Liudo Vasario moterys
Liudas Vasaris savo gyvenime turėjo keturias moteris. Liucę, Nepažįstamąją, Baronienę ir, žinoma, Auksę. Būdamas dar jaunas kunigėlis jis pažino Liucę, pas kleboną gyvenusią mergaitę. Tuo metu Liucė jam įkvėpė pirmuosius , moterišku žavesiu sužadintus , jausmus. Liucė nebuvo eilinė mergaitė, ji buvo vėjavaikiška, drąsi, pašėlusi laukinukė, kuri jautė potraukį kunigams. Jos praeitis Vasariui buvo nežinoma, bet jam tai ir nerupėjo. Krito jie vienas kitam į akį. Pirmieji jų susitikimai nebuvo sklandūs , bet tai nesukliudė žavėtis vienas kitu. Po atostogų , ilgą laiką nesimatant su Liuce, Vasaris turėjo laiko apmastymams. Liucė buvo pirmoji sukėlusi Vasario dvejones. Jis ėmė dvejoti apie savo pašaukimą, tėvų norą, kad jis taptu kunigu, moteris ir poeziją. Tuo tarpu , kai Vasaris nesimatė su Liuce ir jau dvejonės buvo nurimę, pasirodė Nepažįstamoji mišiose. Ją Liudas regėjo trumpai, bet jos siluetas ir baltu šalikėliu apjuostas kaklas paliko jam neišdildomą įspūdį. Jis nematė jos veido aiškiai, tačiau jam užteko tiek kiek jis matė, kad tai būtų antra moteris sukėlusi jam dvejones. Ji buvo mistika, buvo kažkas ko galbūt nėra, bet mintyse įstrigo giliai. Vasaris ėmė dvejoti netik kunigyste ir poezija, bet ir apie šias dvi moteris. Jis ėmė jas lyginti, pats baimindamas savo minčių, nes tam prieštaravo jo pašaukimas. Nepažįstamąją jis regėjo dar kelis syk, bet taip ir neišdrįso pažiūrėti į ją iš arti, nors to labai troško. Vėliau, ji kaip mistiškai atsirado jo gyvenime taip ir dingo… Su Liuce jis susitikdavo, gerai praleisdavo laiką, tačiau po kiekvieno susitikimo ji sukeldavo Vasariui vis daugiau dvejonių, baimių ir gėdos. Apsisprendęs užmiršti Liucę ir nuo jos atitolęs jis pažino Baronienę. Tai buvo fatališka moteris. Brandi, išsilavinusi , protinga. Tokios Vasaris dar nebuvo sutikęs, tad ji jam labai patiko. Ir ta pažintis Liudui buvo tarsi vaikiškos pasakos išsipildymas. Nors skolinta literatūra iš Baronų bibliotekos jį ir baugino (nes prieštaravo kunigystei) jis vis tiek labai žavėjosi Baroniene. Ji bandė suvilioti Vasarį, bet jis buvo atsparus jos vilionėms, ir čia jam pirmoje vietoje buvo kunigystė. Tačiau ilgainiui Baronienė sukėlė dar daugiau minčių Liudui. Jiedu pagaliau pripažino mylį vienas kitą, draugiškai, nuoširdžiai, kurioje erotika buvo nereikalinga ir svarbiausia tai netrukdė kunigystei. Vėliau Liudas pažino Auksę, ta vienintelę dėl kurios galiausiai metė kunigystę. Auksė buvo turtinga, daili, meniška, protinga, išsilavinusi, inteligentiška, nepasipūtusi amerikietė. Jos mama buvo mirusi, gyveno su tėvu. Ji buvo tipiška ideali moteris. Čia ir vėl pasirodė Liudo abejonės. Auksė labai žavėjosi Liudo kūryba ir tai dar stipriau glostė jam širdį. Tačiau taip idealiai viskas nebuvo, staiga pasirodė Liucė tarp judviejų ir dėl jos kilo nesklandumų. Bet ilgainiui viskas buvo išsiaiškina ir Liudas su Aukse liko kartu.
Visoje dramoje matyti Liucė, ji buvo pirmoji atėjusi į Liudo gyvenimą moteris. Ji pirmoji parodė ką reiškia jausmai. Liucė užėmė didžiąją dalį vasario apmastymų. Jos atvaizdas nuolat pasirodydavo kone kiekvienam skyriuje. Tai rodo kaip smarkiai ji dalyvavo Liudo gyvenime. Tačiau jiems išsiskyrus, jie susikūrė atskirus gyvenimus, nors nuolatos ir gyveno vienas kito prisiminimais. Dramos pabaigoje, Auksė, būdama pati it tobulos moters simbolis, ji sugebėjo padėti Liudui atrasti save ir suprasti ko jis iš tikrųjų nori ir kas jam iš tikrųjų svarbiausia. Jos dėka jis pasirinko meilę ir poeziją.V.Mykolaitis Putinas „Altorių šešėly“