R.Granausko “Gyvenimas po klevu”.Kūrinio analizė Apysakoje “Gyvenimas po klevu” (1988) R. Granauskas kalba apie tautostęstinumo problemą. Autorius primena: kiekviena tauta kuriasi savo gyvenimą(savo namą), o forma ir turinys skiria tautas vien nuo kitos. Kaip tasavita pasaulėjauta funkcionuoja, kai tauta stovi ant pražūties slenksčio?Pradėjęs nuo konkretaus buitinio vaizdo (senosios Kairienės sodybos poklevu), rašytojas pereina į abstrakčią plotmę, kur “gyvenimą po klevu”suvokiame kaip mitologinį: visų trijų sferų (požemio, žemės ir dangaus)tarpusavio ryšį, priklausomybę ir amžinumą. Tai nedidelė apysaka, kurveiksmas vyksta vos vieną dieną ir apima senosios Kairienės kelionę iškaimo į gyvenvietę. Bet tai tik paviršius, o apysaka turi giluminį,mitologinį klodą. Todėl tai ne tik dramatiška vienos žemaitės ar josartimųjų gyvenimo istorija, bet ir ištisos lietuvių tautos likimoapibendrinimo. Senoji Kairienė – tarpininkas, nueinantis kelią nuo senojoiki naujojo pasaulio, ji vertybių atskaitos taškas. Kartu su atgimstančiapavasarį žeme ji išeina iš savo sutvarkytų namų į svetimą, chaotišką erdvę– gyvenvietę, kuri net vardo neturi… Išeidama Monika apžvelgia savogyvenimą: kiekvienas daiktas turi savo vietą, nieko nėra nereikalingo.Garbingiausioje vietoje – kiemo viduryje – svirtis. Senų namų sienose tarsigyvena artimų žmonių atmintis, jų darbai, likimai. Net vienišas žmogus,jeigu jis savo namuose, – dar ne vienišas. Todėl lietuviui svarbiausia –išėjimas iš namų. Visai kitokia gyvenvietė – bevardė, svetima, beveidė,nejauki ir maloni. Žmonės taip pat tapo beveidžiai kaip ir jų namai(Kairienė niekaip neatsimena buvusios marčios veido, kuri taip ir nesukūrėsavo namų). Kairienė prisimena buvusį, dabar jau išdraskytą Budrių kaimą.Bet baisiausia – pasekmės: jaunoji karta jau nebeturi tikrųjų namųsampratos. Senosios Kairienės sodyboje atpažįstame baltiškąjį gyvenimo (net
pasaulio) modelį: namas – žmogaus gyvenimo vieta – stovi pačiame visatoscentre, ant klevo šaknų, po klevo šakomis… Nors apysakos pavadinimasdeklaruoja gyvenimą, aplink tvyro mirties slogutis. Mirtis nebuvo blogybėmūsų senojoje pasaulėžiūroje. Kairienė užsuka į kapinių kalnelį. Tai ne tikmirusiųjų aplankymas (nes jie gyvi stovi tol, kol juos kas nors atsimena),bet ir dvasinis apsivalymas. Kairienė pralinksmėja, kai nuo kalnelio pamatosodresnių rugių laiko vietas – tai buvę kaimynų gyvenimai. Jos kaimasnugalėjo mirtį! Nauja gyvybės forma žaliuoja pats žmonių gyvenimas. Žemėsaugo atmintį. Kodėl išsigimė žmogus? Todėl, kad buvo pasikėsinta įžemdirbio gyvenimo būdą, į save įprasminantį darbą – žemės dirbimą. Žemė –pastovumo ir saugumo garantija. Išplėšus ją iš žmogaus, jis netekostiprybės, gyvenimo pamato, išseko kūrybinės galios, darbštumas. Atimtažemė. Ar begali kas būti baisiau: “plėšė iš žmogaus žemę, plėšė jo širdiesstiprybę, griovė viso gyvenimo, viso likimo pamatą”. Atimta darbo prasmė.Kairienės žmogus, mėgęs kiekvieną darbą, kolūkyje nenorėjo dirbti: “Koksten darbas? Visą laiką talkoj ir talkoj. Nu kiek tu gali, žmogus,talkininkais eiti?..”. Darbas tapo sunkia, varginančia baudžiauninkoprievole. Senoji stebi vaikaičio darbą: “Dabar jis suprato. Jis nekentėpaties darbo: tų bulvių, tų maišų, tos purvinos žemės aplinkui, to visko.Greičiau, greičiau! – tartum pats save ragino. Dantis sukandus, jėgasįtempus, – kad tiktai greičiau tas darbas pasibaigtų!”. Senoji Kairienėprisimena savo gyvenimo kelią: savo žmogų ir jo mirtį, nenusisekusį sūnausStepono gyvenimą ir mirtį, anūką Darių. Tai lyg trys nuopuolio ratai. Visųžlugimų priežastys išorinės, tačiau vis giliau prasiskverbiama prie žmogausdvasios. Toliau eiti nebėra kur: Ignelis, proanūkis, jau įkūnija protinįnepilnavertiškumą. Todėl Kairienei baisu, kad nebebus kam palikti buvusiogyvenimo atminties. Požiūris į moterį – svarbus tautinės kultūros rodiklis,nes motina – dvasinės gyvybės simbolis. Apysakoje matome, vienišą,apleistą, paniekintą seną moterį- Kairienę. Praradusi artimiausius žmones,ji užsirišo seną skarelę ir po šiai dienai nenusiėmė. Tai siejama suištikimybės tema. Išblėsęs ne tik ištikimybės vyrui, tėvui, bet ir tėvyneijausmas. Kairienė dar gyvena senajame pasaulyje, bet jos ėjimas nenutiesiatilto tarp seno ir naujo. Nors Kairienė pasirengusi aukotis, atgailauti užvisų nuodėmes, Prisikėlimo, Atgimimo vilties mums beveik nepalikta.Apysakos pabaiga sukrečianti, šaukianti: “Sustokime, tuo keliu nebėra kureiti – toliau žūtis!”. Paguosti gali senesnė – mitinė pasaulėžiūra, kuriosatšvaitai