui yra skirta pajusti ir patirti viską, pasaulis – toks didelis, jame daug kelių, daug stočių, o “traukiniai”nelaukia, jie žmones blaško po visą pasaulį.Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimą, savo likimą, savo norus ir lūkesčius. Socialiniam darbuotojui, kaip profesionalui ypač svarbu nepervertinti savo atsakomybės.III. SOCIALINIO DARBUOTOJO ATSAKOMYBĖ IR AUTORITETAS
Iš dalies problemiškos yra dvi pagelbstinčio asmens savybes – atsakomybė ir autoritetas. Abi yra susijusios, nes kiekviena yra asmenines įtakos dalis. Jos dažnai painiojamos su vertybiniais sprendimais. Kiekvienas darbuotojas turi mokėti valdyti šias dvi savybes bendraudamas su klientais.Labai lengva socialiniam darbuotojui imtis atsakomybės, kuri jam nepriklauso. Dažnai darbuotojas jaučia, kad klientas destruktyvų savo elgesį laiko vienintele išeitimi ir nenori ar negali pakeisti savo elgesio ir rinktis kitą išeitį. Darbuotojas pradeda jaustis bejėgis, nes “nesugeba įtikinti kliento ir rasti kitą jam geriausią išeitį”. Visuomenės spaudimas taip pat verčia darbuotoją jaustis atsakingam už kliento elgesį. Draugai, pareigūnai, atsitiktiniai žmones klausia, kodėl socialinis darbuotojas “nepriverčia kliento” ką nors daryti. Darbuotojas vėlgi imasi ne savo atsakomybes. Dažnai darbuotojas gali matyti kliento elgesio padarinius ir norėti “išgelbėti klieną nuo savęs pačio”. Apsisprendimo teisė – tai ne tik teisė priimti sprendimus; tai taip pat teisė išgyventi pasirinkimo padarinius.Jei darbuotojas neatsakingas už kliento pasirinkimo galimybes, tai kokia jo atsakomybės esmė? Darbuotojas pagalbos situacijoje yra atsakingas už save, tai reiškia, kad jis turi: 1) kiek įmanoma suprasti žmogų ir jo situacija 2) būti kuo naudingesnis klientui; 3) sukurti toki klimatą, kad klientas galėtų pasinaudoti pagalba; 4) nagrinėti kliento poreikius ir problemas, remdamasis savo žiniomis ir patirtimi; 5) pateikti poreikių ir problemų analizavimo modelį, sutelkdamas į tai visą dėmesį, sumaniai naudodamas problemos sprendimo procesą 6) teikti informaciją apie reikiamus šaltinius ir padėti jais pasinaudoti.Darbuotojas ir klientas drauge atsako už darbo rezultatus. Darbuotojas turi teikti informaciją ir sudaryti galimybes įveikti kilusią problemą. Klientas turi pasinaudoti siūlomais pagalbos šaltiniais ir galimybėmis. Jei klientas atsisako, tai jau nebe darbuotojo atsakomybė.Nepaisant darbuotojo atsakomybės esmės, klientui darbuotojas yra asmuo, turintis valdžią ir autoritetą. Robert Foren ir Royston Bailey, nagrinedami autoritetą, kurį klientai priskiria darbuotojui, išskyrė šiuos aspektus: 1) gali sustiprinti vaiko priežiūros standartus; 2) asmeninės savybės, socialinė klasė, išsilavinimas; 3) paternalistinės asociacijos; 4) žinios ir įgūdžiai; 5) magiška galia.Svarbu, kad socialiniai darbuotojai pripažintų jiems priskiriamą autoritetą. Turėdami omenyje apsisprendimo teisės vertybę, dauguma darbuotojų jaučiasi nejaukiai dėl jiems priskiriamos galios. Jie sako, kad apsisprendimo teisė ir autoritetas prieštarauja vienas kitam, bet, atlikus išsamesnius tyrimus, paaiškėjo, kad taip nėra. Nėra naudinga visiškai neigti autoritetą, pagelbstintis asmuo turi tai pripažinti ir jaustis gerai. Darbuotojas kartu su klientu gali tiksliai išnagrinėti darbuotojo autoriteto esmę, kad klientas žinotų, jog darbuotojas jam nesiūlys netinkamų standartų.
Taip pat padėti klientui suvokti nerealius lūkesčius dėl autoriteto ir išlaisvinti jį, kad pats galėtų apsispręsti. Kai kurios socialinių darbuotojų atliekamos funkcijos iš tiesų turi juridinę galią. Tai vaikų gyvenimas, protiškai atsilikusių, pagyvenusių, patyrusių smurtą ir prievartą, teistų žmonių problemos.Socialiniai darbuotojai, norėdami būti tikri pagalbininkai, turi prisiimti atsakomybę už tas situacijos sritis, už kurias jie atsakingi. Socialiniai darbuotojai turi prisiimti realią galią, kuri neatsiejama nuo jų vaidmens. Naudodamiesi šia galia jie privalo nuolatos vadovautis apsisprendimo ir socialinės atsakomybes principais ir vertybėmis.3.1 Tarpasmeninė sąveikaSocialinio darbo veiklą skatina tarpasmeninė sąveika. Ši sąveika yra ne tik darbuotojo ir kliento bendradarbiavimas : darbuotojas taip pat bendrauja su kolegomis, bendruomenės nariais, su kitais profesionalais ir žmonėmis, kurie gali prisidėti teikiant pagalbą. Galimas vieno su kitu, darbuotojo ir kito asmens arba daugiaasmenių – šeimos, komandos, mažos grupės bendravimas. Daug žinių, susijusių su darbuotojo ir kliento sąveika, galima pritaikyti darbuotojo bendravimui su kitais žmonėmis. Norint suprasti vienas su vienu sąveiką, reikia išnagrinėti tokius klausimus :1. Sistemos vienas su vienu formavimas;2. Santykių esmė;3. Bendravimas.Veiksmų sistemą reikia suformuoti dėl dviejų priežasčių – viena vertus, reikia atlikti darbą, kita vertus, užduotims atlikti reikia, kad dalyvautų daugiau negu vienas asmuo. Darbuotojas bendrauja su kolegomis, nes jie gali geriau išmanyti tam tikras sritis arba padėti kitu požiūriu vertinti situaciją. Darbuotojas sąveikauja su kitu asmeniu, kai šis turi informacijos, kuri gali padėti sprendžiant kliento problemą arba tiesiog gali būti šaltiniu, kai pats klientas mėgina patenkinti savo poreikius ar spręsti problemas.Darbuotojo ir kliento sąveikai svarbios abiejų pastangos. Darbuotojas turi profesinių žinių, vertybių ir pagalbos teikimo įgūdžių, stengiasi kiek turi sugebėjimų tenkinti kliento poreikius. Darbuotojas turi situacijos supratimo, poreikių nustatymo, problemos išskyrimo ir intervencijos naudojimo įgūdžių. Klientas ateina su savo poreikiais, problemomis, turi savitą situacijos supratimą, gyvenimo patirtį, lemiančią šį supratimą ir savo gebėjimus spęsti problemą.Klientas turi savo problemos įveikos ir pokyčio priėmimo motyvaciją. Darbuotojo ir kliento vaidmenys priklausys nuo to, ką kiekvienas turi pasiūlyti tarpusavio sąveikai. Felix Biestek skiria septynis kliento poreikius : 1. Klientas tikisi, kad bus traktuojamas kaip asmuo ir nebus priskirtas prie kokio nors tipo ar kategorijos; 2.Pasiruošęs reikšti savo jausmus : neigiamus ir teigiamus; 3.Tikisi, kad jį priims kaip žmogų, turintį įgimtą išdidumą ir vertingumą; 4.Laukia užuojautos , supratimo ir kad bus atsiliepta į jo jausmus. 5. Turi vilties, kad nebus teisiamas, niekinamas už tai, kad atsidūrė tokioje sunkioje situacijoje; 6.Tikisi, kad jam bus leista pasirinkti ir priimti sprendimus, liečiančius jo gyvenimą;7.Nori, kad tai, ką papasakojo , liktų paslaptyje.Darbuotojo pirmasis susitikimas su klientu yra svarbiausiai, formuojant veiksmų sistemą, daugiausia nulemia tai, kad vyks kitais etapais. Pradeda formuotis sąveikos esmė, jos tipas ir kokybė. Klientas nusprendžia, ar darbuotojas galės suteikti jam reikalingą pagalbą, ar galima juo pasitikėti, ar darbuotojas pajėgus suprasti jo padėtį ir kaip jaučiasi.Ruošiantis pirmajam susitikimui, jei įmanoma, naudinga, kad darbuotojas peržiūrėtų informaciją apie būsimą klientą. Reikia numatyti galimus kliento poreikius. Darbuotojas turėtų pamėginti įsivaizduoti, kokius jausmus išgyvens jis pats ir klientas.Susitikimo metu darbuotojas turi stengtis, kad klientas jaustųsi kiek galima laisviau ir patogiau.Reikia atsižvelgti ir į kultūros veiksnius. Jei klientas iš tokios kultūros kur įprasta pirmiausiai neformaliai šnekėti, darbuotojas turi pradėti trumpą nereikšmingą pokalbį.Atvirkščiai, jei klientas iš kultūros, kur toks pokalbis nepriimtinas, darbuotojas turi iš karto paaiškinti reikalo esmę ir ką reikės kartu nuveikti.Kitaip sakant, planuojant susitikimą atsižvelgiama į kliento, o ne darbuotojo interesus. Darbuotojas turi kiek galima detaliau nušviesti , koks darbas jų laukia.Darbuotojas :1.Atidžiai išklauso klientą ir pagarbiai reaguoja į jo jausmus;2. Rodo norįs padėti klientui ir duoda suprasti, kad žino , kaip gali padėti;
3. Prašo kliento aktyviai pasidalyti mintimis apie situaciją ir pačią problemą (sužinoma problemos svarba klientui, jos pradžia ir pastangos ją spręsti, kokie lūkesčiai ; tai viena šis būdų įtraukti klientą ir parodyti, kaip galima dirbti kartu);4. Mėgina atsakyti į kliento nepateiktus, bet numatomus klausimus;5. Paaiškina, kaip agentūra teikia paslaugas, kokią pagalbą teikia ir kokios yra pagalbos teikimo procedūros;6.Stengiasi perprasti kliento jausmus dėl susidariusios situacijos.Darbuotojas, aiškindamas klientui, kaip galima dirbti kartu, renka informaciją, stengiasi suprasti kliento funkcionavimą ir sužinoti, kaip poreikį vertina klientas, ir leidžia jam pamąstyti apie situaciją ir galbūt pažvelgti į ją iš naujo.Socialinė istorija pradėta. Darbuotojas kartu kuria pasitikėjimo atmosferą.Darbuotojas taip pat turi atsižvelgti į savo jausmus ir, kiek įmanoma, pasidalyti su klientu. Kai susitariama dėl būsimo bendro darbo, darbuotojas turi susumuoti tai, kas padaryta ankstesniais etapais – tyrinėjimo ir pirminių diskusijų. Labai svarbu būti įsitikinusiam, kad kiti etapai, susitikimai ir užduotys, kurias reikės atlikti iki kito susitikimo, aiškiai suprantami.Suformuoti veiksmų sistemą galima per vieną susitikimą, kartais tam reikės keleto susitikimų. Formuodamas veiksmų sistemą darbuotojas stengiasi užpildyti esamas situacijos supratimo spragas; nustatyti darbo toną, numato, kaip klientas bus įtraukiamas į procesą, apgalvoja, į ką labiausiai reikia atkreipti dėmesį, įsijaučia į kliento jausmus, funkcionavimą, rūpesčius.Socialinio darbo santykiai yra tiek profesiniai , tiek pagalbos.Profesiniai santykiai yra tie, kai yra bendras numatytas tikslas; tai santykiai, apibrėžti laiko sąvoka, santykiai, kurių metu darbuotojas skiria save kliento interesams; santykiai, kuriuose pasireiškia profesinės žinios, profesinės etikos kodeksas ir specialūs įgūdžiai.Be to, profesiniai santykiai yra kontroliuojami, nes darbuotojas stengiasi dirbdamas būti objektyvus, suprasti savo jausmus, reakcijas ir impulsus. Pagalbos santykiai :1. Rūpinimasis kitu žmogumi – tai požiūris, kuris atspindi šilumą, nuoširdumą, draugiškumą, paramą, domėjimąsi klientu, norą suprasti klientą ir jo situaciją;2. Atsidavimas ir įsipareigojimas – atsakomybė už situaciją.Darbuotojas turi suprasti kitų pasaulį, jų džiaugsmus ir skausmus, neviltį;3. Priėmimas – nekritiškas požiūris, pasitikėjimas klientu, jo jausmų gerbimas;4.Empatija – sugebėjimas bendrauti su klientu, leisti klientui suprasti, kad iš tiesų rūpi jo problema, norima jį suprasti;5.Aiškus bendravimas – gebėjimas bendrauti taip su klientu, kad jis būtų kuo geriau suprastas.6. Nuoširdumas – darbuotojas turi nuoširdžiai reikšti savo jausmus.Tai gebėjimas skirti kliento ir darbuotojo patirtį ir jausmus. Darbuotojo nuoširdumas padeda klientui tapti tuo, kuo jis nori tapti. Darbuotojo, teikiančio pagalbą, darbo stilius neturėtų būti vien įprastų būdų taikymas. Kiekvienu atveju turi būti taikoma lanksti pagalbos technika;7.Valdžia ir galia – tikėjimas, kad klientas bendradarbiaus ir norės kartu spręsti problemas. Tai kliento padrąsinimas pakilti virš dabartinio funkcionavimo lygio, nurodant gaires ir šaltinius, kad būtų galima pasiekti užsibrėžtus tikslus. Tai reikalavimas, kad klientas darytų tai, ką gali, kad padėtų sau.Valdžios ir galios pagrindas yra darbuotojo žinios ir įgūdžiai.8.Tikslas- tiek darbuotojas, tiek klientas suvokia, ko abu sieks.Tai yra pati svarbiausia savybė. Darbuotojas priima viską, ką pateikia klientas, bet kokia jausmų išraiška ir koncentruodamas dėmesį į svarbiausius dalykus, vadovaudamas, nukreipdamas organizuoja darbą ir siekia užsibrėžto tikslo.Dėmesio koncentravimas, vadovavimas ir interpretavimo įgūdžiai yra be galo svarbūs socialiniam darbuotojui.Šie įgūdžiai padeda darbuotojui užbaigti užduotis, reikalingas pasiekti tai, kas sutarta. Tai gebėjimas perfrazuoti ir susumuoti tai, kas pasakyta, perteikti išsakytas mintis ir jausmus.Be to gebėjimas planuoti laiką, sutelkiant dėmesį į tai kas svarbiausia, kada interpretuoti, kada nukreipti.Perfrazavimas ir susumavimas dažnai padeda išsiaiškinti, kas pasakyta.Tai pratutina supratimą. Tik suprantant klausimus ir faktus gali progresuoti darbas kaip bendrų pastangų rezultatas. Socialinio darbuotojo uždavinys – sukurti ir išlaikyti gerą, priimantį, skatinantį augimą ir tobulėjimą klimatą.
IŠVADOS
1.Bendravimas tai tikrai universali vertybė – ji būdinga visiems arba beveik visiems žmonėms.2.Bendravimas – vertybė, kurios nepasiekus, sunkiai įgyvendinami kiti svarbiausi žmogaus poreikiai – poreikis gerai vertinti ir gerbti save, pasiekti visišką asmenybės saviraišką.3. Bendravimas padeda giliau pažinti save, suprasti tai kas mes esame iš tikrųjų.4.Savigarba formuojasi, girdint ir įsidėmint aplinkinių vertinimus.5. Socialinis darbuotojas bendraudamas turi atsižvelgti ir į kultūros veiksnius.6. Socialiniame darbe ypač svarbus turi būti aiškus bendravimas – gebėjimas bendrauti taip su klientu, kad jis būtų kuo geriau suprastas.7. Socialinio darbuotojo uždavinys – sukurti ir išlaikyti gerą, priimantį, skatinantį augimą ir tobulėjimą klimatą.
LITERATŪRA :1.Gėrio kontūrai, Vilnius, 1989 m.2.Būtis ir pasaulis. A.Šliogeris, Vilnius, 1990 m.3.Bendravimo psichologija. Kauno technologijos universitetas., 2001 m.4. Socialinio darbo praktika, Jonson. Vilnius, 2000 m.5. Psichologija. Myers G., 2000 m. 6.Socialinis pranešimas Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2000, 2001 m.7.Socialinė psichologija, Vilnius, 1999 m.8. Tolerancija. R.Plečkaitis. Vilnius, 1998 m.