Ištraukos iš Antano Vaičiulaičio „Valentinos“ interpretacija
Antanas Vaičiulaitis- XX a. vid. prozininkas, rašytojas estetas, krikščioniškojo humanizmo atstovas, atviras vakarietiškajai kultūrai. Pagrindinis kūrybos bruožas yra orientacija į amžinus, pastovius dalykus, nuvalytus nuo laiko apnašų, išgrynintus ir patikrintus ( meilė, supratimas, užuojauta, tolerancija, tikėjimas geraisiais žmogaus pradais). Romanas „Valentina“ poeto kūryboje užima ypatingą vietą. Pagrindinė kūrinio tema – meilės drama, poetizuojamas estetinis meilės išgyvenimas. Tačiau dramos konfliktas kyla ne dėl išorinių priežasčių, bet dėl pernelyg subtilių ryšių ir santykių, iš skausmingo savojo „aš“ ieškojimo ir saugojimo. Pagrindinį romano sluoksnį sudaro veikėjų mintys ir išgyvenimai, keliamos įvairios idėjos (laisvės, tikėjimo), pereinančios į veikėjų jausmus, mintis. Romano nuotaika elegiška. Žmogaus buvimas žemėje vienkartinis, todėl toks brangus ir brangintinas.Analizuojama ištrauka yra iš minėtojo romano vienuoliktosios dalies „Liepžiedžiai“. Jau pirmaisiais sakiniais: „Antanas žiūrėjo į dūmus, kylančius iš kaminų. Vėjas į vakarą buvo nutilęs, padangė raudo.“ yra įvardijamas pagrindinis kūrinio veikėjas bei sukuriamas jį supančios aplinkos paveikslas. Kaip ir visą romaną juos „gaubia“ nuojauta (kylantys dūmai, raustanti padangė), bei kaip ir kiekviena dalis, ši ištrauka pradedama gamtos aprašymu. Tada prasideda pagrindinių veikėjų (Antano ir Valentinos) dialogas, besitęsiantis visoje ištraukoje. Iš Valentinos lūpų skamba žodžiai, kupini nusivylimo, nuoskaudos. Atsiranda priešprieša, ji save kaltina ir tuo pačiu bando pateisinti, sakydama, jog „…kiekvienas skęsta varge, rūpesčiuose, jau neatiduoda ne tik dalių, ne tik skolų, bet ir mokesčių…Dabar ir pas mus prasidės…Ir tai dėl manęs!“ Kalbama abstrakčiai, todėl jaučiama įtampa, nerimas bei laukiama atomazgos.
Sarbus šioje ištraukoje yra Valentinos atsišliejimas į pušį. Nuo seno pušis buvo laikoma šventa, kuri išsiskirdavo savo išvaizda. Bei laikoma deivės Laimos medžiu, prie kurio moterys nešdavo aukas. Šis medis tarsi simbolizuoja pačią veikėją, jos vidinį bei išorinį pasaulį. Tada prabyla ir svarbiausias romano herojus – Antanas, ypač jautrus kiekvienai jį supančios tikrovės detalei, kiekvienam savo nuotaikos niuansui, žodžius. Net mažas jį supančios tikrovės pasikeitimas atsiliepia jo viduje, pažadina jausmą. Šį kartą pažadinamas užuojautos, meilės, supratimo jausmas. Jis bando nuraminti savo mylimąją, tačiau Valentina tam nesileidžia ir tęsia savo kalbą kaip monologą, tarsi visai jo negirdėdama. Mergina parodo savo neapsisprendimą, abejones, sakydama „…tik gaila,kad labiausiai žeidi tuos, kuriuos labiausiai myli…“ . Ji kalba apie savo artimuosius, turėdama omenyje tėvus, kuriuos ji labai brangina. Valentina jaučia pareigą tėvams, namams, netgi nemyliam inžinieriui Modestui, kuris paskolino jos tėvams pinigų ir taip tarsi įsigijo teisių į jų dukrą (Valentina buvo jam pažadėta).