Radausko “Rytas geležinkelio stoty”
Atrieda rytas traukiniais nerimstančiais,Jo žvilgiai spindi bėgių geležim.Dangus ir miškas ir peronas gimsta čia,Kur buvo vien tik tamsuma graži.
Iš nebuvimo, iš nakties, iš nerimoIšėmęs mėto tolius ir medžius.Pajutę spindulius, į pievą beriamus,Pravirksta rasos, kad reikės nudžiūt.
Stoty budėtojas bučiuoja sužadėtinę(Sapne, po laikrodžiu, kurs rodo tris po keturių).Ant stalo juokiasi saldainis mėtinis,Ir Morse mirksi mirgančiu variu.
Ant žydro stiebo rytas kelia inkilą,Raudoną dėmę tarp žalių beržų.Du žvirbliai pešasi ant geležinkelioDėl saujos saulės avižų.
H. Radausko eilėraščio “Rytas geležinkelio stoty” interpretacija
Henrikas Radauskas – Zymus 20amziaus poezijos kūrėjas, lietuviško eilėraščio meistras. Poetas aplinkoje,gamtoje ieško grožio, estetinių emocijų, meninės prasmės. Henrikas Radauskas visą laiką stengėsi nebūti toks kaip kiti. Jis siekė, kad jo kūryba būtų savita, o ne ką nors kopijuojanti, Jo eilėraščius nepriskirsi konkreciai sroveiHenriko Radausko kūryba tarsi atskira srovė, įvairių srovių samplaika. Ne išimtis ir eilėraštis “Rytas geležinkelio stoty” Eilėraštis “rytas geležinkelio stoty” yra paimtas iš rinkinio “Fontanas”, kuris buvo išleistas 1935 metais. Pavadinimas “Rytas geležinkelio stoty“ skaitytojui suteikia daug informacijos. Be to nurodo vietą – geležinkelio stotis. Eilėraštis sudarytas iš keturių strofų, o kiekviena strofa iš keturių eilučių. Jau pirmoje eilėraščio eilutėje pastebėsime personifikaciją;
Atrieda rytas traukiniais nerimstančiais.
Ši personifikacija tarsi parodo, kad rytas – pagrindinis veikėjas, kad visas eilėraštis bus apie rytą, jo grožį. Traukiniai nerimstantys pabrėžia, kad šio ryto išvengti neįmanoma, nori tu to ar ne. Tačiau argi šis rytas nėra tik simbolis? Rytas simbolizuoja naujoves, naujo pasaulio gimimą. Iš nebuvimo, iš nakties, iš nerimo
Išėmęs mėto tolius ir medžius.Ir vėl šiose eilutėse daugybė simbolių. Spinduliai – tarsi mažytės naujovių dalelytės, kurios susijungia į visumą, į rytą. O rasota pieva – didžiulis pasaulis, kupinas senovės. Tačiau tuo pat metu yra pabrėžiamas tokios senovės nepastovumas, nes rasos niekada nebūna ilgai, jos visada išdžiūva. Tai neišvengiama. Trečioje strofoje vaizduojama senosios tvarkos ramybė, idiliškas pasaulis:
Stoty budėtojas bučiuoja sužadėtinę,Ant stalo juokiasi saldainis mėtinis,Ir Morse mirksi mirgančiu variu.
Paskutinėje šio eilėraščio strofoje pasirodo ir visų naujovių padarinys:Ant žydro stiebo rytas kelia inkilą.Juk inkilas – tai naujos gyvybės, pavasario, džiugių permainų ir pasikeitimų simbolis. Inkilai keliami pavasarį, o pavasaris – tai gimimas. Žydra spalva sukuria didžiulę erdvę, tarsi beribį dangų, kuriame nėra ribų svajonėms, siekiams ir troškimams. Juk permainos daromos tikintis viską pakeisti į gerąją, o ne į blogąją pusę, todėl joms suteikiama žydra – vilties ir svajonių spalva. Sekančioje eilutėje dar labiau išryškinamas kontrastas tarp senos tvarkos ir naujovių. Šis kontrastas sukuriamas naudojant dvi priešingas spalvas:
Raudoną dėmę tarp žalių beržų.
O juk gamtoje, tarp žalių beržų, niekada nerasi ryškiai raudonos spalvos dermės. Šios spalvos visiškai nesuderinamos. Negali poetas pamiršti ir kitos šios naujovės pusės. Jis paskutinės strofos pabaigoje paminė ir tą visuomenės dalį, kuri nesuvokia naujų idėjų svarbos ir pešasi dėl materialių dalykų, pamiršdami aukštesnes vertybes:
Du žvirbliai pešasi ant geležinkelioDėl saujos saulės avižų.
Eilėraščio laikas kintantis, nusakytas labai tiksliai. Pavadinime ir pirmoje eilėraščio eilutėje nusakoma, kad tai rytas. O trečioje eilėraščio strofoje jis nusakomas dar tiksliau;
(Sapne, po laikrodžiu, kurs rodo tris po keturių).
Eilėraščio “Rytas geležinkelio stoty” erdvė kintanti. Pavadinimas nusako, kad erdvė geležinkelio stotis. Tai erdvė apribota sienų. Tačiau skaitant šį eilėraštį, erdvė kinta. Pirmoje strofoje ji kinta iš beribės į mažesnę, o galiausia apsiribojama sienomis:
Dangus ir miškas ir peronas gimsta čia.
Ir trečioje strofoje erdvė ribota – stoty po laikrodžiu.Bet ši erdvė nereali, sapne. Eilėraščio nuotaika pirmoje strofoje linksma, veržli. Tačiau antroje strofoje pasirodo liūdesys:
Pravirksta rasos, kad reikės nudžiūt.
Trečioje strofoje su romantikos dalelyte:
Stoty budėtojas bučiuoja sužadėtinę.
Eilėraštyje ‘rytas geležinkelio stotį” atskleidžiamas Henriko Radausko požiūris į naujoves, į naująjį pasaulį. Naudojant simbolius, šviesias spalvas sukuriamas poetui taip artima laisvės dvasia, išreiškiamos jo idėjos. Eilėraštyje labai aiškiai jaučiama naujovių, permainų, laisvės dvasia, vaizduojamas naujos eros, naujo pasaulio gimimas, veržlus naujovių artėjimas. Bet visos šios naujovės – tai ne dangaus dovana, tai atkaklaus darbo rezultatas. Juk Henrikas Radauskas taip tikėjo žmogumi, jo sugebėjimu kurti, nustovėti vietoje.
Rytas palyginamas su keleiviu.Eilėraštyje galima pastebėti esant laikinumo, mirties temą.(Pravirksta rasos, kad reikės nudžiūt.)Mano nuomone tai puikus Radausko kurinys kuriame jis isreiske savo jausmus.
Ó2005 moku.lt grupė