R.Granausko “Gyvenimas po klevu”.Kūrinio analizė

R.Granausko “Gyvenimas po klevu”.Kūrinio analizė

Apysakoje “Gyvenimas po klevu” (1988) R. Granauskas kalba apie tautos
tęstinumo problemą. Autorius primena: kiekviena tauta kuriasi savo gyvenimą
(savo namą), o forma ir turinys skiria tautas vien nuo kitos. Kaip ta
savita pasaulėjauta funkcionuoja, kai tauta stovi ant pražūties slenksčio?
Pradėjęs nuo konkretaus buitinio vaizdo (senosios Kairienės sodybos po
klevu), rašytojas pereina į abstrakčią plotmę, kur “gyvenimą po klevu”
suvokiame kaip mitologinį: visų trijų sferų (požemio, žemės ir dangaus)
tarpusavio ryšį, priklausomybę ir amžinumą. Tai nedidelė apysaka, kur
veiksmas vyksta vos vieną dieną ir apima seenosios Kairienės kelionę iš
kaimo į gyvenvietę. Bet tai tik paviršius, o apysaka turi giluminį,
mitologinį klodą. Todėl tai ne tik dramatiška vienos žemaitės ar jos
artimųjų gyvenimo istorija, bet ir ištisos lietuvių tautos likimo
apibendrinimo. Senoji Kairienė – tarpininkas, nueinantis kelią nuo senojo
iki naujojo pasaulio, ji vertybių atskaitos taškas. Kartu su atgimstančia
pavasarį žeme ji išeina iš savo sutvarkytų namų į svetimą, chaotišką erdvę
– gyvenvietę, kuri net vardo neturi. Išeidama Monika apžvelgia savo
gyvenimą: kiekvienas daiktas turi savo vietą, nieko nėra nereikalingo.
Garbingiausioje vietoje – kiemo viduryje – svirtis. Senų namų sienose taarsi
gyvena artimų žmonių atmintis, jų darbai, likimai. Net vienišas žmogus,
jeigu jis savo namuose, – dar ne vienišas. Todėl lietuviui svarbiausia –
išėjimas iš namų. Visai kitokia gyvenvietė – bevardė, svetima, beveidė,
nejauki ir maloni. Žmonės taip pat tapo beveidžiai kaip ir jų namai
(Kairienė niekaip ne

eatsimena buvusios marčios veido, kuri taip ir nesukūrė
savo namų). Kairienė prisimena buvusį, dabar jau išdraskytą Budrių kaimą.
Bet baisiausia – pasekmės: jaunoji karta jau nebeturi tikrųjų namų
sampratos. Senosios Kairienės sodyboje atpažįstame baltiškąjį gyvenimo (net
pasaulio) modelį: namas – žmogaus gyvenimo vieta – stovi pačiame visatos
centre, ant klevo šaknų, po klevo šakomis. Nors apysakos pavadinimas
deklaruoja gyvenimą, aplink tvyro mirties slogutis. Mirtis nebuvo blogybė
mūsų senojoje pasaulėžiūroje. Kairienė užsuka į kapinių kalnelį. Tai ne tik
mirusiųjų aplankymas (nes jie gyvi stovi tol, kol juos kas nors atsimena),
bet ir dvasinis apsivalymas. Kairienė pralinksmėja, kai nuo kalnelio pamato
sodresnių rugių laiko vietas – tai buvę kaimynų gyvenimai. Jos kaimas
nugalėjo mirtį! Nauja gyvybės forma žaliuoja pats žmonių gyvenimas. Žemė
saugo atmintį. Kodėl išsigimė žmogus? Todėl, kad buvo pasikėsinta į
žemdirbio gyvenimo būdą, į save įprasminantį darbą – žemės dirbimą. Žeemė –
pastovumo ir saugumo garantija. Išplėšus ją iš žmogaus, jis neteko
stiprybės, gyvenimo pamato, išseko kūrybinės galios, darbštumas. Atimta
žemė. Ar begali kas būti baisiau: “plėšė iš žmogaus žemę, plėšė jo širdies
stiprybę, griovė viso gyvenimo, viso likimo pamatą”. Atimta darbo prasmė.
Kairienės žmogus, mėgęs kiekvieną darbą, kolūkyje nenorėjo dirbti: “Koks
ten darbas? Visą laiką talkoj ir talkoj. Nu kiek tu gali, žmogus,
talkininkais eiti?..”. Darbas tapo sunkia, varginančia baudžiauninko
prievole. Senoji stebi vaikaičio darbą: “Dabar jis suprato. Jis nekentė
paties darbo: tų bulvių, tų maišų, tos purvinos že
emės aplinkui, to visko.
Greičiau, greičiau! – tartum pats save ragino. Dantis sukandus, jėgas
įtempus, – kad tiktai greičiau tas darbas pasibaigtų!”. Senoji Kairienė
prisimena savo gyvenimo kelią: savo žmogų ir jo mirtį, nenusisekusį sūnaus
Stepono gyvenimą ir mirtį, anūką Darių. Tai lyg trys nuopuolio ratai. Visų
žlugimų priežastys išorinės, tačiau vis giliau prasiskverbiama prie žmogaus
dvasios. Toliau eiti nebėra kur: Ignelis, proanūkis, jau įkūnija protinį
nepilnavertiškumą. Todėl Kairienei baisu, kad nebebus kam palikti buvusio
gyvenimo atminties. Požiūris į moterį – svarbus tautinės kultūros rodiklis,
nes motina – dvasinės gyvybės simbolis. Apysakoje matome, vienišą,
apleistą, paniekintą seną moterį- Kairienę. Praradusi artimiausius žmones,
ji užsirišo seną skarelę ir po šiai dienai nenusiėmė. Tai siejama su
ištikimybės tema. Išblėsęs ne tik ištikimybės vyrui, tėvui, bet ir tėvynei
jausmas. Kairienė dar gyvena senajame pasaulyje, bet jos ėjimas nenutiesia
tilto tarp seno ir naujo. Nors Kairienė pasirengusi aukotis, atgailauti už
visų nuodėmes, Prisikėlimo, Atgimimo vilties mums beveik nepalikta.
Apysakos pabaiga sukrečianti, šaukianti: “Sustokime, tuo keliu nebėra kur
eiti – toliau žūtis!”. Paguosti gali senesnė – mitinė pasaulėžiūra, kurios
atšvaitai

Leave a Comment