Ištraukos iš Antano Vaičiulaičio „Valentinos“ interpretacija

Ištraukos iš Antano Vaičiulaičio „Valentinos“ interpretacija

Antanas Vaičiulaitis- XX a. vid. prozininkas, rašytojas estetas, krikščioniškojo humanizmo atstovas, atviras vakarietiškajai kultūrai. Pagrindinis kūrybos bruožas yra orientacija į amžinus, pastovius dalykus, nuvalytus nuo laiko apnašų, išgrynintus ir patikrintus ( meilė, supratimas, užuojauta, tolerancija, tikėjimas geraisiais žmogaus pradais). Romanas „Valentina“ poeto kūryboje užima ypatingą vietą. Pagrindinė kūrinio tema – meilės drama, poetizuojamas estetinis meilės išgyvenimas. Tačiau dramos konfliktas kyla ne dėl išorinių priežasčių, bet dėl pernelyg subtilių ryšių ir santykių, iš skausmingo savojo „aš“ ieškojimo ir saugojimo. Paagrindinį romano sluoksnį sudaro veikėjų mintys ir išgyvenimai, keliamos įvairios idėjos (laisvės, tikėjimo), pereinančios į veikėjų jausmus, mintis. Romano nuotaika elegiška. Žmogaus buvimas žemėje vienkartinis, todėl toks brangus ir brangintinas.
Analizuojama ištrauka yra iš minėtojo romano vienuoliktosios dalies „Liepžiedžiai“. Jau pirmaisiais sakiniais: „Antanas žiūrėjo į dūmus, kylančius iš kaminų. Vėjas į vakarą buvo nutilęs, padangė raudo.“ yra įvardijamas pagrindinis kūrinio veikėjas bei sukuriamas jį supančios aplinkos paveikslas. Kaip ir visą romaną juos „gaubia“ nuojauta (kylantys dūmai, raustanti padangė), bei kaip ir kiekviena dalis, ši išštrauka pradedama gamtos aprašymu. Tada prasideda pagrindinių veikėjų (Antano ir Valentinos) dialogas, besitęsiantis visoje ištraukoje. Iš Valentinos lūpų skamba žodžiai, kupini nusivylimo, nuoskaudos. Atsiranda priešprieša, ji save kaltina ir tuo pačiu bando pateisinti, sakydama, jog „.kiekvienas skęsta varge, rūpesčiuose, jau ne

eatiduoda ne tik dalių, ne tik skolų, bet ir mokesčių.Dabar ir pas mus prasidės.Ir tai dėl manęs!“ Kalbama abstrakčiai, todėl jaučiama įtampa, nerimas bei laukiama atomazgos.
Sarbus šioje ištraukoje yra Valentinos atsišliejimas į pušį. Nuo seno pušis buvo laikoma šventa, kuri išsiskirdavo savo išvaizda. Bei laikoma deivės Laimos medžiu, prie kurio moterys nešdavo aukas. Šis medis tarsi simbolizuoja pačią veikėją, jos vidinį bei išorinį pasaulį. Tada prabyla ir svarbiausias romano herojus – Antanas, ypač jautrus kiekvienai jį supančios tikrovės detalei, kiekvienam savo nuotaikos niuansui, žodžius. Net mažas jį supančios tikrovės pasikeitimas atsiliepia jo viduje, pažadina jausmą. Šį kartą pažadinamas užuojautos, meilės, supratimo jausmas. Jis bando nuraminti savo mylimąją, tačiau Valentina tam nesileidžia ir tęsia savo kalbą kaip monologą, tarsi visai jo negirdėdama. Mergina paarodo savo neapsisprendimą, abejones, sakydama „.tik gaila,kad labiausiai žeidi tuos, kuriuos labiausiai myli.“ . Ji kalba apie savo artimuosius, turėdama omenyje tėvus, kuriuos ji labai brangina. Valentina jaučia pareigą tėvams, namams, netgi nemyliam inžinieriui Modestui, kuris paskolino jos tėvams pinigų ir taip tarsi įsigijo teisių į jų dukrą (Valentina buvo jam pažadėta). Mergina svyruoja tarp meilės ir pareigos, tarp žemiško moters vaidmens (šeimos kūrimo, naujos gyvybės padėjimo) ir kažko didesnio, visuotinesnio. Antanas bando įrodyti savo mylimajai, jog svarbiausia vertybė yra meilė bei bu
uvimas kartu ir net išdrįsta pasakyti, kad „.tu jiems duodi kruviną auką.“ taip išreikšdamas savo nepasitenkinimą, prieštaravimą, galbūt net savo egoistiškumą. Šiais žodžiais jis įskaudina idealistę, jautrios sielos merginą. Iš jo atsako į Valentinos nuoskaudą: „.Taip, aš blogas, aš sakau žodžius, kurie tave skaudina.Aš tavęs nevertas. Tu tokia graži, gera, o aš.ką tau galiu duoti aš, skurdžių sūnus?“ galime pastebėti ir visame romaną išryškėjusį Antano bruožą – jam mielesnis buvo pats žodis „meilė“ nei jo mylimoji. Jis pradeda save žeminti, nuvertinti, tarsi norėdamas sukelti Valentinos gailestį. Po šių savo žodžių vaikinas pats suglumsta, susimąsto, kad buvo pernelyg atviras, tačiau atgailavimo neparodo. Situacija įtempta: kalbam pie atsisveikinimą, kuris pažymėtas būsimu ilgesiu, sielos nerimu („ Ir jei tu būsi kadanors laiminga, aš džiaugsiuos, nors būčiau dievai žino kur “). Pasakotojas nujaučia besiblaškančio Antano sielos esmę, bet nesiima iki galo atverti, išsiaiškinti. Mylintis jaunuolis pats apibūdina savo emocijas: „ -Žinoma, vyrams neskauda širdies. Bet sudiev“. Iš konteksto aišku, jog Valentina yra nusprendusi geriau gyventi vienuolyne, negu padaryti kam nors bloga savo pasirinkimu. Taigi mergina yra atsargi, uždara, besirūpinanti artimaisiais. Tai jaučia Antanas, ištroškęs meilės, todėl seka mylimosios žvilgsnį ir savo dvasioje išgyvena sumaištį: „nusekė akimis, kur buvo įsmeigtas jos žvilgsnis: ten kilo aukštas bokštas.“
Šios ištraukos, kaip ir viso ro
omano erdvė yra uždara, apribota (namai, miestelis). Laikas nenurodomas, bet iš konteksto galime teigti, jog tai vidurvasaris, kai viskas noksta ir tuoj pradės dygti. Aplinkos detalės tarsi nusako tragišką Valentinos ir Antano meilės baigtį (mirę vaikai;užgultas tvartas;bokštas, apsemtas saulės šviesų). Išryškėja ypač gilus ir rafinuotas pasakotojo savojo „aš“ pajautimas, į kurį, atrodo, sutelpa visas aplinkinis pasaulis. Siekdamas atskleisti intensyviai jaučiančio (mylinčio) žmogaus emocinio pasaulio kitimą, išorinės, žmogų supančios aplinkos poveikį jo vidinio pasaulio, jausmų kaitai, akcentuojama akimirkos įspūdžio galia. Galiam sakyti, kad čia jis artimas impresionistams.

Meilė neatsiejama nuo kančios, tai mes jau supratome perskaitę Igno Šeiniaus „Kuprelį“.Galbūt viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl jie taip kentėjo buvo ta, kad buvo per daug skirtingi.

Leave a Comment